APIE BADAVIMĄ

  Badavimas nėra badavimas, jei jūs apie jį galvojate kaip apie organizmo išsivalymą nuo šlakų, kuriuos organizmas nespėjo išsivalyti kitais būdais ir belieka štai tokia akcija. Tai jokiu būdu neturi būti tik fizinė akcija, nes nebus įvairiapusio išsivalymo. Organizmas ne tik fizinis, bet ir informacinis darinys, tam tikra struktūra. Todėl, atliekant fizinį badavimą, būtina maksimaliai atsiriboti nuo išorinių informacinių šaltinių ir galimų jausminių sutrikdymų. Reiškia jokio TV, ypač naujienų. Vengti konfliktų su artimaisiais ir „nematyti“ jų „blogo“ elgesio ar „negerų“ darbų.

  Badavimo (giluminio išsivalymo) metu jūs negalite kovoti su aplinkiniu pasauliu, ar įtakoti jį. Kova, tai jau įtampos, o organizmas tuo metu turi maksimaliai atsipalaiduoti, kad toksinai lengviau pasišalintų. Tik taip limfos kanalai yra atviresni, tik taip kraujas laisviau cirkuliuoja net smulkiausiomis kraujagyslėmis. Bet kuri kova, net kova mintyse, tai jau tam tikrų raumenų nesąmoninga įtampa ir kitoks vidinių organų darbas. Būtinas dozuotas judėjimas, įvairi raumenų veikla, nes būtent tik raumenų dėka limfa, kuri šalina šlakus, greičiau juda organizme. Jei organizmas nepakankamai juda, galimas vidinis šalčio pojūtis, net drebulys. Visa tai paprastai kyla ne tiek dėl maisto (energijos) nebuvimo, kiek dėl padidėjusios organizmo toksikozės, nes limfa per lėtai juda. Badaudamas 19 dienų ir vartodamas tik vandenį, visą dieną vidutiniškai judėjau dirbdamas fizinius darbus. Darbo metu veikė įvairūs raumenys, todėl limfa judėjo pakankamai gerai, organizmas nejautė jokio vidinio šalčio. Manau, kad bent kartą per trejetą metų, pakankama atlikti iki 15 dienų badavimo procedūrą. Tai priklauso nuo organizmo. Man pakanka ir 13 dienų. Per 13 – 15 dienų įvyksta pakankamai giluminis išsivalymas ir nereikia perdėtai traumuoti organizmo. Badauti ilgiau gali nebent vėžiu, ar kokia kita pavojinga chroniška liga sergantys, kad išsivalymas būtų kardinalus. Na, o bet kartą metuose reikia atlikti 7 dienų badavimo procedūrą. Lietuvoje palankiausias tam metas balandžio pabaiga, gegužis. Rudenį pakanka atlikti 3 dienų badavimo procedūrą. Pavasarinės ir rudeninės badavimo procedūros iš esmės reikalingos tam, kad keičiasi tiek išorinė temperatūra, tiek mityba (rudenį pereinama prie labiau koncentruoto maisto, o nuo pavasario prie žolelių, žalėsių ir pan.). Mėnesio eigoje galima atlikti 1- 2 kartus savaitgalio badavimo procedūras vienos paros trukmės. Sakykime šeštadienį nuo ryto nevalgote iki sekmadienio ryto. Geriate tik vandenį. Pakankamai  judate.

 Pats efektyviausias ir mažiausiai traumuojantis badavimo būdas tiek pripratinant prie to organizmą, tiek aplamai yra „netikėta“ badavimo pradžia. Jei save stebite, tiesiog būna dienų, kada iš pat ryto nesinori valgyti. Iš esmės taip pats organizmas signalizuoja, kad jame šiuo metu yra daugoka visa ko ir jam sunku susitvarkyti su toksinais. Nevalgykite pusryčių ir po truputį gurkšnokite vandenį tiek, kiek norisi. Jei iki pietų normaliai apsiėjote be maisto, galima „surizikuoti“ nevalgyti iki vakaro. Dažnai gerkite vandenį. Turite suvartoti daugiau kaip 2 litrus vandens. Vanduo turi būti pakankamai švarus. Vakare labai gali įtakoti įprotis pavalgyti. Jei jūs jį apgausite didesniu vandens kiekiu ir sulauksite miego laiko, tai šaunu. Jei ne, tai bandykite apgauti organizmą saldinta arbata. Kraštutiniu atveju suvalgykite lengvą, salotų – daržovių mišinį. Kitą dieną galite pradėti nuo vandens stiklinės, parūgštintos citrinos riekelės sultimis. Po to vaisiai, kurie nepučia vidurių, lengvos daržovės. Na o nuo pietų galite maitintis įprastai. Tai ir būtų vienos paros badavimas.

  Jei ruošiatės 3 dienų, ar daugiau badavimui, tai prieš tai, bent porą dienų maitinkitės daržovėmis, vaisiais, žolelėmis. Jei taip nepavyks, tai gerai būtų pirmą ir antrą badavimo parą, valytis vidurius lengvu kalio permanganato tirpalu (galimi ir kitokie, labiau įprasti tirpalai). Taip yra daroma dėl organizmo toksikozės sumažinimo. Tuomet mažiau svaigs galva, nebus taip apkrauta širdis. Visa kita, tas pats, kaip ir vienos dienos badavimo atveju.

 Po 3 parų badavimo, dažnai įvyksta jausminis atsiribojimas nuo maisto, pasidaro lengva ir galimas savaiminis perėjimas į ilgesnį badavimą, kuris gali trukti 7-8 paras. Nuo 4 paros pradeda intensyviai tirpti celiulitas, riebalinė kūno dalis. Jau nuo 5-6 paros jaučiamas acetono kvapas iš burnos. Tai ženklas, kad organizmas pradėjo vartoti visas įmanomas baltymų atsargas, kurios nelabai jam reikalingos. Tuo metu „suvartojamos“ apkrėstos grybeliu, bakterijomis ar kt. organizmo nusilpusios ląstelės. Nuo 7 paros šis procesas labai suintensyvėja ir gana daug toksinų atsiranda visame organizme. Tuomet būtina daugiau kvėpuoti grynu oru, vėdinti plaučius, gerti 2,5l., ar daugiau, vandens. Būtent nuo septintos paros organizmas iš visų pašalių ištraukia šlakus ir meta per ten kur gali. Todėl, jei organizme daug teršalų dėl nekokybiško maisto, daug vartotų vaistų ar pan., ir jūs dar nė karto nedarėte 7 parų trukmės badavimo, geriau tam kartui nutraukti badavimą, net jei jaučiatės pakankamai neblogai. Lazdos nereikia perlenkti. Antrą kartą darant 7 parų badavimą ir jaučiantis neblogai, galima „netyčia“ pereiti ir į ilgesnį badavimą. Maždaug 12-13 parą organizmas intensyviai pradeda mesti iš savęs toksinus. Galimas netikėtas viduriavimas, ar tiesiog toksinų išmetimas per odą ar net gerklę. Tai normalu. Todėl 14-15 parą galima baigti badavimą, nes vėliau organizmas pradeda „maitintis“ savomis, net ir sveikomis ląstelėmis – tai yra vyksta savęs valgymas. Aišku yra mintama ir per gaunamą vandenį, net per orą, nes mūsų plaučiuose yra bakterijų, mintančių azotu, gaunamu per kvėpavimą iš oro, o tos bakterijos žūna ir jų baltymai suvartojami organizmo. Be to yra energoinformacinė mityba, bet tai kitas lygis ir apie tai čia nekalbėsime. Akcentas į tai, kad pakanka maksimalaus 14 -15 parų badavimo. Gydymo tikslais tokius galima atlikti 2 – 4 kartus metuose. Profilaktikos tikslais pakanka kas trys metai.

  Badavimo metu sujautrėja visos juslės, skonio receptoriai. Mes ne tik ryškiau pradedame jausti tikrą maisto skonį, bet ir aplinką, kitus žmones, jų nuotaikas ir net mintis – padidėja mūsų jautrumas. Badavimas padeda lengviau atsikratyti priklausomybių – tiek fiziologinių, tiek cheminių, tiek psichologinių. Tačiau jei žmogus badavo perdėm ilgai, tai jis pasidaro mažiau atsparus priklausomybėms, nes jam dažnai gali būti pažeista nervų sistema, smegenys. Žinau kelis žmones, kurie badavo 41-43 paras ir neteko „vidinės ašies“ – sutriko logika, tapo lengvai „blaškomi“ kitų nuomonių, neatsparūs vienokioms ar kitokioms priklausomybėms.

  Aišku galima ir priklausomybė nuo paties badavimo, jei mąstoma, kad perdėtas lieknumas yra grožis. Tuomet labai keičiasi pats mąstymas, nukenčia smegenys ir dažnai žmogus gyvena ne maistu, o stimuliatoriais – kava, narkotikai, stimuliuojantys vaistai, chemija. Tokie žmonės savyje kaupia agresiją, kuri kartas nuo karto į išorę išsiveržia isterijos pavidalu. Bet čia jau kita tema. Kaip minėjau – svarbu neperlenkti lazdos. Mums tam ir duotas protas.

  Klausimas, kaip pradėti badauti? Aukščiau apie tai jau minėjau, bet detaliau, pradžią galima sudėlioti taip. Penktadienį, nuo pat ryto gėrėte tik vandenį, maitinatės tik žalėsiais, jokio koncentruoto maisto, jokių miltinių patiekalų, duonos, kruopų košių, mėsos gaminių, žuvies, vištienos, prieskonių. Šeštadienį nuo ryto geriate tik vandenį ir taip visą dieną iki vakaro. Pakankamai daug judėkite, užsiimkite įdomia veikla, kad neturėtumėte kada galvoti apie maistą. Venkite informacijos priemonių, ginčų, santykių su bet kuo aiškinimosi. Gerai išvykti į gamtą. Jei esate mieste ir judėjimu išorėje apriboti, tai galima tiesiog namie, periodiškai, atlikinėti įvairius, lengvus fizinius pratimus. Na sakykime 10 pritūpimų, 2kg., hantelių pakilnojimo įvairiais būdais, įvairūs lankstumo pratimai ir taip kartoti ir kartoti. Taip galima daryti valandų valandas. Žinau žmonių, kurie dėl savo neįgalumo buvo apriboti tam tikroje teritorijoje, o limfa badavimo metu būtinai turi gerai judėti, tad jie judėjo kaip galėjo ir pajungė įvairius raumenis, kuriuos tik galėjo. Įdomiausia buvo ne tai, kad jie kitaip pradėjo suvokti mitybą, bet ir savo negalią – siekė geresnių fizinių rezultatų.

   Sekmadienio ryte išgeriate citrina parūgštinto vandens stiklinę ir po 10-20 min., valgome vieną bananą, arba keliolika mandarinų, arba apelsiną – bet kurį vaisių, kuris nepučia vidurių. Jei kamuoja alkis, po 20 – 30 min. galima išgerti pasaldintos arbatos – žalios arba žolelių. Pavasarį (gegužės pradžia) gerai yra šviežios žolės arbatos, arba žiedlapių arbatos. Daug kas gana gerai priima mėlynių žiedų ir lapų arbatas. Nuo pietų galite maitinti kuo norite, tik tą dieną venkite labai riebaus ir sunkiai virškinamo maisto, bei pieno. Štai ir pirmas patyrimas, kurį kitą kartą jau galite savaip sudėlioti.

  Galimas ir palengvintas variantas. Dieną prieš badavimą nevalgote tik mėsos, žuvies, vištienos, grybų, negeriate pieno ir jokių prieskonių. Tai labiausia nepageidautini produktai – individualiai būna ir kitų. Badavimo rytą pradedate tik vandeniu. Jei atsiranda „sunkių“ momentų dienoje, galima išgerti pasaldintos silpnos arbatos. Vakare, kilus „alkio“ priepuoliui, galimos lengvos žalėsių salotos.  Užsiimkite įdomia veikla, pakankamai judėkite ir „sunkūs“ momentai „praplauks“. Sekmadienį pradėkite kaip jau minėta aukščiau.

  Beje dėl „sunkių“ momentų. Jie praeina, jei atidžiai stebėsite kaip tai vyksta. Lengviausiai jie praeina tuomet, kuomet užsiimama įdomia veikla. Ne veltui sakoma, kuomet žmogus įdomiu darbu užsiėmęs, tuomet pamiršta apie maistą. Paprastai tokie žmonės valgo tik pusryčius ir vakarienę, o kartais tik kelis kartus dienoje „užkanda“. Retas žmogus žino, kad mūsų norą valgyti labiausiai įtakoja ne mūsų organizmo poreikiai, o mūsų vidurių mikrofauna. Kuomet viduriuose pradeda išmirti dalis bakterijų, jos išskiria tam tikras medžiagas, kas įtakoja organizmo veiklą ir sukelia pirmą alkio pojūtį. Jei mes į tai nekreipiame dėmesio, nes esame užimti įdomia veikla, ar tiesiog arti nėra maisto, tai maždaug per 30 – 40 min., tas jausmas dingsta kuriam tai laikui. Reiškia organizmas susireguliavo. Paprastai tai būna gleivių išsiskyrimas į vidurių traktą. To pakanka, kad ir skurdžiai tos mikrofaunos mitybai.  Tačiau didesnė mikrofaunos dalis miršta, išskirdama toksinus ir organizmas tai jaučia kaip diskomfortą, gal būt kaip nerimo, nesaugumo jausmą. Na aišku, mūsų vidurių simbiotinės faunos būklę mes norime nenorime jausime. Mes su jais gyvename visą gyvenimą ir nors ji keičiasi, bet savo gyvybinės veiklos produktais, savo gyvenimu įtakoja mūsų pasirinkimą, valią. Todėl, kuomet mes pradedame badauti, jau kitą parą pradeda skirtis vis daugiau gleivių viduriuose. Tai visų pirma sumažina toksikozę, dėl mirusių mikroorganizmų, o visų antra, kad išsaugoti tam tikrą dalį tos vidurių faunos iki „geresnių laikų“. Atėjus „geresniems laikams“, tai yra patekus maisto į vidurius, juose, gleivės apvalkaluose, atsigauna gerosios bakterijos ir imasi darbo. Ir nesvarbu kiek ilgai badautume, gleivės „pataluose“ visuomet lieka tam tikras kiekis reikalingos mūsų viduriams  simbiotinės mikrofaunos.

  Badaujant 3 paras atsiranda kitų niuansų. Pavyzdžiui jau nuo antros paros burnoje randasi vis daugiau keistų išskyrų. Kam gleivės, kam baltos, ar gelsvos išskyros. Taip organizmas intensyviai pradeda iš savęs šalinti užsigulėjusias, net ir nieko blogo nedarančias šiukšles, grybelį. Nuo antros paros patariama gerklę išskalauti prieš geriant vandenį, kad neryti grybelio, mirusių bakterijų, ląstelių liekanų. 2-3 kartus dienoje valyti liežuvį, ant kurio taip pat organizmas išmeta „šiukšlių“. Yra specialūs liežuvio valikliai, bet tinka ir neaštrūs stalo peiliai. Šiaip tai ant liežuvio baltos, o ypač spalvotos apnašos parodo grybelio buvimą organizme. Šiuo būdu limfa grybelį šalina  ne tik badavimo metu ir šalina ne tik per burną, bet ir lytinėje srityje. Todėl būtina palaikyti švarą. Išbadavus tris paras, pačios grubiausios, lengviausiai pašalinamų nešvarumų sankaupos pašalintos. Jau vien tokie išsivalymai tiesiog atgaivina organizmą, sąmonė prašviesėja. Jau vien tokie badavimai, atliekami 2-3 kartus metuose gali būti pakankami, jei tinkamai, sveikai maitinatės. Pirmus kartus darant 3 parų badavimą, prieš jį patariama parą maitintis tik žalėsiais. Jei nepavyksta, tai antrą ir trečią parą gerai būtų pasidaryti lengvą rytinę klizmą – bus mažesnė toksikozė, mažiau apkrautos kepenys, širdis. Po 3 parų badavimo, vieną dieną maitinti žalėsiais, o antrą galima maitintis įprastai.

  Galimas dar ir sausas badavimas, bet tai jau ne organizmo išsivalymo būdas, o imuniteto stiprus suaktyvinimas, kova su grybeliu, bakterijomis, ligotų, nusilpusių ląstelių greitas suradimas ir naikinimas. Sauso badavimo metu vyksta organizmo kova už vandenį jame, su įvairiais to organizmo „gyventojais“. Daug skysčio yra tarpląstelinėje erdvėje, bet daugiausia sveikose ląstelėse. Sauso badavimo metu patariama iš viso nekontaktuoti su vandeniu, o ypač neskalauti gerklės. Tačiau valytis liežuvį būtina. Atsiradusias baltas, skystas išskyras burnoje pašalinti, išspjauti, o ne nuryti. Sauso badavimo metu intensyviau deginamos organizmo riebalų atsargos. Širdies, inkstų ligomis sergantiems, ar dažnai turintiems aukštą spaudimą, sauso badavimo negalima. Viena para sauso badavimo, pagal imuniteto sužadinimą, organizmo riebalų deginimą yra tolygi trijų parų badavimui su vandeniu. Išbandžius sausą badavimą (keturias su puse paros), galiu pasakyti, kad jis sukelia greičiau ir daugiau diskomforto visam organizmui. Tai rimtas stresas ir reikalinga tam tikra valia. Vidutiniam žmogui, para sauso badavimo yra iššūkis, o dvi paros rimtas pasiekimas, įrodymas, kad jis turi valios. Nerekomenduočiau tai daryti ilgiau trijų parų, nes dažnam žmogui tai atsiliepia ne tik širdies veiklai, bet ir psichikai. Beje aplamai, neturintiems valios iš viso nedaryti sauso badavimo, nes ir tuos valios likučius gali išbarstyti. Tiesiog per didelis šokas išlepintam organizmui ir po jo žmogus vengs bet kokios minties apie badavimą. Todėl geriau pradėti neskubant, nesiekiant didelių rezultatų ir nuo vienos paros badavimo su vandeniu. Ir tai daryti bent kartą mėnesyje. Po trijų pavykusių vienos paros badavimų su vandeniu, galima bandyti atlikti trijų parų badavimą. Kodėl sakau pavykusių? Gana daug žmonių, kaip ir bet kurioje veikloje, gali nepavykti to atlikti pirmais bandymais. Dažniausia dėl įpročio, neigiamos programos galvoje, dėl „alkio jausmo“, dėl perdėtos maisto pasiūlos aplinkoje, dėl valios stokos, savigailos ir t.t. Svarbiausia neužsiciklinti ant minties, kad jūs „badaujate“. Tiesiog tai išsivalymo procedūra, kaip ir kūno prausimas, tik šis yra vidaus prausimas.

  Siekiantiems badavimu numesti greit ir daug riebalų yra pavojus netekti daug mikroelementų, sutrikdyti vidinių organų darbą. Ypač pavojinga jei jūs savyje turite bet kokios rūšies kirmėlių, pirmuonių. Sulauksite chroniškų negalavimų, nors realios ligos tarsi ir nebus. Sveikiausia jei jūsų svoris pirmą mėnesį nukrenta ne daugiau 3kg., o kiekvieną kitą mėnesį po 1kg. Vengti valgymo po 19 valandos vakaro, net bet kokio užkandžiavimo vengti. Kraštutiniu atveju žalėsių salotos be aliejaus, padažų, prieskonių. Beje badavimas dėl svorio numetimo, nesuvokus kodėl užaugo tas svoris, gali iššaukti savigailos, pykčio, cinizmo, panikos priepuolius, kas veda į apsiėdimo priepuolius. Todėl toks badavimas, po badavimo sukelia dar didesnį kūno svorio prieaugį. Todėl, badaujant svarbu stebėti savo mintis, jausmus, nes valosi ne tik kūnas, bet ir mintys, jausmai, prisirišimai. Deja jie taip lengvai nepalieka organizmo, kaip fiziniai šlakai, o prieš išeidami, parodo savo „dantis“, tai yra pasireiškia tame žmoguje – mintyse, jausmuose ar net veržiasi pasireikšti veiksmuose. Labai ryškiai tuos, „užkonservuotus“ jausmus, kurie atsilaisvina, pajaučia moterys. O jausmų gama būva gan įvairi ir nemaloni. Sakykime moteris, daugybę metų „nurydavo“ vyro priekaištus, „neatidumą“ ir tai užvalgydavo maistu. Pradėjo badauti dėl svorio ir išlindo „nuryti“ jausmai. Jie gali pasireikšti agresija vyro atžvilgiu, savigaila, gali net sutrikti psichika ir moteris nesupras iš kur visa tai, kas su ja darosi. Jei žino ir suvokia iš kur tai, tuomet bus pasiruošusi susitaikyti su tuo kas buvo, atleisti tiek sau, tiek vyrui ir nestabili būsena ištirps (aišku ne akimirksniu). O tokių „nurytų“ emocijų, jausmų pas kiekvieną gali būti begalė ir įvairių ir jie visi reikšis fizinio badavimo metu, ypač trunkančio ilgiau paros.  Todėl sunkiausia žmonėms, badavimo metu, iškęsti ne kūno „kančias“, o įvairius jausmus, nesaugumą, baimes. Tačiau vėl ir vėl tai atliekant, emocinių „blokų“ lieka vis mažiau ir lengviau atlikti fizinį badavimą.  

  Badavimas suteikia gilesnį savęs pažinimą, pasitikėjimą savimi, padidina organizmo jautrumą, atgaivina jusles. Tik badavimas padeda gyduoliams atsikratyti nuo gydomų žmonių perimtų negalavimų, ligų simptomų. Tačiau tai jau kitas klausimas.

  2019.04.28