KVĖPAVIMO PRATIMAI

  Gimdamas žmogus pradeda kvėpuoti, o mirdamas nustoja kvėpuoti. Plaučiai, tarsi sparnai, kuriais mes pradedame plasnoti kaip paukščiai pakilę į skrydį ir nustojame plasnoti, kuomet nusileidžiame. Visas gyvenimas tarsi skrydis ir mes tarsi fiziniai angelai, nes mūsų sparnai yra plaučiai. Todėl labai svarbu, kad mūsų sparnai-plaučiai būtų stiprūs ir švarūs. Mažai, kas įvertina plaučių svarbą gyvenime. Visiems tai atrodo natūralu, kol nepradeda dusti. Ryškiau tai pajaučia astmatikai, nes jiems neleidžia normaliai kvėpuoti, neleidžia skristi pilnu pajėgumu. Per plaučius išsivalo daug toksinų iš organizmo, todėl svarbu, kad plaučiai nebūtų užteršti visų pirma rūkymo pasekmėmis. Rūkančių asmenų plaučiai ne tik, kad negali pilnai įsisąvinti deguonies, bet ir išskirti anglies dvideginį, išgarinti toksinus. Rūkančių žmonių plaučių alveolės užterštos daugybę toksiškų medžiagų, smalų. Ar gali toks angelas gerai skristi, jei jo sparnai sutepti tarsi degutu? Rūkatys žemina savo angelišką žmogaus esatį. O kaip su astmatikais? Jie taip pat žemina savo angelišką esatį, bet kitaip. Juose daug puikybės, susireikšminimo, pykčio, siekio gauti iš gyvenimo tik malonumus. Kažkam kils klausimas, o kaip su vaikais? Vaikai tėvų, senelių, prosenelių fizinis pratęsimas. Vadinasi jie perima tai ką sukaupė jų protėviai ir serga protėvių sukauptomis ligomis. Reiškia protėviai kaupė pykčius, pavydą, agresiją, išduodavo savo meilę dėl materijos, valdžios, pamidavo dorovę. Visa tai susikaupė ir realizuojasi jų palikuonyse. Čia pateiktos pagrindinės plaučių nešvaros, sutrikimo priežastys. Pagrindinė, paviršiuje plaukiojanti plaučių negalios priežastis yra liūdesys, apribojimo jausmas. Nuo ko reikėtų pradėti valyti ir stiprinti plaučius. Aišku nuo jų išvalymo. Ten kur nešvaru neįmanoma įnešti kažko naujo.

KVĖPAVIMO PRATIMAI MINIMUM

Išvėdiname kambarį, langą galima palikti dalinai pravirą, arba palikti atidarytą. Atsisėdame ant lygaus paviršiaus arba įsitaisome taip, kad nugara būtų tiesi. Uždedame vieną delną ant pilvo, o kitą ant krūtinės. Lėtai įkvepiame apatine plaučių dalimi jausdami kaip po delnu truputį iškyla pilvas. Tai rodo, kad diafragma nusileido žemyn ir atliko pilvo organų masažą. Jei po kitu delnu pajuntame, kad kyla krūtinė, tai sustabdome kvėpavimą. Palaikome skaičiuodami iki 4, po to iškvepiame delnu jausdami kaip šiek tiek įdubo pilvas. Iškvėpus palaikome skaičiuodami iki 4 ir vėl įkvepiame apatine plaučių dalimi. Taip kvėpuojame apatine plaučių dalimi, neleisdami iškilti krūtinei. Į viršutinę plaučių dalį patenka mažiau oro. Labiau įsitempia ir prisipildo oro apatinė plaučių dalis, kuri tuo metu valosi ir treniruojasi. To kvėpavimo metu intensyviau masažuojami pilvo organai. Pagerėja žarnų judesiai, kepenų, skrandžio, kasos darbas. Taip kvėpuoti galima 10-50 kartų. Visuomet reikia pradėti nuo mažesnių krūvių. Gydomasis poveikis gaunamas tik nuo 50 pakartojimų. Iki tol vyksta profilaktika, išsivalymas. Šio pratimo metu intensyviau dirba apatinė plaučių dalis, kuri pas „normalų“ žmogų dirba mažai ir joje kaupiasi daug toksinų.

Kitas pratimas analogiškas, tik juo metu po įkvėpimo apatine plaučių dalimi reikia įkvėpti ir viršutine plaučių dalimi nepertraukiamai. Palaikyti iki 4 ir iškvėpti pirma apatine plaučių dalimi, o po to viršutine. Kvėpavimą stebime ir reguliuojame delnų pagalba. Po vienu delnu jaučiame kaip kyla ar leidžiasi pilvas, o po kita – krūtinė. Kiekvieno įkvėpimo ar iškvėpimo metu užlaikome procesą skaičiuodami iki 4. Kaip minėjau pradėti reikia nuo mažesnių krūvių 10-20 kartų kiekvieno pratimo.

Kitas pratimas, tai iš esmės intensyvesnė plaučių ventiliacija, kuri gerai treniruoja galvos kraujagysles, padaro jas lankstesnes, išvalo nuo toksinų, kalcio apnašų (kuris kietina kraujagysles ir provokuoja insultą). Atsisėdame patogiai žinodami, kad tai truks mažiausiai 20min. Būtinai turi būti šviežio oro. Reiškia langas turi būti atidarytas. Kvėpuojame labai lėtai ir giliai – visais plaučiais. Taip 20 kartų. Po to pradedame kvėpuoti greitesniu ritmu, tarsi mumyse dirbtų stūmoklis. Taip 40 kartų. Tuomet pereiname prie dar greitesnio kvėpavimo iki 60 kartų. Po to vėl kvėpuojame lėtai ir giliai 20 kartų. Vėl greitesnis kvėpavimas 40 kartų ir dar greitesnis 60 kartų. Taip galima atlikti 2-5 ratus priklausomai nuo treniruotumo. Po pratimų reikia ramiai pasėdėti 10-15min. ir lėtai, paprastai pakvėpuoti stebint vidinius kūno ir jausmų procesus. Jei tai šaltas metų laikas, šio pratimo metu reikia šilčiau apsirengti ar apsikloti anklodę.

Jau antrame kvėpavime galime pajusti lengvą galvos svaigimą. Tai rodo, kad mūsų galvos kraujagyslės nėra pakankamai lanksčios, treniruotos. Jei turite galvos traumų, kitų problemų, arba amžius virš 50m., tai greitą ir dar greitesnį kvėpavimą pradžioje galima riboti iki 20 kartų. Per 1-2 mėn. kasdieninio darbo kraujagyslės adaptuosis ir galvos svaigimo nebebus. Tuomet deguonies badas ar perteklius nesumenkins galvos smegenų darbo, nesukels orientacijos sutrikimų.

Atliekant kvėpavimo pratimus organizme sukils daugiau toksinų. Tai panašu į sukilusius dulkių debesis, kuomet tvarkomas seniai betvarkytas kambarys. Todėl būtina vartoti pakankamai vandens 1,5-2l. Jei skauda galvą, tai rodiklis, kad neišsivalo toksinai ir reikia daugiau vandens. Pratimus galima atlikti bet kada dienoje. Geriausiai yra anksti ryte, arba vakarop. Turintiems įsisenėjusių ligų, o ypač susijusių su kraujagyslių ligomis ar galvos problemomis atidžiai reguliuoti krūvį. Darbas su kvėpavimo pratimais turi būti pastovus, kasdieninis bent 2mėn. Po to jei nėra didesnių problemų, tai savaitėje patartina atlikti mažiausiai 3 seansus. 

KITAS ETAPAS

 Kitame etape būtina išmokti „stabdomą“ kvėpavimą. Jį dar vadina „švokščiančiu“. Įkvėpimo per nosį metu oras įeina per nosį tarsi stabdant jį. Jausmas artimas „knarkimui“. Švokščiant įtraukiamas oras per nosį ir švokščiant jis iškvepiamas.

 Pirmas ir manau efektyvus ir svarbus pratimas yra kvėpavimas „per save“. Švokščiančio įkvėpimo metu įkvepiame tarsi giliai iš žemės traukdami aukštyn kiaurai per save raudoną šviesą, kuri įeina per tarpukojį. Ji ir taip teka per kūno vidų arti stuburo paviršiaus, kaip ir priešinga iš viršaus balta (žydra) šviesa. Tokio pratimo metu mes tik suintensyviname jų tekėjimą. Perskrodusi kūną raudona šviesa per viršugalvį ištrykšta aukštyn. Tuomet suskaičiuojame iki 4 ir „pasigavę“ aukštumoje baltą (žydrą) šviesą švokščiamuoju kvėpavimu leidžiame per viršugalvį, palei stuburą, per tarpukojį žemyn į žemę. Raudona šviesa energizuoja organizmą, švelniai kelia spaudimą, „išdegina“ nereikalingas programas, išvalo organizmą. Balta (žydra) šviesa nuskaidrina, atneša naują informaciją, švelniai mažina kraujo spaudimą. Ji neša vėsą, šaltį. Atliekant šį pratimą normalizuojasi spaudimas, harmonizuojasi informacinis-energetinis laukas, stabilizuojasi emocinė, mentalinė ir fizinė organizmo būsena. Išmokus tai atlikti namie su ryškiu švokštimu, po kiek laiko galima išmokti „švokšti“ tyliai ir pratimus atlikti pvz. žmonių eilėje, susibūrime, vakarėlyje, parduotuvėje ir pan. Užtenka tinkamai atlikti šį pratimą 5-7 kartus ir organizmas susibalansuoja. Nelieka nervinės įtampos, susierzinimo, depresinės būsenos. Jei žmogaus kraujo spaudimas dažnai būna aukštas, tai įkvėpti reikia paprastai, o iškvėpti švokščiančiai, pasigavus viršuje baltą spalvą. Spaudimas mažės. Kas turi per žemą kraujo spaudimą, tam reikia akcentuoti įkvėpimą. Tuomet švokščiančiai reikia įkvėpti „pasigavus“ raudoną šviesą žemėje ir perleidus per save paleisti per viršugalvį. Kraujo spaudimas didės. Pratimą būtina atlikti kas dieną, kol jis tinkamai bus įsisąvintas. Tai trunka 1-2 mėn. Tuomet jį atlikinėti pagal reikalingumą, pagal situaciją.

Sugrįžtame prie kvėpavimo pratimų minimum. Dabar juos atlikinėsime panaudodami „švokčiantį“ kvėpavimą. Įkvepiant pirmiausiai pripildome apatinę plaučių dalį (pilvas lengvai iškyla), po to viršutinę plaučių dalį (krūtinė lengvai išsiplečia). Iškvepiant pilvas subliūkšta, po to krūtinė susitraukia.  Tokia seka ir vyksta kvėpavimas. Jo dėka kvėpavimo takai labiau išsivalo nuo paviršinių toksinų, padidėja organizmo energija.

  Atsisėdame patogiai ant taburetės, suoliuko, grindų atsiklaupimo ar lotoso poza ir pan. Svarbu tiesi nugara. Delnus viena ant kito uždedame ant bambos. Šniokščiančiu kvėpavimu įkvepiame į apatinę plaučių dalį (krūtinė nekyla) ir palaukę iki 4 iškvepiame šniokšdami. Taip 10-50 kartų neskubėdami. Tuomet delnus uždedame ant pakaušio, alkūnės į šalis. Šniokšdami įkvepiame apatine plaučių dalimi (pilvas lengvai iškyla), po to viršutine plaučių dalimi (krūtinė plečiasi ir alkūnės labiau prasiskečia dėl plaučių turio padidėjimo). Palaikome palaikome ir šniokšdami iškvepiame „pilvu“, po to „krūtine“. Kartojame 10-50 kartų neskubėdami. Plaučiai tai mūsų sparnai fiziniame pasaulyje. Mes jais plasnojame ir šiuo atveju plaučių mostai lėti ir galingi. Taip plaučių jėga didėja. Jei atsiras intensyvesnis galvos svaigimas, tai apsiriboti 10-20 kartų. Po kiek laiko kraujagyslės adaptuosis.

 Po šio pratimo galima atlikti lėto, vidutinio ir greito kvėpavimo pratimus, tik jie nedaromi su švokštimu. Jie atliekami paprastu kvėpavimu. Po pratimų reikia pabūti ramiai.

 KVĖPAVIMO PRATIMAI PADIDINANTYS KVĖPAVIMO TAKŲ IR  KRAUJAGYSLIŲ TONUSĄ

 Šie pratimai yra nesudėtingi, bet pradėjus juos atlikinėti, būtina tai daryti pastoviai 2-3 mėn., tam, kad įvyktų realūs pokyčiai plaučiuose ir organizme aplamai. Šių pratimų rezultatai, tai tvirtesnės, standesnės plaučių sienelės, kraujagyslių sienelės; sustiprėjusi nervų sistema; pagerėja žarnyno sienelių ir odos būklė.

Pirmas pratimas : geriausiai sėdėti, ar stovėti. Rankoje sekundinis laikmatis (paprastai yra mobiliame telefone). Kvėpuojame ramiai. Tuomet iškvepiame kiek galima daugiau oro iš plaučių, įtraukdami pilvą. Laikytis nekvėpuojant iki labai „nekomfortiškos“ būsenos. Tuomet įkvėpti ir ramiai pakvėpuoti 4-5 kartus. Tuomet vėl iškvėpti ir laikyti iki „nekomfortiškos“ būsenos. Nekvėpavimo trukmę žymėti popieriuje, taip kaip pateikta pavyzdyje. Vertikalioje ašyje atidėtas laikas sekundėmis, o horizontalioje kiek kartų vykdžiau pratimus. Gausis tam tikra kreivė. Pastebėsit, kad nekvėpuojant iki „negalėjimo“, kitas seansas bus trumpesnis.

Pavyzdžiui šešioliktame seanse iškvėpus buvo išbūta 1min. ir 45s. Kitas seansas tetruko 42s. Atliekant pratimus kasdieną kreivė bus stabilesnė. Būtina retkarčiais daryti ekstremalų nekvėpavimą – tai yra būti iki labai didelio vidinio susiturėjimo nekvėpuoti. Paprastai prasideda nevalingi judesiai, noras bet kokia kaina įkvėpti. Taip stiprėja vidinė valia. Tuomet organizmas pajunta, kad jis „miršta“ ir staiga persijungia į dieviškas energijas. Tai panašu į antrą meditaciją, tik agresyviau. Kūnas, psichika, jausmai praranda „pagrindą po kojomis“ ir kabinasi į gyvenimą bet kokia kaina. Kai tik peržiangiama tam tikra riba, kuomet kūnas tarsi susitaiko su mirtimi, tai ir įvyksta tas pasąmoningas kontaktas su Dievu. Kūnui, protui ir jausmam tiesiog nebelieka į ką kabintis. Kai kurie žmonės bijo uždusti. Deja tai neįmanoma. Kūnas refleksiškai atstatys kvėpavimą. Kas gali įvykti nemaloniausia, tai apsišlapinimas „prieš mirtį“. To „atsitiktinumo“ nereikia bijoti, nes dauguma jogų to ir siekia. Tai tarsi signalas, kad buvo peržengta ta vadinama „mirties riba“. Todėl, prieš pratimus, bent valandą nereikia nieko gerti ir išsituštinti pūslę (dėl visa ko). 

 Maždaug po kelių dienų lygiagrečiai šiam pratimui atlikinėti ir kitą. Įkvėpus sulaikyti iškvėpimą kiek galima ilgiau. Pirmo pratimo metu anglies dvideginio koncentracija didėja greičiau (kraujagyslės išsiplečia labiau). Antrojo pratimo metu dalis anglies dvideginio pereina į plaučius, o deguonis veik visas pereina į organizmą. Todėl antro pratimo atveju nekvėpuoti pavyksta ilgiau.

 Maždaug po savaitės kitos ar vėliau, lygiagrečiai pajungti „siaurą“ kvėpavimą. Jo metu silpnu, švokščiančiu arba paprastu įkvėpimu įtraukiame orą per nosį siaura srovele taip, kad ir viršutinė ir apatinė plaučių dalys išsiplečia minimaliai. Įkvėpimo metu dėmesio spindulys nuo nosies srities keliauja per bronchus, plaučių vidurinę liniją žemyn iki kūno svorio centro ( žemiau bambos per 4 pirštus ). Palaukiame suskaičiuodami iki 4 ir iškvepiame dėmesio spinduliu kildami aukštyn tuo pačiu keliu. Vėl palaukiame. Taip kartojame 10-50 kartų. Šis pratimas išmoko organizmą taupyti deguonį, informaciškai-energetiškai išvalo centrinį organizmo kanalą, sureguliuoja pagrindines čakras (energetiniai centrai).

PASTABOS : pateikus pirmą dalį apie kvėpavimus minimum, gavau klausimą dėl galvos svaigimo intensyvaus kvėpavimo metu. Video įrašuose aš apie tai pateikiu. Apie tai daug kas iš kvėpavimo mokyklų mokytojų nutyli. Manau, kad tai ką darai būtina žinoti kas vyksta kiek galima geriau. Taigi intensyviai kvėpuojant kraujagyslės persipildo deguonimi, kuris yra gana agresyvus „benzinas“, kuris stipriai dega organizme. Smegenims tai pavojingiausia. Todėl jų kraujagyslės refleksiškai staiga susitraukia, ar net suspazmuoja. Tuomet pasijaučia deguonies trūkumas smegenyse, nes kraujagyslės labai silpnai praleidžia kraują. Atliekant kvėpavimo pratimus pastoviai, maždaug po 2-3mėn., žmogaus organizmas išmoksta švelniau reguliuoti smegenų kraujagyslių susiaurėjimą intensyvaus kvėpavimo metu. Galvos svaigimo veik nebelieka. Kraujagyslės tampa lankstesnės, švaresnės, gyvesnės. Jos tarsi atjaunėja. Tai nuostabi profilaktika insultui. Tokius kvėpavimus būtina daryti tiems, kas siekia atlikinėti stovėjimo žemyn galva pratimus.