MEDITACIJOS

Meditacija tai savęs pažinimas per savo vidinės ir išorinės ramybės būseną. Čia pateiksiu keletą meditacijų. Pirmoji meditacija padės pajusti savyje tekančias energijas. Jausmai, mintys, kūnas susipažins su naujais, giliais pojūčiais. Organizmas turės gaires, patirtį kaip save greičiau stabilizuoti, įvesti į naują būseną, kuri greičiau atstatys jausmus, mintis fizinį kūną.

PIRMOJI MEDITACIJA:

Surandame pakankamai ramų laiką, kad vidus ir aplinka būtų ramesnė. Pradžioje tai būtina. Kai organizmas turės meditacinės patirties, tai vieta ir laikas bus nesvarbūs. Atsisėdame patogiai. Užsimerkiame. Rankos padėtos patogiai ant šlaunų, pageidautina delnais į viršų. Rankas galima padėti ant minkštų fotelio atkalčių, ar šalia savęs ant sofos ir pan. Kvėpuojame ramiai, tolygiai. Stebime delnus. Juose greit pastebėsite švelnų badymo jausmą, šilumą ar šaltį. Tai gali būti  nesuvokiamas subtilus jausmas. Tą jausmą mintimis keliame aukštyn link alkūnių. Lėtai, vis pakartodami ir dėmesio spinduliu pereidami kelią nuo plaštakos link alkūnių. Po to tą jausmą keliame link pečių. Po to pakeliame į galvą. Toliau tą jausmą per kaklą leidžiame į krūtinę, pilvą, dubenį. Čia kūnas platesnis ir jausmas gali susilpnėti. Tai natūralu. Jausmui paryškinti galima vėl gryžti prie delnų ir vėl dėmesio spinduliu kelti jį aukštyn link alkūnių, pečių, galvos, kaklo ir žemyn. Po to iš dubens leistis šlaunimis, kelėnais, blauzdomis į pėdas. Toliau iš pėdų, kaip medžio šaknys energija teka į Žemę. Vyksta įsižeminimas.

Dėmesio spinduliu einant per kūną tam tikrose vietose gali suskaudėti, kaisti. Reiškia tose vietose yra mikrospazmų, organizmo sutrikimų. Po įsižeminimo dėmesys nukrypsta į sritį virš dubens, maždaug per plaštaką žemiau bambos. Ten yra mūsų kūno masės centras. Ten įsivaizduojame  savo kūno kambarėlį, kuris turi žalsvą, salotinį atspalvį. Stebime koks jis? Jei jis pasirodo tamsus, menkas, tai reiškia problemos su kūnu yra nemenkos. Reikia išvalyti kambarėlį, atverti duris ir langus, kad pravėdinti. Paruošti kambarėlį reikia taip, tarsi lauktumėte brangaus svečio. Kai viduje atsiranda kambarėlio švaros jausmas, tuomet užveriame langą, bet palikę atviras duris einame į širdies sritį. Ten širdies, jausmų kambarėlis. Įsivaizduojamas širdies „kabarėlis“ yra rožinės spalvos. Stebime koks jis ? Pradžioje jis gali pasirodyti nekoks, arba jo neis įsivaizduoti. Reiškia su jausmais nėra gerai, jie užteršti. Jei kambarėlis matomas gerai, tai galima stebėti kokios jo sienos, kaip jis apstatytas (geriau vaizdus mato meniški, vaizduotės žmonės. Logikos žmonėms geriau pavyksta jausmu). Tuomet atidaryti langus ir duris. Išvėdinti kambarėlį, išvalyti dulkes, sutvarkyti tarsi laukiant svarbaus svečio. Kai pasijus tvarkos ramybė, einame į galvos sritį, į minčių kambarėlį. Jisai žydros, melsvos spalvos. Jį taip pat išvėdiname, sutvarkome tarsi laukdami brangaus svečio. Tuomet einame į viršugalvį ir įsivaizduojame kaip ten veriasi gėlės žiedas. Jis veriasi kaip lelija, kaip rožė, kaip ramunė. Viršugalvyje gali atsirasti spaudimo jausmas. Tuomet iš viršaus į gėlės žiedo centrą sminga baltos šviesos pluoštas, kuris įeina į galvą, į minčių kambarėlį. Šviesa pripildo galvos sritį, leidžiasi į širdies kambarėlį ir pripildo krūtinę. Toliau šviesa leidžiasi į kūno kambarėlį ir pripildo dubens sritį. Šviesa pasklinda po kojas, po rankas. Pajuntame savyje baltą šviesą, kuri užpildo visą kūną. Kiekvienas organas, kiekviena ląstelė kaip kempinės prisigeria baltos šviesos. Pradedame stebėti problematiškas kūno vietas ar organus. Sakykime atkreipiame dėmesį į inkstus. Stebime kaip jie pildosi baltos šviesos. Kaip kiekviena inksto ląstelė prisisiurbia baltos šviesos, kaip kempinė vandens. Spalva gali keistis ir būti įvairaus spektro. Gali pasijusti šilumos, malonumo, dilgčiojimo, skausmo, judėjimo jausmas inkstuose. Leisti jiems būti. Tereikia tik stebėti. Kai pojūčiai čia aprims pereiti sakykime prie kepenų. Stebėti kaip kepenys, kaip kiekviena kepenų ląstelė prisipildo baltos šviesos. Spalvos ir jausmai kepenų srityje gali keistis. Taip pereiname per įvairius organus ar atskiras sritis. Veiksmas trunka ne mažiau pusės valandos. Galima pasijungti lengvą, be žodžių relaksacinę muziką, kuri staiga nekeistų tonų ir truktų pusę valandos ar truputį daugiau. Tai pradžioje bus kaip orientyras.

Pabaigoje meditacijos padėkojame baltai šviesai ir po truputį užveriame žiedą savo viršugalvyje. Nereikia jo užverti visiškai. Tik priverti, tarsi žiedas eitų miegoti. Tuomet lėtai pajudinti pirštus, plaštakas, rankas. Pasirąžyti. Įtempti kojas, kūną, atsipalaiduoti ir atmerkti akis. Pasėdėti ramiai ir apsižvalgyti tam, kad pasijausti esant čia ir dabar.

Po diejų savaičių tokios kasdieninės meditacijos, kūnas informaciškai jau supras kas vyksta ir ką daryti. Tuomet „pasijungimo“ procesas vyks greičiau. Norint, kad organizme įvyktų tam tikri fiziniai pokyčiai, būtina medituoti kasdien 2mėn. po pusę valandos kasdieną. Po šio kurso, užtenka medituoti 2-3 kartus savaitėje, kad palaikyti tam tikrą informacinį-energetinį foną savyje ir aplink savęs. Ši meditacija padės kūnui, mintims ir jausmams išsivalyti nuo šlakų, sukauptų per savo gyvenimą. Galimas tam tikras jausmų suaktyvėjimas, senų nuoskaudų išėjimas lauk, senų minčių „išplaukimas“ paviršiun, ar net fizinis organizmo apsivalymas. Tai gali būti „nekomfortiška“, bet  kada išsivalymas buvo komfortiškas. Ką bevalytumėt ar kambarį, namus, mašiną, tvartą, kiemą ir t.t., tai visuomet susiję su „nekomfortu“. Išsivalius ateis tam tikras lengvumo, stabilumo jausmas. Meditacijos dėka galima pagreitinti žaizdų, lūžių gijimą. Galima sušvelninti emocinių bangų foną, nuskaidrinti mintis. 

Šią meditaciją, kurią vadinu antra, iš tiesų mano gyvenime buvo pirmoji. Ji manyje tiesiog atsirado mano vaikystėje pati (8m). Nuo pat vaikystės mano imunitetas buvo silpnokas. Pastoviai turėjau silną kraują. Visos vaikiškos ligos buvo mano. Ypač skaudu buvo žiūrėt, kai vaikai per mokyklos žiemos atostogas lauke žaidžia su sniegu, slidinėja, o aš sergu. Vieną, besibaigiančios žiemos vėlyvą vakarą, kai sirgau stipriu plaučių uždegimu, atėjo „ji“ – meditacija. Aš tiesiog pasidaviau tam keistam jausmui. Po kelių kelių valandų temperatūra pradėjo kristi ir nuo ryto vis geriau ir geriau. Aš įsidėmėjau tą jausmą ir kai pasirodydavo virusinė liga, kosuliai, uždegimai aš tiesiog „įeidavau“ į tą jausmą. Su laiku ir patirtimi tai virto meditacija. Neužilgo, pasirodžius informacijai apie Džunos Davitašvili savigydos būdus - aš jį panaudojau ir mano imunitetas, kraujas pradėjo gerėti ! ? Praėjo galvos skausmai, pagerėjo savijauta. Bet čia ne apie tai. Taigi meditacija.

 ANTROJI MEDITACIJA:

Surandame pakankamai ramų laiką, kad vidus ir aplinka būtų pakankamai ramūs. Visus pasaulio rūpesčius paliekame „už durų“. Atsisėdame ir užsimerkiame. Rankos ant šlaunų delnais į viršų. Visa pasiruošimo pradžia kaip ir pirmoje meditacijoje. Toliau vyksta automatiškas įsižeminimas, kurio nereikia sąmoningai siekti, nes pirmosios meditacijos patirtis organizmą įves į įsižeminimo būseną. Tiems, kas pirmosios meditacijos nedarė, bet jiems skubu kažkiek pagyti, reikia pajusti sritį žemiau bambos per 3-4 pirštus, kaip kūno centrą. Iš to centro, minties spinduliu vesti „jausmą“ per šlaunis, blauzdas link pėdų, o toliau iš pėdų, kaip medžio šaknys energijos nuvedamos į žemę ir įsišaknija.

 Atlikus visus pasiruošimus stebėti savo krūtinės vidų. Jame galima pajusti tam tikrą jausmą. Susitapatinti su šia vieta ir „susitraukti“ iki smiltelės dydžio, iki atomo dydžio. Būti smiltele, mažyte žiežirbėle. Stebėti savyje tą jausmą. Sakyti sau: „aš mažytė smiltelė“ , „aplink begalinis kosmosas“. Stebėti tą jausmą, kuris jaučiamas kaip vis didėjanti begalybė. „Aš mažytė žiežirbėlė, o aplink begalybė, begalinis kosmosas“. Krūtinės srityje gali pasijausti spaudimas, sunkumas. Sunkėja rankos ir visas kūnas. Atrodo, kad visas kūnas sveria toną ar daugiau. Leisti tam jausmui būti, nesvarbu kiek jis bauginantis ar nesuprantamas atrodytų. Atsiduoti tam begalybės pojūčio jausmui, kur esu tik mažytis „aš“ ir begalinis kosmosas. Gali atsirasti vienišumo jausmas, nesaugumo jausmas, baimės jausmas. Likti tuose jausmuose. Leisti jiems būti.

 Kas tuomet vyksta su sąmone? Ji praranda orientyrus. Kas belieka jai? Ji pasiduoda ir siekia kažko tai labai stabilaus, amžino, kaip vaikas mamos ar tėčio apsaugos. Tuomet manasis „aš“ atsiduoda nepažintoms dieviškoms energijoms. Žmogaus visa esatis siekia ryšio su Dievu. Tuomet įvyksta mažesnis ar didesnis kontaktas su dieviškomis energijomis ir keičiasi informacinė-energetinė žmogaus struktūra. Vyksta ir apsivalymas ir naujos informacijos patekimas. Tai galima pavadinti palaiminimu. Kuo giliau įeinama į begalybės ir savęs mažytės kibirkštėlės jausmą, kuo labiau jaučiamas kūno sunkumas ir „nevaldomumas“, tuo artimesnis kontaktas su dieviškomis energijomis. Tuomet vyksta gana staigūs pokyčiai kūne, mintyse, jausmuose. Po 20-50min. meditacijos reikia tą žiežirbėlės jausmą išplėsti po visą kūną. Tai gali vykti lėčiau ar gana greitai. Tuomet  šviesos, meilės, gerumo, naujo suvokimo, vidinių pokyčių jausmą išplėsti už savo kūno ribų iki savo auros ribų, kambario ribų. Kuomet patirtis ir energija bus didesnė, būtina tą jausmą išplėsti iki miesto, kuriame gyveni ribų, šalies ribų. Tačiau tai vėliau. Dabar pakaks ir kambario ribų. Išplėtus energiją iki kambario ribų, reikia švelniai pajudinti rankų ir pėdų pirštus, rankas, kojas, pasirąžyti ir atsimerkti. Ramiai pasėdėti kelias minutes. Tas dieviškos energijos jausmas bus viduje, tam tikrose ribose aplink jus ir tam tikrą laiką darys įtaką.

 Žmonės, kurie turi vidinių spazmų, stiprių, bet netapusių organiniais sutrikimų, gali iš karto pajausti palengvėjimą, o gal net tam tikrą išgijimo jausmą. Būtina gerbti tai kas buvo gauta. Būtina „palepinti“ savo organizmą ir kurį laiką neįvedinėti jį į krizines būsenas. Mano praktikoje buvo žmonių, kurie nežinodami aplamai kas yra meditacija, pabandė būrelyje ją atlikti  pagal vedimą. Pajuto staigų pagerėjimą  (iš esmės tai būdinga labai emocionaliems žmonėms). Jau už kelių dienų, pasijutę sveiki imdavo intensyviai sportuoti, grūdintis, degintis saulėje, vyko į sveikuolių sulčių ir grūdinimosi stovyklas. Nespėjus dieviškai energijai paveikti kūną ( kūno paveikimui reikia mažiausiai 2mėn., mintims daug mažiau laiko, o jausmams akimirksnio), ji išbarstoma organizmui apsaugoti nuo naujų konfliktų su pasauliu ar savimi. Konfliktą su pasauliu žmogaus organizmas turi pastovų, bet jis būna mažesnis ar didesnis. Šį konfliktiškumą galima riboti vengiant staigių įtakų. Pavyzdžiui kūnui vengti staigių temperatūrų pokyčių, sunkaus, aštraus maisto, didelio fizinio krūvio  ir pan. Minčių pasauliui vengti perdėtai įvairios, gausios informacijos antplūdžio iš išorės, ar perdėtai didelio vidinio minčių srauto. Jausmų pasauliui vengti konfliktinių jausminių situacijų su aplinkiniais, draugais, savimi. Tai turi trukti nuo 2val. po seanso iki 2sav., priklausomai nuo žmogaus ligos sunkumo, kitų problemų jame.

 Pirmoji meditacija patiko visiems ir dauguma ją net gerai įvaldė. Antroji meditacija kai kuriems sukeldavo baimę, nesaugumą ir jie jos vengdavo. Tai rodiklis, kad žmogus savo vidinį ego, savajį „aš“ stato aukščiau Dievo. Tokie žmonės giliai viduje pasitiki tik savimi ir geriau numirs, nei atsiduos Dievui. Ši meditacija tokiems žmonėms sukelia tokį nesaugumo jausmą, tokį konfliktą su savuoju ego ir būtinybe atsiduoti kažkam aukštesniam, stipresniam, kad jie gali pasijusti stupore. Iš vienos pusės būtinybė keistis, būtinybė atsiduoti, o iš kitos pusės „Aš“, kuris viską gali pats ir viską nori kontroliuoti. Todėl jiems po tokios meditacijos gali pasidaryti net blogiau ir natūralus tokios meditacijos vengimas. Paprastai tai „proto“ žmonės, kurie vertina materiją, kūniškus dalykus ir svarbiausia jiems yra proto galia, valdymas, kontrolė. Tokie žmonės būtinai turi suvokti kokie jie yra. Pripažinti tai sau ir keistis. Jiems būtina įsileisti į save jausmus, emocijas labiau, nei iki tol. Tai sukelia nesaugumo, nekontroliuojamumo jausmą. Būtina suvokti, kad už protą yra galingesnių energijų ir tai yra jausmas. Tačiau nereikia pulti į kraštutinumus, kuomet kažkiek jausmingi, bet užbarikadavę savyje jausmus „proto“ žmonės stačia galva metasi į tuos jausmus. Kraštutinumai niekuomet nėra sveika ir saugu. Tuomet galima išdarkyti savo gyvenimą, kūną ir vėl užsidaryti proto kiaute. Tačau čia kita tema. 

MEDITACIJA Į ŽVAIGŽDĘ:

  Ši meditacija savotiška, mistinė. Joje asmeninio darbo su savimi nėra. Ji veda  į žvaigždę, kurioje mano energetinį kūną paremontuos ir gražins į Žemę. Žemėje mano energetinis kūnas jungsis su realiu ir darys poveikį jam. „Remontininkai“ žvaigždėje nieko nekalba ir per daug neaiškina. Paremontuoja (grubiau ar švelniau) ir tai jų misija. Ką kiekvienas medituojantis į savo žvaigždę jaus ar matys asmeniškai, tai priklauso nuo individo jautrumo, psichikos paslankumo, fantazijos ryškumo. Esmė tame, kad nieko nereikia daryti. Tereikia valios krypties į savo žvaigždę. Būtent į savo žvaigždę, nes kiekvienas mes kažkiek skiriamės ir mūsų žvaigždės taip pat. 

  Atsisėdu (kartais galima ir atsigulti, bet užmigti nepatartina). Įsitaisau patogiai. Pajuntu kaip iš pėdų išeinanti energija įsišaknija į žemę. Pajuntu kaip atsiveria viršugalvis (su laiku tai taps automatiška ir į tai dėmesio nereikės kreipti). Tuomet pajuntu lengvumą. Kylu aukštyn virš namo, virš miesto, Lietuvos. Tuomet pasiekiu atmosferos ribas, pamatau juodą kosmosą, kuriame spindi daugybė žvaigždžių. Pajuntu kryptį kur yra mano žvaigždė. Tuomet didinu judėjimo greitį link jos. Judėjimas gali būti trumpas arba trukti kažkiek tai minučių. Įprastai 3-10min. Priartėjus prie žvaigždės judėjimas sulėtėja savaime. Galima pasigrožėti žvaigžde, jos didingumu. Galima apskristi kelis ratus. Po to nusileisti į žvaigždę. Dauguma tiesiog jausmu atsiduria ten be jokių matymų, tik jaučia, kad su jais kažkas vyksta. Žvaigždėje galima pamatyti „chirurgus“, kurie guldo energetinius kūnus ant stalo ir daro energetines operacijas. Daro greitai ir nieko neklausinėja apie asmenines bėdas. Jie ir taip mato. Tereikia atsiduoti (!) procesui be jokių išankstinių nusiteikimų ar baimių. Po operacijos energetinis kūnas išsiunčiamas atgal. Operacija gali trukti 10-90min. Gal tas laikas ir gali būti ilgesnis, bet praktikoje kol kas tik su tokiomis trukmėmis teko susidurti. Kas neturi matymo ar didelio jautrumo pajunta kažkokį palengvėjimą ir laisvumą. Tuomet belieka grįžti atgal. Jautresni žmonės po operacijos kartais nenori grįžti į savo netobulą kūną, nes tuomet ypač jaučiasi kūno „nešvara“. Tačiau aš turiu savo kelią čia, Žemėje. Grįžti būtina jau vien tam, kad  mane ten, žvaigždėje vėl priimtų. Grįžtant greitis vėl didėja. Artėjant prie Žemės greitis mažėja ir mažėja. Po to leidžiuosi į atmosferą, matau Lietuvą, savo miestą, namą ir pagaliau savo kūną. Įeinu į jį ir stebiu kaip aš jame pradedu jaustis. Pasėdžiu ramiai 5min. „Įsisavinu“ savo kūną. Po to pajudinu pirštus, pasirąžau, pajaučiu savo kūną. Tuomet atsimerkiu. Jausdamas kūną ir aplinką pabūnu dar kelias minutes. Meditacija į žvaigždę baigta. Nauja energetika, gauta žvaigždėje aktyviau dar reikšis maždaug 3 dienas. Todėl patartina tą jausmą, parneštą iš žvaigždės periodiškai prisiminti, o ypač prieš nakties miegą.

  Tokios kelionės į žvaigždę keičia žmogaus energetinio kūno būseną staiga. Po kelionės jis jau kitoks. Aišku Žemės, aplinkos, aplinkinių žmonių ir pagaliau pačio žmogaus problemų dėka ši nauja energetika vėl kažkiek išsikreipia, užsiteršia. Todėl, darant tokias meditacijas patartina kurį laiką vengti konfliktinių situacijų, informacinių šaltinių (TV, radijas, renginiai), aštraus maisto, alkoholinių gėrimų ir pan. Norint rimčiau paveikti savo kūną tokias meditacijas reikia atlikti kas trečią dieną 2-3mėn. Tačiau korekcijai pakanka ir karto per savaitę 2-3mėn. Būna atvejų, kuomet vienintelė meditacija labai stipriai paveikia į fizinį kūną. Tai individualu.