SKRYDŽIO APTARIMAS

 Lėktuvų pilotai žino, kad po mokomojo skrydžio, būna jo aptarimai, kur patyrę pilotai pateikia patarimus. Klausimų dėl pirmos, gydomosios meditacijos buvo gana įvairių ir manau pateikus savo gyvą patirtį dauguma tokių klausimų išsispręs, ar atkris. Nereikia pamiršti, kad mes skirtingi ir mūsų protai gali pateikti skirtingus vaizdinius. Svarbu juos priimti, o po to švelniai taisyti. Jei nepasiduoda, tai nereikia versti. Palikti kaip yra. Tiesiog dabar taip, vėliau bus galima bandyti daryti kitaip, kaip norėtų, kad būtų.

 Energijos-dėmesio vedimas nuo pirštų per delnus, rankomis į viršų ir žemyn iki pėdų bei „įsišaknijimas“ manau labai aiškus procesas. Čia klausimų nekilo, nes tiesiog reikėjo daryti, naudoti stebėseną, vaizduotę. Klausimai kilo dėl kambarėlių formavimo. Dalis žmonių klausia, kodėl jiems vietoje, žemiau bambos, kur jiems „liepiau“ suformuoti savo kūno kambarėlį, iš karto pasirodė namas, o jie visaip, vaizduotės pagalba bandė formuoti kambarėlį. Šios meditacijos pagrindai yra bendri, o mes skirtingi, todėl galimi ir skirtingi kambarėlių variantai. Jei jūsų vaizduotėje iš kart susiformavo namas, tai reiškia, kad jūs realiai gyvenate name, arba jūs norėtumėte gyventi name, o ne bute su kambarėliais. Man taip pat susiformavo namas ir beje šiek tiek apleistas, kas signalizavo apie apleistą kūno būklę. Vaizduotės dėka puoliau šveisti surūdijusius vartus, tvorą. Supratau, kad tai ilgas procesas, tuomet įėjau į kiemą, kur šalia durų stovėjo lengvoji mašina. Toliau, kur tarsi ūkinis pastatas turėtų stovėti, stovi penki tušti, be durų nenaudojami, šiek tiek apleisti mūriniai garažai. Prieš juos lyg šlakas visokių akmenų, plytų duženų ir pan. Vaizduotės dėka, traktoriumi sukroviau tai į mašiną ir išvežiau. Po to galvoju ką daryti su tais garažais, negražiai atrodo, o aš laukiu brangaus svečio. Patirties neturėjau, tad nusprendžiau leisti kurti pačiai vaizduotei ir veiksmas pradėjo vykti greičiau ir savaime, tik reikėdavo pakoreguoti savo pageidavimais. Atsirado garažai su stogeliais ir medinėmis durimis, kiemas trinkelėmis išklotas. Pagalvojau, kad į vieną iš jų reikia esamą mašiną įvaryti. Atvėriau vieno duris, o iš ten kyštelėjo jau ten esanti naujas automobilis? Ir taip iš visų garažų??? Vadinasi jau esančiam automobiliui reikia statyti kitą garažą. O tas, savaime, atbulas apvažiavo esamus garažus, nuvažiavo už jų į pievą ir sustojo, tarsi įsižeidęs, kad pirma jam nestačiau garažo. Mintimis jam sukūriau naujo garažosienas, stogelį, bet galinė siena nesistato ir durys niekaip. Bandžiau priversti tam įvykti, bet sunkoka išlaikyti dėmesį, nors ir pavyko. Tačiau iš pievos jau ne mano lengvoji mašina atvažiuoja, o autobusiukas, panašus į greitosios pagalbos mašiną. Supratau, kad garažas per mažas. Bandau sukurti didesnį, tačiau autobusiukas taip pat išaugo iki fūros? Dar didesnį garažą kuriu ir fūros dydis dar labiau didėja ir galinė siena bei durys nesigauna. Aga. Vadinasi čia kažkoks mano vidinis Ego?, kurio aš nesuprantu ir jis nori vis didesnės patalpos sau. Tuomet gražinau garažą į pirminę padėtį, kuomet vaizduotė sukūrė, kur nebuvo nei galinės sienos, nei durų ir pasakiau „kaip nori, surūriau ką galėjau, o tau teks prisitaikyti“. Automobilis vėl tapo toks, koks buvo ir nenoriai įvažiavo į garažą. Dirbant su vaizduote supratau, kad nereikia leistis į smulkmenas, o išlaikyti bendrą norimą vaizdą ir iš karto tai vyksta. Tuo ir pasinaudojau. Tuomet kiemas tapo toks, kokio norėjau, be darbo su detalėmis, apiforminimais. Pamaniau, kad bus galima kitais kartais tai padaryti. Tuomet patį namo vaizdą suformavau, tvoras, vartus. Su vartais norėjosi vienaip, bet vis gaudavosi kažkaip kitaip. Palikau kaip gavosi. Tuomet įėjau į namo vidų. Ten viskas susikūrė tarsi savaime, nesigilinant į detales. Viskas tarsi ir turėjo taip būti, o gal ir buvo – jauku ir švaru. Tuomet pakilau į jausmų kambarėlio sritį ties krūtine ir atsidūriau vėl tame pat name, tik antrame aukšte. Kambarėlis erdvus ir ne tik, kad be durų, bet ir be sienos toje vietoje. Tarsi holas svečiams. Su stalu, kėdėmis, tarsi sofa. Šiaip tai pirmoji vaizde pasirodė gėlė, tarsi rožė, bet be spyglių, kampe, šalia lango. Vaizdas geras, jaukus. Tarsi nėra ką čia keisti dar, tik ant stalo truputis užkandžių, arbata. Tuomet pakilau į galvos sritį, kur minčių kambarėlis ir galvoju, o kur dabar atsidursiu. Lyg tame pat name, bet trečiame aukšte, tačiau iš išorės trečio aukšto nesimatė? Aga. Vadinasi tai palėpė. Ir tikrai. Tai erdvi palėpė be langų, kurioje pilna kompiuterių monitorių, visokių sujungimų, žmonių dirbančių prie jų, vyksta veiksmas. Pavaikščiojau, pažiūrėjau ir tarsi nėra ką keisti. Protas matyt taip ir turi dirbti, taip viskas ir turi būti ir nesijaučia netvarkos. Palikau kaip yra.

 Tuomet viršugalvyje pradėjau verti lelijos žiedą ir kviestis brangų svečią, baltą energiją. Iš pradžių violetinė šviesa blyksniais ėjo, po to balta blyksniais ėjo ir iš karto kažkur žemyn į namą. Dirbantys prie kompiuterių žmonės atsigręždavo, bet nusisukdavo ir vėl toliau dirba. Kuomet susiformavo stabilus baltos šviesos srautas ir pradėjo pildyti palėpės sritį, tai jis surinko tuos žmones nuo kompiuterių ir nusitempė aukštyn, nors jie tarsi priešinosi. Vietoje jų prie kompiuterių atsirado kažkokios šviečiančios esybės. Tuomet iš karto kompiuteriai tapo skaidrūs, tarsi stikliniai, neliko laidų raizgalynių, viskas šviesu, švaru, šviežia. Supratau, kad vyksta pokyčiai taip, kaip turėtų būti pagal aukštąsias energijas ir likau tik stebėtoju. Po to mes nusileidome į svečių kambarėlį. Niekas jame nepasikeitė, tik gėlė staiga tarsi „sudegė“, ar nuvyto. Kilo noras ją išnešti lauk, ką ir padariau. Išverčiau su žemėmis už tvorelės, savo teritorijoje. Bet reikia kažką kitą pasodinti, kažkaip tuščias kambarys bus be gėlių. Prisėmiau žemių į vazoną, pasodinau kažkokį augalą, pasirodė panašus į mažą saulėgrąžą? Supratau, kad su vaizduote nereikia kovoti – imk ką davė. O gėlė, kad pradės augti aukštyn ir peraugo net namą ir išskleidė žiedą??? Neįneši į namą. Ir iš brangaus svečio išgirstu mintį, kad gėlė, kaip meilė, ji negali žydėti tarp keturių sienų, uždaryta namuose. Jai reikia saulės, oro, laisvės. Supratau ir palikau gėlę lauke. Grįžau į namus, į jausmų kambarėlį. Jame, kad ir be gėlių, tapo jaukiau, iš kažkur tai ore atsirado plaukiojantis rožinis, švelnus rūkas. Pakviečiau brangų svečią pasivaišinti užkandžiais, arbata. Pasijuto jaukumas, ramybė. Supratau, kad reikia eiti į vietą žemiau bambos ir mes su svečiu išėjome į namo kiemą. Iš karto kiemas virto tarsi į pradinį, dalinai apleistą, tik be šiukšlių savartyno, o garažai be durų, kaip iš pradžių. Iš jų veržiasi į jaučius panašūs kaip šunys juodi, bet pririšti. Brangus svečias dar labiau pašvietė savimi ir šunys pradėjo mažėti iki mažų šunėkų, po to kaip į pelytes virto ir dingo. Liko tik mano mašina, nepilnai susiformavusiame garaže. Man buvo pasiūsta tokia mintis, kad tie šunys, tai mano vidinis agresyvumas, kuris giliai užslėptas ir jei susidarys tinkamos sąlygos, tai jie gali išlysti. O ta mašina, tai kaip mano sarginis šuo, kuris nenori durų ir nori viską matyti aplink kas vyksta, todėl net galinė siena ir nesusiformavo. Ir aplamai, reikėtų namą kardinaliai keisti tarsi į šventyklą, ar rūmus, kurių vartai yra toliau nuo kelio ir pastatas aukštas, kitokio stiliaus ir tvora konkreti , visą teritoriją apjuosianti turi būti. Tiesiog nurodė perspektyvas, bet nieko nekeitė, kas mano buvo čia jau suruošta. Supratau, kad tokia padėtis dabar yra su mano kūnu. Tuomet brangus svečias pasklido po visą kūną. Pats nukreipiau daugiau savo dėmesio į tam tikras, problemines kūno vietas. Ten kur dėmesys, ten daugiau ir energijos. Buvo spaudimo jausmas, kai kur skaudėjo, jausmas tarsi „gal nereikia“. Supratau, kad tai kūno baimės, baimės keistis, baimės, kurios slypi iki ląstelių lygio, stresai. Leidau vykti procesui ir siekiau išlikti stebėtoju.

 Pradžioje visuomet užtrunkama ilgai. Pavargau sėdėti. Mintis tokia, kad reikia baigti ir eiti prigulti, kad kūnas priimtų naują informaciją, matyt todėl ir nuovargis. Pradėjau užvėrinėti lelijos žiedą viršugalvyje. Pirmiausiai dingo nuo kompiuterių šviesios esybės ir kompiuteriai tapo kaip įgaubti, automatiniai. Po to iš kūno gilumos pradėjo kilti kanalu kitos šviesios esybės, o aš toje palėpėje stebėjau tą procesą. Kai kurios esybės šypsojosi ir mojavo rankomis. Aš mintimis atsakiau tuo pačiu. Mintis buvo tokia, tarsi Jos negali čia ilgiau užtrukti, nes kūnas nuo per didelio kiekio aukštų energijų ir informacijos gali nukentėti – tiesiog jų neatlaikyti. Ištraukiau iš Žemės šaknis, žiedo virš galvos visiškai nereikia užverti ir nuėjau prigulti. Gulant jautėsi vidinės šalčio bangos per stuburą ir kūne – taip kūnas reaguoja į naują, aukštos energijos informaciją. Nurimus, gal po 15min., atėjo noras išgerti šiltos arbatos. Išgėriau porą didelių puodelių žolelių arbatos, prikąsdamas medumi.

 Tai va. Tokia asmeninė „skrydžio“ apžvalga. Su laiku vaizdiniai keičiasi, tobulėja ar net kardinaliai kinta. Nereikia kiekvieną kartą laukti, kad bus tas pats. Tiesiog stebėti, ar kažkurioje tai srityje kas tai nepablogėjo, gal kažkurios tai detalės, ar vietos vaizdas jau labai pradėjo nepatikti. Vadinasi vaizduotės pagalba keičiame tai, iki pasikviečiant svečią. Pirma mes turime kiek įmanoma sutvarkyti teritoriją ir tik tuomet kviestis, kad Jis pataisytų kažką, kažką parodytų, patartų. Kiekvienam savaip. Aš Jo negirdėjau, tik mačiau jo keičiamus vaizdus ir gaudavau mintis, tarsi jos būtų mano. Kažkam iš jūsų gal bus visai kitaip, nes mes skirtingi. Tad kiekvienam savo.