MUS PROGRAMUOJA, MĘS PROGRAMUOJAME

 Vaikystėje daug ką norėjosi padaryti ne taip, kaip „pasidarydavo“. Šito aš niekaip negalėdavau suvokti kodėl? Kodėl negaliu tarsi peržengti per kažką, kas yra manyje, kas suturi manę nuo tam tikrų veiksmų, nors jaučiu, kad galėčiau. Tik suaugęs ir įgijęs patirties pradėjau tai suvokti.

 Mūsų gyvenimas susiveda į tai, kad mus nuo kūdikystės programuoja tėvai, mamos, senelei ir senelės. Programuoja aplinka, kaimynai, kaimynų vaikai, klasiokai mokykloje, kuriuos taip pat programuoja jų tėvai ir dalis to tenka ir mums. Tik įgavę patirties ir paaugę, sugebame programuoti ir męs. Pavyzdžiui stipriausiai mūsų mintis, o ypač veiksmus lemia tėčių ir mamų programos, gyvos programos. Tai jų tarpusavio elgesys, jų elgesys su aplinkiniais, jų veiksmai. Mus netiesiogiai veikia ir jų emocijos, mintys, ką mes jaučiame. Va norime pasielgti vienaip, bet mums perduotos programos stabdo nuo to tarsi „tvora“, kartais nesuprantama „baime“ ar panašiai. Jei vaikui kažkas tai iš šalies pasakytų, kad tai „ne tavo“, tai vaikas gautų stimulą „persiprogramuoti“, būti labiau savimi, aktyviau keisti save ir aplinką norima linkme, o ne pagal aplinkinių susigalvojimus, ar jų nepavykusio gyvenimo iliuzijas. Tikri mes esame tiek, kiek atsinešame su savo, pavadinkime tai daugumai priimtina sąvoka – siela. Su ja, iš praeitų gyvenimų atsinešame tai, kuo ten daugiausiai gyvenome, ko siekėme, pasiekėme, su savo patirtimi. Tą lengviausiai galėtume išvystyti, jei ne tėvų, mamų ir visų kitų aplinkinių programinė ir fizinė įtaka. Tai dažniau trukdo nei padeda. Jei padeda, tuomet tikrai galima daug pasiekti, realizuotis. Prasidėjus paauglystei ir hormonų siautėjimui, dažniausiai kyla agresija dėl pojūčio, kad kažkas buvo prarasta ir nerealizuota dėl aplinkinių kaltės, jų iliuzijų. Tuo laikotarpiu veik visi praranda dar ryškų ryšį su „siela“. Vaikas panirsta į fizinį pasaulį, pasiduoda jo srovei. Jei iki to laiko normaliai neišsivysto jo dvasios stiprybė, tai yra niekas nepaaiškina, nepadeda, o retas, labai retas vaikas pats sugeba tai padaryti, tuomet nežinia ir „pilkas rūkas“ apgaubia vaiko ateitį. Todėl rekomendacija bent kiek susivokusiems vaikams, paaugliams būti savimi visų pirma sau, savo vidinei pajautai, būti sąžiningu sau. Aplinka dažnai apgaulinga, net tėvai dažniausia paklydę. Todėl nepasidavimas niekieno įtakai, o tuo labiau tipo „tikrų draugų“ įtakai yra labai svarbus. Dažnai draugai nusitempia savo siekių, svajonių keliu, palikdami jus kažkur pakeliui, bet jau vėliau, kažko pasiekę. Visa vaikystė, paauglystė ir jaunystė, tai kasdieninė savo kelio paieška, kovoje su kitų svajonėmis, siekiais, noru pasinaudoti tavimi, tavo laiku, tavo energija. Tai gali būti net labai „geri“, bet nesusivokę žmonės, tavo mokytojai, dėdės, tetos, tėvai ir t.t. Atidžiau klausyti reikia tik tų, kurie nesuinteresuoti tavo gyvenimu, nesitiki iš tavo sprendimų ir veiksmų asmeninės naudos sau ir nebūtinai materialinės naudos. Aišku nereikia tų žmonių smerkti dėl to ir laikyti juos tik priešais. Dauguma jų gyvena tarsi sąmonės rūke, nesusivokę, klaidžiojantys. Jie gal ir norėtų, kad būtų geriau, bet nežino kaip, jiems „neišeina“. Jie tiesiog tam tikro suvokimo. Grubiai pavadinus, absoliuti žmonijos dauguma tai „avys“, kurios gali būti genamos į „mėsos kombinatą“ ir užspaudusios tave bandoje, taip pat gali ten nusitempti. Ir kuo didesnis miestas, tuo didesnė priklausomybė nuo „bandos“ ir daugiau pavojų, kad jei „kas“, tai šakės visiems. O dideliuose miestuose dar gausu visokių „energetinių vampyrų“, kurie ne tik fiziškai siekia pasinaudoti, bet ir energetiškai siurbia tavo gyvybines jėgas. Ypač tas ryšku daugiaaukščiuose. Tačiau tai jau kita tema.

 Auginti ir išlaikyti save tikrą galima nuo bet kada ir „pabusti“ iš „letargo“ taip pat galima bet kada. Reikia arba ryžtingo sprendimo pasielgti taip, kaip kažkas tikro iš vidaus sako ir taip daryti kuo dažniau, arba bendrauti su visai pašaliniais, tavo gyvenimu nesuinteresuotais žmonėmis ir išgirsti jų patarimus. Iki 10-11 metų, o ypač ties šia riba siela intensyviai siekia prisibelsti iki proto. Tai vyksta tiek per sapnus, tiek per reiškinius aplinkoje ir t.t. Dažniausiai tuo metu galima tarsi prisiminti kas geriausiai pavyko praeitame gyvenime, kokiu keliu reiktų eiti šiame gyvenime. Tai viena iš svarbiausių „kryžkelių“. Aišku ne mažiau svarbios bus ir 15-16m., bei mokyklos baigimo metu. Iš esmės tai trys svarbiausios kryžkelės, kur dar kažką galima kardinaliai keisti. Dar kelios yra ties 23 ir maždaug 27-30 metų. Tačiau jos jau mažiau paveikios. Vėliau daugumos gyvenimas primena traukinio judėjimą, pastatytą ant bėgių, kur tarsi niekur ir nepasuksi. Todėl dalis žmonių, suvokę, kad savo laiku paklydo, bando griežtai kažką keisti savo gyvenime ir dažniausiai tik sugadina tai, ką bent pavyko pasiekti. Pavyzdžiui išeina iš šeimos, psichiškai sužalodami savo bendrasugyventinį, vaikų psichiką ir būsimą gyvenimą ir t.t. Jei žmogus vienas, tai jis gali dažnai keisti savi gyvenimo bėgius, ieškodamas jam labiau priimtino kelio, ar tiesiog naujos patirties. Šeimą apturėjęs žmogus yra daug kam įsipareigojęs ir keisti, be suderinimo tų, kuriuos turi savo aplinkoje, jau nebegali. Mylinčiam savo artimuosius, sąžiningam žmogui net tokių minčių nekils. Tačiau tokių šeimų yra mažuma. Daugumoje yra tiesiog prisitaikėliškumas, baimė išeiti iš bent turimos komforto zonos, prarasti turimus patogumus, o dažniausiai tai prastėjanti sveikata, dėl vis labiau susidėvinčio fizinio kūno. Tik pajauta, jog kūnas tik „mašina“, biorobotas, kurį šiame gyvenime valdo siela, juo naudojasi, gali suteikti visai kitokį suvokimą. Kūnas mašina, kurią reikia prižiūrėti, pamaitinti, sutepti, kartais paremontuoti, o geriau dažniau atlikti profilaktiką ir pan. Tuomet ši mašina ilgiau tarnaus. Aišku labai tas priklauso nuo gautos iš tėvų genetikos, kiek jų kūnai-mašinos buvo kokybiški, tvirti. Jei giminėje buvo ligoti, turintys apsigimimų, tai ir jūsų genuose tas įsiregistravo ir gali atsiliepti kažkuo neigiamu tiek jums, tiek jūsų vaikams. Todėl labai svarbu „antrą pusę“ rinktis iš sveikų pretendentų. Kadangi sveikų yra mažai, o su sveikatos, bei genetinėmis problemomis taip pat nori laimingo gyvenimo, savo svajonių išsipildymo, tai sukurta begalės apgaulės būdų. Tai ir veido makiažas ir apranga ir kvepalai, kurie dažniausiai „numuša“ tikrą žmogaus kvapą. Beje žmogaus kvapas, jei jis nepatinka, tai informuoja apie žmonių nesuderinamumą fiziniame lygmenyje. Moterys apie galimą savo kūdikio fizinę sveikatą daug gali pasisemti iš vyro kvapo. Tą pat gali padaryti ir vyras, todėl dauguma moterų apgaulei pasitelkia įvairius kvepalus. Sakoma, kad tai pritraukti vyrams, bet apgaulė ir yra apgaulė. Viena iš didžiausių apgaulių tai viliojimas seksu. Tačiau visa tai duota tik giminės pratęsimui. Viliojimas seksu sekina įvairias žmogaus vertybes, gena į gyvūno rėmus. Dauguma žmonių ir yra tik dvikojai gyvūnai, todėl genetikos įpirštas aistras, jie net neapmąsto, pasiteisindami, kad tai instinktai. Tiesiog atsisako apie tai mąstyti. Ir aplamai, kas nepatogu, ar kas malonu ir jei mąstysi apie tai, atsiranda galimybė tai prarasti, todėl žmonės net bijo apie tai mąstyti. Todėl atrodo, kad saugiau nemąstyti ir tiesiog gyventi. Kadangi tokių aplinkybių gyvenime, apie kurias geriau „nemastyti“ vis daugėja, tai žmogus vis „stabarėja“ arba gyvulėja.

……… mokykimės programuoti fizinį pasaulį