NETIKĖK SUAUGUSIU

  Netikėk suaugusiu, kuris dirba nuo ryto iki vėlaus vakaro, kad uždirbtų daugiau pinigų, sakydamas, kad tai tavo gerovei, kad tai šeimos gerovei. Toks suaugęs iš tiesų tik materijos vergas. Jis rūpinasi tik savo ir tavo kūnu, daiktais. Tave, tavo jausmus, tavo mintis, tikrąjį tave jis pamiršo. Tai ne meilė tau. Mylintis tave rūpinsis ne tiek tavo patogumais, sočiu pilvu. Mylintys tave tėvai išmokys mylėti save, brolius, seses, išmokys rūpintis jais, pagaliau tave išmokys būti savarankišku (savarankiška). Išmokys įvairių darbų, kad tu bet kurioje situacijoje jaustumeis saugus (saugi) tiek materialiai, tiek dvasiškai ir tavo jausmai būtų saugūs nuo aplinkinių įžeidimų. 

  Netikėk suaugusiu, kuris tave moko tik imti iš jo ir iš kitų materialius daiktus, pinigus. Toks suaugęs tave verčia „siurbėle“, kuri visą savo gyvenimą mokės tik imti iš kitų, o jei negaus, tai vogti, plėšti, naudotis kitais. Toks suaugęs augins tavyje tavo egoizmą, savanaudiškumą ir nesaugumą šiame pasaulyje. Toks suaugęs visų pirma pavers tave priklausomu (priklausoma) nuo savęs iki pat to, kol jis galės tau kažką materialaus duoti, o jei nebegalės, tai tu nesąmoningai ieškosi kitų, kurie galės tau tai duoti, o buvusį pamirši kaip „išspaustą citriną“. 

  Netikėk suaugusiu, kuris tave nemoko gyvenimo, bet moko kaip juo naudotis, naudotis kitais ir dažniausiai per pamokas naudotis juo. Tai paklydę suaugusieji, kuriuos jų tėvai neišmokė meilės, rūpesčio kitais. Jie išmoko būti savarankiškais, nes gyvenimas juos privertė ir galvodami, kad jums padeda, jie jus ne moko savarankiškumo, bet duoda tai, ką jūs patys turite išmokti užsidirbti, ką jūs patys turite išmokti susikurti. Savo klaidomis jie klaidina jus.

  Netikėk suaugusiu, kurie palieka savo šalį dėl „riebesnio“ gyvenimo, o ypač jei tave palieka seneliams ir ilgam. Suprantama, jei suaugę išvyksta trumpam, dėl pinigų krizės šeimoje, bet jei tampa pastovu ir įprasta, tai tie suaugę paklydo. Juos pagavo godumas, tikėjimas, kad tik pinigai jiems ir jų vaikams suteiks saugumą. Iš tiesų jie tave pamiršo ir svarbiau už tave jiems tapo pinigai. Deja jie to nesupranta ir jei gali tai pasakyk tai jiems. Jie pamiršo ne tik būti su tavimi, bet pamiršo tave mokyti meilės, savarankiškumo, pamiršo išmokyti rūpintis savo artimaisiais ir aplinkiniais. Po kiek laiko jie stebisi, kodėl tu toks (tokia) atžagari, kodėl nemyli jų, nemyli artimųjų, kodėl tau gatvės kompanija ir draugai yra mielesni už tavo artimuosius ir tu pasiruošęs (pasiruošusi) bėgti iš namų. Tu nesupranti, bet jauti, kad namuose nerandi šilumos savo dvasiai, nerandi tėčio anei mamos, nerandi kas tau parodytų gyvu pavyzdžiu kaip reikia mylėti ir rūpintis artimaisiais. Tegul nesistebi tokie tėčiai ir mamos, kad kai jie pasens, juos paprasčiausiai atiduos į pačius pigiausius senelių namus, prieglaudą, arba jie tiesiog negalioje ir skurde numirs visų pamiršti. Ir tai bus natūrali jų pabaiga, nes neišmokė savo vaikų mylėti, rūpintis, atjausti bent savo artimą, neišmokė būti savarankiškiems ( to juos išmokė gyvenimas). Beje jei vaikus savarankiškumo išmoko gyvenimas, tai tėvai tuo labiau tampa nereikalingi, nes vaikų atmintyje tėvai atsimenami kaip kažko juos išmokę. Tai vienas iš Gamtos dėsnių.

  Netikėk suaugusiu, kuris tarsi tavimi rūpinasi, kas paprastai būna daiktai ir pinigai, bet tavimi naudojasi. Toks tiesiog perka tavo dėmesį, gal būt tuo siekia, kad tokiu suaugusiu dabar ar ateityje rūpintumeisi, mylėtum. Deja tu nežinai kas yra rūpintis, mylėti, nes tas suaugęs to tavęs nemoko, o kur rasti pavyzdį? Draugų ar draugių šeimose? Per televizorių, knygutėse ir t.t. Tačiau visa tai ne visai tikra. Tikra tik tai, ką tu tiesiogiai matai ir jauti ant savęs, ką tu išgyveni, kaip tavimi rūpinamasi iš tiesų ir tave myli, kaip vienas kitą myli tavo artimieji ir kaip jie rūpinasi vienas kitu ir kaip rūpinasi draugai ar draugės vienas kitu ... Visa tai gyvi pavyzdžiai, kuriuos tu jauti ir tavo protas į save tai įsirašo giliai ir gyvai. Daiktais ar pinigais perkamas rūpestis ir meilė yra tik darbiniai santykiai. Tau moka pinigus ar duoda daiktus ir tu parduodi savo meilę ir rūpestį taip, kaip tu tai supranti. Kuomet pinigų ir daiktų tu iš to žmogaus nebegauni, tai tas žmogus nebetenka tavo rūpesčio ir meilės. Tai ir yra piniginiai santykiai, kurie būdingi verslui. Tiesiog verslas ir nieko asmeniško. Verslas nepripažįsta jausmų ir rūpesčio kitais. Verslui tai natūralu. Socialiniams santykiams tai nenatūralu ir socialinius santykius tai griauna, griauna bendruomeninę struktūrą. Bendruomenėje žmonės rūpinasi ne tik savo artimaisiais, bet ir bendruomenės nariais, kaimynais, darbo kolegomis, draugų draugais ir t.t. Venk verslo santykių tarp savo artimųjų ir tai aiškiai jiems pasakyk, aišku jei esi pakankamai stiprus (stipri), nes galimai po to iš tave išmokiusių tik imti daiktus ir pinigus, tiesiog jų gali nebegauti. Tačiau tai bus tau labai gera galimybė išmokti savarankiškumo, išgyventi iš to ką turi. Pagaliau tai bus pamoka tiems suaugusiems, kurie vėliau supras, kad klydo. 

  Netikėk svetimomis tetomis ir dėdėmis, kurie siekia, kad tu atvertum savo širdį, tik tam, kad sužinotų tavo silpnas vietas ir tavo silpnumu pasinaudotų. Tas pat ir savo naujiems „draugams“ ar „draugėms“ neskubėk atsiverti tiek, kad jie tavimi pasinaudotų ir tave išjuoktų, nes tai ypač aktualu vaikystėje ir jaunystėje. Tiesiog kiti taip bando pakelti savo statusą toje gaujoje, kurioje jie yra, o tu tik eilinė auka. Pasitikėjimas, tikėjimas kitu turi būti uždirbamas to kito žmogaus veiksmais tavo atžvilgiu, o ypač tuomet, kai tau blogai, kai tu kažką padarei ne taip, kai paklydai gyvenimo kelyje, ar kas tave paklaidino. Atmink, pasitikėjimas uždirbamas, o ne laisvai dalinamas bet kam. Jei elgsiesi kitaip, tai daug kartų nukentėsi ir tau visi žmonės atrodys blogiečiai ir pasaulis žiaurus. Taip nėra, tiesiog tu nemoki, tave savo laiku niekas neišmokė gyvenimo šiame pasaulyje taisyklių, o tai paprastai turi padaryti tiek mama, tiek tėtis. Tam procesui gali padėti seneliai, bei vyresni broliai ar sesės, bet nereikia pamiršti, kad jie ir savų paklydimų turi. Idealų nėra yra tik artėjantys prie idealų. Paklydęs, o ypač labai paklydęs (gal kieno tai dėka paklaidintas) vaikas, jaunas žmogus dažnai tiesiog „bėga“ į priešingą pusę nuo idealo. Jis naikina save ir aplinkinius tiek žodžiais, tiek veiksmais. Manau, kad ir tau tai kažkiek buvo būdinga, kad ir tu tai kažkiek patyrei, nes nėra idealių tėvų, tai ir nėra idealių vaikų. Jei nebuvo, tai gal kažkiek bus tavyje tų „blogų“ minčių ir norų, bet žinok, kad tai praeis, „išgaruos“ ir tereikia tik laiko, laiko tam suvokti, suprasti kas yra tik tavo mintys ir jausmai, o kas įpiršta negerų draugų, per TV, žurnalus, knygas, ar per kompiuterį. Tai gyvenimo menas ir kiekvienas piešia savo gyvenimo paveikslą. Beje visi paveikslai visą gyvenimą yra koreguojami, pataisomi, keičiamos spalvos. Sėkmės ir meilės šioje kūryboje.