POZITYVUS MĄSTYMAS

 Pozityvus mąstymas tai viena iš apgavystės ir saviapgaulės formų. Kodėl? Logiškai mąstančiam žmogui net nekiltų abejonių, bet jaunimas, kuris dar nepatyręs kas yra gyvenimas, lengvai apgaunamas įvairiais šūkiais, reklamomis, pasakaitėmis ir pan.

  Visa kas gyva ar negyva gyvena realiame pasaulyje, čia ir dabar. Būtent čia ir dabar būsenoje galima keisti tiek praeitį, tiek ateitį. Realybėje mes gyvenimą priimame tiek „pozityviai“, tiek „negatyviai“. Visa tai priklauso kaip mes atsinešame į gaunamą gyvenimą, gyvenimišką patirtį. Visi puikiai žinome kas yra svyruoklė. Jei svarelį stumtelėsime į vieną pusę, jis tiek pat ar veik tiek pat grįš į priešingą pusę. Mes matysime svyravimo procesą. Jis panašus į įkvėpimą ir iškvėpimą. Visos realybės ir Visatos pagrindas yra dvejetukas. Viskas Visatoje sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių (tamsa – šviesa, karštis – šaltis, moteris – vyras, džiaugsmas – liūdesys, tiesa – melas ir t.t.). Aišku Visata daug sudėtingesnė ir turi begales struktūrų, bet esmė tai būtent pirminės dvi dalys, nes nuo jų Visata ir prasideda.

  Į gyvenimą žvelgti mes turime remiantis dviejų dalių dėsniu. Turime suprasti, kad negali būti vien tik pozityvumas, kaip ir negatyvumas. Įsikabinimas į vieną kurią tai poziciją prieštarauja pagrindiniam Visatos egzistavimo dėsniui, o visa kas prieštarauja Visatos ar Gyvybės dėsniams pradeda toje Visatoje blogai jaustis, patiria „nesėkmes“, pradeda sirgti, nykti, sutrinka mąstymas, galų gale žūva. Tokia „žiauri“ realybė. Todėl kas man sako, kad jis pozityvus (pozityvi), kas kalba, kad mąsto pozityviai, mane net nupurto nuo tos pozicijos. Svyruoklės dėsnio niekas nepaneigs ir įkvėpus būtina iškvėpti. Jei žmogus sako, kad jis pozityvus, tai tas pat, kas įkvėpti ir „nerizikuoti“ iškvėpti. Arba sakykime pavalgyti, bet vengti pakakoti. Kuo daugiau įkvepi, tuo daugiau iškvėpsi. Kuo daugiau suvalgai, tuo daugiau ... . Kaip visa Visata, taip ir mes savo gyvenime visame kame tai į vieną pusę „svyrt“ tai į kitą. Tačiau siekiame išlikti arčiau pusiausvyros padėties. Gyvenimas ir yra tas „svyravimas“, o kas yra mirtis? Mirtis tai nebuvimas gyvenime to „dviejų“ dėsnio – nei pozityvo nei negatyvo, nei džiaugsmo nei liūdesio, nei įkvėpimo nei iškvėpimo... . Su paskutiniu iškvėpimu ir baigiasi Gyvenimas.

  Kas gyvenime siekia išlikti vienoje iš priešingų pozicijų (pozityve ar negatyve), būtinai svyruoklė juos „atgabens“ į priešingą poziciją, nori jie to ar nenori. Ir tai bus gerai jei tai įvyks pakankamai laiku, nes kuo ilgiau įsikabinsime į vieną iš pozicijų, tuo skaudžiau teks patirti tos pozicijos priešybę. Jaunas žmogus šiuo metu programuojamas būti pozityviu. Kas su juo vyksta po kiek tai laiko? Jis mato gyvenimo realybę, kad čia yra visko – tiek pozityvo, tiek negatyvo; tiek gėrio, tiek blogio ir t.t. Tačiau jei jis jau „pagavo“ užprogramavimą, toliau save pats programuos tam „pozityvui“ kaip zombis. Akys matys, ausys girdės, lietimas jus, kad aplinka neatitinka jauno žmogaus „užsiprogramavimo“, o su realybe, su aplinka mažas žmogutis nepakovos. Aplinka savo įtaka pradeda „laužyti“ programą, svyruoklės dėsnis siekia grąžinti pusiausvyrą. Tuomet su jauno žmogaus psichika, o kartais ir sveikata darosi negerai. Kad save apgaut, jaunas žmogus griebiasi chemijos, o kartais ir „rūpestingi“ draugai, dėdės, tetos padeda pasiūlydami tai alkoholio, tai rūkalų, tai „žolytės“. Jie tikina tave – „būk pozityvus“. Chemija sukelia su realybe nesusijusias vidines haliucinacijas, atseit palaimos būsenas, mulkina sąmoningą protą, atjungia logiką ir pan. Tačiau veiksmo ir pasekmės dėsnis galioja visur, kaip ir svyruoklės dėsnis. Realybės problemos tai liko. „Palaima“ neišsilaiko, negerumas grįžta ir siekia užvaldyti. Vėl siekiama chemijos, saviapgaulės ir net daugiau ir daugiau. Tai tampa priklausomybe. Aš tai vadinu priklausomybe ne nuo chemijos, o priklausomybe nuo pozityvaus mąstymo. Šaknys priklausomybės slypi būtent siekyje būti pozityviam, būti malonumo būsenoje, o chemija tik priemonė toje būsenoje išsilaikyti. Chemija sekina organizmą, sekina protą, žmogus „bukėja“. Beje visi mes žinome posakį, kad kvailas žmogus „laimingesnis“ už protingą, nes jis nežino, kad yra kvailas. 

  Negatyviam mąstymui paprastai pasiduoda suaugę žmonės. Dažnai jie tiesiog „taškosi“ tuo negatyvu. Kodėl? Gyvenimiška patirtis, dėl jų sąmoningai ar nesąmoningai pasirinkto gyvenimo būdo buvo nekokia. Belieka save bei kitus periodiškai „bauginti“  buvusiu ar būsimu galimu negatyvu. Jei galvoji, kad bus ar buvo blogiau, tai dabar tarsi ir lengviau, kažkiek apgauni save. Jei dar „pastimuliuoji“ tomis baimėmis kitus ir jie pritaria, tai tu  gauni vidinio stimulo, tarsi iš tiesų buvo ar bus blogai. Jei tau dar pavyksta „įbauginti“ kitus, gal net įtikinti kaip dabar jiems blogai, o jei jie dar pritaria tam, tai „sparnai“ viduje pakyla, nes kitam atseit dar blogiau. Tai saviapgaulės metodas, kuris reikalauja kas dieną save „bauginti“ arba eiti ir kas dieną „bauginti“ kitus. Tai savotiškas „vampyravimas“. Kiti vyresnio amžiaus žmonės vietoj to būdo, naudoja įprastą cheminį būdą – alkoholis, rūkalai, narkotikai, persivalgymas ir t.t. Yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie naudoja abu būdus, tiek „bauginimo“, tiek cheminį. Tačiau reikia suprasti, kad jie tai daro n e s ą m o n i n g a i . Jei jie įjungtų sąmonę, pradėtų logiškai mąstyti, tai jie AUTOMATIŠKAI nustotų vartoti chemiją, „bauginimo“ metodus ar kitus saviapgaulės metodus, bėgant nuo realybės, nuo savo kasdienybės.

  Gerai. Suaugę per savo gyvenimą jau apturi vienokį ar kitokį sąmoningumą, susikuria tam tikrą logiką, o ką daryti jaunimui, kuris dar tik sąmoningėja, dar tik kuriasi kažkokią tai logiką? Jaunimas turi suprasti, kad be sąmoningų, protingai gyvenančių, logiškai mąstančių suaugusių jiems nepavyks „nepasiklysti“ šiame pasaulyje. Taip yra ir gamtoje, pas gyvūnus. Ir nebūtinai tai turi būti tėvai. Tai gali būti ir mokytojai ir dėdės, tetos, kaimynai, giminaičiai ir pan. Tereikia tik norėti, ieškoti, „belstis“, domėtis. Internetas, kaip beje ir knygos dažniau paklaidina, nei gyvi žmonės, kurie su savo gyvenimiška patirtimi, savo logika, sąmoningai išreiškia per save Gyvenimą. Beje negalima mokytis, orientuotis tik į vieną „protingą“ žmogų. Tuomet gaunasi „prisirišimo“ efektas, savotiškas sudievinimas, kas ugdo nesavarankiškumą, nekritiškumą. Būtina suprasti, kad pasaulis nėra idealus ir bet ką idealizuoti yra pavojinga saviraiškai, savęs tobulinimui, tikros patirties įgijimui.

  Išvados : nebūk nei pozityvus nei negatyvus – būk realus. Būk čia ir dabar. Tiek pozityvo tiek negatyvo „dozė“ yra būtinos tavo saviraiškai, tobulėjimui, patirties įgijimui. Taip randamas savo kelias Gyvenime. Tik pozityvūs ar tik negatyvūs žmonės yra ligoniai, o mirę - nejaučia nei negatyvo nei pozityvo.