ŠALTAS PROTAS IR KARŠTA ŠIRDIS

  Daugumai paauglių, žengimas į suaugusių pasaulį, tai kaip brovimasis pro krūmynus, brūzgynus ir nežinia kas bus už sekančios kliūties. Einant per tokias kliūtis yra „žalojamas“ ne tik kūnas, bet ir dvasia. Retas randa takelius, o tuo labiau kelius. Gal būt todėl, kad neišgirsta „kvailų“ suaugusių patarimus? Tačiau kažkodėl kopijuoja tų „kvailų“ suaugusių įpročius alkoholio, rūkymo ir kitų priklausomybių atžvilgiu. Puola į įvairias draugystes kaip be galvos, išsipasakoja savo gyvenimus tiems draugams ar draugėms dar nepažinę jų, o po to rauda, kad jie perpasakojo kitiems, dar su savo „pagražinimais“ ir iškraipymais. Draugas ar draugė yra tie, kas patikrinti gyvenimo, kas patikrinti situacijų ir todėl draugystė mezgasi ne vienerius metus.  Draugystė turi būti tikrinama. Straipsnis ilgas ir įveiks jį kantrūs (kad ir ne iš vieno karto).

  Dabar pateiksiu vieną pavyzdį, kaip patikrinti draugą ar draugę, koks jis bus ateityje ir su kuo teks draugauti, o gal kažkuris iš merginos ar vaikino norės ir gyventi su juo ar ja kaip šeima?  Kadangi tas klausimas gana dažnai buvo užduodamas iš merginų pusės, tai visų pirma joms ir patardavau. Tereikia joms kažkokiame vakarėlyje, arba pradžioje namie savo vaikinui duoti išgerti alkoholio. Pačiai negerti, nes nepamatys to ko reikia. Reikia stebėti kaip vaikinas elgsis su ja, su draugais, aplinkinėmis merginomis ir daryti savo išvadas, ar su tokiu ji norės draugauti ir toliau, o gal būt gyventi (nes pamilo?) visą gyvenimą? Tie charakterio bruožai, elgesys, bendravimas išgėrus alkoholio, tiesiog ryškiau parodys koks žmogus šalia tavęs ir ar visą gyvenimą pasiruošusi su tokiu būti? Tikrinti reikia 2-3 kartus įvairiose situacijose, o kai kurioms pakakdavo vieno karto, kad išsigąstų to žmogaus, kuris tuo metu atsiveria prieš ją. Jei išgėręs vaikinas tampa agresyvus, kabinėjasi prie kitų merginų (nors tu šalia), ieško konfliktų su kitais vaikinais, užgaulioja tave, gal net suduoda, tai tas pats bus ir draugaujant toliau ar net gyvenant kartu, tik tas dar net labiau sustiprės. „Ar tu nori su tokiu gyvent“,  klausdavau aš? Beje, šiek tiek vėliau aš tokiu pat būdu patardavau tikrinti  vaikinams savo merginas, nes į mane kreipėsi keli rimti vaikinai, kurie atrodo pamilo merginas, bet abejojo ar tai „ta tikroji“, nes nežinant vidaus, nežinosi su kuo teks gyventi. O išgėrus, išlysdavo ir pas merginas tokie charakterio bruožai, kaip kabinėjimasis prie kitų vaikinų, valdingas charakteris, „žvėriškas“ pavyduliavimas, siekis dar daugiau „prigert“ ir t.t. Tai su kuo tam rimtam vaikinui teks gyvent? Su nusigeriančia žmona, su ta kuri dar kitų vyrukų ieškos ir t.t. Beje dėl to siekio „nusigert“, net daug vyresnės moterys tikrinasi savo būsimus sutuoktinius ar sugyventinius būtent tuo, mano paminėtu būdu. Joms nesinori gyventi su „nusigeriančiu“, gal net agresyviu vyru, nesinori suklysti ir prarasti savo gyvenimą. Jaunimas dar nesupranta, kas tas yra „prarasti savo gyvenimą“, o va jau vyresnės, dažniausiai virš 30m., jau supranta, nes ne kartą jau „nudegė“, prarado ne tik sveikatą, sugadino nervus, bet neteko ir dalies gyvenimo. Dažnai tokios lieka dar ir su vaikais, o retas vyras sugeba auginti svetimo vyro vaikus, nes gamta, visas vyriškas esybes užprogramuoja auginti savo genetinius palikuonis. O ir patys vaikai jaučia svetimo vyro, patėvio „svetimumą“. Žmonių padermėje, kur galima kalba yra sąmoningumas, kai kuriais atvejais dar galima tai pakeisti, jei tiek patėvis, tiek vaikas priima vienas kito buvimą šalia kaip mamos, moters pasirinkimą. Jei vaikas ir vyras myli tą moterį, tai priims ir vienas kitą. Jei meilės nėra, tai vyras bus šaltas ar net agresyvus tam vaikui, o vaikas bus labai pavyduliaujantis savo mamos, agresyvus, uždaras.  

  Prieš plačiau kalbant apie draugysčių tikrinimo mechanizmą, nors truputį yra būtina pakalbėti apie kūno, proto ir jausmų reakcijas, apie kurias mokykloje beveik ir nemoko, o tai yra svarbiausia bet kokio vaiko, paauglio, jaunimo žengime į suaugusio gyvenimą. Nors minimaliai žinant tam tikras taisykles, galima nepapulti į gyvenimo „brūzgynus“ ir rasti takelius, o gal ir net kelius.

  Pagrindinė taisyklė susideda iš dviejų, nes (dėmesio) visas gyvenimas susideda iš dviejų dedamųjų (diena – naktis, žiema – vasara, šalta – karšta, džiaugsmas – liūdesys, meilė – neapykanta ir t.t.).

  Galva turi būti šalta (kad priimti pamatuotus, teisingus sprendimus), o širdis turi būti karšta (kad priimtus sprendimus atlikti nuoširdžiai, su užsidegimu).

  Jei galva „sujaukta“ visokių minčių, informacijų, kvaišalų, apnuodyta nesveiko maisto, neišsimiegota, persimiegota, yra deguonies trūkumas, nuolatinis skausmas ir t.t., tai galva teisingų sprendimų nepriims. Tai reiškia, kad bet kokie veiksmai tikėtina bus klaidingi, galimas klaidžiojimas „po dausas“, dėl to gali nukentėti tiek kūnas tiek psichika. Tokia galvos būsena vadinama „karšta galva“. Tokie žmonės vadinami „karštakošiais“.

  Jei širdis uždara, „bijo“ pasaulio, vengia duoti pasauliui šilumą, jausmus, tai tokie žmonės vadinami „ledinė širdis“, arba abejingi žmonėms, pasauliui. Tokie žmonės lengvai „lipa“ per kitų galvas, išnaudoja kitus savo tikslams pasiekti, manipuliuoja kitais, meluoja, apgaudinėja iškraipo informaciją savo naudai, tai panaudoja kitų pažeminimui.

  Dabar dar viena informacija. Galva, tai yra protas taip pat sudarytas iš dviejų dalių – sąmonės ir pasąmonės. Sąmonė, tai mūsų mąstymas, atranka mums reikalingos informacijos iš informacijos „jūros“, tai mūsų ego, mūsų gebėjimas fantazuoti, kurti planus. Tai kaip mažas, greitas ratukas, kuris vis suka ir suka mintis, informaciją, rūšiuoja tai, tikrina, abejoja, atmeta ir vėl tikrina. Gilumoje glūdi pasąmonė. Ji reguliuoja visus vidinius mūsų kūno fizinius ir cheminius reiškinius – kvėpavimas, širdies darbas, visų organų darbas, virškinimo procesai, skausmas, malonumas ir t.t. Pasąmonė atlieka tai mechaniškai, kad mums nereikėtų galvoti pvz. kaip įkvėpti, kiek įkvėpti, kada iškvėpti, kiek kartų per minutę turi bumbsėti širdis, kaip dėti kojas einant, kad nenuvirsti, kaip siekti stiklinės vandens ir t.t. 

  Protas pasidaro „karštas“, kuomet sąmonė nesugeba tinkamai „graibytis“ informacijos jūroje, ji joje tarsi skęsta. Silpnos nervų sistemos žmonės pradeda jaustis nesaugūs, atsiranda baimės, bijo daryti sprendimus, dažnai abejoja, užsidaro savyje. Tokie žmonės niekaip nesugeba pradėti darbų, jie bijo rodyti jausmus, bijo įsimylėti.

  Jei žmogaus nervų sistema stipresnė, tai jis, dėl to nesaugumo ir baimės jausmo daro karštakošiškus sprendimus, kurie gali dažnai keistis į visiškai priešingus. Tokie žmonės dažnai nesugeba pabaigti darbų, nors pradžioje net su užsidegimu pradeda juos. Jeigu su pirmaisiais „malkų nepriskaldysi“, tai su šitais pradėsi, bet turėsi pabaigti „malkas skaldyti“ už juos.

    Proto būklę, sąmonę mes galime keisti ir padaryti tai tinkamos būklės – šalto proto būsenos. Nesvarbu kokį kūną ir kokią nervų sistemą turime iš prigimties, bet pavyzdžiui judėjimu, mankšta, sportu, grūdinimusi, mityba galime keisti kūno būklę. Iš silpno ir paliegusio galime padaryti stiprų, atsparų bet kokiems aplinkos poveikiams. Taip pat ir su protu. Jį būtina treniruoti tiek atminties treniruočių būdu, tiek logikos treniruotėmis. Logikos treniruotės, tai tinkamos, reikalingos, gyvenimo patvirtintos informacijos atsirinkimas. Gebėjimas bet kada tą informaciją pataisyti (pakoreguoti), jei sužinome, kad mūsų turima informacija, žinios nėra „pakankamai“ teisingos. Bet kokią informaciją patikrinti, filtruoti per tokius filtrus kaip „netikiu“, „kam tai naudinga“. Yra ir daugiau filtrų, bet šitie svarbiausi. Filtras „netikiu“ apsaugos jus nuo fanatiškumo ir tikėjimo bet kokia „karšta“ informacija, apsaugos nuo visokių, save besiskelbiančių „genialiais“ žinovais, verslo „supermenais“ ar panašiai. Va žiūri į jus gydytojas „geromis“ akimis ir sako, kad skiepai tau padės, kad tie vaistai tau padės, ar dar kas „padės“, o jūs NETIKĖKIT. Aišku tai turi būti filtras, o ne siena. Filtras nuo sienos skiriasi tuo, kad siena nepraleidžia nieko. Tuomet su savo netikėjimu ir liksite netikintys viskuo pasaulyje ir tuo pačiu niekur nepajudėję. Filtras, tai visų pirma atranka ir patikrinimas. Reikia duoti sau laiko pagalvoti, rasti ir kitos informacijos apie tai, palyginti ir priimti sprendimą patikėti ar nepatikėti iš to dėdės ar tetos, ar TV, kompo, knygos gauta informacija. Patikėti, tai nereiškia, kad su laiku jūs negalėsite keisti nuomonės ar supratimo. Tai ne amžiams, akmeninėmis raidėmis kažkas jumyse įrašyta. Reikia suprasti, kad žmogus gali klysti, nes jis ne robotas. Tiesiog su laiku, dirbant su tuo „netikiu“ filtru, jis taps labiau tikslus. Kitas filtras – „kam tai naudinga“, padės nepakliūti į apgaulės pinkles. Šis filtras su pirmu filtru labai susijęs ir dažnai veikia kartu.  Jei pirmasis veikia bet kokios informacijos atžvilgiu, tai antrasis tik gyvų žmonių atžvilgiu. Jei jūs iš kažkokio tai žmogaus gaunate informaciją, ar iš kažkokios firmos (ypač prekybinės) ir jums perša kažkokią tai prekę, siūlo kažkur tai sudalyvauti (kad ir draugės ar draugai), siūlo patikėti kažkokia tai informacija, naudingumu jums ir t.t., tai būtina įjungti filtrą „kam tai naudinga“. Tas filtras suteiks jums laiko pagalvoti, pasvarstyti ar iš to, ką jūs padarysite nebus kartais labai naudinga tam siūlytojui, ko ir kiek jūs neteksite sudalyvaudami ten, o gal čia slypi pasinaudojimas jumis??? Tie, kurie priima bet kokią informaciją, dalyvauja bet kur, bet kada nesusimastydami paprastai vadinami „tuščiagalviais“. Tokiais naudojasi visi, kas netingi, tokius netgi „bažnyčioje muša“. Tokie lengvai atiduoda savo pinigus vaistinėms, parduotuvėms, vertelgoms, apgavikams net nesusimastydami kad juos apgauna tipo „reikalingumu organizmui“, tipo tai „sveika“, tai „gydo“ ir daugybė įvairių apgaulių. Dažniausi patys artimiausi žmonės, draugai, kurie jau kažkieno tai apgauti, įtraukti į „kvailinimo tinklą“ kaip musės (ir to nesuvokdami), siekia „apgauti“ ir jus. Į TAI SVARBU ATKREIPTI DĖMESĮ. Kuo „sūris“ spąstuose skanesnis ir didesnis, tuo lengviau jus apgauti. Tačiau spąstuose atsidursite jūs, o tie kiti, gaus jūsų pinigus, jūsų laiką, jūsų negerus veiksmus (pasinaudos jumis), gal net jūsų gyvybę (įtrauks į pavojingą veiklą). 

  Ką mes jau turime? Tai šalto proto ir karštos širdies taisyklę. Po to turime, kad protas yra dviejų dalių – sąmoningas ir pasąmonės. Sąmoningas tai mūsų suvokimas, ego, mintys, minčių rūšiavimas, planų kūrimas, svajonės ir t.t. Pasąmonės – tai automatizuotas protas, kuris visą organizmo darbą paverčia mechanišku, nereikalaujančiu galvojimo (čia dar labai daug viso ko). Toliau dar turime filtrus – „netikiu“, „kam tai naudinga“.

  Dabar, jei dar nepavargote, žvilgtelėkime į širdį, į jausmus. Pasirodo čia taip pat yra dvi dalys. Vieni jausmai giluminiai (analogija su pasąmone), o kiti jausmai paviršutiniški (analogija su sąmone). Paviršutiniški jausmai vadinami emocijomis, kurios kaip bangos virš giluminės jūros (jausmų). Jei žmogus jausmuose „myli“ paviršutiniškumą, tai jis kaip plaštakė – šiandiena draugauju, o ryt ne; šiandiena su tuo ar su ta, o ryt su kitu ar kita; šiandiena myliu, o rytoj nemyliu. Taip ir banguoja, o tos bangos nuo tokio „taškymosi“ virsta „putomis“, tampa vis labiau „purvinos“ ir nepatrauklios kitiems. Meilė galima tik „gilumoje vandenyno“, tai yra jausmuose, o ne emocijų putose. Pastebėjus patrauklų daiktą, reiškinį, merginą ar vaikiną ir t.t. visuomet pasirodo emocinė banga, kuri turi atkreipti žmogaus dėmesį, o čia jau „šaltas protas“ turi pradėti stebėti ir „vairuoti“. Protas negesina emocijų, jis tik valdo jas, kaip važnyčiotojas valdo arklius, kad jie vežimą vežtų keliu, o ne laukais ir pievomis ( ir dar reguliuoja greitį). „Bepročiai“ žmonės ištaško savo emocijas, pajunta abejingumą gyvenimui ir griebiasi stimuliantų (vaistai, narkotikai, alkoholis, anabolikai, seksualiniai nukrypimai, apsivalgymai...). Taip jie žaloja savo kūną ir psichiką.  Jei mokiniesi ir aišku išmoksti savo protu suvaldyti savo emocijas, tai su laiku pradėsi jausti vis gilesnius jausmų klodus, jausti jausmų gelmes. Pajusi, kaip kilęs jausmas jam ar jai bręsta, auga, o ne „taškosi ir pursluoja“. Tas augantis jausmas ir yra tikroji draugystė, gal būt meilė. Augimas reikalauja laiko, pastangų, veiksmo (priežiūros) tiek savo tiek kito atžvilgiu (nuo piktžolių reikia išvalyti tiek savo daržą, tiek kito ir tai abiejų suderintas darbas). „Pursluojantys“ emocijomis praranda energiją, išsenka, praranda sveikatą, griebiasi stimuliantų. Auginantys jausmus žmonės įgyja energijos, tampa sveikesni, labiau ir ilgiau džiaugiasi gyvenimu. Jie atranda rojų čia, Žemėje. Tuo tarpu „pursluojantys“ vis labiau žengia tarsi į „velnyną“, į „peklą“. Tokie dažnai pavydi laimingiems žmonėms ir įvairiomis priemonėmis siekia jiems „įpilti deguto“. Patariu tiesiog vengti tokių, net nebendrauti ir niekame jiems nepadėti. Labai svarbu NEGAILĖTI tokių žmonių, nes per gailestį jie jums į jūsų gyvenimą ir įpils „deguto“, net nesuprasite per kur.  Kiekvienas paklydęs pats turi norėti atrasti kelią ir pats turi jį atrasti. Jūs galite tik patarti. Jokiu būdu nepatarinėkite dažnai – anie prisisiurbs kaip parazitai. Stebėkite ar jie keičia savo gyvenimą, įpročius, pasaulėžiūrą, o gal tik atkartoja protingas mintis, bet nieko nedaro? Tuomet kam jiems patarinėti? Kaip sakoma Dievas žmogui duoda šansą du kartus ir padeda du kartus. Po to kapstykis pats. Kodėl tu ar aš turime elgtis „švenčiau“ už Dievą ir dešimtis, šimtus kartų patarinėti, padėti, duoti, atlikti už kitus jų darbus??? Tai jau nuodėmė, nes mes neskiriame laiko savo tobulėjimui ir dar atimame galimybę aniems tobulėti savarankiškai.

  Dabar sužinojome, kad jausmai auginami, o neatsiranda iš karto ir kad emocijos tai ne jausmai. Tai tik bangos jūros (jausmų) paviršiuje.

  Sveikinu jeigu jūs įveikėte šį straipsnį. Reiškia jūs dar sugebate mąstyti, jau sugebate tinkamai dėlioti informaciją, nesate telefonijos, kompiuterijos narkomanai, nesate nesveikų įpročių vergai, jūsų protas dar neišsekintas, nepavargęs nuo „gyvenimo“. Belieka palinkėti kurti save, kurti savo gyvenimą ir kažkiek (tik kažkiek) padėti kitiems. Gyvenimas myli tuos, kurių šaltas protas ir karšta širdis.