ŽMOGUS GYVŪNAS

 Žmogaus kūdikis gimsta kaip gyvūnas ir tai natūralumas, kurio niekaip negali suvokti gana daug žmonių, ypač mamų. Joms atrodo, kad kūdikis jau yra žmogus, su visais savo pliusais ir minusais, su savo dorove, nuotaikomis ir net pasaulio suvokimu. Deja ir tokių mamų pasitaiko. Tačiau žmogaus kūdikis tampa žmogumi tik gyvendamas žmonių visuomenėje. Beje ir žmogaus kūdikio, kaip būsimo žmogaus išsimokslinimas, gebėjimai priklauso nuo kaimo, miesto, šalies, kontinento kur jis ar ji gimė, augo.

 Jausminis vaiko pasaulis veik susiformuoja iki 6-8 metų. Vėliau visa kas tik tobulėja, įgyja naujų gabumų, formų. Būtent todėl svarbu per tą laiką išmokyti ir išauklėti taip, kad jis ar ji būtų sąmoningi, savarankiški, bendruomeniški (padedantys savo šeimai, besijaučiantys šeimos dalimi). Vaiko psichika gana jautri ir jam ar jai galima lengvai, į protą pridėti visokių informacinių „šiukšlių“. Todėl būtina vaiką laiku išmokti pačiam bent kažkiek rūšiuoti informaciją, analizuoti ir nepriimti, pasakyti griežtą NE tai informacijai, kuri kenksminga jo vystymuisi, išgyvenimui dabartyje ir ateityje.

 Atėjus paauglystei, visa kas iki tol susiformavo vaike, ir kas atrodo buvo vos pastebima (jausmuose, mintyse), dėl hormonų pliūpsnių, gali tapti perdėtai sureikšminta. Pavyzdžiui jei problema buvo kaip šuo, kuris taikosi įkasti, bet nuo jo galima atsiginti lazda, tai hormonai visa tai išpučia iki dramblio dydžio. Būtent dėl to įvyksta savęs nevertinimas, nemeilė sau, savęs niekinimas ir net savižudybės. Jei iki paauglystės vaikas buvo išmokytas ar pats sugebėjo išsimokyti sąmoningumo, platesnio pasaulio suvokimo, stebėjo kitų gyvenimus ir mokėsi iš jų, tuomet paauglystės hormonai juos daug silpniau blaškys, mintys, jausmai ir veiksmai lengviau kontroliuojami.

 Kadangi žmogaus kūdikis gimsta gyvūnu, o augdamas, besimokydamas, perimdamas iš aplinkinių žmonių elgseną, mąstyseną ir panašiai, taip jis ir pats tampa žmogumi. Deja procesas užtrunka gana ilgai ir net sulaukę 18 – 20 metų jaunimas dažnai dar daug savyje turi nuo gyvūno. Iš čia visų pirma daug „nesėkmingų“ meilių. Merginos dažniausiai vaikinus „renkasi“ iš savo, kaip gyvūno pozicijos. Atkreipia dėmesį į „gražiausius“, „stipriausius“, „kiečiausius“ ir pan. vaikinus, kurie joms atrodo bus visą laiką tokiais ir joms geri. Deja žmogus ne robotas. Jis keičiasi. Ir tas „kietumas“ paprastai tik poza, o „gražumas“ dažnai virsta pilvotu, tukliu vyru. Nusivylusios merginos, dažnai skiriasi ir paprastai jau yra su vaikais. Tuomet ieško „gerų“, dėmesingų ir švelnių vyrų, nes „stipruolių“ jau atsikando iki pykinimo. Tačiau tie geri ir dėmesingi vyrai, paprastai retai būna kvaili ir nenori auginti svetimų vaikų ir tai pilnai suprantama, nes vaikai dažniausiai nepriima svetimo dėdės, kartais net aktyviai priešinasi, o kurie tarsi ir susitaiko, tačiau visuomet jie žinos, kad tai svetimas jiems žmogus. Tiesa, moterys, kad pateisintų savo siekius ir „anuliuotų“ savo klaidas, sugalvojo pasaką, kad „jeigu myli, tai priimsi su svetimais vaikais“, o kitaip atseit tu ne vyras. Ši pasaka, tų pačių moterų intensyviai skleidžiama visuomenėje, nes išsiskyrusių moterų yra daug. Todėl merginoms būtina laiku susivokti, kad gyvūniška trauka prie vyro, tai natūrali, gamtiška trauka patelės prie patino. Ir tai būtina kontroliuoti, atsirinkti sau vaikiną ne vien jausmais, bet ir protu. Tas pats ir vaikinams. Seksualinė trauka ir merginos gražumas nėra būsimo gyvenimo rodiklis. Charakteris, protas, bendri interesai, vertybės, gebėjimas derinti savo poreikius, taikytis vienas prie kito, pagaliau gebėjimas kalbėtis net labai jautriomis temomis yra daug svarbiau už išorę ir jausminius potraukius. Pagal mokslinius tyrimus, stabiliausios šeimos yra tos, kuriose vyro amžius viršija moters amžių bent 5 metais, ar daugiau. Visa tai susiję su gyvenimu, nes vyrai psichologiškai šeimai subręsta vėliau nei moterys. Be to jie per tą laiką ir materialiai tampa savarankiškesni, gebantys išsilaikyti ir išlaikyti šeimą.