SERGANČIŲ PSICHOLOGINĖS PROBLEMOS 

Pradėkime nuo to, kad nėra visiškai sveikų žmonių. Visi turi fizinių, mentalinių, ar jausminių sutrikimų. Tik tuomet, kai tie sutrikimai trukdo žmogui pajusti džiaugsmą ar riboja jo galimybes, norus, siekius žmogus pasijaučia ligoniu, neįgaliu. Ir aplamai vadinkime ligonius neįgaliai, nes sveikų atžvilgiu jie kažko  nebegali, kad ir laikinai. Neįgalūs neįgali atlikti tam tikrų fizinių, protinių veiksmų ar nebeturi jausmų aštrumo. Tuomet juose pradeda kauptis nepasitenkinimas, po to pyktis ir galų gale neapykanta ( iš tiesų jau prieš tai visa kaupėsi ). Tai būna nukreipta ir į save ir aplinkinių atžvilgiu. Kiekvienas ligonis visų pirma ligonis jausmuose. Neigiami jausmai pirmiausia būna nukreipti į save, dėl ko liga tik labiau įsitvirtina. Tiems jausmams kaupiantis jie pliūpteli ir ant aplinkinių. Aplinkiniai tampa kalti, kad jie sveiki ir gali daugiau negu neįgalus. Kiekvienas ilgai sergantis ar neįgalus žmogus savo pasąmonėje nekenčia sveikų ( santykinai sveikų ) žmonių. Kiek tai beneigtų sergantys ar neįgalūs, jų  pasąmonėje ta neapykanta yra. Jie tai sukaupė po truputį. Ligoniai, o ypač neįgalūs gyvendami matė kaip jų artimieji, giminės, kiti aplinkiniai džiaugėsi gyvenimu, dalinosi savo pasiekimais, nuotykiais, kelionių įspūdžiais ir pan. Net ir gerai nusiteikę savo artimųjų ar aplinkinių atžvilgiu neįgalieji visviena suvibruodavo savo jausmuose pavydu, nuoskauda. Visa tai kaupiasi metai iš metų. Juose ir aplink juos susiformuoja neigiama aura ( net toje vietoje kur jie miega ar ilgai būva ). Nori nenori jie pasąmoningai linki visiems sveikiems to paties, ar dal blogiau negu jaučia, turi ar gali patys neįgalieji. Tai natūralu ir pilnai suprantama. Todėl neįgaliųjų artimieji, draugai, pažystami turi būti labiau stipresni, dvasingesni, dorovingesni, kad nenusektų nuo neįgaliųjų neigiamos auros ir pastovaus energijos nusiurbimo. Kiekvienas neįgalusis būtinai ima energiją iš sveikų žmonių ir dar užteršia juos savo pavydo, neigiamais jausmais ir mintimis. Tai vyksta kasdieną ir pastoviai.

Ką visų pirma daryti sveikiems žmonėms. Būtina save stiprinti fiziškai ir dvasiškai. Būtina atrasti tikrą tikėjimą Dievu, o ne religiją. Būtina išmokti duoti ir nieko už tai nelaukti. Būtina išmokti neduoti to, ko tikrai nereikia, to kas tvirkina kito žmogaus sielą, kas neskatina tobulėti, keistis. Įsivaizduokim vaiką, kuris auga. Jei vaikas iš tėvų gaus žaislus, saldumynus, čipsus, kolas, telefonus, kompiuterius, aprangas, papuošalus ir t.t. Jis neturės galimybės tobulėti, auginti savo gabumus, išmokti prisitaikyti. Tuomet jis taps žmogiškai, socialiai neįgalus. Toliau tėvai jam pirks mašinas, namus, laivus, lėktuvus. Tėvai, kurie nebeišgalės aprūpinti tokius vaikus toliau, jie šito reikalaus iš aplinkinių, valstybės. Jie taps socialiai neįgalūs. Vadinasi visko aprūpinimas, visi patogumai ir visų galimybių suteikimas žmogų tvirkdo. Žmogus tampa silpnas, neįgalus. Tuomet ar verta neįgaliam suteikti visišką patogumą ir aprūpinimą? Jo organizmas pasakys : man patogu, aš viską gaunu tai kam man vystytis, kažko tai siekti ar tapti sveiku? oi ne; tuomet reikės stengtis kažko siekti, dirbti, rūpintis; nebus saugumo; geriau ir toliau liksiu neįgalus, nes taip patogiau, nes prie to pripratau“. Sveikiems žmonėms būtina skatinti neįgalius kažko tai siekti. Taikomas vadinamas „bandelės“ metodas, kuri padėta šiek tiek tolėliau, negu galima pasiekti. Kai neįgalus pagaliau pasiekė „bandelę“ , kita jau turi būti tolėliau. Kažko siekdamas ir pasiekdamas neįgalus žmogus pajus gyvenimo džiaugsmą, poreikį judėti, keistis, kažko siekti. Jei sveiki žmonės savo artimuosius aprūpina viskuo ir „įdeda į burną“, o gal net „sukramto“, tai turės viso gyvenimo naštą ir net Dievulio bus nubausti. Kodėl? Todėl kad perdėtu aprūpinimu ir dėmesiu tvirkino kito žmogaus sielą. Tokie sveiki anksčiau ar vėliau patys išsenka, suserga.

Ką daryti sergantiems ar neįgaliems, kurie suvokia savo tikrą padėtį ir nori ją keisti tiek kiek pajėgia. Pradėti reikia kaip mažiems vaikams, kurie sako „aš pats“, kai jiems nori užrišti batukus, ar pamaitinti šaukštu. Kiek galima labiau pasirūpinti savimi. Reikėtų net papykti kai artimieji perdėtai rūpinasi ir būtinai paaiškinti, kad suprastų kodėl buvo pykstama. Kitas etapas tai savęs stebėjimas. Savo reakcijų į įvairias situacijas, kitų žmonių elgesį, aplinkos naują informaciją. Stebėti kokiu metu ir dėl ko norisi pykti, dėl ko užverda jausmai. Paprastai ten ir slypi tos programos, kurios trukdo pradiniam keitimuisi, pradiniam siekiui sveikti. Pavyzdžiui jei ligonis nenori valgyti, o jam artimasis nuoširdžiai padarė tą maistą ir siūlo net pamaitinti. Ką tuomet daryti ligoniui? Tiesiog tai ko norisi. Pasakyti savo artimajam ačiū. Po to pasakyti, kad tikrai organizmui šiuo metu gerai taip, kaip yra. Paaiškinti, kad stebi savo organizmą ir nori išmokti jį tinkamai valdyti. Butina paprašyti toliau padėti tik tuo atveju, kai artimieji to yra prašomi. Artimieji turi aiškiai suvokti, kad ligonis nori keistis ir jam tik kartais reikia padėti.

  Ligoniams būtina aktyvinti tris savo sritis : fizinę, po to protinę ir jausminę. Svarbu tų sričių neteršti toliau. Fiziškai kiek galima daugiau judėti ir visų pirma problemines sritis. Svarbu neteršti minčių ir jausmų srities televizoriaus žiūrėjimu, spaudos skaitymu, artimųjų ar kaimynų skleidžiamais gandais. Klausymas gandų, apkalbų, jų pateikimas kitam jau yra tarša, kuri gali virsti liga. Reikia išgryninti savo mintis ir jausmus, kad jos veiksmingai veiktų kūne.  Savistabai labai padeda meditacijos arba tiesiog atsipalaidavimo pratimai, kuomet stebimas minčių ir jausmų vidinis judėjimas. Būtina džiaugtis savo, kad ir mažais pasiekimais, taip pat ir kitų pasiekimais ir džiaugsmais. Griežtai negalima jaustis auka. Nei kažkieno ar gyvenimo auka. Tai gali pritraukti „budelius“, kurie kenks, tyčiosis, arba sukels norą tyčiotis, smerkti, niekinti kitus. Tokie neįgalieji tampa „budeliais“ savo artimiesiems, o ypač kai paaštrėja liga.

Lygiagrečiai su savistaba, aplinkos stebėjimu būtina pajungti ir savo, savo tėvų, senelių praeities stebėjimą. Savo artimųjų, giminių stebėjimą. Visi mes susiję pasąmoniniam lygmenyje ir vykdome panašias programas. Surasti tuos panašumus. Po to suvokti ar norima tokių savybių ar ne. Panagrinėti ką per savo gyvenimą sukaupė tėvai, kas jų gyvenimuose vyko ir kuriuo metu. Paprastai vaikuose atsikartoja tėvų, senelių, prosenelių programos. Galima net stebėti kaip kažkuriais metais mamai ar tėčiui jaunystėje buvo kažkoks tai emociškai stiprus įvykis, kuris panašiu laiku atsikartoja jų vaikams. Pavyzdžiui jei tėtis turėjo avariją tam tikru metu, o ypač jaunystėje, tai jo vaikui būnant panašaus amžiaus reikėtų saugotis analogiško įvykio. Tiesiog būti atidesniam ir geriau nevairuoti jokios transporto priemonės. Arba sakykim prieš mamą jaunystėje buvo pavartota prievarta, ar tiesiog labai išgązdinta, tai ir jos dukrai panašaus amžiaus galimas analogiškas įvykis. Praėjus panašaus tėvo ar mamos ir jų vaikų amžiaus periodui įvykio tikimybė labai sumažėja. Giminės atkartoja vieni kitus tik savaip. Būtina atrasti ir suvokti atsikartojančias, panašias programas. Pažvelgti į tai su meile, supratimu, atleidimu visiems, tuose įvykiuose dalyvavusiems žmonėms. Jei iš savo tėvų, senelių, prosenelių gyvenimo žinoma mažai, tereikia suvokti tai kas vyksta su pačiu žmogumi. Ypač stebėti, prisiminti emociškai stipresnius įvykius ir suprasti, kad su kažkuriais protėviais buvo tas pats tik šiek tiek kitaip. Jei tai kas įvyko ar vyksta labai žeidžia, reikia į visa tai pažvelgti plačiau. Visų pirma atleisti ne tik sau bet ir tiems, kurie dalyvavo ar dalyvauja procese. Tai reikia atlikti suvokiant, kad tas pats buvo ir su protėviais. Todėl reikia ir jiems ir už juos atsiprašyti, atleisti, suprasti ir į visa tai pažvelgti su meile. Jei viskas daroma teisingai, tai ligonis, ar neįgalus žmogus savo jausmuose pajus laimę, šviesą, tvirtybę. Savo mintyse pajus stabilumą. Gali net kūne pradėti reikštis pokyčiai, o gal net pilnas pasveikimas. Jei viskas daroma teisingai, bet procesas lėtas, tai problemos slypi ateityje. Tai reiškia, kad yra didelė tikimybė ateityje kažkokiose situacijose ar su kažkuo pasielgti netinkamai. Pavyzdžiui išduoti, apgauti, pavartoti prievartą ir t.t. Tiesiog dabartinis „Aš“, neatitinka būsimo idialesnio  „Aš“ ir konfliktuoja. Taip pat tai gali būti ir mūsų vaikų ar anūkų galimi netinkami poelgiai, kurie stipriai įtakos kitų žmonių ar žmonių grupių gyvenimus. Tuomet užbėgant galimiems įvykiams už akių, vaikams, anūkams reikia atleisti, suvokti, pamilti, o gal net atkentėti už juos. Dabartis tiesiogiai susijusi su praeitimi ir ateitimi. Visa tai tarsi programa, kurią visdėlto galima keisti, bet tik per dabartį. Per dabarties jausmus, mintis, poelgius.