AŠ

 Kas esu „aš“? Dauguma žmonių apie tai pagalvoja, retas pamąsto ir tik vienetai tyrinėja tą „aš“. Mąstantys apie „aš“, suvokia, kad „aš“ tai ne kūnas, nes jis su laiku kinta, o „aš“ išlieka. Tuo labiau „aš“ ne jausmai, emocijos, kurios praeina, ateina kitos, o „aš“ išlieka. Mintys taip pat ne „aš“. Jos gana greitai kinta, jos laikinos, o „aš“ tiesiog yra.

 Kai kokia tai emocija „liejas iš krantų“, tereikia tarsi atsitraukti į „aš“ ir pažvelgti į tą emociją, jausmą, isteriją ir pan., ir paklausti savęs, ar tai „aš“. Jei jums tai pavyksta iš pirmo karto, tai jūs mąstytojas (mąstytoja). Jūs suprasite, kad tai ne „aš“, nes emocija, jausmas, isterija ir pan., praeis, o „aš“ liks ir teks „kabinti košę“, jei „privirėte“ savo veiksmais, nemąstydami. Deja dauguma yra tik pagalvojantys apie „aš“, todėl pradžioje jiems nelabai pavyks. Bet, tai kaip su mažylio vaikščiojimu – bandyk, bandyk ir dar kartą bandyk ir pavyks vis geriau ir geriau. Jei situacijos nėra, o mokytis norisi, tereikia atsisėsti ramybėje, tipo meditacijoje ir prisiminti bjaurią situaciją, kaip joje elgiatės, jautėtės, kokios emocijos jus draskė? Pajutote jas, atsitolinkite į padėtį „aš“ ir stebėkite tarsi iš šalies į savo jausmus. Pajuskite savo „aš“ ir atskirai nuo savęs savo isterijas. Taip tapsite mąstytojais apie „aš“ ir vis labiau suvoksite, kad kūnas tai ne „aš“, o jūsų instrumentas, kad judėtumėte erdvėje, atliktumėte fizinius veiksmus, pasirūpintumėte maistu ir t.t. Tai instrumentas, niekuo nesiskiriantis nuo kitų, kasdieninėje buityje naudojamų instrumentų. Tas pat ir su emocijomis, jausmais, kurie tik instrumentai, naudojami bendrauti, kovoti su kitais, už maistą, už dauginimąsi, malonumus ir kt. Mintys taip pat instrumentas, kuriuo naudojatės, kad savo kitų instrumentų (kūno, jausmų ir t.t.) veiklą padarytumėte efektyvesne, planinga, logiška. „Aš“ turi daug instrumentų, bet nesitapatina su tais instrumentais. Jūs gi nesitapatinate su plaktuku, kuomet kalate vinį? Čia tas pat. Analogija.

 Dabar pabūkime ne tik mąstytojais apie „aš“, bet ir tyrinėtojais. Kaip mes naudojamės savo kūnu, jausmais, mintimis? Tai yra kaip mes naudojamės savo instrumentais? Automatiškai, negalvodami. Tai yra jei mes einame, tai „einame“ ir negalvojame kaip dėlioti kojas, kokius ir kiek raumenų sutraukti, kiek atpalaiduoti, kiek kraujo paduoti ten ar kitur, kokią temperatūrą kūne palaikyti, kaip kvėpuoti, kaip auginti plaukus ir t.t. Tai yra biorobotizmas ir tai normalu, nes be jo męs negalėtume naujaip mąstyti, kažką keisti, kurti, tobulinti ir t.t. Tiesiog tam neliktų laiko. Daugybę procesų mūsų kūne mechanizuoti. Jau nuo pradėjimo, visi kūno cheminiai, biologiniai procesai maksimaliai automatizuojami, kad biorobotas tinkamai veiktų ir mes juo patogiai naudotumėmės. Bėda tame, kad mes to nesuvokiame ir susitapatiname su tuo biorobotu. Negalima vairuotojui susitapatinti su mašina. Mašina jis turi rūpintis, prižiūrėti, maksimaliai žinoti kaip ji veikia, pagal galimybes mokėti ją pataisyti, o jei ne, tai kreiptis pas specialistus. „Aš“ neturi būti tapatinamas su kūnu, su mašina. „Aš“ neturi būti tapatinamas, su mašinos elektros sistema ar vidiniu kompiuteriu, kaip su jausmais, emocijomis, mintimis, mąstymu. „Aš“ tiesiog stebi ir naudojasi visu tuo, kaip instrumentais. Kuo labiau virtuoziškai „aš“ naudojasi tais instrumentais ir įgyja patirties, tuo kardinaliau, plačiau jis veikia aplinką ir įtakoja kitus „aš“. Ta įtaka turi susivesti tik į kitų „aš“ savotišką „pažadinimą“ mąstyti, o gal net tapti tyrinėtoju. Bet koks siekis naudotis kitais, pavergti juos, į „aš“ atsiliepia degradacija. Tačiau, tiesiog naudotis kitais, arba net skaudžiai naudotis, kad tie kiti „aš“ pradėtų mąstyti yra gerai. Nes tai tik vienas iš savotiškų mokymo būdų, „žadinimo“ būdų.

 Beje yra daryti tyrimai, prieš kelis metus pateikti pasaulinėje mokslo spaudoje, kad žmogus, sėkmingai kopijuoja kitų žmonių sėkmingus pasirinkimus. Aišku veiksmų kopijavimas jau prieš daugybę metų buvo pastebėtas pas gyvūnus, ypač beždžiones. Kopijuojami tie veiksmai, už kuriuos gaunamas maistas, dėmesys, meilė. Ypač kopijavimui linkęs nesustabarėjęs savo patirtimi jaunimas. O visai neseniai, buvo ištyrinėtas kopijavimo procesas smegenyse pas žmones. Tai yra kuomet žmogus už kažkokį veiksmą gaudavo skanėstą, būdavo pagiriamas ar sulaukdavo dėmesio iš priešingos lyties, tuomet pas kitą tiriamąjį, stebėtoją, smegenyse buvo nustatyti analogiški procesai. Tai yra protas, jausmai ir fizinio kūno judesiai buvo kuopijuojami nuo „sėkmingo“ žmogaus. Gamtiškai tai natūralu, nes sėkmingiausi turi išlikti, todėl ir stengiasi kopijuoti sėkmingai pasirenkančius, stiprius. Visa tai bioroboto funkcijos, bet ne „manęs“. Aš tik galiu tai priimti arba ne. Jei priimu, tai šie gebėjimai mano instrumentuose (kūne, jausmuose, prote) lengvai įsikomponuoja ir suteikia galimybę biorobotui efektyviau, geriau funkcionuoti. Aišku aš galiu apsirikti priimdamas ar nepriimdamas tam tikras kitų žmonių kopijas, bet bioroboto funkcijos yra taisomos, koreguojamos, priklausomai nuo jau mūsų realios patirties. Palyginkime tai su tuo, kad pirmą kartą pamatėme, kaip žmogus kala vinį ir kaip jis vieną lentą prikala prie kitos ir jos laikosi sukibusios. Jūs tuo susižavite ir taip pat bandote sukalti tas lentas. Tačiau kitas žmogus buvo kairiarankis ir jis kalė kaire ranka. Tu bandai kalti kaire ranka kaip jis, o tau nesiseka, susižeidi pirštą, dažnai nepataikai į vinį, plaktukas krenta iš rankos. Pagalvoji, padarai išvadas iš savo nesėkmingos asmeninės patirties, bet nenumeti bandymo sukalti lentų. Tu tiesiog plaktuką paimi į dešinę ranką ir tau puikiai sekasi. Tai yra kito bioroboto patirtį, bandai pritaikyti mechaniškai, tau nepavyksta. Tuomet, savo „aš“ dėka, panaudoji instrumentą protą ir jau svetimą patirtį pakoreguoji ir pritaikai savaip. Po kiek laiko tavo biorobotas sėkmingai sugebės mechaniškai tai atkartoti ir tau nereikės kontroliuoti. Jis tiesiog sėkmingai kals vinis, o tu tik stebėsi ar net mąstysi apie paralelinias problemas. Tam ir yra biorobotas, kad mūsų „aš“ būtų laisvesnis.

 Kūdikystėje, vaikystėje, visi mūsų sėkmingi veiksmai, kurių dėka gaudavome maisto, šilumos, dėmesio, priežiūros labai greitai fiksuojami bioroboto sistemoje. Tuos veiksmus siekiama atkartoti, kad dar daugiau gautume to ko norime, kas mums teikia malonumą, saugumą ir t.t. Protingos mamos greitai pastebi tokias savo kūdikių gudrybes ir laiku nutraukia tokias manipuliacijas. Nelabai protingos mamos, perdėtai besirūpinančios ir globojančios, siekia tenkinti visus kūdikių kaprizus, kurie įsitvirtina bioroboto sistemoje. Tai lieka ilgam laikui, o gal ir visam gyvenimui. Po to tokie vaikai, jaunuoliai, suaugę yra nesavarankiški, savanaudžiai, agresyvūs, siekiantys aptarnavimo, paklusnumo iš aplinkinių. Jei jų kūnai, nervų sistema silpna iš prigimimo, tai jie renkasi aukos vaidmenį, verkšlenančių vaidmenis, kuria intrigas, kad tik jiems duotų duotų duotų. Tokie labai linkę į religingumą, misticizmą, apkalbas. Jei kūdikis, kurio kaprizai buvo tenkinami gimsta su sveiku kūnu, stipria nervų sistema, tuomet jis linkęs rinktis agresoriaus rolę, kad pats viską pasiimti, atimti jei jam neduoda, to ko jis nori. Tokių vaikų tėvai kenčia nuo savo vaikų vis didėjančios agresijos. Aplinkiniai bei visuomenė taip pat kenčia nuo tokių vaikų. Ir vaikai čia nekalti, kad jais taip perdėtai rūpinosi neprotingi tėvai. Jau pakankamai įrodyta, kad iki 6 metų pilnai susiformuoja žmogaus charakteris. Vėliau jis gali tik truputį kisti. Tai yra iki 6 metų, biorobotas sukuria reakcijų atsako paketus, kaip programas į aplinkos įvairias įtakas. Tai yra jei kas įtakoja vienaip ar kitai, tai, jau pagal apturėtą patirtį, tokia bus ir bioroboto reakcija. Tik paauglystės metų biorobotas kažkiek, kaip kompiuteris „perkraunamas“, atnaujinami programų paketai, su kuriais žmogus ir nugyvena visą likusį gyvenimą. Tai yra po paauglystės, bioroboto korekcijos būna labai minimalios.

 Tik suradęs savąjį „aš“, žmogus tampa žmogumi. Iki tol jis tik gyvūnas, biorobotas, atliekantis tam tikrus, užprogramuotus ir programuojamus veiksmus. Tai yra atlieka tam tikras funkcijas, pavyzdžiui žmonos, vyro, mamos, darbininko, siuvėjos, elektriko, virėjos, mokytojo, inžinieriaus, geologo, kareivio ir t.t. Tų funkcijų, programų viename biorobote paprastai yra gana daug, bet tai tik programos, tik įrankiai, kaip plaktukas ar replės. Tai ne „aš“. Tik, šioje sumaištyje, atradę savąjį „aš“, pradeda matyti pasaulį kaip visumą, pradeda jausti kitus „aš“. Daug greičiau ir lengviau suranda bendrą kalbą su panašių „instrumentų“, kaip jis, turėtojais. Tokie žmonės, galima pasakyti, jaučia vienas kitą ir mažai kalbėdami, aiškindami vienas kitam, daug padaro. Tokie darbininkai, kareiviai ar pan., veikia tarsi ant vienos bangos ir jų veiksmų rezultatai kokybiškesni. Suvokdami savąjį „aš“, mes tarsi susiliejame į vieną bendrumą. Tai galima palyginti kaip geležies gabalo virtimą magnetu. Va kodėl valdžią turintys žmonės visokeriopai siekia žmones supriešinti, išskirti, laikyti baimėje, nesaugume, kelti visokias panikas. Tuomet žmogui nelieka laiko mąstyti apie save, savo „aš“. Tuomet jis veikia tik kaip biorobotas, reaguodamas į aplinkos tikras ir netikras atakas, dirba dirba dirba, atlieka tipo visokias įpirštas pareigas, iki maksimalaus susidėvėjimo tiek kūno, tiek proto bei jausmų. Bet kokia religija, taip pat nušalina mus nuo kelio savojo „aš“ paieškos. Religija nuveda į mistikos pasaulį, kur kažkas kažką gelbėja, turi išgelbėti, ar gundo, ar sukelia kančias ir dar kažkokia tai mitinė būtybė, vardu dievas išgelbės ir apsaugos nuo visų bėdų ir dažniausiai po mirties. Apgaulė ant apgaulės, o žmonės pasitiki tuo? Jie tiesiog užprogramuoti taip mąstyti, jų biorobotai reaguoja pagal numatytą programą, peršamą nuo pat vaikystės tėvų, neadekvačios visuomenės, religija besimaitinančių biorobotų. Esmės, Visatos, Kūrinijos pažinimu čia net nekvepia. Tikėk ir jokių kalbų. Netikėsi, ateis velnias ir bus blogai. Numirsi, bus tau pragaras arba rojus. Ir tokių daugybė programų…

 Ir dar kartą. Savojo „aš“ atradimas, tai ir lengva ir sunku. Kaip tam atsiduosi, kiek laiko skirsi, dėmesio, tokiu greičiu viskas ir versis. Tai gali vykti ir staigiais, „nušvitimais“, kažką tai suvokus iki kitos nušvitimo bangos. Tai yra procesas banguojantis. Tai gali vykti ir žingsnis po žingsnio, tarsi nepastebimai, kiekvieną dieną vis kitaip suvoki pasaulį. Dažniausi būtent šie du būdai. Pirmasis labiau būdingas emocingoms asmenybėms, o antrasis labiau logika, protu linkusioms remtis asmenybėms. Daugumai žmonių pasireiškia abu šie būdai, priklausomai nuo aplinkybių. Savojo „aš“ paieškose, tereikia dienos metu retkarčiais sulėtinti darymo tempą, tai yra tai, ką dabar atlieka tavo biorobotas, ir pagalvoti, kas esu aš ir kiek manęs šiame procese. Stebėti tarsi iš šalies, kaip biorobotas atlieka veiksmus. Taip savąjį „aš“, kūno ir ji veiksmų atžvilgiu gana greit galima atrasti. Daug sudėtingiau savąjį „aš“ atrasti proto ar jausmų veiklos metu. Štai protaujate kažkokia tai tema, kalbate ir jums tuo pat metu reikia atsitolinti ir stebėti kaip vyksta protavimas ir kalbėjimas!!! Lengva? Va būtent. Net jausmų siautėjimo metu, atrodo dar galima kažkaip iš šalies pažvelgti į situaciją, į savo reakciją ir pagauti „aš“ būseną, tai protavimo ir kalbėjimo metu yra sudėtinga. Tačiau jei pradėsite nuo kūno, kaip bioroboto veiksmų, darbo metu, sode, prie namų ar pan., tai su laiku įgysite patirties. Po to lengviau ir greičiau pagausite savo „aš“ būseną ir emocijų, jausmų metu ir taip pasieksite proto ir kalbėsenos sritį. Tai nuoseklus kelias, bet savąjį „aš“ gaudyti ir iškarto visose srityse, jei tik situacija jums pasirodys palanki. Tai greitesnis kelias. Visa tai, kas parašyta, nereiškia, kad mano pilnai įvaldyta. Viskas procese ir viskas po truputį įvaldoma. Būna nesėkmių, bet kuriame etape ir tai normalu. „Pailsėti“ galima, bet svarbu nesustoti.