PRADĖJIMO STEBUKLAS

 Pradėti galima nuo to, kad pradėjime nėra jokio stebuklo. Tai tiesiog Gamta, kurioje beje taip pat būna klaidų. Tas klaidas mes gyvūnuose kažkodėl tai matome, bet žmonėse ne? Kodėl? Tiesiog religinės iliuzijos, kūno sureikšminimas, meilės suabsoliutinimas Gamtos atžvilgiu. Ypač tuo linkusios „sirgti“ mamos, kurios savo kūdikius jau iš karto laiko idealiais, daug tobulesniais už kitų mamų kūdikius. Jei tuo serga ir tėvas, tai daug blogiau, nes tėvas yra tas, kuris vaiką „išveda“ į gyvenimą, kuomet mama tik saugo, globoja, rūpinasi.

 Mes aiškiai matome, bet toli gražu ne visi suprantame, kad žmogaus kūdikis gimsta kaip gyvūnas ir iš esmės yra gyvūnas. Žmogumi jis tampa tik auklėjimo, žinių perėmimo iš žmonių, visuomenės dėka. Kūdikyje ir mažame vaike, nervų sistema, smegenų sistema yra labai paslanki, imli ir linkusi greitai sudaryti tam tikrus ryšius ir ilgalaikius ryšius. Vėliau tie ryšiai sunkiau sudaromi ir nelinkę keistis. To dėka kūdikis, vaikas turi galimybę greitai „mokytis“ visa ko ir tame amžiuje vaiką užliūliuoti pasakomis yra tiesiog nusikaltimas. Pasakos vysto vaiko fantaziją, kuri būtina, bet pamirštama logika, priežasties ir pasekmės dėsnių parodymas vaikui, gebėjimų naudotis savo kūnu, darbas rankomis, mąstymo vystymas, bendruomeniškumo, meilės, naudingumo sąvokos ir dar daug visa ko. Pamaitinti ir aprengti būtina tik kūnui, o yra daugybė dalykų kas reikalinga protui, jausmams, savivokai, sąmoningumui ir t.t. Tėvai linkę tenkinti vaiko poreikius ir kad jis būtų ramus. Taip vaikas išmoksta, kad aplinkiniai turi tenkinti jo poreikius ir kelia sumaištį, tampa agresyvus jei to nėra. Jei šeima mažiau materialiai aprūpinta, tai vaikas linkęs labiau linkęs tenkinti savo poreikius, nei kreipti dėmesį į savo artimųjų problemas ir jiems padėti. Užaugęs jis ar ji lieka tokie pat egoistai ir artimi žmonės bei jo vaikai, tik trugdis tenkinti savo poreikius. Mokslininkai nustatė, kad žmogaus poreikiai turi būti tenkinami ne daugiau 70% - 80%, tik tuomet jis darys pastangas kažko daugiau siekti, tobulės.

 Grįžkime prie pradėjimo. Tas tiek svarbu, kiek kaip tai įvyko. „Netyčia“, prievartos būdu ar su abipuse meile. Jau vien tai, būsimam kūdikiui suteikia tam tikrus orientyrus. Jei tai įvyko su abipuse meile, tuomet kūdikis „žvelgs“ į būsimą gyvenimą ramesniu, labiau pasitikinčiu žvilgsniu. Jei „netyčiukas“, tai jam jau programuojama su maištis, nepasitikėjimas, galimas aukos sindromas, tarsi nėra orientyrų. Jei tai įvyko prievartos būdu, vaikas orientuojamas į būsimą agresiją aplinkinių ir aplinkos atžvilgiu, arba į apatiją, pasidavimą prievartai, nuolankumą. Tai pirminės programos. Dar labai svarbu kaip susimegs tėčio ir mamos genai, nes tai kaip kompiuterio kokybė, galimybės. Visa kita tik įdedamos programos, kurios beje gali keisti, tobulinti tą biokompiuterį, nes jis gyvas. Kitas svarbus etapas, tai mamos nėštumas. Kaip ji jausis ir kuo užsiims, apie ką mąstys. Visa tai svarbu, nes tuo kuo gyvena mama, tuo gyvena ir kūdikis. Jei mama jausis saugi, užsiiminės kažkokia veikla, pageidautina įvairia ir tame patirs aibę emocijų, visa tai persiduos ir vaikui. Vaikas gaus gerų, kūrybinių „programų paketus“. Ir net jei mamos mityba bus nekokia, bet būsimas kūdikis bus linkęs į kūrybingumą, galimybę pats, savo jėgomis, mintimis daug ko pasiekti. Jei mama bus nuolanki, ypač kuomet ją skriaudžia, bus kančioje, tuomet tikėtina, kad kūdikis bus nuolankus, baukštus, turės aukos sindromą. Jei mama agresyvi, skandalistė, tai to galima tikėtis ir iš būsimo kūdikio. Mamoje paprastai siaučia įvairios emocijos, tačiau kurių daugiau, kurios ilgiau laikosi, tuos labiausiai ir linkusios persiduoti kūdikiui. Aišku tam daro įtakos ir tėčio genai ir jei jie vyrauja, tai nuolankios mamos kūdikis, šiek tiek paaugęs, o ypač paauglystėje, gali pradėti elgtis visai atvirkščiai nei iki to. Tai yra ne mamos nuolankumo programomis būti valdomas, o agresyvaus tėčio, rečiau senelio ar senelės programų valdomas. Tam dar turi didelės įtakos ar tas vaikas bendravo kažkiek su savo tėčiu, seneliais, nes neretas atvejas kuomet vienos mamos augina vaikus. Kuomet mamos susideda ar susituokia su kitu vyru, tai to vyro gyvenimiškas pavyzdys daro įtaką, bet labai retai ta įtaka būna jau tokia paveiki. Vaikai linkę nematyti net teigiamiausio poveikio, nes juos veikai vidinės genetinės tikrų tėvų programos ir dar programos gautos mamos nėštumo metu. Kaip sakoma „kraujas daro savo“ ir „kraujas jaučia kraują“. Gana artimoje aplinkoje tokių pavyzdžių yra pakankamai. Pavyzdžiui nusikaltimams linkusio vyro vaikas, veik iki paauglystės gyveno kaip nuolankus vaikas, nes mama buvo nuolanki. Vėliau jame „atsivėrė“ gudrumas, agresyvumas, polinkis nusikalsti.

 Be vidinių programų, įdedamų į vaiką tiek pradėjimo, tiek nėštumo, tiek gyvenimo pradžios metu, kurios apsprendžia to asmens gyvenimą ir jo įtaką kitiems asmenims ir aplinkai yra labai svarbu to vaiko kūnas. Tai galima pavadinti biorobotu, kuriuo naudojamasi gyvenime, kuriuo, kaip ir mašina būtina rūpintis, laikyti švaroje, maksimaliai, pagal galimybes žinoti kaip jį „taisyti“. Svarbiausia čia, kaip ir mašinai, profilaktika, pastovi tam tikra veikla, judėjimas, tam tikras „benzinas“, „tepalai“ ir t.t. Jei į savo kūną išmoksime, būtent išmoksime žvelgti kaip į mašiną, biorobotą, tuomet mums lengviau bus suvokti save ne kaip kūną. Tuomet nebus tiek baimių, kurios vien savo buvimu mažina kūno imunitetą per pusę ir net sukelia psichosomatines ligas. Tai iš esmės ne ligos, o iš baimės įprogramuojami ligų simptomai, kurie, jei trunka ilgai, tampa realiomis ligomis. Ne veltui, dabartinio karantino metu žmonės greičiau suserga, o senesni greičiau miršta nuo neaiškių organizmo sutrikimų. Baimė dėl kūno, kenkia kūnui susitvarkyti pačiam. Ne veltui yra pastebėjimų, kad kai kurių operacijų metu, žmogus gydytojus ir aplinką tarsi stebi iš šalies, tarsi išeina iš kūno. Tai normali žmogaus energoinformacinės struktūros reakcija. Taip netrukdoma chirurgams atlikti tam tikrus veiksmus ir kūnas, kaip beje tam tikra savarankiška struktūra, turi galimybes tvarkyti savo problemas. Todėl, ligos metu, tie kas sugeba medituoti, turi galimybę tarsi „išeiti“ iš kūno, tarsi atsitolinti ir stebėti iš šalies. Taip kūnas lengviau tvarkosi, ligos greičiau traukiasi. Tiesioginės reakcijos į skausmus, dejonės, baimės dėl savo kūno, trikdo kūno veiklą, sudarko hormoninę veiklą, nes į ją labai įtakoja jausmai, emocijos. Tik turėdami savoką, kad jūs įsikūnijote į šį kūną laikinai, jis jums duotas laikinai, kaip mašina, tik tuomet lengviau ir su visai kitu supratimu reaguosite į kūno problemas. Bet tai nereiškia, kad jūs neturite vertinti kūno ir nesirūpinti juo. Nuo kūno priklauso ir jūsų gyvenimo kokybė ir galimybė reikštis gyvenime, įgyti tam tikras patirtis, tobulėti Visatos suvokime. Kūnas tik mašina, robotas, kuris programuojamas visų pirma mamos ir tėvo, po to visų kitų aplinkinių, visuomenės. Su laiku, vis dažniau galima programuoti save savarankiškai. Deja dažniausiai mes naudojamės jau kitų, aplinkinių, visuomenės, religijų sukurtomis programomis, kurios yra tiek teigiamos, tiek neigiamos, tiek ir teigiamumo ir neigiamumo savyje turinčios. Dėl to dažnai klystame. Tačiau kuo anksčiau tai suvokiame, tuo greičiau galime išsiprogramuoti nuo mums nepriimtinų programų, drąsiai atsisakyti prie priprastų „programų“, kurios gali būti tiesiog baląstas, arba nepakankamai efektyvios. Su vis platesniu pasaulio suvokimu, kardinaliau turime keisti ir savo vidines programas, daugumą iš jų tiesiog iš naujo permąstant, patikrinant, sulyginant su realybe. Mistika galima tik „gilioje“ vaikystėje. Su amžiumi, turima suvokti, kad mistikos nėra, gali būti tik nepažinti dalykai, reiškiniai, kuriuos galima pažinti, jei tam yra galimybės. Jei galimybių nėra, tai palikti tai ramybėje, o ne aklai tikėti ir „šokti su būgnais aplink laužą“. Tam tikromis apeigomis, veiksmais, aklu mąstymu, bandymu save įtikinti, galima „prisišaukti“ Visatos atsaką į tai. Tai yra mes, kaip biorobotai, biokompiuteriai galime savo veiksmais, ilgu mąstymu, tikėjimu sukurti tiek tam energoinformacines esybes, tiek tam tikrus pasireiškimus pačios realybės. Ir kuo mūsų daugiau vieningai mąstančių apie panašius dalykus, tuo greičiau tokia, mūsų „pageidaujama“ realybė gali pasireikšti. Tai yra prisiskaitysime knygučių apie pasaulio pabaigą, kas dieną apie tai mąstysime, kalbėsime, atsiras baimės, po to vienas kito gazdinimai, vienas kito vengimas, niekinimas, asmeninis susireikšminimas, kvailiojimai, savotiški „nuprotėjimai“, aukojimai ant altorių ir t.t. Prašom ir perskaityta pasaulio „pabaiga“. Pasaulis niekuomet nesibaigia, palyginus su žmonijos gyvenimu. Pasaulis tik keičiasi. O visokias pabaigas galime „prisišaukti“ tik mes patys.

 Sugrįžkime prie kūno. Žmogaus vaisiaus pradėjimo metu, pačiam vaisiui svarbu kaip susidės mamos ir tėčio genai. Toli gražu tobulumo čia nėra, kaip ir nieko „švento“. Tiesiog Gamta, kuri savotiškai klysta. Iš čia galimi tam tikri kūno ar kūno organų defektai. Gamtai tai natūralu. Kiek gamtoje žūva defektuotų gyvių ir net sveikų. Defektuoti turi žūti, kad gyvūnai neišsigimtų, būtų kuo sveikesni ir gyvybingesni. Šiuolaikiniai žmonijai tai tapo nesvarbu ir todėl žmonija išsigimsta. Vis daugiau defektuotų kūdikių, nuo kažkiek defektuotų tėvų ir mamų, kurie vis mažiau turi galimybių būti savarankiški ir išgyventi ne tik gamtoje, bet ir jiems palankiose sąlygose, visuomenėje. Kūdikio kūno sureikšminimas, pakiša „riebę kiaulę“ mamoms ir tėčiams. Kūdikio kūnas dar nėra žmogus. Žmogumi jis tampa tik persiimdamas žmogiškumu nuo mamos ir tėčio, o vėliau ir nuo kitų. Gyvendami ir dievindami savo fiziškai probleminį vaiką, tėvai sudarko ir savo gyvenimą ir finansiškai apkrauna visuomenę. Anksčiau buvo normalus požiūris į kūdikį, kaip į gyvį, kuris na nesigavo. Todėl gimdydavo kitus, o silpni ir defektuoti mirdavo. Būtent todėl žmonija iki šiol dar neišsigimė, kas stebima dabartiniais, liberaliais laikais. Žiauru? Nieko žiauraus. Tiesiog Gamtos dėsniai. Žmonės gali prisigalvoti savo vertybių ir susikurti savo pasaulio supratimą, bet prieš Gamtos dėsnius nepasispardysi. Tiesiog išsigimsi ir išnyksi, su laiku. Ir kaip nekeista, degraduojant visų pirma degraduoja protas, jo veikla prastėja, pasaulėžiūra siaurėja, sąmoningai aprėpiamas laiko tarpas ir erdvė mažėja. Žmogus savo suvokimu vis labiau artėja prie gyvūno, kuris savo sąmone aprėpia tik tiek kiek mato ir gyvena šia akimirka, be praeities ir ateities. Yra toks posakis, kad durnas yra laimingas. Jis tiesiog pamiršta praeitį, o dėl jo ateities rūpinasi aplinkiniai.

 Tik maksimaliai sveiki tėvai gali gimdyti kūniškai sveikus vaikus. Todėl ne veltui praeityje siekdavo visų pirma supiršti ne tik pakankamai turtingus, bet ir sveikus vaikus, kad palikuonys būtų sveiki. Neturtingi išlikdavo tik tie, kurie buvo pakankamai sveiki, su stipriu imunitetu ir laikydavosi pakankamos higienos. Šiais laikais defektuotus kūdikių vaisius bandoma surasti nėštumo pradžioje, tačiau gimusius, nors ir su problemomis tai tėvai augina, tai visuomenė apsikrauna, nors tie kūdikiai dar toli gražu ne žmonės. Gamtos dėsnių nesuvokimas iškreipė žmogiškumo sąvokas ir pasmerkė išsigimimui, sąmoningam išsigimimui. Nei mama, nei tėvas nėra blogi jei atsisako savo išsigimusio kūdikio. Tas mums religijos įpiršta, tipo kaip žmogiškumas. Blogiau yra kuomet šeimoje tik vienas ar du vaikai ir pilna kačių ir šunų. Tai jau žmogiškumo išsigimimas, nes šeimos gyvenimas nukreiptas į asmeninius malonumus tiek savo tiek vienturtėlių atžvilgiu. Taip nyksta giminė, tauta, rasė. Gamta yra griežta, tokius ji išbraukia iš savo sąrašo. Beje mirus, ar žuvus ar tiesiog rimtai susižalojus vienturtėliui, tėvams yra didžiulė tragedija, nes jie tiek tikėjimo, meilės, turto į juos sudėjo, o čia nelaimė. Daug paprasčiau ir natūraliau yra tiems tėvams, kurie turi 4 – 6 vaikus, ar daugiau. Visai kitokia mąstysena, nors ir skaudu būtų, bet nekatastrofiška. Ne veltui yra pastebėjimas, kad „šeima“ yra „šeši manęs“. Tai yra tikra šeima yra tokia kurioje yra ne mažiau šeši vaikai, tipo šeši manęs.

 Dar labai svarbus, žmonijoje iškeiptas dalykas yra gimdymo procesas. Daugybė gydytojų, tyrinėtojų, jau ne kartą įrodė, kad dabartinis gimdymo procesas, priverstinai nustatytas medicinoje yra gimdymas gulomis ant nugaros. Nustatyta, kad tai yra žalinga tiek moteriai, tiek kūdikiui. Nė vienas gyvūnas negimdo taip kaip žmogaus moteris. Gulint ant nugaros, vaisius prispaudžia dubens srityje esančius nervus, atsišakojančius nuo stuburo. Tas sukelia reflektorinius skausmus. Dabar atliekamos įvairios manipuliacijos, atjungti tuos nervus, dažniausiai suleidžiant vaistus. „Necivilizuotose“ gentyse, ypač pietuose, gimdoma stačiomis, pusiau prisėdus, arba atsitūpus, arba klūpant. Taip vaisius neužspaudžia moters nugaros nervų, o žemės trauka palengvina kūdikio išėjimą. Na dar yra sugalvota gimdyti vandenyje, nes tas taip pat palengvina kūdikio atėjimą. Tiesiog vandenyje kūnas lengvesnis ir nėra tokio gravitacijos poveikio. Matyt moterį guldyti ant nugaros sugalvojo dėl patogumo priimti tą kūdikį, bet tai ne į sveikatą nei gimdyvei, nei kūdikiui. Ir kaip minėjau, visi tie tyrimai atlikti daugybės mokslininkų entuziastų, susirūpinusių tiek savo moterimis, tiek vaikais. Deja oficiali medicina toliau žaloja gimdyves ir net kūdikiu, po prievarta ištraukiamus ir paprastai už galvos. Milijonų ir milijonų mirusių ar gimusių invalidais kraujas ir nekokia lemtis ant oficialios medicinos medikų rankų. Ne veltui nemažai iš jų tiesiog užsislaptinę alkoholikai, trejetą tokių asmeniškai pažinojau. Yra ir gerų, nesuprantančių ką daro. Tiesiog bukai, pagal instrukcijas, užsidirbinėja sau duoną ir malonumus.

 Kita blogybė kūdikio kūnui yra perdėtas skiepijimas. Reikia nereikia skiepija visus masiškai, neatsižvelgdami į imunitetą, į gyvenamą aplinką. Dauguma skiepų, higieniškai gyvenančiose šeimose, kūdikiams visai nereikia. Neatsižvelgiama į tėvų polinkius sirgti ar nesirgti tam tikromis ligomis. Skiepuose yra ne tik alergijas sukeliančios medžiagos, bet ir medžiagos, kurios skirtos įveikti smegenų barjerą. Manoma, kad dėl jų, pas dalį kūdikių patinsta smegenys, kas sukelia kūdikių kūno traukulius, laikiną ar ilgalaikį smegenų vystymosi sutrikimą. Kūdikių autistų skaičiau didėjimas gretinamas su skiepijamų kūdikių skaičiau ir pačių skiepų skaičiaus didėjimu. Medikai nežino priežasčių kodėl taip katastrofiškai didėja autistų skaičius, o farmacija atsižegnoja nuo savo kaltės. Tyrimai nevyksta šioje srityje, o kurie vyksta tai paviršutiniški, kad nepakenktų farmacinių kompanijų pelnui.

 Nekokybiškame kūne žmogaus energoinformacinė struktūra negali normaliai įsitvirtinti ir veikti. Tai tas pats, kas jums pakištų mašiną su defektu, su prasta elektrifikacija, prastai veikiančiomis pavaromis, su prastai veikiančiu valdymo skydeliu. O jei dar be rato, tai jau neįgali mašina. Kaip tokioje mašinoje turi jaustis vairuotojas, kaip jis galės važinėti su tokia mašina? Taip panašiai jaučiasi ir taip vadinama siela, energoinformacinė struktūra, patekusi į tokį kūną. Tuomet jai daug geriau, kad tokia mašina būtų sunaikinta ir ieškotis kitos mašinos, nei vargti su tokia mašina gana daug metų. Apie tai nepagalvoja tokio kūdikio tėvai, tai yra nepagalvoja apie į tą kūną patekusią sielą. O reikėtų. Gal tuomet atsirastų platesnis ir gilesnis suvokimas ? Sielai kentėti nereikia, jai patyrimas reikalingas, saviraiška, kūryba. Kančios sąvoka kyla iš religijų ir naudinga valdžios bei malonumų siekiantiems žmonėms. Kančiomis minta religijų agregorai, jų sukuriami „dievai“. Tai jų maistas. Kuo žmonės tai anksčiau supras, tuo mažiau kančių bus tiek jų gyvenime, tiek jų aplinkinių gyvenimuose. Liberalizmas, demo(no)kratija, lytiniai iškrypimai ir pan., visa tai kyla iš „žmogiškumo“ vertybių, nepripažįstančių Gamtos dėsnių, kad ir iš tos pačios religijos, kuri riboja pasaulio pažinimą, tam tikros mistikos įpiršimo, bei bausmių ir dievobaimingumo pagalba. Aktyviai naudojami religingi žmonės prieš abejojančius ir nereligingus vyksta psichologinis ir net fizinis spaudimas. Žmogiškos vertybės turi būti derinamos su Gamtos, Visatos vertybėmis. Tik tuomet galima šiokia tokia harmonija ir žmonijos vystymasis, išėjimas į kosmosą. Žmonija turi galimybes pakankamai daugėti ir aprėpti visą Žemę, todėl jai būtinas išėjimas į kosmosą, kas be tobulėjimo, be sveikų kūnų, jausmų ir protų niekaip nepavyks.