SVAJOKLIAI  IR  REALISTAI

 Labai aktuali tema viso to, kas vyksta su kiekvienu iš mūsų, kiekvieną dieną. Problema paryškėja, kuomet ją „įvarome į kampą“. Tai yra logiškas tos problemos finišas. Į „svajoklius“ ir „realistus“ pažiūrime jų finiše.

  Žmogus, kraštutinis svajoklis, tai toks asmuo, kuris ar kuri daug svajoja, daug turi planų, bet realybėje veik nieko nedaro, kad link tų svajonių būtų einama, kad tie planai būtų įgyvendinami. Tai panašu į žmogų, kuris savo kambaryje turi prikaupęs be galo daug popierinių planų, gal net būdų kaip tuos planus įgyvendinti. Tais popieriais, papkėmis nukrauti visi stalai, lentynos, lova, grindys, kur net jis (ji) negali vaikščioti nekliūdamas (nekliūdama) už viso to „turto“. Tai tampa kaip trukdis net kasdieniniame gyvenime. Dažnas toks svajoklis (svajoklė) pradeda jausti savo neadekvatumą, sutrinka psichikos procesai, pradeda vartoti antidepresantus, narkotines medžiagas, taip bandydamas „pabėgti“ nuo savo svajonių ir realybės nesuderinamumo. Jis (ji) kažkodėl nepagalvoja, kad esmė jame (joje), o ne pasaulyje, aplinkiniuose, kurie atseit nepadeda jo (jos) planams, svajonėms įsigyvendinti, gal net trukdo. Kraštutinis svajoklis atsiriboja nuo aplinkinių, užsidaro savo neapykantos aplinkiniams, pasauliui kiaute. 

   Kraštutinis realistas (realistė), tai toks žmogus, kuris (kuri) į savo ir aplinkinių gyvenimą žiūri per „juodo“ realizmo akinius. Visų pirma tai maksimali nauda sau, net per savo artimųjų „galvas“. Visi aplinkiniai, pasaulis jam (jai) tik išnaudojimo objektai jo (jos) saugiam ir maloniam gyvenimui sukurti. Jis (ji) save įsivaizduoja tik piramidės viršūnėje. Jokios dorovės, artimo supratimo, atjautos nė krislelio. Tik kraštutinis cinizmas, egoizmas. Tokių žmonių kasdieninis siekis „apžioti“ kiek galima daugiau „pyrago“ iš Gyvenimo.

  Dabar kokie esminiai skirtumai ir kokie panašumai tarp kraštutinių svajoklių ir realistų. Skirtumai tame, kad pvz. svajokliai linkę nuo pasaulio problemų užsidaryti kiaute, o realistai siekia tas problemas padaryti kitiems, kad sau iš to gautų maksimalią naudą. Svajokliai, nors ir būdami savo „kriauklelėje“ vis dar tikisi ir laukia savo „princo ant balto žirgo“, o gal „princesės“? Jie, net būdami savo kriauklelėje, pasiruošę atiduoti net savo „kiauras kišenes“, kad tik padėti kitiems „nelaimėliams“, jais aklai pasitikėdami. Jie, už savo gerus darbus, net geras mintis tikisi iš Gyvenimo „bandelės“. Jie net kartais reikalauja iš Gyvenimo to, kas jiems atrodo turi būti duodama už jų gerus darbus. Ir jei gyvenimas jiems to neduoda, jie „depresuoja“, eilinį kartą užsidaro į savo kriaukleles. Kraštutiniai realistai siekia būti pirmaisiais, kurie kitiems padarys blogiau, padarys juos priklausomus nuo savęs, savo įgeidžių. Jie nesitiki iš Gyvenimo „bandelių“, jie patys jas pasiima, o dažniausiai atima iš kitų ir atima net gerokai daugiau nei jam (jai) to reikia. Esmė tame, kad kitus padaryti baugščius, laikyti pastovioje įtampoje ir priklausomybėje. „Gerus“ darbus jie daro tik tam, kad užmaskuoti savo tikruosius darbus, tikruosius ketinimus ir taip padaryti save saugų nuo konkurentų, pritraukti daugiau svajoklių, kurie jam (jai) neš tiek turtinį, tiek valdymo pelną.

  Yra toks žaidimas vaikams, kuris taikomas jaunųjų verslininkų ugdymui. Sakykime yra 12 žmonių, bet salėje tik 11 kėdžių. Visi vaikšto ir po skambučio, ar pliaukštelėjimo visi turi susėti. Aišku vienas lieka stovėti, kuris ir pašalinamas iš žaidimo. Po to kitame etape Lieka 11 žmonių, bet paliekama tik 10 kėdžių ir taip kol lieka 2 žmonės ir 1 kėdė. Daug greičiau galima sužaisti jei yra 2-3 kėdės ir 12 žmonių. Nes po pirmo rato lieka tik 2-3 žmonės iš 12. Antrame rate 2-3 žmonės ir 1 kėdė. Tai greitesnis „verslininkų“, piramidinio suvokimo žmonių ugdymas. Kas pirmas atsisės į „sostą“, tas karalius. Tas psichologinis žaidimas ugdo suvokimą, kad „aš turiu būti piramidės viršūnėje“. Tai egoizmo, susireikšminimo, agresijos, cinizmo ugdymas. Nes tik taip gali „laimėti“ ne tik šį žaidimą, bet ir gyvenime turėti „maišus bandelių“.

  Realistai savo gyvenime labiausiai bijo iš Gyvenimo gauti „bizūno“, o ne prarasti „bandeles“. Todėl gyvenime, jei kokie milijonieriai praranda savo milijonus, jie juos vėl po kiek laiko „atgamina“, nes žino kaip atimti „bandeles“ iš svajoklių. Realistai labiausiai bijo fizinio poveikio iš Gyvenimo, iš žmonių. Jiems nelabai aktualu ką apie juos galvoja svajokliai, ką apie juos rašo spauda ar kalba TV. Jiems svarbu, kad svajokliai jiems tvarkingai neštų „bandeles“. Jei tam trukdo spauda ar TV, tai jie yra nuperkami. Jei trukdo valstybės, tai jų valdžia nuperkama arba valstybės nukariaujamos. Nuperkami ir kai kurie svajoklių lyderiai, kurie pasirodo dažnai parsiduoda. O kodėl gi svajokliai linkę parsiduoti? Kuomet svajoklinių planų pilnas kambarys (pilnas protas), o „princo“ ar „princesės“ vis nėr ir nėr, tad jie peržengia vadinamą „raudoną liniją“ tarp kraštutinių svajoklių ir kraštutinių realistų (supynės apsiverčia). Tuomet kiautas skyla ir svajokliai tampa kraštutiniais realistais, cinikais, egoistais, parsiduodančiais bet kam, kad tik pasiekti „piramidės viršūnę“. Tačiau lipant į ją, ant jos vis mažiau vietos ir vis daugiau krintančių žemyn. Apie tai dauguma deja net negalvoja, jų protai užimti kasdienine kova ir toliau horizonto nemato.

  Realiai gyvenime yra būtinas tiek realizmas tiek svajokliškumas. Tačiau tas turi būti tam tikrame, nestabiliame balanse. Svajoti, kurti planus yra būtina, reikalinga ir svarbu. Be planų negalima sukurti saugaus rytojaus. Be svajonių negalima sukurti patogaus, komfortiško rytojaus. Tai svarbu bet kokiai gyvybės formai ir tą sėkmingiausiai Žemėje gali daryti tik žmogus. Be realizmo, realaus aplinkybių, savo galimybių, gal būt net kitų žmonių, artimųjų galimybių įvertinimo neįmanoma kurti realius ateities planus, realias svajones. Pagaliau be realaus realybės suvokimo neįmanoma išgyventi čia ir dabar. Tas balansas tarp realybės ir svajonių turi būti nestabilus, nes tik taip žmogus gali keisti savo poreikius, planus priklausomai nuo išorinių aplinkybių pokyčių. Jei aplinkybės kardinaliai keičiasi, tai ir planai turi keistis. Neturi būti „bukos“ iliuzijos ir siekio daryti tai, dėl ko gali nukentėti tiek psichologiškai, tiek fiziškai ar net tavo artimieji nukentėti. Susidarius geroms išorės aplinkybėms, planai ir svajonės gali būti net pakelti į aukštesnį lygį. Tai normalu ir gyvenimiška. Visuomet turi išlikti „šaltas protas“ ir „karšta širdis“. Protingai apmąstyti, bet po to aistringai veikti, o ne atvirkščiai.

  Gyvenimas rodo žmogui, kad jis visame kame turi būti nestabiliame balanse. Jei balansas visiškai stabilus, tai jau „robotizmas“ arba „užpelkėjimas“ – organizme tai paprasčiausia toksikozė. Procesai tarsi apmiršta, sustingsta, o Gyvenimas tai judėjimas. Tokia gyvybės forma paprasčiausiai žūva, nes ji neatitinka Gyvenimo. Jei žmogus perdėtai išsibalansuoja, tai tokia gyvybės forma arba nusižudo arba ją nužudo gyvenimas. Kraštutiniai svajokliai linkę nusižudyti, nes jų smegenys perdėtai apkrautos svajonėmis, iliuziniais planais ir neištveria to psichologinio krūvio. Tą pavojų galima „užšaldyti“ antidepresantų, kitų vaistukų pagalba – ką ir siūlo gydytojai tokiems žmonėms, o ypač svajokliškam jaunimui. Dalis svajoklių, o ypač jaunimo griebiasi narkotinių medžiagų, kad tik pabūti savo svajokliškam pasaulėlyje, bet kiekvieną kartą realybė, realus Gyvenimas pasibeldžia į jų protelius vis skaudesniais smūgiais. Nesprendžiama problema gali tapti tik skaudesnė, chroniška. Kraštutinius realistus dažnai nužudo gyvenimas, tai yra konkurentai į piramidės viršūnę. Dalis realistų, kurie kilę iš svajoklių „klano“, linkę nugrimzti į svajoklines iliuzijas ir tam jie plačiai naudoja narkotines medžiagas. Tokių realistų kuriami ir įgyvendinami planai dažnai Gyvenime sprogsta kaip „burbulai“, kurie įtakoja gana daug žmonių.

  Gana daug svajoklinio tipo žmonių yra religingi, pakliūva į įvairias religines sektas, ezoterines grupeles, piramidines „verslininkų“ struktūras ir pan. Kaip sakoma kol pats neparagausi, nesuvoksi, tai ir kitiems negalėsi papasakoti, patarti. Pirmiausia teko susidurti su religinėmis svajoklių struktūromis jau vaikystėje. Patyriau jų struktūrą, siekius, kuriamas iliuzijas. Tai svajoklių pasaulėliai, kur jie svajingai laukia to „princo ant balto žirgo“, kad JIS atvyks, nubaus nedorėlius ir juos, „geručius“ apdovanos turtais, palaimomis ir pan. Tai panašu į avies tikėjimą, kad ją piemuo nuves į plačias pievas, pilnas sultingos žolės. Tik va problema, niekaip nesupranta kodėl jos kailį pastoviai nudiria ir dėl to taip šalta ir dar kur dingsta kitos avys ir ėriukai. O, kad piemuo jiems sukūrė pasakas, kad gautų iš jų naudą, avims „nedapirdolina“. Na ką padarysi, vaikai jau taip ugdomi nuo vaikystės, taip ugdomi mokykloje, taip žmonės ugdomi savo darbuose, valstybėse. Absoliuti dauguma tokia ir tampa. Tik 1 iš 10 tai supranta, o  bando kažką keisti savo gyvenime tik 1 iš 20. Realiai pavyksta dar mažesniam kiekiui žmonių. Religijos atradimas, labai daug padėjo lengvai susikurti savo piramidines struktūras kraštutiniams realistams. Tai labai puikus psichologinis ginklas užgrobiant svetimas teritorijas, valstybes.  

  Religinėse grupelėse pastoviai girdėdavau – „mūsų Dievas pats teisingiausias, pats tikriausias ir tik per JĮ mes pateksime į rojų, na dar žydai, nes iš jų kilo Kristus“. Tai vienokios ar kitokios krikščionybės pakraipos, bet tos pat iliuzinės pasakos aukos, bei tos pasakos platintojos. Ir visi, o ypač patys uoliausieji gieda tą pačią giesmę, kurią jiems į jų protelius sudėjo piramidinės struktūros valdovai – nors mes čia ir vargstame, kenčiame, čia mus skriaudžia, bet ten, „danguje“ mes gausime viską, bus mums rojus, o mūsų išnaudotojams  špyga, bus jiems pragaras ir kančios. Čia elementari vergo svajonė, kad jų poną nuskriaustų tas „princas ant arklio“, o jiems duotų malonumų krūvas. O vergas gali galvoti tik apie tuos malonumus, kuriuos matė pas savo vergvaldį ir kurių jis jiems pavydėjo. Tad nieko naujo ten „danguje“ anie ir negaus. Na o Kūrėjas mato žmonių norus ir vėl ir vėl siunčia juos į reinkarnaciją, kad per daugelį ratų jiems ateitų tikrasis suvokimas, kad niekam nieko pavydėti nereikia, kad tiek vergai, tiek vergvaldžiai ten nieko negaus ir prieš Tėvą jie visi lygūs ir nė vienas nebaustinas. Tiesiog nauji Visatos, Pasaulio, savęs pažinimo ir atgimimo, kaip malūno ratai. Tiek rojus, tiek pragaras yra čia ir dabar. Visa tai priklauso ir asmeniškai nuo kiekvieno ir nuo daugelio, o pagaliau nuo visumos. Vienas kažkiek gali būti laimingas, bet tai dažnai epizodiška, nestabilu. Laimės ilgalaikiškumas galimas tik tuomet, kuomet bent didelė žmonių grupė yra laiminga. Deja tai puikiai suvokia piramidinės struktūros kūrėjai, tai jie kiekvieną dieną į „eterį“ paleidžia sukurtas metodikas, kaip skaldyti, supriešinti ir valdyti. Taip informacinėse priemonėse kuriami įvairūs „baubai“, platinama tik nesaugumo jausmą sukelianti informacija. Pasaulyje kyla epizodiški karai, organizuojami „teroristiniai“ išpuoliai ir t.t.  Kuomet vaikai šeimoje užauga su vienišumo jausmu, tai juos lengva supriešinti net ir suaugusius. Dar lengviau supriešinti tuos, kurie augo nepilnoje šeimoje. Todėl dabar, taip vadinamos „vaiko teisių apsaugos“ struktūros, taip intensyviai ardo šeimas, o politikai perša vienos lyties šeimos kūrimą ir pan. 

  Be religinių struktūrų šiuo metu gana intensyviai yra vystomas ir ezoterinių struktūrų projektas. Į ezoterines struktūras dažniausiai renkasi svajoklinės pakraipos moterys, vyrų ten gana mažai renkasi. Ezoterinėse struktūrose dažnai yra daug tiesos ir dalis melo, kurio pagalba ir valdomi žmonės. Visų pirma siekiama, kad jie pajustų savo ypatingumą, savo svarbą, pasaulis parodomas plačiau. Dėl to dauguma moterų pasijaučia neįvertintos savo vyrų, vaikų ir tai tiesa, bet tai sukelia nestabilumą, susipriešinimo jausmą šeimoje ir gana daug šeimų subyra. Aišku to subyrėjimo nebūtų, jei šeima būtų statoma ant meilės ir tiesos pamatų. Deja dauguma šeimų gimė iš aistros, siekio patogumų. Po to tiesiog priprantama, patogu, dar vaikai ir gyvena žmonės iš pripratimo. Tokios šeimos ir suyra, kai bent vienas iš sutuoktinių pradeda plačiau domėtis pasauliu, o ezoterinės struktūros pasaulį parodo plačiau. Kita ezoterinių struktūrų pakopa, tai padaryti žmogų priklausomą nuo jam primestų praktikų, įsiūlomas tik tam tikras gyvenimo būdas, tik tam tikra mityba ir grupė daro įtaką kiekvienam žmogui ir žmonės vienas kitam, kad gyventi teisinga būtent taip, o ne kitaip. Kitas etapas, tai į grupę pritraukti daugiau žmonių, o ypač turtingų, kad grupė finansiškai būtų saugi. Iš esmės tai tos grupės, ar tiesiog grupių darinio vedlių, mokytojų, o teisingiau piemenų finansinis saugumas tos piramidės viršūnėje. Taip, tai taip pat piramidinė struktūra, tik ezoterinė. Žinių ir gebėjimų galima pasisemti, bet savo gyvenimą taip pat galima sulaužyti. Tačiau tai nereiškia, kad nėra ezoterinių grupių, kurios skleidžia tiesas ir nerenka didelių „duoklių“. Tiesiog piramidinės grupės tiek ezoterikoje, tiek versle, tiek iš esmės bet kur, taip lengvai nepaleidžia savo aukų ir siekia kuo daugiau materialios kompensacijos. 

  Dar pastebėjau tokį dalyką, kad besidomintys ezoterika svajokliai, tiesiog kaip narkotikų laukia vis naujos ir naujos informacijos. Tai panašu į naujų reginių troškimą. Deja su jau gauta informacija jie (jos) nieko nedaro, nerealizuoja, net „neperleidžia“ per savo patyrimą. Tiesiog gavo, susižavėjo, paturėjo ir užmiršo. „Duok teti (mama) naują žaislą“. Vaikai. Pasaulis, sąlygos jame keičiasi, mes patys keičiamės ir teikiama ezoterinė informacija taip pat kažkiek kinta, bet ją būtina išjausti, kažkiek perleisti per save, savo jausmus, savo gyvenimą. Tik tuomet gali ateiti ne tik nauja, bet ir kitokio lygio informacija. Tiems, kurie informaciją paturi tik kaip žaislą ir pamiršta kaip vaikai, nauja informacija ir bus tik kaip naujas žaislas. Tokie „ezoterikai“(tai kad ir paprasti žmonės gyvenime) ir lieka tame lygyje, žaidžiančių vaikų lygyje. Augantiems patyrime, žiniose, išmintyje žmonėms Dievas, Kūrėjas duoda vis sudėtingesnius „žaislus“, kurie ugdo tų žmonių gebėjimus. Pagaliau gaunami ir tokie žaislai, su kuriais galima ne tik žaisti, bet ir patiems kažką pagaminti – tai jau gamybos įrankiai, o ne žaislai. Kiekvienas tėvas trokšta matyti savo vaikus ne amžinai mažus ir žaidžiančius, o augančius, kažko išmokstančius, įgyjančius gebėjimų ir pagaliau kažką kuriančius. Kūrėjas, kaip Tėvas taip pat to trokšta ir labai jau JĮ nuvilia žaisliniam pasaulyje pastrigę JO vaikai. Visas gyvenimas pilnas tiek „žaislų“ tiek „gamybos, kūrybos“ priemonių. Renkamės tik mes patys. Aišku dažnai ne ten įtraukia mūsų artimieji, draugai, pažįstami, bet pasirinkti ar net išeiti iš „ne mano“ visada mes galime, bet viskam yra kaina. Deja ne visi pasiruošę tą kainą sumokėti, vis norisi už dyką, kad kiti tai padarytų – Don Kichoto laukimo sindromas.

  Manau pastoviai, gal net kiekvieną dieną į mūsų gyvenimą beldžiasi Dievas, Kūrėjas. Paprastai tai JIS daro per savo tam tikras struktūras, bet esmė tame, kad mes bijome JAM atverti duris, nes jaučiame ką tai gali reikšti mūsų gyvenimui. Tik nedaugelis sugeba išdrįsti truputį praverti duris ar langines, kad žvilgtelėti ir vėl baugiai užverti. Jei atversi duris iki galo, tai išgirsi – „AŠ ATĖJAU SUGRIAUTI TAVO SVAJONES“. Tiesa ateina sugriaudama melą, o griauti tai, kas kurta tiek metų, tiek visa ko įdėta, tiek svajota, o tai yra labai skaudu. Geriau jau neatidaryti durų ir nugyventi gyvenimą patogiai iki senatvės. Taip dauguma tikisi, bet Dievas verkia dėl tų planų, nes JIS žino, kad tai bus sugriauta, tik šiek tiek vėliau. JIS žino, kad nukentės tų baikščiųjų palikuonys, nes jie turės savo gyvenimu atsakyti už savo tėvų pasirinkimą, už delsimą. Čia gal būt tik vienas patarimas – duris Dievui atidarinėti iš po lėto, neskubant, kad „neapakti“ ir savo artimųjų „neapakinti“. Atidarius duris visų pirma pas mus įžengia ŠVIESOS, TIESOS KARYS, kuris naikina viską, kas bent tamsią dėmelę turi. Labai jau skaisti ta TIESOS ŠVIESA, labai jau griaunanti gyvenimus, statytus ant melo, apgaulių, malonumų siekių, savanaudiškumo, egoizmo, susireikšminimo ir t.t. Per daug staigi ŠVIESA gali ir pražudyti – supriešinti su artimaisiais, draugais, pažįstamais, sugriauti šeimą, sukelti ligas, nelaimes, gali kilti pavojus net gyvybei. Saulė taip pat kyla iš po lėto, nušviesdama, žadindama pasaulį, o ne staiga atsirasdama mums virš galvos.

  Aplink stebiu, bendrauju su daug labai gerų žmonių, kuriuos, kaip sakoma „nors prie širdies dėk“. Deja gana daug tokių, kuriuos (atsiprašant) nors po užpakaliu dėk, o anie tylės ir kentės galvodami, kad jie tuo savo tylėjimu ir nuolankumu yra geručiai, kad už tai (kaip jau minėjau) jiems Gyvenimas duos pliusų, „bandelių“. Šito nebus. Yra tokia taisyklė – pirma Kūrėjas, po to tu, tik po to tavo artimieji, o dar toliau draugai, pažįstami ir t.t. Dauguma tokių „kentėtojų – svajoklių“ galvoja, kad Dievas pirma, po to aplinkiniai, kuriems reikia jų pagalbos. O kur jie patys? Grandinė tai nutraukta. Va taip ir „suvalgo“ tokius svajoklius net neapsilaižydami tie, kam tokie svajokliai yra tik patogumų, pinigų nešėjai, na dar ir kitų problemų sprendėjai.  

  Čia sprendimas tik vienas. Realiai sau pripažinti kas esi, kaip labai nutolai nuo nestabilios pusiausvyros svajoklio – realisto padėties. Tuomet siekti grįžti į tą maždaug viduriuką, net jei kažką teks prarasti, dėl kažko nukentėti. Pirma, tai šaltas, apskaičiuojantis protas, po to aktyvus, aistringas veiksmas. Neskubėti daryti staigius pokyčius savo gyvenime (neatidaryk staiga durų). Tam ir yra Dievo duotas protas. Po truputį ženk iš „žaislų“ ir „pasakų“ pasaulio į kūrybos ir savos gamybos pasaulį. Lengviau kai tai daroma su maksimaliai didesne žmonių grupe, ar bent vienu kitu draugu. Laikykis Gamtos, Gyvenimo taisyklių, Kūrėjo dėsnių, kurie sako, kad visų pirma tu būtum saugus (saugi), kad tau būtu aiškus kelias, kuriuo eini, kad tai neštų tavo vidiniam pasauliui ir kūnui naudą ir tavo komfortas ir pasitenkinimas nuo to tik didėtų.

  2018.02.25