AIŠKIAREGYSTĖ, AIŠKIAGIRDYSTĖ, SENSITYVUMAS ...

 Bioenergetikoje yra terminas „ekstrasensas“. „Sensas“, tai jautrus žmogus, o „ekstra“, tai ypač jautrus žmogus. Tokie žmonės gali daugiau ar mažiau jausti kitą žmogų, matyti jo bėdas, ar girdėti jo mintis. Tokie žmonės jaučia ne tik žmonių bioenergetiką, bet ir net fiziškai nematerialių esybių energetiką. Tie jutimai daro didelią įtaką jautriems žmonėms, jų kūnams, mintims, jausmams. Ne visų psichika gali atlaikyti tokią informacinę įtaką, todėl dauguma tokių žmonių pereina savotiškus išbandymus, kurie būna skausmingi ir psichikai ir kūnui. Kuo labiau žmogus priešinasi tokiems pokyčiams, bijo, nepasitiki, nėra atviras, nesugeba atsiverti meilės energijoms, suvokimui, kad visa kas yra yra viena, tuo žmogus patiria daugiau traumų. Daugumai žmonių, dėl jautrumo baimės tas jautrumas užsidaro, tačiau čia yra savi niuansai. Jei žmogus nori išlikti aukštesnio suvokimo, blaivesnio proto, tai jis būtinai tampa chronišku ligoniu, kartais trinka psichika (jei priešinasi pokyčiams). Gali būti, kad jis tiek išsigąsta to matymo, jautrumo, kad jis nuo jo nori pabėgti. Tuomet jo suvokimas sumenksta, jam norisi tik kasdieninės rutinos, maisto, kūno malonumų, kasdieninio knaisiojimosi gyvenimiškose smulkmenose. Tai vadinama sugrįžimu į labiau gyvūnišką gyvenimo būdą. Tuomet sveikata išlieka gera, bet protas mažiau paslankus, mažiau aprėpiantis, akiratis susiaurėja. Bioenergetikoje tai dar vadinama sugrįžimu į vaikystę, kuomet rūpi tik fiziniai dalykai, fiziniai džiaugsmai. Deja grįžti ten pilname prote neįmanoma, nes siela turi augti.

  Žmogus, kuris pereina išbandymus, suvokia savęs vieningumą su visa kuo, išmoksta atleisti, kaupti savyje meilę būtinai pasveiksta nuo visų jį, išbandymų metu „užpuolusių“ ligų. Pasekmės gali būti tik tuo atveju, jei kažko žmogus nesugebėjo priimti taip, kaip reikėjo priimti ir tekanti didžiuliu srautu energoinformacinė upė sužalojo tam tikras kūno, ar psichikos vietas. Tačiau tokio lygio išbandymai būna tik labai aukštų siekių turintiems žmonėms, kurie savo vidumi laaabai tam nepasiruošę, o akimirksnio norai dideli. Todėl sakoma, kad atsargiau su norais, nes jie kartais pildosi. Tai yra poetapiškumo suvokimas, kuomet savo norus augini ir darai juos vis sudėtingesnius. Tą procesą galima sulyginti su tokiu supaprastintu pavyzdžiu. Vaikas iš pradžių mokosi važinėti triratuku. Tai saugu, kad nenugriūti ir tik saugioje teritorijoje. Po to vaikas mokosi važinėti dviratuku, po to dviračiu ir susipažįsta su eismo taisyklėmis. Galiausiai jis važinėja su motoriniu, gal su motociklu ir galutinai susipažįsta su eismo taisyklėmis. Galiausiai persėda į mašiną ir patiria greičio ir galimybių laisvę, bet tuo pačiu apsiima sau didesnę atsakomybę ir už save ir už kitus. Manau suprantama, kad tai tik vieno noro auginimas. Jei žmogus nenorėtų to noro auginti, pats augdamas, tai vaikas turėtų iš karto sėsti prie mašinos vairo, išvažiuoti į gatves ir lėkti pilnu greičiu. Suprantama kuo tai greitai baigtųsi. Didinant savo jautrumą reikia etapais, reikia mokytis kartais jį riboti, priverti. Per didelis žmogaus jautrumas žaloja, jei jis yra nekontroliuojamas. Padidinto iš pat vaikystės jautrumo žmonės, kurie neišmoko savo jautrumo valdyti, būtinai tampa grubių, gudrių žmonių aukomis. Tie grubūs žmonės iš tiesų yra savotiški mokytojai, kurie gana nerangiai moko jautrius žmones įvaldyti iš prigimties gautą jautrumą.

  Deja dažnai iš prigimties turintys jautrumą vaikai yra netyčia žalojami tiek pačių tėvų tiek visuomeninės sistemos. Kuo mažesnės tokių vaikų energetinės atsargos, tuo greičiau jie tampa vienokie ar kitokie ligoniai. Tik suaugę ir susivokę tokie žmonės gali atsikratyti dalies savo ligų, gal būt net beveik visų. Per susivokimą ir meilės kaupimą dauguma „nepagydomų“ ligų dingsta savaime be jokių gydytojų ar mandrių vaistų. Tai atsitinka tarsi iš nieko, lyg kažkas įjungtų jungiklį – „čpokt“. Tai vadinama kokybiniu psichikos šuoliu, kuris įvyksta tik tuomet, kuomet žmogus jaučia savyje, kad jo ligos yra ne ligos, kad pasaulis yra kitoks nei jam aiškino tėvai, aplinkiniai žmonės, visuomenė, TV ... Sukaupus tam tikrą kiekį žinių, kurios nelabai atitinka tai, kas buvo įpiršta ir įvyksta naujas kokybinis suvokimo šuolis, tarsi deimantas pasisuktų kita briauna ir viskas suspindėtų naujaip. Tokių kokybinių šuolių gyvenime būna daugiau ar mažiau pas kiekvieną ir jų kiekis priklauso tik nuo asmeninių kiekvieno žmogaus pastangų. Nereikia pamiršti, kad tėvų, draugų, aplinkinių peršamos vertybės, gyvenimo suvokimas, kartais gali į mus prigrūsti tiek „š...“ informacijos, kad gali įvykti ir kitoks, degradacinis pasaulio suvokimo kokybinis šuolis, kuomet pasaulis žmogui gali tapti  „š...“. Tokių apsivertimų gana dažnai būna  gabių paauglių pasauliuose. Asmeniškai man labai gaila buvo stebėti, kuomet tikrai gabūs vaikai, tiek moksle, tiek užklasinėje veikloje imdavo ir „sulūždavo“ kažkur viduje. Skaudžiausia tai paveikia mergaites, nes jų, jos tėvų kurtas pasaulis staiga tapdavo „nešvarus“, griūdavo kaip kortų namelis. Kalboje, elgesyje atsirasdavo grubumas, akiplėšiškumas, savanaudiškumas, agresija, gudrumas ir pan., kurių anksčiau tarsi ir nebuvo. Iš tiesų tai buvo, tik šalia tokių vaikų pasaulių, sklandė jų auroje ir tai veikė jų kasdienybę. Deja vidinės vertybės, kurias jiems įdiegė tėvai turėjo ribotą atsparumą, neturėjo „ašies“, tikro vidinio spindėjimo ir besikaupianti aplinkinė nešvara nugalėjo. Ryškiai tokius pokyčius galima stebėti tik pas gabius vaikus ir dažniausiai paauglystėje, dar baigus mokyklą. Tačiau tai atskira tema.

  Visi logiškai nepaaiškinami matymai, girdėjimai, jutimai turi daugybę kilmės šaltinių ir dažnai netinkamai interpretuojami. Kadangi mes esame Visatos programos neatsiejama dalis, tai mes galime tą Visatą jausti. Tik deja tas jutimas pas mus visus yra ne tik kad nevienodas, bet ir dar gana menkas. Be to tuos jutimus mes interpretuojame, aiškiname remdamiesi savo ar kitų gyvenimo patirtimi, knygų perduodama patirtimi. Visa tai tik dalinai atspindi Visatos informaciją ir tik labai menka dalimi. Mums svarbiausia informacija yra iš artimiausios aplinkos, nes reikia išgyventi, maitintis, daugintis. Tokią informaciją galima gauti tik per asmeninį jautrumą. Kai kurie žmonės bando tokį jautrumą „pasiskolinti“ iš būrėjų. Deja būrėjos, perleisdamos informaciją per save, per savo patyrimą jau kažkiek ją iškraipo. Be to būrėjos gali kažkiek programuoti informaciškai silpnus žmones veiklai arba neveikimui. Dažniausiai būrėjos nuteikia žmones neveikimui, nes žmonėms pasako, kad tas ar anas įvykis pas žmogų tikrai įvyks. Tuomet žmogus „nuleidžia rankas“, nes tiki, kad tai kas išburta būtinai įvyks savaime be jų pastangų, o būrėjų išburti  įvykiai ima ir neįvyksta. Taip žmogus gali tapti psichologiškai priklausomas nuo būrėjų. Be to žmogus tuomet neugdo savo jautrumo. Savo jautrumą galima ugdyti tik per asmenines patirtis ir niekaip kitaip. Aišku jautrumas gali būti gautas kaip dovana iš tėvų ir jį galima toliau tobulinti arba prarasti. Tik asmeninis jautrumas gali pasakyti kur mums šiandiena geriau neiti, ko vengti, pasisaugoti. Sakykim tik asmeninis merginos jautrumas gali pasakyti, kad šiandiena būtina vengti savo geriausios draugės, nors patirtis sakys, kad „tai mano geriausia draugė ir aš noriu būti su ja“. Tačiau išugdytas jautrumas taip „klyks“, kad jautri mergina pasislėps nuo visų kontaktų su savo drauge, o draugė tą dieną žus avarijoje. Jautrios merginos energoinformacinė sistema pranešė jai, kad jos draugė šiandiena neišvengiamai paklius į bėdą ir niekuo jai padėti neįmanoma, nes ji sukaupė sunkią karmą ir turi įvykti tai kas turi įvykti. Jei po tokio skaudaus įvykio jautri mergina tai suvoks, tai jai pasaulis atsivers naujomis spalvomis, ji prisipildys nauja besąlygine meile. Jei nesuvoks, tai užsidarys nuo pasaulio, bus skausme, bus sekinama jos energetika, augs kaltės jausmas, formuosis susinaikinimo programa. Jei jos suvokimas taps siauresnis, arčiau gyvūno, tai jautrumas sumažės, sveikata išliks bet susinaikinimo programa plaukios jos biolauke ir galimai bus perduota jos vaikams. Bet kokius gyvenimo išbandymus (bent didesnį jų kiekį) būtina praeiti taip, kad iš po to mumyse augtų meilė, augtų energija.

 Susinaikinimo programa, esanti mūsų biolauke, mūsų karmoje iškraipo energijos, informacijos tekėjimą mumyse. Net esant nors kokiai, kad ir menkiausiai susinaikinimo programai lengvai prilimpa prakeiksmai, nužiūrėjimai iš išorės. Yra žmonių, kurie nešiojasi ne vieną susinaikinimo programą ir dar prilipusias kaip vynuogių kekes nužiūrėjimo ir prakeikimo programas. Tokie žmonės neišvengiamai turi tapti energetiniais vampyrais, kurie maitinsis savo artimųjų, aplinkinių energijomis. Dažniausiai tai chroniški, nepagydomi ligoniai. Tačiau pakanka pašalinti vieną kitą susinaikinimo programą, paskui kurias nubyra prakeikimo, nužiūrėjimo programos ir žmogus pradeda savaime sveikti, kitaip mąstyti, jam labiau sekasi. Tik deja čia yra vienas niuansas – „švariai“ pašalinti susinaikinimo programas gali tik pats žmogus. Bet kuris kitas bioenergetikas, žynys, gydytojas gali tik daugiau ar mažiau padėti šiam procesui, nes kitaip jie patys rizikuoja susirgti. Po tokių išorinių „gydytojų“ poveikio dažniausiai vienas išvarytas „velnias“ parsiveda dar kelis. Apvalytas žmogus, kuomet pasijautė gerai, pilnas energijos iš karto užsinori gyventi, patirti malonumus, o tai energijos švaistymas (nemėtyk perlų, gautų iš kitų). Gautą iš kitų energiją būtina panaudoti tolesniam savo sveikatinimui, suvokimo plėtimui, charakterio keitimui, tobulinimuisi ir pan. Protingas bioenergetikas būtinai prisako, kad jo atliktas darbas turi būti įtvirtintas pačio žmogaus darbu su savimi, jo charakterio savanorišku keitimu, pasaulėžiūros keitimu. Bioenergetikas ne tik prisako žmogui keistis, keisti savo įpročius, pasaulėžiūrą, bet nurodo jam gaires, atlieka pradinę subtilią kontrolę. Jei žmogus tam priešinasi ir nori tik sveikatos kaip tabletės, tai tokį žmogų priimti nebegalima. Jam kelias tik pas oficialios įstaigos gydytoją funkcionierių. Nuo tokių žmonių net  geri gydytojai gali susirgti, jei jais perdėtai rūpinsis ir ieškos ligų priežasties. Gerai, kad energoinformacinis laukas taip surėdytas, kad tokius žmones jis nukreipia tik pas gydytojus funkcionierius, kurie rašo receptus ir tiek. 

  Kuomet žmogaus energoinformacinėje struktūroje yra vienas, du ar trys stiprios susinaikinimo programos, tai būtinai savo gyvenime jis bent kelis kartus bandė žudytis. Nuo šito galėjo apsaugoti jo artimieji; moteris sulaiko  suvokimas apie savo vaikus. Bent vienas toks savižudybės bandymas jau iškreipia žmogaus psichiką, o keli kartai priartina prie mirties pasaulio tiek, kad galimi tam tikri bjaurūs to pasaulio reginiai, kurie kiekvieną kartą bando vėl įtraukti tą žmogų. Ar tai yra nepataisoma? Šiuo metu manau, kad tai nepataisoma. Gal būt su žiniuonių pagalba žmogus ir galėtų užverti jo pačio dėka atvertus vartus į mirties pasaulį, bet su tokia niekieno patirtimi nesusidūriau. Todėl bet kokiam bioenergetikui, nesvarbu su kokia sistema jis dirbtų, būtina žinoti ar jo „pacientas“ nesižudė, kokių stiprių traumų jis turėjo vaikystėje, dėl kurių galėjo susiformuoti stiprios susinaikinimo programos. Tik tuomet galima produktyviau dirbti su žmogaus bioenergetika. Priešingu atveju didelis energijos kiekis bus išbarstomas, poveikis neefektyvus. Be to galimas ir pačio bioenergetiko užsiteršimas ir tai reikalauja papildomo valymosi, savisaugos. Geri gydytojai su laiku išsiugdo  instinktą dėl tokių „savižudžių“ ir nuo jų užsidaro, jų vengia. Gydytojai funkcionieriai ir taip jau užsidarę nuo visų, tad jiems nieko nenutinka. Dažniausiai nukenčia jauni, entuziazmo pilni gydytojai, bioenergetikai, kurie trokšta pagydyti visus savo pacientus. Jie patys dažnai suserga, jiems atsitinka dažni, „ne jų“ nelaimingi atsitikimai. Tiesiog jie perdėtai norėjo pagydyti kitus žmones, kurie nenorėjo keistis, valyti savo mirtį nešančias  programas, nenorėjo suvokti visų bendrumą, meilę. Yra toks posakis, kad jei tempi stambią kiaulę iš šiltos pelkės, kuriai pelkė smirda ir ji dėl to reiškia garsų nepasitenkinimą, bet ji ten jaučiasi gerai, tai gali įvykti ir priešingai – kiaulė gali tave įtempti  į pelkę. Visuomet verta pagalvoti ar užteks jėgų. Dažnai tokiu atveju naudojami viliojimo metodai, kuomet už „pelkės ribų“ padedamas masalas ir jis vis toliau atidedamas nuo tos pelkės tiek, kad „kiaulė“ nudžiūtų nuo to „purvo“ ir jis nutrupėtų. Asmeniškai su tuo susidūriau. Gana plačiai tokį metodą taiko Indijos dvasios mokytojai, jogai, įvairūs bioenergetikai. Tai gana daug laiko reikalaujantis metodas ir geriausiai tinka masėms, nes tuomet suveikia bandos efektas, vienas kito palaikymo, nukreipimo tam tikru keliu  efektas.

 Sudėtingiausiai yra tiems, susinaikinimo programas turintiems žmonėms, kurių siela į šį pasaulį atėjo su nemaža patirtimi, bet prisirišusi prie idealų. Tokios sielos būna jautrios, visus ir visa mylinčios, visus užstojančios, net savo sąskaita, bet iš visų reikalaujančios idealumo. Tai ir aukos ir budeliai viename. Tokios sielos savo vystimęsi pastrigo ties vadinama angelų riba, kuomet norima pasaulį matyti idealų. Jei kažkur kažkas neidealu, tai labai pykstama ir norima sunaikinti. Angelo ir velnio sindromas viename. Tokie žmonės gali sėkmingai naikinti tiek save tiek kitus. Jie visus žmones nori uždaryti į tam tikrus elgesio rėmus, kuriuos jie mano esant idealiausius. Labai pergyvena ir save ilgai graužia jei patys pasielgė neidealiai ir dėl to save perdėtai baudžia. Jie serga chroniškomis, nepagydomomis ligomis ir bet kokie gydytojai juos gali tik nugydyti, nunuodyti jų kūną vaistais, sužaloti psichiką vaistų dėka. Kaip žinoma iš Biblijos – velnias, tai puolęs šviesos angelas, kuris norėjo pasaulio idealumo, o neidealius naikinti. Tokie žmonės būtent ir išgyvena tai savyje – Liuciferio sindromas. Jie sako, kad myli bet iš tiesų nori mylėti tik idealą. Jie neturi tiek besąlyginės meilės savyje, kad vėl virstų angelais. Tokiems žmonėms, su dideliu angelišku potencialumu gyvenimas „pakiša“ gana daug neidealios aplinkos, kad jie turėtų galimybę priimti neidealų pasaulį ir surasti savyje besąlyginę meilę, kuri gaubia visus ir tuos neidealius žmones taip pat. Tai būna labai neidealūs tėvai, broliai, sesės, giminės, žmonos, vyrai, vaikai, visuomenė ir pan. Visa tai „bado“ jų sielą, trikdo jų vidinę pajautą, skriaudžia jų kūnus, psichiką, jausmus, kad jie sugebėtų pakilti virš idealumo, kad sugebėtų atleisti neidealiems tėvams, vyrams, žmonoms, draugams, vaikams. Leisti jiems būti tokiems, kokie jie yra, kokie jie nori būti. Tokių išbandymų turi ir nebrandžios sielos, nes taip joms suteikiama greitesnė galimybė bręsti.

 Kuo pavojingas idealumas, kad taip daug apie tai kalbama? Idealumas, tai išbaigtumas. Mokslas žino, kad bet koks idealus darinys yra sudarytas iš neidealių detalių ir bet koks idealus darinys toliau vystytis nebegali. Iš esmės idealumas tai mirtis. Iš kitos pusės, tai iš idealių detalių nesukursi idealaus darinio. Kiekviena detalė, kaip ir kūrinys tik artėja prie idealumo ir savyje visuomet turės neidealumo. Tai kūrinijos pagrindas. Todėl pasaulis ir moko aukštos sielos žmones neprisirišti prie idealumo „pakišdamas“ jiems neidealią aplinką, draugus, tėvus ir t.t. Neišlaikantys išbandymų susikuria savyje susinaikinimo programas, susikuria nepagydomų ligų vien tik tam, kad negalėtų lengvai naikinti aplinkinius dėl jų neidealumo. Iš „puolusio angelo“ tipo žmonių pasaulis atima energiją (teisingiau jų aukštesnysis AŠ, Dieviškasis AŠ riboja tas energijas), vien tik tam, kad mažiau turėtų galimybės veikti tame pasaulyje, mažiau bendrauti su kitais žmonėmis ir tuo pačiu mažiau žalotų aplinkinius žmones savo prisirišimu prie idealumo. Jei savo veiklos dėka, o ypač bioenergetinės veiklos dėka žmogės užaugina savo sielą iki angeliškos ribos ir tos ribos neatlaiko, prisiriša prie idealumo, tai ir jie yra ribojami. Tai gali būti blogų aplinkybių padaugėjimas, keistų ligų atsiradimas, bet dažniausiai tokie žmonės ribojami staiga ir tai dažnai būna vėžys. Laiku suvokę savo klaidas tokie žmonės būtinai kažkiek atsiriboja nuo pasaulio bėdų, informacijos. Jie valo savo kūną, mintis, sielą. Reiškia besąlyginę meilę artimiesiems, aplinkiniams. Tai panašu į atsisveikinimą, susitaikymą su savo mirtina liga. Jei nuo to žmoguje auga vidinis atlaidumas netobuliems aplinkiniams, netobulam pasauliui, atsiranda ir auga besąlyginė meilė, be to žmogus dar valo savo kūną, tai įvyksta stebuklas ir žmogus pasveiksta nuo mirtinos ligos. Jei prisirišimai prie idealumo būna momentiniai, trumpalaikiai, tai mirtinos ligos gali stebuklingai dingti vien per suvokimą, tarsi nieko daugiau nedarant. Žmogus kažkuo panašus į kompiuterį, kuriame tereikia panaikinti kažkurias programas, pakoreguoti, kažką ištrinti ar pridėti, išvalyti nuo virusų ir jis vėl puikiai veikia. Tačiau skirtumas tame, kad tas „žmogus kompiuteris“ turi vis labiau plėsti savo suvokimą apie bendrumą su kitais „kompiuteriais“, kad visi dirba bendrai, turi auginti savyje meilę visam kam, artėti prie Dievo suvokimo, Visatos Proto, Visatos Meilės.

  Aiškiaregystė, aiškiagirdystė, padidintas sensityvumas yra pas kiekvieną žmogų tiek, kiek jis leidžia jiems būti, kiek siekia save auginti, keisti, kiek rūpinasi savo palikuonių likimu. Dauguma žmonių jau nuo jaunumės nori prarasti savo padidintą jautrumą, nes nesusitvarko su juos užgriūvančiu pasauliu. Jau vaikystėje vaikai patiria tėvų neidealumą, griūva jų idealai, kuriuos juose bandė formuoti neidealūs tėvai. Tuomet padidėja vaikų agresyvumas. Paauglystėje kitas idealų griovimo etapas, noras, kad neskaudėtų sielos dėl visiško „idealių tėvų“ vaizdo praradimo, dėl idealios meilės praradimo suformuoja vienokias ar kitokias susinaikinimo programas. Jei vidinis prisirišimas prie idealo labai didelis (Liuciferio sindromas) tuomet jaunuolis ar mergina gali save žaloti fiziškai, gali ir bandyti žudytis (kai kam tai pavyksta). Dėl prisirišimo prie idealumo dalis jaunimo „metasi“ prie mistinių judėjimų, keistų rūbų, būrimų, raganavimų, nervus ir klausą išdraskančių „koncertų“, paleistuvystes, alkoholizmą ir t.t. Taip jie nesąmoningai siekia užslopinti savo sielos skausmą, per jautrumo slopinimą, proto slopinimą, kūno teršimą, žalojimą. Visa tai ir yra puolusio angelo sindromas.

 Kaip to išvengti angelo sindromo. Geriausias pavyzdys vaikams yra tėvai. Vadinasi visų pirma tėvai turi keistis, būti tolerantiški vienas kito silpnybėms, bet tuo pačiu kiekvienas save tobulinti, auklėti kas dieną. Būti jautrūs vienas kitam, gerbti kito poziciją, mintis, perdėtai neriboti, nekontroliuoti, labiau pasitikėti, auginti besąlyginę meilę... Augdamas vaikas turi galimybę tapti vis didesniu žmogumi tiek kūnu, tiek mintimis, tiek jausmais, tiek meilės pajauta, suvokimu, tačiau tai tik galimybė. Sąlygas tam vykti turi sudaryti tėvai, giminės, aplinka, draugai, visuomenė. Nuo sąlygų labai priklauso į ką išaugs tas „augalėlis“ žmogus. Negalima augančiam žmogui (kaip ir bet kuriam) sudaryti šiltnamio sąlygas, kuomet pirma malonumai, o po to veikla, darbas su savimi, savęs ugdymas. Savęs ugdymas, atsakomybės už save ugdymas, po to už kitus yra pirminiai. Pirma ugdymas, tik po to maistas ir malonumai. Jei tas daroma priešingai, tai organizmas praranda poreikį ugdytis, nes jis ir taip pilnai aptarnautas. Taip auginami egoistai, kurie reikalauja rūpintis tik jais. Bet kuris vaikas visuomet turi būti nedamaitintas, kad visuomet išlaikytų poreikį ugdytis. Fizinis darbas, sportas, protinis darbas turi būti pirma nei maistas ir malonumai. Be to negalima švęsti vaiko gimtadienio. Vaikas tą dieną turi sveikinti savo mamą ir švęsti jos gimdymą. Tik taip jame formuosis tikroji pagarba mamai, moteriai ir tik taip didės energija ir jame ir jo mamoje, bei palikuonyse. Savo mamą vaikas būtinai turi sveikinti du kartus metuose, tai per mamos gimimo dieną ir per jos gimdymo dieną. Tos dienos svarbiausios tiek vaikui tiek mamai. Per augančią meilę tėvams, vaikas turės galimybę auginti besąlyginę meilę aplinkai ir angelo sindromas bus mažesnis. Tėvai būtinai turi skirti savo vaikams pareigas pagal jų amžių ir atsižvelgti į pomėgius. Sakykime vienas vaikas mėgsta dirbti darbus su smulkiais daiktais, knebinėtis, tai jam skirti panašius darbus namie, apie namus. Jei vaikas mėgsta labiau didelius darbus ir greit nudirbti, tai jam tokius ir duoti. Tačiau būtina lygiagrečiai vienus vaikus mokyti kruopštumo, o kitus greitumo ir plačių teritorijų. Taip vaikuose subalansuojamos subtilios ir grubios energijos. Tėvai vaikuose būtinai turi suformuoti ašį, kuria remdamiesi jie galės daryti savarankiškus ir brandžius sprendimus, būti mažiau priklausomi nuo aplinkos „audrų“. Vieni tėvai tai formuoja per religinius principus, kiti per fizinį ar protinį darbą. Tačiau be apjungiančios kūną, mintis ir jausmus pasaulėžiūros suformavimo, tos tikros ašies vaikas neturės. Ašies pagrindas sukuriamas iki 6m. amžiaus. Toliau ji gali būti sėkmingai stiprinama. Jei pagrindai silpni, tai ašies stiprinimas nebus sėkmingas. Bus būtinas balansavimas, kad vaikas, žmogus mažiau išsiderintų dėl aplinkos stresinių įtakų. Jokiu būdu neslopinti vaiko jautrumo, bet mokyti jį valdyti tą jautrumą, mokyti reikiamu momentu atverti tą jautrumą ir užverti, kai to nereikia. Tai panašu į gėlės žiedą. Taip vaikas išmoks būti saugus savo jausmuose bet kurioje aplinkoje. Tačiau tai atskira tema.

  Išvados: jautrumas gali reikštis kaip intuicija, aiškiaregystė, aiškiagirdystė. Tačiau jautrumas gali reikštis ir kaip dažnos ligos. Padidintas jautrumas, jei neišmokstama jo valdyti, jei biolauke yra susinaikinimo programų būtinai reikšis kaip dažnos ligos, sezoninės ligos. Tam daro įtaką ir užterštas organizmas, užterštos mintys, jausmai. Jautrumą būtina išsaugoti nuo vaikystės, jį lavinti, mokytis jį tinkamai naudoti. Padidintas, išlavintas jautrumas bet kokiems gyviems organizmams, tai galimybė išlikti bet kokiomis sąlygomis, pajusti, kas gali nutikti ateityje. Jautrumo ugdymas, turi tapti būtinybė, kaip ir fizinio kūno ir proto ugdymas.