ALERGIJA

 Kas per žvėris ta alergija, kuri sukelia daugybei žmonių tiek nepatogumų ir net mirčių? Mintyse surinkus visą šiuo metu turimą informaciją, savo ir man žinomų žmonių patirtis galima išsakyti tam tikrą, suglaustą informaciją.

 Pirma pateiksiu savo asmeninę patirtį. 1999 metais vasarą teko važiuoti į Indiją. Grįžus jokių pasekmių kūnui nebuvo ir pačioje Indijoje jokių problemų su sveikata. Tačiau prabėgus žiemai ir atėjus vasarai nuėjau išsimaudyti ežere. Jau pačiame vandenyje pasijutau keistai. Išbridus iš vandens ir papūtus vėsiam vėjeliui, odą pradėjo tarsi dilgėlės dilginti. Po to joje tai šen tai ten, išpylė raudonomis plėmomis ir atsirado pūslelės. Nusišluoščius rankčluoščiu, pūslelės greit dingo, bet liko raudonos plėmos ir odos dilgčiojimas. Kilo tam tikras išgąstis ir nesuvokimas. Po kelių savaičių teko išsimaudyti upėje. Vėl tokia pat reakcija. Vien medikė informavo, kad tai šalčio alergija. Pasakė, kad reikia gerti antialergenus ir tepalus nuo alergijos tepti. Maudantis vonioje, šiltu vandeniu jokių problemų. Vasarą susidarė tokios sąlygos, kad kurį tai laiką teko pagyventi šalia ežero, vaikščioti basomis ir lietutis dažnokai laistė. Pėdos nuo vėsios ir drėgmės degdavo ir dilgčiodavo. Eidavau dažnai maudytis, tik po to susitepdavau neriebiu kremu. Dažnas poveikis šalčiu vis mažino „šalčio alergiją“. Parvykus namo daugiau tais metais neteko maudytis. Kitais metais maudantis pastebėjau, kad jokios alergijos nėra. Žvelgiant iš šių dienų patirties manau, kad iš Indijos, savo kūno odoje parsivežiau ar bakterijų, ar grybelių kolonijas, kurios mėgsta šilumą. Kadangi grįžęs tais metais daugiau nesimaudžiau, tai tie gyviai odoje jautėsi puikiai, gyveno dauginosi, išplito, bet niekaip nepasireiškė, kol negavo šalčio iš aplinkos. Kai tas šaltis paveikė didelį odos plotą, bakterijos, ar grybeliai išskyrė toksinus savigynai ir dar matyt dalis nuo šalčio žūdavo. Taip, su laiku, vis veikiant šalčiu anie tikėtinai išmirė. Remiantis ta patirtimi ir daugybę kitų, galiu pasakyti, kad ten kur vykstame, visuomet iš ten ant savęs ar savyje parsivešime naujų „gyventojų“. Aišku tai visų pirma bakterijos, virusai, grybeliai, bet gali būti ir pirmuonių, kirminų, bei pan. Todėl higiena svečiuose yra būtina. Tas gerokai sumažins naujų „gyventojų“ įsikraustymą į mūsų kūną. Kas skiepyjasi ar ryja vaistus nuo visa ko, kuomet išvyksta į svečias šalis, visiškai nereiškia, kad grįž švarūs. Beje parvykėliai „dovanomis“ arba tais „gyventojais“ gali kuo puikiausiai dalintis su aplinkiniais žmonėmis. Virusų, na dar bakterijų, ar kirminų atžvilgiu dar žinoma, bet apie grybelius mažai kalbama. Jie ne ką mažiau pavojingi ir visų pirma todėl, kad jie gali pradėti reikštis po metų ar kelių metų. Tipo „migrantai“ ir Azijos, Afrikos šalių į Europą atneša savyje ir ant savęs daugybę virusų, bakterijų, grybelių ir visa tai skleidžia aplink save, dalinasi su europiečiais. O jei dar virusai, bei bakterijos mutuoja, kryžminasi su vietinėmis, tuomet ligos veja ligas, įvairūs nesuprantami organizmo sutrikimai.

 Dar viena gyvas pavyzdys. Nuo mokyklos pradžios (vaikas į mokyklą pradėjo eiti) šeima atsikraustė į blokinius namus. Po keliolikos metų vaikui kilo keistos sveikatos problemos, kurių gydytojai niekaip negalėjo nustatyti. O neužilgo atsirado astmos priepuoliukai. Bėgo metai, keitėsi gydytojai, sanatorijos, astma tik įsišaknijo. Gerokai vėliau, darant remontą, koridoriuje, po tapetais, už spintos, buvo rasta visa siena nusėta grybeliu. Ten pastoviai patekdavo drėgmė, grybelis žydėdavo ir skleisdavo sporas po koridorių, kambarius. Augantis vaikas matyt daugiau viso to priėmė į savo kvėpavimo sistemą, kūną. Kūne įsikūrė grybelis, o dar iš išorės pastovus sporų šaltinis. Gydytojai tokiu atveju hormoninį gydymą siūlo, kuris nėra gydymas. Tai dar labiau ardo organizmą.

 Gamta, augalai, o ypač jauni augalai turi daug antigrybelinių savybių, nes kitaip juos grybeliai suvalgytų. Ir aplamai augalai gyvena tam tikroje simbiozėje su grybeliais ir todėl jie natūraliai turi antigrybelinių medžiagų. Todėl tik įvairios augalinės medžiagos ir tinka kaip antigrybelinės. Aišku visų pirma neleisti savo namuose, ant sienų, rūsiuose, pastogėse įsiveisti grybelių. Ypač jei turite vaikų. Suaugusių organizmas ne toks imlus grybeliams ir jau pats turi tam tiktų „gyventojų“, konkuruojančių su grybeliais. Beje su grybeliais sėkmingai konkuruoja kirminai organizme. Tačiau patys kirminai taip pat gali sukelti tiek alergijas, tiek tą pačią astmą. Visa priklauso nuo kitų, jau esamų „gyventojų“ reakcijos. Tai priklauso ir nuo organizme perdėtai sukauptų tam tikrų cheminių, ar biologiškai aktyvių medžiagų. Patys augalai nėra tokie jau bejėgiai prieš juos valgančius gyvūnus. Jie išskiria tam tikras chemines medžiagas, didesniais ar mažesniais kiekiais. Tai su laiku gali gyvūnui ar žmogui sukelti vienokį ar kitokį apsinuodyjimą. Pavyzdžiui alerginę reakciją vėl bandant valgyti tą augalą. Tuomet gyvūnas ar žmogus šito augalo vengs ir taip tie augalai išliks. Pavyzdžiui nustatyta, kad dažnai vartojant sojų pupeles, vyrų vaisingumas sumažėja. Taip soja savotiškai ginasi nuo jos valgytojų skaičiaus padidėjimo. Ir aplamai, visa ką mes valgome ar geriame yra svetima organizmui ir turi būti jo perdirbta, suardyta į dalis ir pritaikyta sau. To „svetimo“ apdorojimas reikalauja daug pastangų, vidinės chemijos, energijos. Kuo stipresnis ir agresyvesnis tas svetimas, tuo pavojingesnis organizmui. O jei dar biologiškai ar chemiškai aktyvus, tai gali būti net mirtinas. Pirma virškinimo sistemos reakcija į pavojingas medžiagas, patekusias į skrandį, bei dvylikapirštę žarną, tai pykinimo rekcija ir reikalavimas visa tai pašalinti. Jei tai ne tokios „baisios“ medžiagos, tai jos gali patekti jau į plonasias žarnas, kurios sureaguoja viso žarnyno atlaisvinimu ir skubiu viso žarnyno išsivalymu. Tuo metu į žarnyną iš organizmo plūsteli didesnis skysčių kiekis ir organizmas savotiškai „išdžiovinamas“. Po tokios reakcijos patartina kompensuoti skysčių trūkumą, lengvai vandenį pasūdžius druska.

 Aišku yra dar toks reiškinys kaip psichosomatika. Pavyzdžiui „alergiška“ mergina sėdi ant suolelio, svajoja. Gali valanda praeiti ir nieko, o čia prieina rūpestinga mama ar draugė ir pasako, kad šalia žydi jazmino krūmas ir jis gali tau sukelti astmą. Mergina atsigręžia, jos akys išsiplečia, jai suspaudžia krūtinę ir ji pradeda dusti, nors iki tol ilgą laiką sėdėjo ir nieko. Pasąmonėje su laikų įsiregistravo programa, kad jei šalia kokios tai gėlės ar dar kažkokie tai gyvūnai, tai turi būti astmos priepuolis. Kas ir įvyksta tai pamačius, ar kažkam pasakius. To nematant tokios reakcijos nebūtų. Daugumai alergikų dažniausiai psichosomatinės reakcijos pasireiškia nei reali alergija.

 Dažnai alergija dingsta persikeliant gyventi į kitą miestą, ar šalį. Reiškia toje vietovėje, kur gyveno žmogus, buvo daug tam tikrų cheminių ar biologinių medžiagų, kurių žmogus savyje buvo sukaupęs labai daug. Alergija dingsta, kaip ir mano patirtu atveju, kuomet pašaliname iš savęs nepatenkintus pablogėjusiomis sąlygomis „gyventojus“. Pavyzdžiui daugybė virškinimo sistemos alergijų į tam tikrą maistą atsiranda dėl virškinimo trakte apsigyvenusių bakterijų, kurioms nepatinka viena ar kita medžiaga maiste, ar vienos ar kitos rūšies maistas. Jus tirs visokiomis madingomis priemonėmis madingi mitybos specialistai ir sudarys lenteles kokio maisto jums negalima vartoti, kai tuo tarpu tereikia geri išsivalyti vidurius ir įkurdinti naujas gerųjų bakterijų kolonijas, arba sudaryti sąlygas senoms geroms bakterijoms atsikovoti tas teritorijas. Šiuo metu yra daugybė tyrimų atliktų ta tema ir jau senokai vykdomi gydymai. Pavyzdžiui alergiško į įvairų maistą žmogaus žarnynas išplaunamas. Po to sveiko žmogaus fekalijos suleidžiamos į išplautą žarnyną. Taip gerąja mikroflora (teisingiau mikrofauna) apsėjamas ligonio žarnynas. Tuomet ne tik maisto alergija, bet dažnokai ir visos kitos alergijos, kad ir ta pati astma, kažkur tiesiog dingsta.