APGAULĖ – GYVYBĖS VARIKLIS

  Labai daug žmonių žeidžia kuomet pasijunta apgauti. Ypač tai aktualu jaunystėje, kuomet dėl apgaulės net žudomasi. Tačiau jei pasaulyje būtų tik tiesa, gyvybės jame neliktų.

 Pažvelkime į gamtą, kurioje apgaulė, kaip ir agresija, būtinas išgyvenimo faktorius. Tai ir kailis ar oda priderinta prie aplinkos fono, kad auka taip greitai nepamatytų sėlinančio „valgytojo“. Tai ir aukos prisiderinimas prie aplinkos, kad jo nepamatytų grobuonys. Pavyzdžių biologai gali pateikti daugybę. Na, o kaip žmonės? Čia tas pats, nes mes iš gamtos ir gamtoje.

 Visi instinktai gamtoje, kaip ir žmoguje yra tam, kad Gyvybė išliktų ir plėstų savo teritorijas. Patys stipriausi instinktai susieti su dauginimusi ir mityba. Gyvūnai iš esmės valdomi tik instinktais. Tačiau žmogus yra nevisai šio pasaulio kūrinys. Jam dar protas buvo suteiktas, o kas protauja, mąsto, sugeba analizuoti, pas tą instinktai traukiasi į kažkelintą vietą. Pavyzdžiui jei žmogaus kūne nebūtų malonumą skatinančios sistemos, tai ir neprotingam žmogui neliktų poreikio į tai ir žmonija išnyktų. Tačiau kuo labiau protingas žmogus, tuo jis daugiau suranda kitokios veiklos, pagaliau kitokių malonumų, susietų su pasaulio kūryba, saviraiška pasaulyje ir panašiai. Todėl visų pirma protingi žmonės linkę mažiau daugintis. Ne veltui pas nelabai protingus žmones, tarsi degradus, vaikų būna daug. Jie tiesiog dauginasi, negalvodami kas bus. Protingi skaičiuoja pinigus, kiek visa ko reikės vaiko, dėmesio „vaiko“, net vaiko, o ne vaikų išlaikymui. Kiek pagaliau reikės jų dėmesio to vaiko auklėjimui, apmokymui, kam reikalingas jų laikas ir jų prarastos galimybės saviraiškai.

 Pažvelgus į šeimas, tai matai kokios apgaulės, dažniausiai saviapgaulės būdu buvo „sukurtos“ tos šeimos ir toliau tame gyvenančios. Tiesiog vėliau tai susitaikymas su esama situacija, baimė prarasti įvairius patogumus. Gamtinė apgaulė jaunystėje, tai seksualinė trauka. Dėl šio malonumo patenkinimo, vaikinai ir merginos vienas kitą apgaudinėja. Merginos savo apdarais, kvepalais, makiažu. Vaikinai savo saldžialiežuvavimu, dovanojamais „blizgučiais“, gėlytėmis, šokiais „tumbu lumbu“ aplink patelę, pagaliau siekis pasiimti jėga. Jei „gilioje“ jaunystėje pas besiformuojančius žmones gana greitai susiformuoja mąstymas, logika, tai šiems žaidimams nepasiduodama. Kas labiau orientuojasi į ateities perspektyvas, kam tie „žaidimai“ tiesiog kvaili, kas tiesiog gudrauja (viena iš apgavysčių formos). Būtent todėl kvailesni gana greit ir gausiai dauginasi jaunystėje. Protingesni atideda tai tiems laikams, kuomet bus materialiai apsirūpinę ir savo vaikams galės suteikti visas galimybes turėti įvairių malonumų. Deja praeina laikas, moters organizmas tampa nelabai tinkamas dauginimuisi ir pavyksta tik vienas, geriausiu atveju keli vaikai. Tai sukelia daugybę problemų. Visų pirma tai baimės, kad tam vaikui kažkas nutiks, po to begalinis lepinimas. Kadangi Gamta sako, kad Joje gimsta ne tik idealūs, bet ir su įvairiais neįgalumais, tai šeimose būna tragedijų, ne tiek, kad vaikas mirtų dėl neįgalumo, o tai, kad visą gyvenimą save atiduoti neįgaliojo vaiko gyvenimui ir komfortui palaikyti. Gamtoje, kaip beje anksčiau ir skurdžiose šeimose tokie vaikai mirdavo ir jokios didelės tragedijos nebūdavo. Buvo suprantama, kad tai normalu, kad tai Gamtiška, o be to buvo gimę dar pakankamai vaikų, kuriems reikalingas buvo dėmesys.

 Iš to kyla išvados, kad žmonija geriau tegul gyvena nelabai protinga ir nelabai turtingai, nes proto ir turtų didėjimas skatina žmonijos mažėjimą. Būtent žiūrint iš Gamtos pozicijų tai tiesa, tai dėsnis. Tačiau protas tam ir duotas, kad juo tinkamai naudotis, o ne sąmoningai ar nesąmoningai savižudybei. Protas visų pirma turi būti pastoviai vystomas, ypač gebėjimas analizuoti aprėpiant daugybę įvairios informacijos, susietos su Laiku. Sugebėti mintyse atsukti laiką tiek atgal, tipo kas buvo ir kodėl ir pasukti laiką į priekį, kas gali būti iš to ar ano. Tik to dėka galima bandyti, būtent, kad bandyti derinti Gamtos dėsnius, su proto išmastytais „žmogiškais įstatymais“. Visiškai suderinti negalima. Bus nukrypimų tiek į vieną pusę tiek į kitą. Ir tai normalu, nes žingsniuojantis žmogus truputį svyruoja tiek į vieną tiek į kitą pusę, kaip beje kilsčioje tiek aukštyn, tiek žemyn. Todėl žmogaus gyvenime svarbi ne tik tiesa, bet ir melas. Tam tikras melas, vadinamas „baltuoju“ yra tiesiog būtinas žmogiškuose santykiuose. Suaugusiam žmogui atrodo juokingas isteriška paaugliška reakcija į „baltą“ suaugusiųjų melą, o ką jau kalbėti į pažįstamų, bendraamžių melus. Dėl to net žudomasi. Tačiau jei su tokiais paaugliai pakalbi apie jų sąžiningumą, tai jie patys pamato, bet bijo pripažinti, kad jie daugybę kartų naudoja „baltą“ melą, ypač tėvų atžvilgiu. Beje jie nesuvokia, kad įvairūs drabužėliai, blizgučiai, šukuosenos, tipo „grožiai“ yra taip pat iš melo srities, kuomet siekiama apgauti kitus, parodant netikrą save, tipo aš gražesnė, ar gražesnis, kvepiu nuostabiai (apgaulė kvepalais). Visa tai gi iš Gamtos, instinktyvio siekio apgauti ir iš to turėti moralinės, ar materialinės naudos.

 Kuo anksčiau žmogus suvokia pasaulio dvilypiškumą, melo būtinumą, tuo mažiau jis patiria vidinių, psichologinių, ar išorinių traumų realizuodamas save. Deja tokių dalykų nemoko nei tėvai, nei mokykla, nei knygos. Tai išmokstama tik ant savo kailio, rečiau stebint kitų gyvenimus ir tam reikia daug laiko. Dažniausiai kalama į galvas įvairios pasakaitės, reikalavimas laikytis Tiesos, kuri yra tik mitas Žemėje. Tiesą galima palyginti su ugnimi, kuri reikalinga, kuri šildo, kurios dėka galima pasigaminti maisto. Tačiau įlindus į ugnį moment sudegsi. Tiesos ir žinojimo iš tavęs ir apie tave gali reikalauti tik norintis tavimi manipuliuoti, tave valdyti, turėti paklusnų tarną. Pavyzdžiui kuo valdžia apie tave daugiau žino, žino tavo mąstymą, tavo galimybes, šeimyninę padėtį, tavo silpnybes, kur tu buvai, ar kur sieki nuvykti ir taip toliau, tuo labiau ji tavimi gali manipuliuoti. Beje per prekybos centruose perkamas prekes, gali žinoti tavo poreikius, rinkti duomenis (per nuolaidų korteles). Analogiški reiškiniai vyksta jau vaikystėje ar paauglystėje, kur sužinoję iš tavęs tavo tiesas ar silpnybes „draugai“ papasakoja kitiems, pasijuokia, o dažniausiai dar ir iškraipo, pridėdami savo. Tai trauma jau nuo vaikystės. Tokie atviri vaikai dažniausiai užsidaro, jaučia nepilnavertiškumą, bijo pasaulio, mokosi meluoti. Kai kurie, supratę kad taip galima manipuliuoti, jau nuo tada imasi mokytis šio meno ant savo aplinkinių „kailio“. O pastovi praktika tai ne knygų skaitymas. Melo „grobuonys“ būtent vaikiškuose kolektyvuose išauga, pastoviai tame treniruodamiesi. Beje kaip ir agresijos grobuonys. Deja mokyklose visai nemokoma nei aplinkos realybės suvokimo, nei realios psichologijos, nei bendravimo, nei pagaliau gyvenimo šeimoje psichologijos. Tai turėtų būti ne mokykla, o vaiko, kaip žmogaus ugdymo įstaiga, nes vaikas dar toli gražu ne žmogus, o tik žmogišką kūną turintis padaras iš kurio gali išsivystyti įvairūs variantais. Pavyzdžiui agresyvus, visa naikinantis padaras, arba priešingybė – nuolankus, paklusnus vergas ir galybė tarpinių grandžių. Žinoma gausybė pavyzdžių, kuomet žmonės, gyvenantys toli nuo civilizacijos, išaugindavo vaikus, kurie buvo kaip gyvuliukai. Protai neimlūs mokymuisi, jiems geriau su gyvūnais, net puikiai pamėgdžioja gyvūnus (mauglio pavyzdys), kartais agresyvūs kai gyvūnai ir t.t. Tik visuomenėje, gausioje visuomenėje, kur begalės realių pavyzdžių ir kur gausiai dalinamasi įvairia informacija subręsta labiau žmogiškas padaras. Vadinamų tikrų žmonių visuomet yra mažiau, kaip beje ir „ne žmonių“. Daugumą sudaro tarpinė grandis ir tai beje ir Gamtos ir matematikos dėsnis, o su dėsniu nepasiginčysi. Taip tiesiog yra.

 Tam tikros išvados: Tiesa tai ugnis, tai laužas, prie kurio galima „pasišildyti“, bet ne būti jame. Melas, tai „medžioklės“ plotai, kuriuose maitinamasi, gaudomi įvairūs malonumai, bet užsibuvus ten, išsigimstama ir mirštama nuo „šalčio“. Žmogaus gyvenimas, tai gebėjimas pabūti tiek ten, tiek šen. Rasti pusiausvyrą, auksinį viduriuką. Kas pastoviai randasi šalia ugnies, šalia „laužo“ ir dar pakursto jį, tai tarsi šviesuoliai, surinkę žinias apie Tiesą, tam tikri maksimalistai. Todėl jie dažniausiai yra neturtingi, nesotūs, neturintys šeimų, dažnai turintys problemų su fiziniu kūnu. Tai yra kuo arčiau Tiesos, tuo pavojingiau tarsi sudegti joje. Yra ir priešingo polinkio žmonės, kurie pastoviai „medžioja“ Melo, Tamsos teritorijoje. Kaupia turtus, kuria klanus, grupuotes, o jų viduje kaupiasi šaltis, vyksta tam tikras dvasinis išsigimimas. Tiek tie, tiek anie žmonės, „maksimalistai“, suteikia realių pavyzdžių tiek apie vieno maksimalizmo, tiek apie kito maksimalizmo pavojingumą. Na, o kad daug maloniau pabūti šalia laužo ir šalia šviesos yra mums gerai žinoma patirtis, todėl išmintingi žino, kur dažniau verta būti, kur vyksta tikras žmonių bendravimas ir pagaliau tobulėjimas.