APIE PIGUMĄ, VIRŠKINIMĄ, GMO IR MATERIALIZMĄ

Bet kuri sistema siekia išlikti ir plėstis. Išlikimas reikalauja sutaupyti kuo daugiau energijos. Plėtimasis reikalauja aktyvumo ir daugiau energijos. Gyvybė turi atrasti pusiausvyrą tarp šių dviejų tendencijų. Jei gyvybė orientuosis tik į išlikimą, tai ji, taupydama energiją, užsidarys savyje, išsigims ir galų gale išnyks. Jei gyvybė bus orientuota tik į plėtimąsi, tai bet kuri gyvybės forma, pratęsdama save greitai mirs pati. Tai ryškiai galima stebėti kaip kai kurios žuvų rūšys išbarsto milijonus ikrų kiekviena, o po to žūva nuo išsekimo.  Atkreipkime dėmesį į žmogaus gyvenimą. Jei  žmogus linkęs į išlikimą, tai jis pasąmoningai orientuotas į minimalias energijos sąnaudas savo išgyvenimui ir savo giminės pratęsimui. Tas vadinama  tingumu. Jei žmogus linkęs plėsti savo „teritoriją“, plėsti giminę, tai jis bus aktyvus ir tam skirs daugiau energijos. Tačiau perdėtas energijos atidavimas trumpina žmogaus gyvenimą (išspaustas „citrinas“ gyvenimas išmeta). Svarbu atrasti tam tikrą pusiausvyrą tarp išlikimo ir plėtimosi tendencijų savo gyvenime, santykiuose su aplinka ir savo organizme.

Kas yra pigumas? Tai orientacija į išlikimą. Tai energijos taupymas. Jei mūsų organizmą orientuoti tik į pigumą, tai jį reikia maitinti jau paruoštomis įsisąvinti maistinėmis medžiagomis, kad jam nebereikėtų fermentais skaidyti baltymus, cukrus, riebalus, paruošti įsisąvinimui vandenį. Pavyzdžiui cukrų organizmas neįsisąvina tiesiogiai. Jis perdirba į gliukozę, kurią sandėliuoja kepenyse, kaip „greitas“ energetines atsargas. Kaip „lėtesnes“, strategines atsargas organizmas sandėliuoja riebaluose. Juose jis sandėliuoja ir dalį hormonų. Jei organizmui tieksime gliukozę tiesiogiai, tai jo „perdirbimo gamyklos“ pamirš kaip perdirbti cukrus ir organizmas pradės apsinuodyti gliukoze. Tai nustatyti faktai. Vadinasi kuo labiau lepinsime organizmą paruoštais įsisąvinti produktais, tuo jo vidinės sistemos mažiau dirbs. O kam dirbti jei viskas pareina gatava. Daug vitaminų ir kitų reikalingų medžiagų pagamina žarnyno mikrofauna. Čia reikalinga pastaba, kad neapšviesta visuomenė yra kvailinama dėl šio pavadinimo. Žarnyne nėra mikrofloros, ten mikrofauna, ten bakterijos, o jos tai maži gyviai. Jos savyje turi daug baltymo. Perdirbdamos maistą žarnyne jos išskiria daug fermentų, pagamina daug vitaminų reikalingų mūsų organizmui. Jei tarpai tarp valgymų didesni, tai daug bakterijų įra ir jas, kaip baltymą įsisavina organizmas. Tas labai svarbu suprasti vegetarams, kurie nevalgo gyvulinio maisto ir tuo pačiu negauna gyvulinio baltymo. Vegetarams būtina per parą valgyti ne daugiau dviejų kartų, o dar geriau tik vieną, bet gausiai. Tuomet maiste masiškai pasidauginusios bakterijos kurį laiką negaus maisto ir visų pirma  plonojoje žarnoje jos žus. Taip žarnyne atsiras papildomas 50-300g. (tas priklauso nuo vegetariško maisti kiekio, kokybės) baltymų kiekis, savo kokybe net pralenkiantis gyvulinius ar kitus baltymus. Taip vegetarai gaus visas medžiagas ir neišseks, kaip dauguma jų nesuprasdami žarnyno chemijos.

Reikalingas baltymų kiekis organizmui yra apskaičiuojamas taip : savo svorį kilogramais padauginame iš 8 ir gautą skaičių padaliname iš 10. Pvz. 78kg.×8÷10=62,4g. baltymų per parą reikia suaugusio žmogaus organizmui, kurio svoris 78kg. Vaikams, o ypač paaugliams jo reikia kelis kartus daugiau.

Dabar gryžkime prie pigumo. Kaip minėjau, jei organizmas gaus iš aplinkos visas medžiagas kurios pilnai paruoštos įsisąvinimui ir jos bus pigios, tai jis nustos pats dirbti. Vidinės perdirbimo gamyklos sustos, bus „atleisti specialistai“ ir pradės atmirinėti dalis organizmo. Toliau judant ta kreive organizmas, neatlikdamas jokių funkcijų išsigimsta ir miršta. Viskas Visatoje kuriama analogišku būdu. Ta pati mūsų aplinka analogiška mūsų organizmui. Stebėkime ekonomiką. Sakykime Lietuva yra organizmas. Dauguma Lietuvai reikalingų produktų, daiktų pagaminama šalies gamyklose ir paskirstoma per prekybos įstaigas. Dalis reikalingų, bet Lietuvoje neįmanomų pagaminti produktų, daiktų importuojama iš užsienio. Reikalingos žaliavos taip pat importuojamos. Čia kaip ir organizme, kuomet reikia žaliavų, papildomų vitaminų, fermentų ir pan. Daug jų organizmas gauna vidurių mikrofaunos dėka. Gal būt yra daiktų, kuriuos Lietuvoje ir galima pasigaminti, bet tai labai brangu. Tokius daiktus pigiau importuoti. Va čia ir „pakastas Trojos arkliukas“. Kuomet iš užsienio šalių į Lietuvą pradeda plūsti pigios ir labai pigios reikalingos prekės, tai Lietuvos gamykloms belieka užsidaryti. Paleisti specialistus, kurie laikui bėgant praranda specializaciją, įgūdžius, proto lankstumą. Nors pigios prekės ir nekokybiškos, netgi nuodingos, bet žmonės jas perka. Kodėl? Nes jų pasąmonė ir sąmonė labiau orientuota į išlikimą, o ne į dauginimąsi ir plėtimąsi. Tokia visuomenė pasmerkta išsigimti ir išnykti. Lietuva pigių prekių invaziją gali riboti muitais ir tai būtų geriausias variantas, jei ne buvimas Europos sąjungoje. Lietuva tarsi įsiliejo į kitą organizmą, kuris jai diktuoja jos išlikimą arba išnykimą. Pasauliui aplamai būdingos išlikimo tendencijos, ką ryškiai parodė pigių Kinijos prekių invazija į viso pasaulio šalis. Verslas pirk pigiai, o parduok brangiai kitoje šalyje riboja galimybę bet kokios šalies harmoningam vystymuisi. Tai veda į degradaciją. Būtina atrasti tam tikrą pusiausvyrą tarp pigumo, kokybės ir šalies ekonomikos vystymo. Dabar ne tik Lietuva, bet ir Rusija, pati JAV išsigimsta, nes uždaromi moksliniai institutai, gamyklos, nebelieka gamybos specialistų. Visa tai didžiulės Kinijos prekių invazija pasaulyje pasekmė. Kažkiek prie to prisidėjo Pietų Korėjos ir kitų Azijos šalių pigios prekės. Visų pirma pigios dėl pigios darbo jėgos ir prastesnės kokybės. Taip atsitiko dėl didžiulių pinigų kiekių turėtojų permetimo lėšų į Aziją. Jie siekė didžiulių procentų ir aišku juos gavo, tačiau sugriovė savo šaliu ekonomikas. Deja agresyviam verslui nerūpi nei savo nei kitos šalys, jei tikimasi gauti didžiulius procentus pelno.

Išvada būtų tokia : jokia šalis negali būti kitos šalies dalimi, ar būti tokioje sąjungoje, kuomet negali išsaugoti ir auginti savo gamybos, kuri reikalinga visų pirma savo šalies poreikių tenkinimui. Čia tas pats, kaip vienas žmogus negali būti kito dalimi arba būti visiškai priklausomas nuo kito. Jei žmogus yra kito žmogaus dalimi, tai juos reikia susiūti kraujagyslėmis, nervais, raumenimis, virškinimo sistemomis ir t.t. Gausis monstras. Jei žmogus labai priklausomas nuo kito žmogaus, tai jis vergas. Tai ar aplamai jau toks gėris tos Sąjungos, Imperijos ir pan.? Kiekviena šalis (Lietuva, Lenkija, Latvija, Estija, Ukraina, Baltarusija ir t.t.) visų pirma kuria gamybą, ekonomiką taip, kad kiek galima daugiau daiktų, produktų, gamybos priemonių pagamintų reikalingų tai šaliai. Dalį gaminių pateiktų užsienio šalims iš kurių gautų tik tikrai reikalingus gaminius, žaliavas, produktus. Visa tai ribotų tinkamais, lanksčiais muitais. Ilgalaikės sąjungos tarp šalių galimos tik saugumo klausimais. Tai ir bus sveikų šalių, kaip ir sveikų organizmų pavyzdys.

Dabar apie GMO. Tai genetiškai modifikuoti augalai, kurie pagamina genetiškai modifikuotą produkciją „atsparią“ kenkėjams. Kuo tas atsparumas pasireiškia? Kenkėjai visų pirma nepripažysta tos produkcijos dėl to, kad ji svetima esamam organiniam pasauliui. Visas organinis pasaulis pastoviai auga, keičiasi, įsisavina vienas kitą ir „jaučia“ vienas kito struktūrą dėl genų vibracijos. Genai kaip antenos pastoviai spinduliuoja būtent vienos ar kitos gyvybės formos bangas. Genetinis naujadaras nepriimamas, nesuvokiamas taip greitai. Tam reikia laiko. Be to Monsanto ir kitų GMO specialių įmonių kuriamos genetiškai modifikuotos sėklos padaromos taip, kad išaugę augalai negalėtų turėti sėklų. To dėka ūkininkai priversti pastoviai pirkti sėklas iš Mosanto. Tačiau gamtoje yra toks dėsnis : jei vienas organizmas valgo kitą organizmą, kuris nesidaugina, neturi palikuonių, tai ir tas organizmas tampa nevaisingas. Visos Monsanto pateikiamos sėklos yra nevaisingos, neturi palikuonių. Žmonės ar kiti gyviai, vartodami tokią produkciją tampa nevaisingi, išsigimsta. Tas jau ne kartą įrodytas faktas su pelėmis. Tik, kad į žmogaus vartojamus produktus tokių priedų dar dedama nedaug, todėl procesas vyks lėčiau, per kelias kartas. Labiausiai paplitusios yra modifikuotos sojos. Deja jų deda į daugumą produktų, net į tabletes, ar vaistų kapsulių apvalkalus. Tokie GMO produktų priedai pastoviai žmogui „transliuoja“ apie nesidauginimą, išsigimimą. Dabar GMO modifikuotų yra ir kukurūzų, bulvių, pomidorų, agurkų ir t.t. Ne taip senai Kanadoje buvo skandalas, kuomet nuo tokių GMO agurkų žmonėms nuslinko gaktos plaukai, o tai kaip tik dauginimosi sistemos vieta. GMO buvo sukurti tam, kad produkcija būtų pigesnė ( ir vėl išlikimo instiktas ! ). Kaip buvo parodyta pigumo kultas veda prie išsigimimo ir išnykimo. Dėl pigumo žemės ūkyje masiškai taikoma chemija. Chemija neleidžia kenkėjams, bakterijoms ir virusams naikinti produkciją (teisingiau valgyti ir virškinti). Tačiau ta pati chemija patenka ir į žmogaus virškinimo sistemą. Nuo tokio maisto žarnyno mikrofauna negali normaliai daugintis ir padaugėja kenksmingos mikrofaunos (blogųjų bakterijų, kurios sukelia puvimą). Vadinasi ir žmogaus organizmas negali tinkamai įsisąvinti tokio maisto. Jei natūralaus pomidoro užtenka vieno, tai cheminių („plastmasinių“) reikės 4-5, kad gautume organizmas galėtų įsisąvinti reikiamą kiekį medžiagų. Deja tuo pačiu jis apsinuodija ir chemija. Natūraliai augančiais augalai besidomintys žino, kad yra daugybė gamtinių priemonių, „balansuotojų“, kurie apsaugos nuo kenkėjų siautėjimo daržuose ar soduose. Gyvulininkystėje didelė bėda yra didelių kiekių vaistų ir antibiotijų naudojimas gyvuliams. Paskutiniu metu ir dideli hormonų kiekiai. Tai greitai „išpučia“ paršelius, jautukus, vištukes ir pateikiama vartoti žmogui. O tas deja jau „pučia“ žmones. Paskutiniu metu jau kuriami ir GMO gyvūnai. Visa tai verslo struktūrų pelno gainiojimasis. Tai nebūtų taip ryšku, jei patys žmonės nesigainiotų pigumo, o būtų išrankesni, vertintų kokybę ir savo šalies prekę. Tai kyla iš materializmo kulto. Kuomet žmogus be savo kūno ir kitų kūnų nejaučia ir nemato nieko. Materialistui tampa svarbu ne kokybės,  paviršius, atrodymas, o ne buvimas tuo. Tai vaikiška. Vaikas dėmesį traukia ryškūs daiktai, blizgučiai, skambaliukai ir pan. Paauglius traukia ryškūs daiktai, ryškios „asmenybės“ iš popso, kurios pateikia tik savo paviršių, savo „blizgučius“. Iš čia kyla vadinamos „mados“, kūno modifikavimas chirurginiai būdais. Negalvojama apie protą ar aukštus jausmus. Jausmai vertinami tik pirmykščiai ir žaidžiama tik pirmykščiais jausmais. Religijos išsigimsta ir tampa nuodėmių atleidimo prekybininkėmis.