APŽVALGA

  Praėjo 10savaičių nuo svetainės atsidarymo ir reikia atlikti atsiliepimų, pageidavimų analizę. Visi, kurie nori pakeisti save, situaciją susiduria su labai panašiomis problemomis. Pirmutinės problemos, tai skaitymas paskubomis, paviršutiniškai. Perskaitytai informacijai reikia duoti laiko, kad ji išjudintų jausmus, žmogaus asmeninės patirties sluoksnius. Skaitant daug informacijos, nereikia „persivalgyti“, nes tuomet atmetinės sąmonę nuo bet kokio noro vėl sugrįžti prie jos. Reikės laiko pamiršti „persivalgymą“. Ir aplamai domintis bet kokia nauja ar jau žinoma informacija yra būtina vėl ir vėl perleisti ją per vis naujas savo patirtis, lyginant su jomis pateiktą informaciją, tikrinant ją ar ji atitinka jūsų patirtį, ar pasitvirtina visų pirma jums, ar „užkabina“ jūsų jausmus. Tuomet ji jums tampa gyva, veiksminga, arba atkrinta (gal tik tam kartui). Jei informacija „neužkabina“ jūsų jausmų, patirties, o tik sudomina, tai rodiklis, kad ji gali tapti aktuali ateityje, todėl ji neturi atkristi, o turi būti padėta į jūsų žinių „ lentyną“. Visa tai šiuo metu nenaudotina, nereikalinga, per daug „žalia“, nesuvokiama, bet gali būti reikalinga ir aktualu ateityje. Jei jūs jausmiškai virpate nuo gautos informacijos, mintys bėgte bėga, pykstate, džiaugiatės, ateina tarsi naujas suvokimas, tai reiškia, kad informacija, su kuria susidūrėte yra labai aktuali dabartyje. Tokia informacija keičia minčių-jausmų sferą, atsiliepia praeities suvokimui ir ateities veiksmams. Ji pati gyviausia šiuo momentu, jūs su ja stipriai rezonuojate.  Blogai jei su perskaityta ar gauta informacija jūs ginčijatės. Ginčytis beprasmiška su žmogumi, kuris jums suteikia kažkokią informaciją, o ką kalbėti apie rašytiniu pavidalu pateiktą informaciją. Su kitu žmogumi galima bendrauti, lyginti savo turimą informaciją ir patyrimą su jo patyrimu. Tuomet vyksta abipusis procesas, kurio metu turi išryškėti dviejų žmonių tiesa, kuomet kažkiek kiekvienas persiima kito patirtimi; tiesa, gal kažkuris daugiau kažkuris mažiau. Kraštutinė galimybė, tai kiekvienam bendraujančiam likti prie savo pozicijų, prie savo tiesų, prie savo patirties. Su rašytiniais šaltiniai to padaryti nepavyksta. Telieka tik perleisti per savo patirties, suvokimo, jausmų, emocijų rėtį ir tai kas „užkabino“, sujudino, tai su kuo surezonuojama ir yra reikalingiausia šiuo metu jums. Po kelių mėnesių, metų, kelių metų jūs būsite kitoks (kitokia), su kita patirtimi, žiniomis. Vėl skaitant tą pačią knygą, straipsnį, jūs jau turėsite kitokį sąmonės „rėtį“ ir jau kitaip surezonuosite su jau kažkuomet skaityta informacija. Tai pastebi pastabūs žmonės, kurie skaito dvasinę literatūrą, Bibliją, Koraną, Bhagavat Gitą ir kt. Tuomet informacija priimama naujaip ir stebimasi kaip to anksčiau nepastebėjau? Tiesiog jūs pasikeitėte ir nauja informacija matoma ir jaučiama kitaip. 

  Antra svarbi problema, tai iš turimos informacijos susikurti kažkokią sistemą, kuria sekti, keistis, keisti pasaulėžiūrą. Joks vienas informacijos šaltinis, jokia viena knyga, viena mokykla, viena religija, vienas judėjimas, pastovus buvimas viename kaime, mieste, šalyje nepadės jums realiai pasikeisti, praplėsti požiūrį. Būtini įvairūs informacijos šaltiniai, knygos, judėjimai, nors ir trumpos kelionės į kitus miestus, šalis, kad jūsų pasaulėžiūra realiai kistų. Sąmonei būtini realūs pavyzdžiai, realūs jausminiai potyriai, o ne proto žaidimai ir tikėjimas kažkokiomis dogmomis. Uždarytam tam tikroje teritorijoje žmogui belieka tik tikėti jam teikiama informacija. O jei ta teikiama informacija perleista per kitų žmonių požiūrių prizmes ir teikiama tam žmogui, tai uždarytas žmogus savo psichikos savisaugos sumetimais gali tapti ciniku, kuris „daug“ žino, bet nieko nepatyrė. Tai jau žmogus su užnuodyta sąmone. Jam jau sunku keisti pasaulėžiūrą, net jei jį išleisime už tų ribų. Dažniausiai jis norės kuo greičiau sugrįžti atgal, kur viskas žinoma ir suprantama, nes aplinka jam pasirodys per daug įvairi, nesaugi, nesuvokiama, neatitinkanti jo pasaulėžiūros. Tai jau vergo psichologija. Bet koks laisvas, ar laisvėjantis vidumi žmogus stebi ne tik savo aplinką, bet ir tai, kas vyksta kituose kaimuose, miestuose, šalyse, planetoje, visatoje. Pagal galimybes jis sieka, kad ne tik jo mintys turėtų plačią apimtį, bet ir tiesiogiai patirti tą apimtį: nuvykti į kitą miestą, teritoriją, šalį, kontinentą ir pan. Sąmonei ir pasąmonei reikia realių potyrių, kad savo pojūčius mintis galėtų suderinti ir patvirtinti realybe. Kitaip visa tai gali virsti tik filosofiniais proto žaidimais.

  Sugrįžkime prie minties apie savo sistemos susikūrimą. Visų pirma reikia įsidėmėti, kad bet kokia sistema riboja. Todėl viena sistema turi būti keičiama į kitą, kai tik ateis pojūtis, kad ji veikia mažiau ar yra išsemta. Jei susikuriate kažkokių pratimų rinkinį savo kūno išjudinimui, tai po kiek laiko pajusite, kad kažkuris pratimas jau nebe taip veiksmingai veikia, jau „išsipildė“, tai jį galima padaryti sudėtingesniu ar tiesiog pakeisti kitu. Po to gali būti keičiamas ir visas pratimų kompleksas. Sudarant pratimų sistemą, svarbu, kad jie būtų išdėliojami tokia tvarka : apšilimas, lankstumas, jėga, superlankstumas. Stebėti savo širdies, sąnarių, sausgyslių, raumenų darbą. Jie turi jausti tam tikrą krūvį. Judant sausgyslėms, sąnariams būtinas švelnus skausmo pojūtis kartu su malonumo jausmu ir ypač tas aktualu superlankstumo pratimų atveju. Stebėti ir reguliuoti savo kvėpavimą. Nereikia didelio krūvio, čia ne sportas.

  Sudarant kvėpavimo pratimų sistemą svarbu atsižvelgti į tai ko siekiate. Su jais galima daug tikslų sau nustatyti: išsivalymas, suaktyvinimas, nuraminimas, savo energetinio kūno lavinimas ir kt. Išsivalymo pratimai susiję su gilesniu kvėpavimu visais plaučiais, jo greičio, tukmės (įkvėpimo ir iškvėpimo) kaitaliojimu. Suaktyvinimas akcentuoja lėtus įkvėpimus ir greitą iškvėpimą, o nuraminimas atvirkščiai. Energetinio kūno lavinimas susijęs su vaizduotės, jausmo įjungimu kvėpavimo metu. Tiesiog „įkvepiama“  į tam tikras organų sritis, kvėpuojama „per juos“, kvėpuojama „plonomis“ oro srovelėmis ir pan.

  Sudarant mitybos sistemas svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jos visų pirma turi būti nukreiptos į išsivalymą, kaloringumo mažinimą, „perkandimų“ panaikinimą. Ypač su maitinimu turi būti kiek galima mažiau prievartos prieš organizmą, nes mūsų organizme be mūsų dar maitinasi daugybė bakterijų, grybelių, virusų ir pan. Jie, gaudami maisto, išskiria tam tikras narkotines medžiagas ir mūsų organizmas įpratęs tai gauti. Be to, kai tik ribosite mitybą, viduje kils jų kova už maistą. Jie sieks pirma, nei jūsų organizmas, „pagauti“maistą, po to kovos vienas su kitu. Atitinkamai išskirs tam tikras streso medžiagas, kurias pajus jūsų protas ir organizmas. Jūs jausite stresą, nepasitenkinimą, baimę nežinia dėl ko. Dabar jau žinote dėl ko. Be to dalis gyventojų mirs ir paliks savo mirties stresą, lavonėlius. Juos būtina išplauti. Tam geriausiai tinka vanduo. Jei į savo mitybos sistemą įterpsite ir badavimą, tai „gyventojų“ kova dar labiau sustiprės. Todėl, kai tik galvojate kažkiek badauti, būtina susitvarkyti dantis, išsivalyti kirminus ir bent apriboti grybelių veiklą. Grybeliams apriboti būtina kas rytą ir prieš miegą skalauti odos ertmę 20% sodos tirpalu. Tai galima pakartoti ir dieną prieš kiekvieną valgį bent 10min. Trukmė 3-7d. prieš badavimą. Taip pat galima sudaiginti stiklinę avižų ir kai tik sudygs, užpilti parai laiko 2l. vandens. Išgerti per dieną. Gerti 10d. Apie tai plačiau bus prie maisto ir kt. straipsniuose. Badauti reikia pradėti nuo vienos paros ir tik su vandeniu. Jei visai į vakarą nepavyko išbūti badaujant, tai galima išgerti saldžios žolelių arbatos (tik ne juodos ir ne žalios aromatizuotos ar pan.). Labai gerai yra saldymedžio arbata, kuri pati yra saldi ir nereikia cukraus. Prieš naudojimą yra gerai ją sumalti kavos malūnėliu kiek galima smulkiau. Kai įvaldysite „šlapią“ badavimą, galima pereiti ir karts nuo karto prie sauso, kuomet visą parą jokio skysčio ar maisto į burną. Sauso badavimo metu organizme vyksta intensyvi gyventojų kova už vandenį. Dalis jų miršta, palikdami savo toksinus mūsų organizme. Dėl to gali labiau svaigti galva, dingti orientacija. Kuo greičiau atsiranda tokie požymiai, tuo daugiau jūsų organizmas turi teršalų. Aplamai yra nuomonė, kad mūsų organizmą sudaro trečdalis mums nereikalingų medžiagų – teršalų. Jie apaugę riebalais, nusėdę tarp ląstelių, sąnarių, sausgyslėse ir visokiuose ertmėse. Tačiau tokį kiekį neįmanoma staiga pašalinti, nes organizmas tiesiog mirs. Todėl šalinimas vyksta švelniai, etapais, be perdėto streso. Iš dauguma žmonių patyrimų  čia svarbiausiai pasirodo yra ne organizmas, o suvokimas. Suvokus, kad tai galima, dingsta nepasitikėjimas, baimės ir procesai vyksta daug greičiau. Organizmas yra sukurtas taip, kad tai yra saviorganizuojanti ir savyje viską turinti sistema. Suvokus tai, subyra daugybė dogmų, prisirišimų, nesavarankiškumų, baimių ir t.t. Tas suvokimas neateina iš karto, tai žengimas laiptelis po laiptelio, tarsi vis iš naujo tai suvokiant. Būna žmonių kurie šuoliuoja per daugumą „laiptelių“ iš karto, bet tai tik 2-3% žmonių, iš tų kurie save keičia.

  Pereinant į vis kitą mitybą, pradžioje reikia atsisakyti mėsos ir visų pirma kiaulienos. Tai energetiškai nešvariausia mėsa. Kažkurį tai laiką gali likti aviena, paukštiena, žuvis. Mažinti pieno produktų, bulvių vartojimą. Vasarą iš viso kuo daugiau mityboje turėti daržovių, vaisių. Geros yra arbūzų ar agurkų dietos, bet čia svarbu kuo mažiau nitratų juose. Jei pajutote, kad arbūzas turi specifinį kvapą, ar nekaip į jį atsiliepia skrandis, tai jokiu būdu jo nevalgyti. Galima naudoti agurkų, kopūstų sultis. Labai gerai yra cukinijos. Aplamai vasarą reikia vengti mėsos, žuvies ar pieno produktų. Tuo metu jie greitai genda ir juose gali būti bakterinio užkrato ar grybelio toksinų. Apie tai tiesiog „braška“ spauda, o ypač užsienio informacinės priemonės nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens, kiekvienais metais. Mityboje vis labiau ir labiau turi pradėti vyrauti kiek galima mažiau termiškai apdoroti produktai, kuo mažiau įvairaus jų maišymo. Kiaušinyje vienintelis žmogui labiausiai vertingas produktas yra trynys. Žuvis ypač greitai gendantis produktas, kurioje susidaro daug pavojingų nuodų. Žuvis  užšaldo, marinuoja arba rūkina, kad ją galima būtų toli transportuoti ir parduoti. Deja rūkymas šiuo metu šiuo metu virto žuvies mirkinimu tam tikrame cheminiame tirpale, kurio kvapas primena dūmą, turi specifinį skonį. Tas pat dažnai daroma ir su mėsa. Todėl vietoje rūkytos mėsos ar žuvies, dažnai valgo chemiškai mirkytą maistą. Jei žmogus vieną kitą kartą suvartoja tokius produktus, tai tarsi nieko, bet dažniau vartojant vyksta pačio žmogaus organizmo „išsirūkinimo“ procesas, kuris stabdo organizmo gyvybinę veiklą, mažina imunitetą, skatina grybelių atakas prieš organizmą, vėžinius procesus.

  Keičiant mitybą, maiste turi būti vis mažiau aštrių prieskonių, skoniklių, aplamai prieskonių. Valgomas maistas turi turėti savo skonį, o ne apgaulę. Čia tas pats, kaip prakaituotas, nevalyvas, ar sterilus žmogus, purkštūsi kvepalais, kad panaikintų savo nekokį kvapą, ar turėtų norimą kvapą. Kito kvapo ant savęs dėjimas, tai bėgimas nuo savo tikrojo kvapo, nuo savo tikrojo „aš“, kuris man nepatinka. Tai taip pat noras sukurti įvaizdį apie kažkokį tai „aš“ mažiausiomis pastangomis. Užpurškiau kvepalų, pasidažiau, apsirengiau įmantrų drabužėlį ir jau tas „aš“ kitoks? Nesąmonė. Po drabužėliais tas pats „aš“, o virš jų apsimetantis kažkuo tai „aš“. Teko sutikti ne tik vyrų, bet ir moterų, kurie ant savęs pila kvepalus „litrais“. Šleifas dvoko paskui juos tęsiasi gana ilgas ir „natūralią“ nosį riečia nuo to. Chemiškai atbukintas nosis tik truputį susierzina. Kvepalai iškreipia natūralią žmonių vienas kito atranką pagal kvapą. Ypač tai aktualu moterims, kuriuose vienas iš genetiškai įgimtų savo vaikų tėvo paieškų indikatorių yra nosis. Per moteriai malonų vyro kvapą ji susiranda savo vaikams geriausią genetinį partnerį. Tas vyras gali būti ir nelabai patrauklus, bet genetiškai jos vaikams pats tinkamiausias. Tai gamtoje gerai ištirtas efektas. Tarp kita ko negalima vartoti dezodorantų atiperspirantų. Jie užkemša prakaituojančios srities poras ir organizmas pradeda „dusti“. Tą ryškiai pajutau ant savęs. Pasijuto įtampos pažasčių srityje, po to pečių srityje, po to viršutinėje plaučių dalyje. Be to pažasties srityje yra limfos kaupimosi sritys, kurios nešioja po organizmą maistines medžiagas. Reiškia bus trikdomas limfodrenažas, po organizmą bus išnešiojamos streso informacijos gavusios maistinės medžiagos.

  Dauguma žmonių, o ypač moterų į prieskonių ir skoniklių mažinimą maiste pasakytų, kad maistas neskanus ir aš jo negaliu valgyti. O gal to maisto ir nereikia tiek, ar tokio? Jei maistas padengtas aistra (prieskoniai, skoninkliai), tai tokio norisi vis daugiau ir vis įmantresnio. Taip atsiranda maisto gaminimo įmantrybės ir daugybė tam sugaišto laiko. Žmogus gimė ne tam, kad gamintų ir valgytų įmantrų maistą, o tam, kad realizuotų save, kurtų, pažintų Visatą, Dievą. Maistas vis labiau genetiškai modifikuojamas ir tampa vis labiau beskoniu ir jam „paskaninti“ naudojami prieskoniai, skonikliai. Taip išderinami žmogaus pojūčių receptoriai, kurie reaguoja tik į aistra padengtą maistą, aistra pripildytus reginius, filmus, žinias. Tokiu būdu jis gyvūnėja. Norint lavinti protą, jausmus, keisti save, savo pasaulėžiūrą yra būtina šalinti iš savo maisto, reginių, muzikinių kūrinių , informacinių šaltinių „aistros dulkes“. Kaip? Tiesiog nežiūrėti, neklausyti ir nevalgyti aistras sukeliančius dalykus, nedalyvauti atitinkamuose renginiuose. Tik pašalinus jas atsivers vis gilesnė tiesa. 

  Labai stipri kliūtis keičiant save, siekiant save realizuoti, pagaliau žengiant link Dievo pasirodo yra patys artimiausi žmonės. Net Biblijoje užsimenama, kad „Dievas atėjo pas tave tam, kad atskirtų tave nuo tavo žmonos, tavo vaikų, artimųjų“. Kaip tą reikia suprasti. Ogi taip, kad visų pirma mes turime mylėti Dievą ir tik po to savo artimuosius, vaikus, kitus žmones. Tie, kurie labiau myli savo žmoną ar vyrą ar vaikus, juos sudievina ir jie tampa malonumo šaltiniais. Tačiau kai tik žmona ar vyras nustoja teikti malonumą, išduoda, suserga, pradeda norėti kažko savo, tai sukyla agresija - „kodėl man neduoda malonumo, kurio aš noriu?“. Bet koks prisirišimas prie vieno žmogaus (vieno kaimo, vieno miesto, vienos šalies, vienos religijos ir pan.) būtinai sukels priklausomybę nuo jo ir baimę, kad jį galiu prarasti. Ta baimė ir augina vidinę agresiją, kuri pasireiškia net menkiausio įsivaizduojamo žmogaus netekimo, žvilgsnio ne ten, ne tokio žodžio atveju. Tai vadinama pavyduliavimu. 

 Kai tik pradedate darytis kitokiais (kitokiomis), kitaip mąstyti, kalbėti, jūsų artimiesiems, o ypač tiems, kuriems gerai yra taip kaip yra, iš karto sureaguoja pavojaus signalais. Jie pripratę prie jūsų tokio (tokios), kokie esate. Jie bijo nežinomybės. Gal pasikeitę jūs nebūsite jiems patogūs, lengvai valdomi, gal nebemylėsite tokių netobulų jų? Jų jausmuose, o ne protuose perbėga sutrikdytų jausmų bangos. Automatiškai, to nesuprasdami jie imasi „priešiškų“ veiksmų, kad išsaugotų savo pozicijas, savo ramybę, nes ir jiems gali tekti keistis, ar paragauti jūsų pokyčio pasekmių. Nuo „nusėdėtos“, šiltos vietos sunku pakelti užpakalį. Labai svarbu, kad jus sujudinusi, jus keičianti nauja informacija kuo greičiau taptų jums sava, kad įaugtų į jus, sutvirtėtų jumyse. Tuomet jūs jau iš savęs ir savaip interpretuosite informaciją, o ne pagal knygą, kitą autorių ir pan. Pradžia turi būti tyli, rami nesiskelbiant, nesireklamuojant. Sakykime, jei jūs ruošiatės tą dieną nevalgyt, tai ir nevalgykit niekam nieko nesakę. Tiesiog venkite virtuvės, ar stalo. Būkite judėjime, veiksme, kad į jus neatkreiptų dėmesio. Kai jumyse informacija taps gyva, perleista per jūsų mintis, jausmus, kūną, tai po truputį reikia kitus supažindinti su kitokiu savimi. Patartina pradėti nuo tam tikros literatūros padėtos atvirai, nuo tam tikrų laidų  atviro žiūrėjimo per TV, video ar kompiuterius. Nuo tam tikrų vertinimų kitų, būtent kol kas kitų žmonių, o ne savų, kad juos neišgąsdinti. Besikeičiant ir patyrus gerus jausmus, atėjus pakilioms mintims, lengvumui jokiu būdu nereikia pulti „auklėti“ savo artimųjų, giminių, kad jūs turite žinių kaip pagerinti jų gyvenimus. Todėl ir minėjau, kad pradėti reikia iš tolo, vertinant tolimus žmones, įvykius naujaip ir net pateikiant keletą variantų. Kai yra keli variantai, žmogaus protas nepatiria prievartos, nes jam duodamas pasirinkimas. Su laiku tokius keletą vertinimų, požiūrių galima perkelti ir bendrų reikalų atžvilgiu ir pačių artimųjų veiksmų atžvilgiu. Taip jie pripras prie naujo, nekonfliktiško jūsų „aš“. Kuo mažiau konfliktų ir požiūrių supriešinimo. Jei artimasis nepriima jūsų požiūrių, tai tuos požiūrius neakcentuoti, kad jie patys geriausi ir teisingiausi. Tiesiog gyventi pagal juos toliau ir toliau keistis. Vieni artimieji priims jus greičiau, kiti po truputį, kitiems būsite keistuoliu (keistuole), kitiems kvailys (kvaile), priešu. Kuo mažiau žmogus jus myli, tuo sunkiau priims jūsų pokyčius. Priešinsis ir temps atgal tie žmonės, kurie bijo patys keistis, bijo sugriauti turimą patogų savo psichikai pasaulio vaizdelį, bijo, kad nebegalės jūsų valdyti ir t.t. Tai jūsų „priešai“, kurie nori pateikti save kaip draugai. Parašiau „priešai“ kabutėse, nes dauguma jų nesupranta ką daro, nesupranta, kad sėdi tam tikro gyvenimo suvokimo rėmuose. Jie priešai iš nežinojimo. Daug pavojingesni yra priešai iš žinojimo. Tai maisto pramonės, alkoholio, rūkalų, kvepalų, farmacijos, sex prekių ir kt. prekeiviai. Jie sąmoningai, per reklamą, per privalomus įstatymus verčia žmones būti priklausomais ir gyventi tam tikrą gyvenimo būdą, kad jų pelnas ir valdžia didėtų. 

  Savų, artimųjų „priešiškumui“ reikia būti daug atlaidesniems. Žiūrėti į tai lengvai ir su šypsena, kaip į žmones, kurie gyvena „sistemoje“, rėmuose ir kurie nesupranta ką daro. Tačiau patiems būtina, kad ir lėčiau, bet keistis, plėsti pasaulėžiūrą, plėsti savo vidinę pajautą, išgauti jausmų ir minčių niuansus. Jautra didės ir bus sunkiau su meile reaguoti į agresyvią aplinką. Todėl, norint žengti toliau, būtina bus auginti savyje meilę, ją puoselėti. Tai nėra lengva, o ypač gyvenant šeimoje. Tu matai, kaip tavo mylimas žmogus klysta, isterikuoja, įrodinėja savo tiesas, gal būt grasina, tačiau tu jį (ją) myli ir nežinai, ar jam (jai) įtikti ar būti savimi? Jei įtiksi, tai jau nebūsi savimi. Po truputį tapsi kito, kad ir mylimo žmogaus valdoma asmenybe. Bus sakoma, kad tariamės, deriname vienas kito pozicijas, bet viską bus siekiama padaryti taip, kaip jis (ji) nori. Čia ir bus pagrindinis stabdis savo tobulėjime. Reikės retkarčiais atsitraukti, kad vėl judėti priekin vien tam, kad tavo artimajam kažkiek būtų ramiau, kad jį (ją) pripratinti prie savo pozicijos. Jei jis (ji) jus myli, tai su laiku supras ir priims tai, gal net patys pradės keistis, tačiau čia iliuzijų reikia neturėti. Leisti ir jiems savarankiškai priimti sprendimus ar jie nori keistis? Gal jiems malonu būti tame, kame dabar jie yra ir tokiais kokie jie yra? Tačiau su laiku gali atsirasti per dideli skirtumai ir beliks tik kelios išeitys – skirtis, arba vienam vytis kitą savę intensyviau keičiant. Šiuo atveju antrasis turės labai sulaužyti savo ego, nulenkti savo galvą. Sudėtingiau jei tai bus vyras. Vyrams daug sunkiau nusileisti iš savo ego viršūnių, nes nuo mažumės jie mokomi būti „vyrais“, nerodyti emocijų, neverkti. Tačiau ar tu vyras ar tu moteris, visų pirma tu žmogus su jausmais, o jausmai tai energija. Todėl moterys, kurios demonstruoja savo jausmus yra daug energingesnės, negu tos kurios perdėtai riboja savo jausmus, užsidaro savo „šarvuose“. Užsidaręs savyje žmogus visuomet senka, tik vieni senka lėčiau, o kiti greičiau. Kai kurios tokios „kaupikės“, susidarius tam tikroms gyvenimiškoms situacijoms tiesiog emociškai „sprogsta“.

  Kai kurie artimieji gali pradėti savaip keistis ir pradėti jums įrodinėti savas tiesas. Čia jums gali kilti paklydimo pavojus. Jų tiesa tegul lieka su jais ir tegul savo tiesoje jie įsitvirtina, o nesiblaško ir niekam neįrodinėja „tiesas“. Ypač pavojingi kurie metasi į fanatišką religingumą, sektas. Jų akys pradeda keistai spindėti, puola emocingai įrodinėti kiekvieną Biblijos, Korano citatą, jų įsivaizduojamas tiesas. Įrodyti galima tik savo pasikeitimu, savo ramybe, pagerėjusia sveikata, pakylėta nuotaika, pagaliau šypsena ir kt. Dažnas artimasis klydinėja tarp pokyčių ir praeities šešėlių, praeities rėmų. Jie nori pagerėjusios sveikatos ir todėl save keičia, ar nori būti reikšmingi ir todėl save keičia, o gal būt svajoja tapti turtingais ir prisiskaitę atitinkamos literatūros puola vykdyti nurodymus. Tačiau, kaip minėjau, tikslinė informacija nėra bendro pobūdžio ir laimėjus viename „fronte“, galima pralaimėti kitame. Jei žmogus aklai vykdo nurodymus, tai jis dar vaikas tame ir to nereikia gėdytis. Naujoje informacijoje mes visi esame vaikai, tik kiekvienas savaip, todėl pradžioje vykdome nurodymus. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai kokie tie nurodymai. Ar jie bendro pobūdžio, skatinantys vystytis visą asmenybę, o ne tik atskirus gabumus ir siauras sritis. Jei taip, tai pradžioje vykdome nurodymus, kopijuojame, išmokstame, po to taikome praktikoje savarankiškai ir išgauname jau savus niuansus, savo pritaikymo sritis. Bet kokia bendro pobūdžio informacija turi suteikti žmogui galimybę laisvai reikštis kaip asmenybei. Jei informacija yra griežto, specializuoto pobūdžio, pririšanti, reikalaujanti priklausomybės, aklo vykdymo, su dogmatiškumo elementais, tai reiškia ji kažkieno „užteršta“ tam, kad jus paverstų priklausomais. Dievas nereikalauja priklausomybės ir jis teikia nepriklausomą informaciją. Tik egoistiški, norintys perdėtai išreikšti savo išlikimo instinktą per savo valdžios didinimą ir užteršia tą informaciją. Kadangi tai būdinga bet kuriam žmogui, reiškia tai būdinga ir bet kurioms organizacijoms, taip pat ir religinėms. Dalis jų teikiamos informacijos yra tiesa, kuri sumaišoma su sau naudinga, organizacijai naudinga, valdžiai naudinga informacija. Tokie „dariniai“ teikiami atskiriems žmonėms ir plačiai visuomeniai.

  Keičiant save svarbu įsidėmėti, kad pagerėjusi sveikata, šypsena jumyse, pasitikėjimo jausmas, ramybė, laimės pojūtis ir kiti niuansai, tai tik pasekmė o ne tikslas. Tai jūsų keitimosi pasekmė, tai vis naujos pakopos link Dievo pažinimo, o ne tikslai. Kas savo keitime akcentuoja sveikatą, tai renkasi sveikuolius ir patyrę trumpalaikę kūno gyvybinės veiklos laimę užstringa tame. Tačiau kūnas trumpalaikis, jis mirs. Mūsų psichikai tai netinkamas atrama, nors ir labai apčiuopiama ir tikra. Todėl po kiek laiko visviena atsiranda nesaugumo jausmas, sveikata pašlyja ir pirmiausia psichika. Vadinasi grynas sveikuoliškumas netinka. Tai suvokę sveikuoliai tampa intelektualais, užsiima protine veikla, sveikuoliškos filosofijos kūrimu, užsiima protiniu darbu. Tokia veikla sustiprina pasitikėjimą savimi, tačiau senstant protas silpnėja ir žmogus patiria nesaugumą, jis nebetenka atramos taško. Belieka vėl naujaip permąstyti, suvokti. Susivokęs sveikuolis, intelektualas nušvinta nauju suvokimu, kad svarbiau yra meilė. Meilė savo artimajam, kitiems žmonėms, pagalba jiems, atjauta, gerumas ir t.t. O tai jau sielos sritis. Taip žmogus tampa ramesnis, išmintingesnis, nesureikšminantis materijos, kūno, nesureikšminantis proto darinių, proto žaidimų. Religijoje tokie žmonės turėjo galimybę net šventaisiais tapti, jei jie priklausė tai religiniai konfesijai. Turėjo galimybę, reiškia tik galimybę kažką daug ir svarbaus padaryti dėl visų žmonių. Galimybių žmonės turi, bet tik labai maža dalis jomis naudojasi. Tačiau ir tokie žmonės suvokia, kad būti išmintingiems nesuteikia jų psichikai stabilaus atramos taško. Jie prote ir meilėje, bet dažnai vieniši savyje baigia savo gyvenimo dienas. Dalis iš jų, kurie buvo religingi ir tikrai įtikėjo Dievu, iki gyvenimo pabaigos turi tvirtą atramos ašį. Jie vieniši ar nevieniši, tai nesudaro keblumų jų psichikai, nes jie turi atramos tašką – tikėjimą Dievu. Tačiau ir pats tikėjimas Dievu dar nesuteikia tokių galimybių, kaip žinojimas apie Dievo buvimą. Aš netikiu Dievu, aš žinau apie jo buvimą. Tai visai kita kokybė. Tuomet kituose tu matysi save, aplink save visur matysi save, nes Dievas tavyje ir visur. Nebebus minčių ir visų pirma jausmų apgauti, sužeisti, apkalbėti, nuskriausti kitą, kad ir visai svetimą tau žmogų. Tu mylėsi save ir visa kas aplinkui besąlygine meile. Pradžioje tai bus trumpi blyksniai to jausmo, po to tai truks po kelias minutes ir vis dažniau. Tai reikšis kasdieniniuose poelgiuose, jausmuose, mintyse. Blogi, egoistiniai jausmai ir mintys tirps. Tačiau tam reikia laiko, kantrybės, noro keistis.

  Besąlyginę meilę labiau supranta moterys kurios turi vaikų ir tai ne visos. Jei jos besąlygiškai myli savo  vaikus, tai net jei jie nusikalsta ir jas mamos nubaudžia, vis viena myli savo vaikus. Tačiau būna ir materialistiško požiūrio mamos. Jų meilė savininkiška. Jos nenori paleisti savo vaikų net suaugusių ir reguliuoja jų gyvenimus. Tai mamų prisirišimas prie savo vaikų. Jei tokie vaikai siekia būti savarankiškais, tai kyla konfliktai, mamos pyksta, kad jų vaikai išdavė jas, paliko vienas. Ypač tai būdinga vieną ar du vaikus turinčioms vienišoms mamoms. Jos neturi meilės Dievui, neturi atramos ašies, neturi savo vyro, tai kabinasi į savo vaikus. Tačiau vaikai turi savo gyvenimus kurtis, savo lizdelius suktis, o pririšti prie tėvų jie nebus savarankiški, nesuderins savo pozicijų, neišmoks taikytis, neišmoks auginti pražydusią meilę. Visur juos lydės perdėti tėvų pamokymai, vertinimai.

 Išvados: protingai susidėlioti sau tinkamus pratimus, kvėpavimo sistemas, mitybą. Vengti aistras sukeliančių, skatinančių dalykų. Neskleisti informacijos su kuria dirbate, kol ji netapo jūsų. Ramiau reaguoti į artimųjų priekaištus apie besikeičiantį jūsų gyvenimo būdą, neprovokuoti jų. „Atsitiktinai“ pamėtėti informacijos, knygų kurias jūs skaitote.   

O dabar tiems, kurių šeimos „antrosios pusės“ yra kažkiek jau susipažinusios su skatinančia keistis informacija. Labai svarbu jei jūsų žmona (vyras) yra jautrūs, sensityvūs. Tuomet, jums kažką kardinaliau keičiant savyje, būtinai pajus ir jūsų artimasis. Jei tarp jūsų tikra meilė, tai būtina būti atviram ir parnešti ką ruošiatės daryti. Gal keisite savo mitybą, badausite, darysite kažkokius tai pratimus, eisite į jogos užsiėmimus ir pan. Reikalinga jus mylinčio ir artimo žmogaus supratimas, palaikymas. Iš draugo (draugės), ar pažįstamo (pažįstamos) galima laukti pritarimo ar nepritarimo, o iš mylimo (mylimosios) gali būti tik supratimas ir palaikymas. Mylimieji sudarys kiek galima labiau geras sąlygas jūsų idėjoms realizuoti. Gal net prisijungs prie jūsų bent dalinai. Todėl būtinas išankstinis atvirumas, nes esate kartu, esate šeima. Jei mylimasis (mylimoji) turi dar mažai supratimo apie tai, kuo ruošiatės užsiimti, tai reikia pasistengti išaiškinti ir pateikti tai iš visų galimų pusių ir būtinai su meile savo artimajam. Tik pavyduliaujantis ir aistringai „mylintis“ jus, gali sureaguoti neigiamai, ciniškai, agresyviai, atmestinai. Kartais klysta ir tikri mylimieji, o tuomet reikia jiems padėti. Būdų yra įvairių, tik reikia būti kūrybiškam (kūrybiškai).