AŠ TAU TU MAN

 Tarp visų gyvų ir net negyvų būtybių nenutrūkstamai vyksta energoinformaciniai mainai. Ką tu pagalvojai, ryškiau įsijautei, idėjai daug emocijų, tą tu, kaip televizijos antena, išspinduliavai į erdvę. Ir jei toje erdvėje yra tokių žmonių, kurie galvoja panašiai, tai yra tuo metu rezonanse, tavo mintis ir jausmas (energoinformacinis paketas) sustiprėja tame ar tuose žmonėse ir jie gali pereiti į tavo „bangą“. Tai yra pasiduoti tavo jausmo įtakai, tavo minčių įtakai. Taip žmones galima įtraukti į tau naudingą veiklą, ar į kokios tai organizacijos, grupės veiklą, pagaliau religijas ir t.t.

 Tuomet, kuomet rimčiau pradėjau mokytis energoinformacinio meno, mano mokytojas pasakė, kad buvimas šalia bet kokio savo srities meistro, tai buvimas jo gebėjimų lauke. Ypač tas laukas sustiprėja tam meistrui dirbant ir jautrūs, suinteresuoti tuo mokslu šalia esantys žmonės, tarsi „pagauna“ tą informaciją ir persiima ja. Jie vidumi tarsi truputį gyvena tuo pačiu, kuo gyvena meistras. Tik taip galima labai greitai išmokti, nes persiimi to meistro dvasia. Beje „panirimas“ į meistro pasaulį, tarsi susiliejimas su jo pasauliu, net labai greitai išmoko mokinį to meistro meistrystės pagrindų. Ir net tik su tais pagrindais, mokinys gali gebėti pats po truputį tapti meistru ir išreikšti į pasaulį daug savo meno, nebūdingo meistrui. Tie, kurie lieka ilgai ir net per daug ilgai šalia meistro, perdėtai įsigyvena į meistro pasaulį, į kopijavimą ir jiems sunku sukurti kažką savo, kažką naujo, būdingo ne tam meistrui.

 „Panirimas“ į meistro pasaulį, tai ne tik darbas su juo, bet ir gyvenimas jo namuose, o dar stipresnis poveikis miegojimas jo kambaryje. Mokslo metu man teko miegoti viename kambaryje, kur dar miegojo keli mokiniai. Kiekvienas iš mūsų skirtingai persiėmėme energoinformacine patirtimi, meistrystės dvasia. Kuo labiau atsipalaiduoji, pasijauti savu, tuo labiau persiimi ta dvasia. Jausmas brolystės ir seserystės. Jei tik pas ką kyla tarplytinės traukos jausmas, iš karto stipriai sumažėja rezonansas su meistrystės dvasia. Tokie mokiniai tuomet gali tik informaciją „gaudyti“, bet ne dvasią. Reiškia tokie gali tik bukai kopijuoti. Beje mokymo ir dar keliolika savaičių po jokio alkoholio, ar raminamų vaistų. Tas taip pat sunaikina meistrystės dvasios pojūtį. Pojūtis turi įsitvirtinti, kad jokie aštresnis aplinkos poveikiai jo stipriai nepaveiktų, neiškraipytų. Aplamai miegant viename kambaryje vyksta gana stiprus rezonansas tarp miegančių. Jie tarsi susivienija vienoje dvasioje. Todėl, ypač jautriems žmonėms, lengva nesąmoningai persiimti meistro dvasia. Tu tarsi dar ir nedariai, to ką meistras daro, bet tarsi jau jauti kaip reikėtų daryti. Kiek turi trukti tas „panirimas“ į meistro aplinką? Tai priklauso nuo žmogaus jautrumo, atsidavimo procesui ir žinių, patirties, kurią jis čia atsineša. Kam tai užtenka kelių parų, kam kelių savaičių. Ilgesnis kaip mėnesio „panirimas“ gresia prisirišimą prie meistro ir tolesnį negebėjimą būti savarankišku, gebėti kurti kažką tai savo. Aišku daug yra „nemeniškų“ žmonių, kuriems sekasi tik kopijuoti ir čia nieko blogo. Vadinasi jie kopijuos ir iš to gyvens. Tik va pačiam meistrui čia būna ir teigiamų ir neigiamų pasekmių. Teigiamos pasekmės, tai platinama apie jį teigiama informacija, kurios dėka pritraukiama dar daugiau mokinių. Susikuria jo didesnis egregoras (energoinformacinė struktūra išliekanti laike), kuris net iš toliau pritraukia žmones, daro jiems įtaką. Iš kitos pusės, prasideda procesas, vadinamas „sudievinimu“. Aplink tą meistrą, jo mokiniai, dažniausiai pataikaujantys, kuria mokytojui patogią erdvę, prileidžia tik jiems „patinkančius“ žmones, gauna naudą sau, jau patys nieko nekurdami. O čia jau viskas priklauso nuo paties meistro. Kiek jis tą leis, kiek jis tą pastebės ir kaip dažnai jis keis mokinius, dažnai esančius jo aplinkoje.

 Kaip persiimti mokytojo dvasia, neturint galimybės pabūti šalia jo, kaip persiimti jo dvasia per atstumą. Tai ir paprasta ir sudėtinga. Pateiksiu pavyzdį besimokantiems bioenergetikos. Reikia pasirinkti norimos srities mokytoją, skaityti jo knygas, raštus, turėti keletą jo nuotraukų skaitymo metu, įsijausti į jo dvasią kuo maksimaliau ir kuo daugiau dėmesio paroje skirti tam įsijautimui. Kažkam gali pradėti net sapnuotis tas mokytojas ar mokytoja. Tiesiog pasąmonė, pasinaudodama tokiu, jums šiuo metu priimtinu vaizdiniu, perduoda informaciją gaunamą iš erdvės. Nedirbantis žmogus panirti į tą energoinformacinį mokytojo pasaulį gali greičiau ir greičiau persiimti dvasia. Dirbančiam tai gali užtrukti 2 – 4 mėn. Logiškiems, mažiau jautriems žmonėms, tokiems kaip buhalteriams, medikams, mokyklos mokytojams, verslininkams gali užtrukti ir daugiau kaip pusė metų. Visų pirma tie žmonės labai užimti ir dar jie labai panirę į materialų pasaulį. Aišku dar yra tokių žmonių kurie labai jautrūs ir jei jie nedirbantys, turi laiko ir panyra į Mokytojo pasaulį, tai jiems būtina nusistatyti žadintuvą 11-17 dienų, po kurių jie turi būtinai, kartais net priverstinai palikti Mokytojo energoinformacinį pasaulį, tai yra jo dvasios pasaulį. Palikti skaitomas knygas, palikti meditacijas į Mokytoją. Tiesa nepaminėjau, kad visiems besimokantiems būtinos meditacijos į mokytoją. Tai ir jo nuotrauka ir sėdėjimas užsimerkus tyloje, įsijaučiant į mokytojo dvasią. Pradžioje nieko nereikia prašyti, ar galvoti apie kažką tai. Tiesiog 10-30min., kasdieninės meditacijos, galima porą kartų dienoje, jei yra laiko. Maždaug po 4 parų galima įsivaizduoti ką ir kaip jau jūs asmeniškai darytumėt, ką daro Mokytojas (jei skaitėte jo raštus, jo mintis, matėte jo darbus). Įnešti savo mintis, jausmus, savo dvasią. Aišku meditacijos metu būtina, kad aplinka kuo mažiau trukdytų, galima pasijungti švelnią, be žodžių muziką. Užimtam, dirbančiam žmogui, kuriam kasdien nepavyksta padaryti meditacijos, tai bent kas antrą, trečią dieną reikia.

 Tie, kurie mokosi bioenergetikos, nuo 5-6 paros meditacijos metu turi mokytis dirbtinai savyje sukelti gerą jausmą, arba ramybę, harmoniją. Patogiausia tam pasinaudoti gerais prisiminimais iš praeities. Kur kažkuomet buvote ir jautėtės puikiai, arba harmonigai, ramybėje. Jei sugebate generuoti tuos jausmus, tai būtina juos atskirti, nes ramybės pojūtis ir geras pojūtis skiriasi. Ramybė ramina, o geras pojūtis sukelia pakylėjimo jausmą, ar net norą visus apkabinti, sukelia džiaugsmą. Organizme tuomet išsiskiria visai skirtingų hormonų derinys. Išmokus atskirti tuos jausmus ir generuoti bet kada, net nebūnant meditacijoje, reikia eiti į „mases“. Tai reiškia eini ten kur žmonės su savo emocijomis ir gal dažnai net agresyviomis. Ten kur jaučiamas liūdnumas, galima iš savęs pradėti spinduliuoti gerą nuotaiką, kurią jau jūs išmokote sukurti savyje. Stebėkite kaip keičiasi žmonės, nesustodami spinduliuoti. Aišku jūsų spinduliavimo metu, jūsų judesiai ir šypsena turi savaime atsirasti, su vidine šiluma. Jei jūs, meditacijos metu, generuodami vidinę gerą būseną nesugebate išgauti vidinės šilumos, tai dirbtinė, šalta šviesa, šalta šypsena įtakos aplinkiniams nepadarys. Dažniausiai tik sukels vidines įtampas. Ne veltui Vakarų visuomenėje, kur reikalaujama dirbtinės šypsenos, tiek daug psichologų ir psichiatrų. Jei patenkate į agresyvių žmonių aplinką, tai būtina įeiti į harmoningą būseną savyje. Klaida būtų įeiti į gerą, pakilią būseną, nes jūs tik suerzinsite agresyvius žmones. Ir aplamai agresyvumo slopinimo eksperimentus geriau pradėti su vienu agresyviu žmogumi, kuris yra kolektyve. Keli agresyvūs žmonės, esantys rezonanse slopinami tik meistro su patirtimi arba fiziškai, tai yra fizine jėga. Ir dar, kodėl jautriems žmonėms, kurie kiekvieną dieną ar net paromis įsijaučia į Mokytojo dvasią, būtinai po 11-17 dienų turi viską mesti? Todėl, kad jų dvasia gali perdėtai prisirišti prie Mokytojo dvasios ir prarasti savarankiškumą. Ir kai kurių Mokytojų dvasia vengia tokių prisirišimų ir gali sureaguoti agresyviai. Tuomet tokie prisirišantys gali patirti psichikos traumų. Mokytojai, kurie laidžia ar net siekia mokinių dvasių prisirišimo, sąmoningai ar nesąmoningai maitinasi tomis dvasiomis. Indijoje, Tibete, tolimuose rytuose, šamanizme tokių mokytojų yra gana daug ir dauguma jų tai daro sąmoningai. Taip jie kuria savo egregorus. Ir prieš teisiant juos būtina atkreipti dėmesį ir religinius krikščionybės, musulmonų ir kt., egregorus, kurie būtent tą patį daro ir su savo sekėjais – siurbia jų dvasią, laiką, materialinę naudą. „Kaip danguje, taip ir Žemėje“ – visi sąmoningai ar nesąmoningai siekia naudos sau. Tačiau viena yra dalintis pertekline nauda su kitais, savo laiku gaunat kažką panašaus iš kitų ir visai kas kita, apgaulės, manipuliacijų ar net jėgos būdu tą naudą pasiimti iš kitų. Pavyzdžiui yra gerai žinomas faktas, kad gyvybės forma, kur individai išmoksta dalintis maistu, tampa bendruomene, kuria plečiasi ir užima vis didesnes teritorijas, kas būdinga žmonėms. Tačiau išlikęs gyvūniškas pradas, turėti sau daugiau ir dar daugiau, dar toli gražu nepaliko žmonių visuomenės. Todėl žmonės vis dar vienas kitą naikina ir vienas nuo kito atiminėja tiek maistą, tiek kitas vertybes, bei teritorijas. Žmoniją į naują vystymosi pakopą gali pakelti tik naujas, aukštesnis suvokimas, kad būtina dalintis asmeniniu pertekliumi čia ir dabar.