BENDRAVIMAS

 Sielos vystymuisi bendravimas yra būtinas. Bendraudamas su savo aplinkos žmonėmis žmogus tapatinasi su jais ir tampa panašus į juos (jei vaikas pradėtų gyvenimą su gyvūnais ir matytų aplink save tik gyvūnus, tai jis siektų su jais supanašėti, o vėliau jam įsilieti į žmonių visuomenę būtų neįmanoma). Tai yra bendrumas. Tuo pačiu žmogus siekia atrasti save, savo ypatingumą. Bendravimas ugdo bendras žmogiškas savybes, visuomeniškas savybes, išorinį suvokimą, kad mes esame VIENA. Tuo pačiu būtina išmokti atrasti save ir ugdyti individualumą, kad „nepaskęsti“ tame bendrume ir netapti „niekuo“. Buvimas dviejuose fazėse ir sugebėjimas keisti tas fazes priklausomai nuo aplinkybių ir poreikių yra labai svarbus gebėjimas, kurį turi išvystyti kiekvienas žmogus.

  Gyvenime galima pastebėti kelis tipus žmonių, kuriuos galima pavadinti „kraštutinio“ bendravimo žmonėmis. Vieni yra be galo norintys ir galintys bendrauti. Be bendravimo, be draugų jie kaip be oro. Ypač tai būdinga jaunimui. Ten kur draugė ar draugas, ten ir aš (taip ir paklysta gyvenime nes neieško savo gyvenimo kelio, o eina draugų gyvenimo keliais). Jei žmogus tau sako, kad jis be draugų negali gyventi (ypač be buvusių), tai drąsiai jam galima skirti diagnozę – priklausomybė, „prilipimas“, galimas „vampyrizmas“. Tokių žmonių reikia vengti, nes be vienos priklausomybės dažnai tokie žmonės turi ir kitų priklausomybių (alkoholis, rūkymas, narkotikai, persivalgymas ir pan.). Jie ir jus sieks prijaukinti prie savo turimų priklausomybių. Be to jie nepastebimi „vampyrai“, kurie siurbs jūsų dėmesį, laiką, gal būt materialines vertybes, „atims“ tikrus draugus, sukiršins su tėvais, gimine ir pan. Jie būna aktyvūs ir pasyvūs. Pasyvūs kaip medūza aplimpa ir visur siekia būti kartu. Aktyvūs siekia įtraukti į savo potraukių ratą ir pamėgti tai ką jie mėgsta, o jei nepasiduodi tai pyksta ir keršija.  

 Yra nenorintys ir bijantys bendrauti žmonės. Jie uždari, vienišiai, taip ir neišsiugdo bendravimo subtilybių. Šiais laikais tokie žmonės labiau linkę bendrauti internete po visokiais slapyvardžiais, avatarais ir pan. Jie bijo būti įskaudinti, apgauti, išduoti, o tai beje vyksta mokantis bendrauti ir tai neišvengiama. Tik taip atsirenkame draugus, pažįstamus, tik taip išmokstame atleisti arba „padėti“ skriaudiką į vietą, paauklėti. Internetu to nepadarysi, todėl vienišiams internete saugu, nes jie bet kada gali „pabėgti“ nuo bendravimo. Nenorinčių bendrauti tarpe taip pat yra aktyvesnių ir pasyvių. Aktyvesni prieš pabėgdami iš bendravimo „lauko“ sieks įžeisti, o tylūs tiesiog dings iš eterio arba net nepradės bendrauti. Dažnai vienišiai linkę turėti kokį nors gyvūnėlį namuose, „draugą“. Toks draugas reikalingas kompensuoti realią draugystę, realų bendravimą. Gyvūnas neišduos, neapgaus, neįžeis. Juo lengva atsikratyti jei atsibos. Tai egoistinis požiūris į draugystę. Tokie vienišiai dažnai sužmogina savo augintinius, rengia juos žmogiškai, priskiria žmogiškų savybių, kalbasi kaip su žmonėmis. Beje tas būdinga ir seniems žmonėms, kuomet jie tampa vieniši. Vienišiai yra labiau kerštingi negu labai bendrauti norintys žmonės, nes tie išsikrauna bendraudami. Vienišiai kaupia pyktį ant sugebančių bendrauti žmonių ir pasitaikius galimybei „atkeršija“ (be to bet kuriam pasitaikiusiam, nes daug pykčio buvo prikaupta). Dėl to vienišiai linkę sirgti hroniškomis, skysčių apykaitos organizme  ligomis (limfa, kraujotaka, inkstai, kepenys, sąnariai ir t.t.). Jiems būdingi yra hemorojus, astma, alergija, cukraligė, grybelinės ligos ir pan. Astma labiau susijusi su negebėjimu išsakyti tai ką nori, tai kas veržiasi iš vidaus ir jei tai uždarai, užspaudi tai atsiranda gerklės ir krūtinės spazmai. Jei tas kaupiasi, prisideda pyktis (o tai agresija prieš pasaulį), o lygiagrečiai kaupiamo pykčio būtina atsiras alergija, tai su laiku, net nuo išorės kvapų, dulkių, ypač grybelio sporų kils refleksiški bronchų spazmai – astma. Tai perdėta reakcija į išorę, o perdėta todėl, kad visko buvo prikaupta. Hemorojus, tai nenoras dalintis ( net „kaku“), nenoras duoti kitiems ir rizikos baimė. Cukraligė – nemeilė kitam (myliu tik save „brangiausią“), grybelinės ligos tai naudojimasis kitais, kitų smerkimas dėl jų „neteisumo“, perdėtas savyje ir aplink save visa ko „sandėliavimas“. Visi mūsų ogranai linkę kaupti tam tikras emocijas, kurios ir išveda iš rikiuotės tuos organus. Vaistai sumažina energetiką pačių organų, parazitų tame organe dauginimąsi, bet problemos nepašalina. Tik emocinis sukauptų problemų paleidimas iš tų organų, išgyvenimas tų emocijų, suvokimas, pasikeitimas, meilės auginimas savyje gali mus išvalyti nuo sankaupų ir padaryti energingesniais, sveikesniais. Bet tai kita kalba. Reikia nepamiršti, kad ir aktyviai norintys bendrauti žmonės gali sirgti panašiomis ligomis, bet tai būna dėl kelių priežasčių. Pirma tai karminė, kuomet tėvai (o ypač mama) perduoda savo vaikui sukauptas emocines problemas, kurios jau „sėdi“ vaiko fiziniam kūne. Antroji priežastis, kuomet hiperaktyvių vaikų bendravimą tėvai riboja. Riboja juos nuo draugų, kiemo, kartais (ypač JAV tai pamėgta) „maitina“ vaikus antidepresantais, raminančiais vaistais. Tuomet ir pas juos pradeda reikštis jiems nebūdingos ligos.

 Ir labai norintys bendrauti žmonės ir vienišiai dažnai linkę kurti intrigas, apkalbas. Tik vienišiai tai daro paslapčiomis, per kitus asmenis ir laikas jiems nesvarbus (gali trukti mėnesius, metus, kol bus pasiektas rezultatas – sukiršinti žmonės, ar atkeršyta kažkam). Aktyvūs bendrautojai intrigas rezgia čia pat ir dabar ir jiems reikia greito rezultato, todėl akylas, pastabus žmogus greitai tai nustato ir saugosi tokių žmonių. Labai norintys bendrauti žmonės dažnai linkę piršti savo nuomonę apie įvairius gyvenimiškus dalykus ir patį gyvenimą. Protingas žmogus, prieš duodamas patarimą sugalvos 2-3 galimus variantus ir išsakys juos. Norintis įpiršti savo gyvenimo būdą pateiks jums tik vieną jūsų galimo elgesio variantą. Būna mėgstančių bendrauti žmonių, bet tokių, kurie mėgsta, kad kiek galima daugiau klausytumei jų kalbos. Tai ne bendravimas, o „smūgiavimas į vienus vartus“. Didelė bėda jei tas žmogus dar kalba teisingai ir per laiką suplaka tokį „sviestą“, kad koktu nuo tos tiesos. Jis(dažniausiai ji) išnagrinėja reiškinį, kažkieno santykius, gyvenimus iki smulkmenų ir teisingai, bet net to koktu. Kodėl? Todėl, kad toje TIESOJE nėra MEILĖS, nėra atleidimo, supratimo. Meilė atleidžia klaidas, nes tik per klaidas pažystamas pasaulis. Niekas negimsta viską žinantis, mokantis vaikščioti, matematiką, gramatiką ir pan. Visi to mokomės ir toli gražu ne viską išmokstame ir ne viską mokame. Žiūrint tik iš TIESOS pozicijų mes turėtume už tai būti baudžiami ir mūsų „netinkamas“ elgesys ar „netinkamas“ gyvenimas turi būti išnarstyti po „kaulelį“. Žiūrint iš MEILĖS pozicijų, mums bus atleista ir suteiktos kitos galimybės pasitaisyti, suprasti ko nesupratome, vėl bandyti kažko mokytis. Vystymasis be MEILĖS neįmanomas, nes vien tik su TIESA grėstų susinaikinimas ar sunaikinimas.

 Dar vienas svarbus reiškinys kartais vyksta su labai bendraujančiais arba labai nebendraujančiais vaikais, žmonėmis. Kai jie prieina „dugną“ – persibendrauja, arba visai netenka jokio bendravimo ir susidarius sąlygoms, jie tampa priešingi. Vaikams tos sąlygos būna perėjimas į kitą klasę, kitą mokyklą, persikraustymas į kitą miestą. Suaugusiems tai būna perėjimas į kitą darbą, persikraustymas į kitą miestą, kitą šalį. Tuomet nebendraujantis žmogus gali pradėti aktyviai bendrauti ir mokytis bendrauti nebijodamas suklysti, nebijodamas būti įskaudintu. Arba aktyviai bendravęs žmogus staiga tampa tyleniu, uždaru. Visa tai gali įvykti todėl, kad perdėtai aktyviai bendraujantis ir „žiaurus“ tylenis yra priešingų polių žmonės, o priešinguose poliuose galimas staigus perėjimas į kitą polių. Tai galima palyginti su sūpynėmis, kuomet taip įsisūpuojama, kad net persiverčiama į priešingą ratą. Palyginimų yra daug.

  Bendravime, kaip ir bet kur, būtina ieškoti aukso vidurio ir taip kas dieną ir su kiekvienu pašnekovu. Jums padės jūsų jautrumas, jūsų jausmas, pašnekovo dėmesys, užimtumas, informacijos svarba, o svarbiausia – meilės jausmas. Ten, giliai, mes esame VIENA – vaikai, paaugliai, suaugę, senyvo amžiau, berniukai ar mergaitės, vaikinai ar merginos, vyrai ar moterys, seneliai ar senelės. Mylėdami mes mokėsime bendrauti su visais (bet tai nereiškia, kad visi mokės ar norės su mumis bendrauti), galėsime ir mokėsime kitiems padėti, paauklėti, patarti. Mes gyva, tekanti energija, kuri nesustoja savo tekėjime ir pasikeitimuose. Stabdantys šį tekėjimą ir pasikeitimus bus LAIKO „nušluoti‘ tokiu greičiu, kiek jie priešinsis tam tekėjimui ar tiems pasikeitimams. Bet kurie pasikeitimai turi atitikti gamtos dėsnius, o ne žmonių sugalvotus dėsnius, kurie dažnai linkę iškreipti tiesą, gamtos dėsnius tam, kad tenkintų savo įgeidžius, malonumą, valdžios troškimą ir pan. Tokie iškraipymai LAIKO taip pat bus nušluoti ir kuo daugiau bus apgautų ir netikroms tiesoms pasidavusių žmonių tuo daugiau visuomenės nukentės. Bėda tame, kad su visuomene nukentės ir visuomenėje esantys geri ir teisingi žmonės, nes jų per mažai, savo laiku nerodė aktyvios pozicijos ir leido susidaryti esamai situacijai. Kai pribręsta karas, geriesiems belieka pirmiesiems žūti, kad „pažadinti“kitus, kad kiti atsigautų nuo savo iliuzijų. Tačiau gerieji gali neleisti pribręsti karui, blogiems visuomenės pokyčiams, kuomet jie savo laiku aktyviai išsako ir siekia įgyvendinti savo pozicija; jie mato galimą ateitį (nes jų požiūris platus) ir laiku siekia ją pakeisti. Bet kuris iš žmonių gali tapti plataus požiūrio ir matantys toli į ateitį. Tereikia tik plėsti pasaulėžiūrą, auginti savyje meilę, nepasiduoti verslo reklamoms (maistas, vaistai, kitos prekės), maksimaliai vengti priklausomybės nuo kitų žmonių (ir nepadaryti kitų priklausomais nuo savęs), maisto, vaistų, vengti perdėto prisirišimo prie malonumų (narkotikai, alkoholis, rūkymas ir pan.). Ir dar kartą – būtinai kas minutę, kas valandą, kas dieną auginti savyje meilės visa kam jausmą.