BIOROBOTAI IR ŽMONIŲ VISUOMENĖ

 Žmogaus, kaip ir bet kokios gyvybės kūnai visų pirma tai energoinformacinės struktūros. Jos užprogramuotos tam tikru būdu vystytis, maitintis, daugintis. Programos nėra galutinės ir jos kinta, priklausomai nuo aplinkos įtakos. Jei aplinka labai ilgą laiką pastovi, tuomet gyvybinė struktūra (biorobotai) maksimaliai prisitaiko prie esamos aplinkos. Tačiau staiga aplinkai pakitus, gyvenimo sąlygoms joje pasikeitus, didesnė dalis, perdėtai prisitaikiusių prie esamos aplinkos, tiesiog žūsta. Išlieka tie biorobotai, kurių programos paslankios ir nebūna maksimaliai pritaikytos esamai aplinkai. Tai yra tie, kurie nesijaučia pilnai komfortiškai esamoje aplinkoje, tipo dažniau „serga“ nei labiausiai prisitaikę, turi nevisai pritaikytą prie aplinkos kūną. Būtent žmogaus kūnas yra būtent mažiausiai pritaikytas prie įvairios aplinkos, jautrus šalčiui, karščiui, beplaukė oda jautri sužeidimams, jautrus virusinėms ir kitoms „ligoms“. Būtent dėl žmogiško kūno visiško neprisitaikymo konkrečiai aplinkai ir pažeidžiamumo, tai universalus kūnas Gyvybės vystymuisi bet kokioje aplinkoje. Tuo labiau, kad žmogus gali pats kurti tam tikras komfortines sąlygas savo kūnui, panaudodamas įvairias medžiagas iš aplinkos (drabužiai, namas, dirbtinai išsiauginamas maistas).

 Gamta akla ir daug, kartais kai kurių gyvybių (biorobotukų) tiesiog superdaug tiesiog sukuriama su „defektais“, arba masiškai žūsta esamoje aplinkoje. Ir tai Gamta daro ne vien tik tam, kad patys labiausiai galėjusieji prisitaikyti biorobotukai, gavę patirtį perduotų išgyvenimo programas savo palikuonims. Gamta tai daro tiesiog dar ir dėl to, kad kitų rūšių gyvybės (biorobotai) tiesiog pasimaitintų. Jei dabartinio žmogaus sąmonę įkeltume į tokią gyvybės formą, kuri masiškai dauginasi, bet daug jų „nekokybiški“, su genetiniais trūkumais, dar daugiau, nors ir sveikų, bet tiesiog suvalgomi kitų gyvybės formų ir tik maža dalis pasiekia „paauglystę“, o tuo labiau suaugusio lygį ir sugeba sulaukti palikuonių. Tuomet tiesiog tie žmonės tiesiog pasipiktintų tokiu „neteisingu“ Gyvosios Gamtos sprendimu. Kaip minėjau, Gyvoji Gamta akla. Ji pastoviai eksperimentuoja, daro himeras ir kas išlieka, su kokiomis programomis, tas toliau tas programas perduoda savo palikuonims. Dauguma senovės žmonių, kuomet gimdavo daug daugiau vaikų nei dabar, žinojo, jautė ir matė šią Gamtos savybę ir perdėtai nepergyveno dėl mirusių nuo ligų, sužeidimų vaikų. Tuo labiau genetiškai „nekokybiškus“ vaikus tiesiog pakasdavo kaip kačiukus. Ir tai Gamtos atžvilgiu teisinga, nes visas mamos dėmesys tuomet nukreipiamas į likusius, labiau išgyvenimui prisitaikiusius vaikus. Dabartinės mamos dreba dėl vieno vaiko ir tragedija visai šeimai, kuomet tas vaikas dažnai serga, apturi priklausomybių (alkoholizmas, narkotikai, banditizmas…), o tuo labiau jei jis miršta, žūsta. Jei vaikų daugiau, tai net jei dalis jų mirs, pagaliau nepavyks iš jų išauginti žmogiškus žmones, tai tam tikra dalis tikrai išaugs žmogiški ir atgaiva mamai, tėvui. Beje verta nepamiršti apie tam tikrus energoinformacinius darinius, žmonių visuomenėje priimtu pavadinimu, kaip siela. Siela visai nenori būti genetiškai problematiškame kūne. Todėl yra nuodėmė mamai, jei ji įsikabina į tokį, genetiškai išsigimusį kūną ir bando iš jo išauginti žmogų. Ji tokią sielą pasmerkia negalėjimui reikštis gyvenime. Tuo pačiu ir save ir savo vyrą pasmerkia kančioms, apkrauna visuomenę. Senovėje, kur gyvenimas labai priklausė nuo kiekvieno žmogaus įnašo į visuomenę, nuo maisto kiekio, laiku pašalindavo tokius kūdikius. Tuo pačiu, net nežinodami, jie nekankindavo sielos tokiame kūne ir suteikdavo galimybę greičiau „gimti“ kito naujagimio kūne. Energoinformacinio pasaulio vienas iš dėsnių, kad tam tikros struktūros persikelia, įsikūnija fizinio pasaulio struktūrose. Teisingiau galima pasakyti, kad tos energoinformacinės struktūros tiesiog „apaugina“ save fizine struktūra. Ir būtent tik kuo pilniau apaugus fizine struktūra, tos sielos gali pilniau reikštis fiziniame pasaulyje. Aišku ir iki tol siela reiškiasi fiziniame pasaulyje, tačiau maksimaliam pasireiškimui trukdo nepilnai išaugintas kūnas, o ypač smegenys. Pavyzdžiui smegenys normaliai mąstyti, analizuoti geba tik maždaug nuo 8 metų. Tiesiog reikia laiko, sąlygų tam tikroms smegenų sistemoms išsivystyti. Būtent apie tą laiką išsivysto limbinė smegenų sistema, kurios dėka vaikas jau sąmoningiau gali priimti sprendimus, valdyti emocijas ir t.t. Todėl, iki tokio amžiaus yra sudėtinga reikalauti iš vaiko maksimaliai suprasti priežasties-pasekmės dėsnius. Sudėtinga reikalauti būti atsakingu net už save, už savo veiksmus. Tiesiog „biorobotos“ funkcijos, kaip pilnavertiškos mašinos, dar nėra galimos. Beje ar net deja, daugumos žmonių (biorobotų), normaliai taip ir neišsivysto tos funkcijos. Todėl tiek daug žmonių tiesiog fiziškai neturi galimybių suvokti ar ką pakeisti savo gyvenime ir vis „lipa ant tų pačių grėblių“. Tiesiog jų smegenys yra tokios, nepilnai išsivysčiusios, su broku. Brokas ar pilnas neišsivystymas nebūtinai būna genetinis, atsirandantis vaisiui besivystant mamoje. Tai atsiranda ir dėl įvairių infekcinių ligų vaikystėje ir dėl skiepų. Jų tiek daug kūdikiui ir tiek daug rizikingų, kad neišvengiamai, tikimybė, kad vaiko smegenys bus pažeistos, vis didėja su kiekvienu skiepu. Skiepuose yra medžiagų, kurios patekusios į smegenis gali (ne visada) sukelti tam tikrų sričių (kur pateko) patinimą. Tas kartais, bet ne visada sukelia kūno traukulius. Smegenų patinimas sustabdo jų vystymąsi, padaro vaiką tam tikram laikui, ar net visam gyvenimui savotišku invalidu. Jei vaikas galėjo būti guvus ir savotiškai genialus, tai po tokio skiepų poveikio, jis bus tik vidutinybė. Tėvai, besidžiaugdami, kad jų vaikas normalus, kaip ir „visi“, net nesuvoks, kad jų vaikas iš tiesų yra jau nepilnavertis. Pavyzdžiui mano pažįstamų tarpe, stebint jų vaikus (bendraujant, o kartais tiesiog stebint sužinoma) ypač dažnai pavojingi skiepai buvo 3 mėnesio nuo meningokoko ir 4 mėnesio. 3 mėnesio skiepas laikinai (?) sustabdo vaiko emocinį vystymą, sutrikdo jo pastabumą, dėmesio laikymą. Pas kai kuriuos daugiau, pas kai kuriuos mažiau, arba beveik nieko nepastebima. 4 mėnesio skiepai atkartoja 2 mėnesio skiepus ir neaišku, kodėl taip ryškiai nepasireiškia antro mėnesio skiepai? Gal tiesiog 4 mėnesio skiepai tai jau „perviršis“, tipo „per kraštus“, ar tiesiog dėl kūno vystymosi ypatumų. Tiesa dar skiepas nuo hepatito, kuris suleidžiamas per 24 valandas po gimimo, būtent stipriau atsiliepia, kuomet jis pakartojamas po mėnesio. Du atvejai, kuomet tam tikram laikui sutriko kūdikių širdies darbas. Tas skiepas skirtas kepenims, o kepenys labai įtakoja širdies darbą. Beje pagal kai kurių medicinos profesorių duomenis, tokio skiepo vaikui iš viso nereikia, jei jis, gimimo metu, o ir jo aplinkoje neturi tokių rizikos faktorių. Hepatitas B daugiausia perduodamas per kraują ar lytiniu keliu, kas kūdikiui tikrai negresia.

 Gerai, jei visuomenė maksimaliai ištyrinėja Gamtos dėsnius, taikosi prie jų. Tačiau kuomet visuomenė pradeda „nematyti“ tų dėsnių ar net perdėtai su jais kovoti, tuomet tokia visuomenė pasmerkta lėtam išsigimimui, ar net mirčiai. Aišku, kad bet kokia gyvybė nori gyventi, nes tai viena iš Gamtos įdiegtų programų – kova už išgyvenimą, už būvį, kad tos kovos pasekmėje, išlikusieji, stipriausieji, galėtų daugintis ir „paleisti“ į pasaulį gyvybę su naujesnėmis išgyvenimo programomis. Aišku visame tame bus mirtys ir daug mirčių, kad išliktų, išgyventų gal net tik mažuma. Jei žmonija, prisitaikydama prie šio dėsnio, kuria savo palikuonims idealesnes aplinkos sąlygas, chemines ir biologines medžiagas (vaistus, papildus), tai sukuriama tam tikra pusiausvyra tarp Gamtos dėsnių ir žmonių visuomenės kuriamų dėsnių. Tačiau jei prasideda perdėta kova su Gamtos dėsniais, „nusprendžiama“, kad kiekvienas gimstantis kūdikis yra vertybė, tuomet bėda. Mes akivaizdžiai matome, kad toli gražu ne kiekviena gyvybė Gamtoje yra vertybė, tai tik Gamtos eksperimentas. Mes akivaizdžiai matome daugybės gyvybių formų žūti Gamtoje, jų vienas kito perdirbimą savyje. Žmogaus kūnas yra Gamtos produktas ir atsiejimas jo nuo Gamtos, net mintyse, jau yra degradacija, savotiška nuodėmė. Ypač mamos tą dėsnį dažnai pažeidžia sureikšmindamos savo kūdikius. Iš vienos pusės tai normalu, nes Gamta įrašė tokias programas, instinktus. Iš kitos pusės tai savotiška savižudybė mamos, net šeimos, nes nesuteikiama galimybė labiau rūpintis sveikais vaikais, ar net gimdyti sveikus vaikus. Pavyzdžiui Gamta paauglėms suteikia net apie 40000 kiaušinėlių, būsimiems kūdikiams gimdyti. Organizmas tą, Gamtos suteiktą perteklių po truputį mažina, „suvirškina“ ir jau po dešimties metų jų lieka mažiau nei perpus. Aplamai, per visą vaisingą moters gyvenimą subręsta tik labai nedidelė mažuma iš jų. Galite net pasiskaičiuoti. Jau vien iš šio, realaus pavyzdžio aišku, kad Gyvybė akla ir ji eksperimentuoja su daugybe variantų, pakeliui „sunaikindama“ nereikalingus, nepasitvirtinusius.

 Žmonijos visuomenės „grietinėlė“, kurie valdo dideles žmonių mases, siekia tą daryti maksimaliai ir turėti kuo mažiau tarpininkų. Pavyzdžiui mums gerai žinomas variantas kunigai, kurie turi begales pagalbininkų, tarpininkų, kaip kontroliuoti žmonių mases, iš to gerai gyventi, aprūpinti savo gimines. Buvo sukurtas mechanizmas, kuomet religines programas diegė savo vaikams visų pirma mamos, tėvai. Aplinkoje buvo kuriamos tokios aplinkybės, kuomet veik neįmanoma nesusidurti su religinėmis programomis, knygomis, filmais. Čia ir diegiama visuomenei nuostata apie nepilnaverčius nekrikštus ir būtinybę laidoti su kunigu. O kur dar religinei ritualai skirti vaikus maksimaliai įtraukti, vestuvės. Visa tai programos į biorobotų smegenis, jausmus. Tos programos, kad „neužgestų“, turi būti pastoviai palaikomos, tiek iš išorės, tiek sukuriant vidinį poreikį. O vidinis „poreikis“ susiejamas su nesaugumu, galimybę būti nesaugiu dėl Gamtos, aplinkybių įtakų. O saugumas yra vienas iš bet kokios gyvybės instinktų. Reikia religija „gaudo“ žmones per instinktus. Per instinktus „gaudo“ žmones ir prekybininkai, valdžios žmonės. Prekybininkai įsiūlo net žmogui beveik, ar visai nereikalingą daiktą, remdamiesi visų pirma saugumo instinktu, nes jei tu turi daug, gyveni gausoje, tuomet esi saugus. Valdininkai žmones valdo taip pat per tą patį saugumo instinktą, nes jei neklausai, tuomet ateis policija. Jei pats save gini, tai gali pasijausti per daug saugus ir mažai priklausomas nuo valdžios. Todėl valdžia sukuria įstatymus, pagal kuriuos yra didesnė tikimybė nukentėti pačiam, nei apsiginti nuo nusikaltėlių. Tipo apsaugok nusikaltėlį nuo jo perdėto sužeidimo ar nužudymo, net jei jis tave ruošiasi gerokai sužaloti ar nužudyti. Vien tai, daugumą normalių žmonių paverčia aukomis, „avinėliais“. Kas beje Biblijoje taip pat minima, kad jei sumuša per vieną veido pusę, tai atkišk kitą. O kur dar atleidimas agresoriui, žudikui ir pan. Gamtoje yra dėsnis, kuris sako, kad ką maitini, to daugėja, kam suteiki sąlygas tas išlieka ir to daugėja. Todėl nusikaltimai išliks ten, kur neleidžiama normali gynyba ir nusikaltimų tik daugės. Normalu, kad besiginantis neturi būti adekvatus ir iš jo reikalauti, kad jis „tinkamai“, atsargiai apsigintų nuo nusikaltėlių yra tiesiog kvailas. Besiginantis turi teisę į neadekvačią reakciją, nes kaip galima adekvačiai reaguoti, kuomet tave muša ar net žudo. Tai antras iš valdžios instrumentų, kaip valdyti žmones ir iš to turtėti (pirmas religija). Dar vienas iš instrumentų yra medicina. Siekiama maksimaliai kontroliuoti žmonių „gydymą“. Smerkiama savigyda ir bet koks siekis suvokti savo ligas, jų kilmę. Dėl to įvestas ne tik besaikis skiepijimas, bet ir besaikė kontrolė žmogaus sveikatinimosi. Jei ankstesni medikai dar siūlydavo fizinį aktyvumą, grūdinimąsi, tai šiuolaikinė tai po truputį išgyvendina ir siūlo tik cheminius vaistus. O kur dar medikų kontrolė dirbančiųjų? Reikalavimas skiepytis reikia nereikia. O paskutiniu metu dar gražiau. „Grietinėlės“, klanų kontroliuojama medicina pradeda lysti į Gyvosios gamtos fizines programas – genus. Genus mokslininkai pradėjo redaguoti. Jau galima į genus įnešti tam tikrą fizinę informaciją, kad biorobotas turėtų vienokių ar kitokių, norimų savybių. Net valstybės galvos kalba, kad turėsime žmones kurie galės geriau mąstyti ir bus valdantys, kontroliuojantys. Kiti bus labiau agresyvūs ir bus kariai, policininkai. Treti nuolankūs, kruopštūs ofisų darbuotojai ir t.t. Tai yra norima išauginti tam tikras žmonių „rūšis“. Paskutinių kelių metų pandemija, buvo tiesiog kvailas, bet pavojingas pasaulinis spektaklis tiems, kas bent kiek nusimano mikrobiologijoje. Dauguma gydytojų buvo tiesiog užčiaupti pinigais, arba fiziškai (iš darbo lauk be galimybės dirbti kitus, ar net nužudomi). Kadangi dauguma medikų priklausomi nuo savo darbo, turi šeimas, tai jie nuolankiai vykdė paliepimus iš viršaus. Šis pandeminis spektaklis parodė, kad pasaulis jau veik globalus, nes veik visose valstybėse pakluso tam scenarijui. Buvo tokių, kurie buvo sunaikinti, arba įbauginti, kad tylėtų. Visi gi turi gimines, vaikus, anūkus. Pavyzdžiui karas parodė, kad jokios pandemijos nėra, nes ji staiga kažkur dingo. Aišku bandantys globaliai valdyti pasaulį nesustos tame, sukurs naujus „baubus“. Jie net turi galimybę realius, bet nelabai pavojingus „baubus“ sukurti, nes ir patiems gali kliūti. Beje pandemijos metu gavę skiepų, o ypač kelis, jautė tam tikrus sveikatos sutrikimus. Kai kurie net ryškius. Tokių pavyzdžių savo aplinkoje ir giminėje turiu. O kur dar Lietuvoje pastovūs skelbimai apie netikėtas žmonių mirtis (kiek tokių pasaulyje?). Beje šiais metais Čilėjė (PSO organizacijos viename iš „poligonų“), priimtas įstatymas, apsaugantis genetiškai modifikuotus žmones??? Pasaulyje apie tai nutylima, bet pirma „kregždutė“ aiškiai parodo, kad per PSO organizaciją pradėti pasauliniai bandymai modifikuoti žmones. Beje PSO organizacija toli gražu nėra tik valstybių organizacija. Gana didelė dalis ten priklauso privačiam kapitalui. O tai reiškia, kad žmonijos sveikatai ir net genetikai įtaką daro transnacionalinės kompanijos. Beje jei kas tikisi, kad tuos niekadėjus nubaus dievas yra naivus. Gamta yra savotiškas „molis“, iš kurio galima daug ką nulipdyti, jei turi tam gebėjimų, jėgos ir norų. Todėl pasaulio galingųjų siekis „tobulinti“Gamtos kūrinius yra pilnai galimas. Pavojų gali sukelti tik klaidos, kurių pasekoje gali viskas išeiti iš kontrolės ir „keisti“ virusai, ar keistos ligos tiesiog sunaikins žmoniją, ar net daugumą gyvybės Žemėje. Ir tai nebus dievo bausmė. Tik nenumatytos klaidos.

 Visatoje yra daug civilizacijų, kurios gali kuo puikiausiai manipuliuoti Gamtos kūriniais, keisti genus ir kurti naujas gyvybės formas, naujus biorobotus. Žiūrint iš mechaninės pusės viskas tarsi ir tvarkoje, tačiau sielų atžvilgiu tai laisvos valios, kuri yra viena iš pagrindinių dėsnių Visatoje, ribojimas yra nuodėmė, kuri atsisuka bausme (su laiku). Kad šios nuodėmės ir bausmės išvengti yra būtina į Visatą išreikšti savo siekį, savo planus. Jei aplinka priima, tyli, tuomet, po kiek tai laiko gali tuos planus realizuoti ir nebūti nubaustas. Būtent tam ir kuriami apokaliptiniai Žemės scenarijai, kad Jie galėtų masei žmonių pateikti savo planus. Jei dauguma žmonių tyli, reiškia priima. Tuo labiau jeigu žiūrėdami tokius filmus, skaitydami tokias knygas, spektaklius žiūrėdami įneša į tai savo emocijas. Tai sustiprina tokių scenarijų realizavimą. Pavyzdžiui pats ryškiausias paskutinis pavyzdys tai Londone įvykęs olimpiados atidarymas, kuriame buvo parodytas virusas, dabar labai populiarus. Ir scenarijus, kuomet žmonės miršta ir nuo tėvų atribojami vaikai, kuriuos auklėja neaiškios esybės. Ir tai buvo parodyta 2012 metais. Tai 8 metai iki plandemijos. Tokių pavyzdžių, apie „elito“ pateikiamas visuomenei programas yra daug. Ir jei visuomenė „praryja“ tai tylomis, arba net įneša į tai savo baimių, nesaugumo emocijų, tuomet „elitas“ saugiai, be „bumerango“ nuo laisvos valios dėsnio, gali vykdyti savo planus. Visuomenė turi galimybę gimtis nuo tokių planų realizacijos. Visų pirma ir mintimis ir žodžiais ir pareiškimais internete, kad yra prieš tokius planus, kad yra prieš apokalipsę, prieš iškrypusios mažumos siekį valdyti pasaulį. Baimė yra stipri energija, instinktyvioje Gamtos programoje, kurią žmonių masėms taiko valdantieji. Vienintelis priešnuodis yra nesutikimas, kaip programa ir pyktis, kaip energija, kuri dar stipresnė už baimę ir todėl ją nugali. Teisingas pyktis, nukreiptas teisinga kryptimi, kuo puikiausiai sugriauna, nušluoja svetimas įvairias programas, konstruktus. Tik tuomet ir ne anksčiau, toje erdvėje galima kurti sau, savo vaikams, žmonijai palankias programas, konstruktus. Jei be „šluotos“, bus bandoma į tarpus įkomponuoti geras programas, tai duos tik sumaištį, nusivylimą, energijos netekimą ir svetimų , agresyvių, išorės įdiegtų programų viršenybę. Nuoširdus, apvalantis pyktis yra būtinas žmogaus gyvenime, kaip saugumo priemonė nuo agresyvių, siekiančių užvaldyti svetimybių. Tai gerai ir aišku suaugusiam. O vaikui tas nežinoma, nesuprantama. Todėl valdantieji siekia nuo pat mažumės padaryti vaikus kuo mažiau įgaliais priešintis, kuo labiau būti nuolankiais. Iš čia ir religija ir medicina ir įstatymai, kurie valdo žmonių protus, jausmus, sveikatą, saugumo sritis.