BIOROBOTAS 1

  Biorobotas, tai biologinis programuojamas kūnas. Nuo mechaninio skiriasi tuo, kad jis nuolat, be pertrūkių, persiprogramuoja, priklausomai nuo gaunamos iš aplinkos informacijos ir įvairių poveikių. Biorobotą valdo energoinformacinė matrica. Priklausomai nuo jos sudėtingumo ir gebėjimo vystytis, tobulėti, taip tobulėja ir vystosi patys biorobotai ir kuo sudėtingesnė matrica, tuo sudėtingesnės struktūros, kuriame ji įsikūnys. O įsikūnijusi, tobulina biorobotą, kuriame įsikūnijo.

  Dabar apie tai plačiau „žmogiška“ kalba. Tik va, nuo kurio momento reikėtų pradėti? Gal nuo „bioroboto“ gyvenimo pabaigos? Labai ryški analogija su vairuotoju ir mašina. Siela tai vairuotojas (kintanti matrica), o mašina tai biorobotas (biologinis kūnas). Kuo ilgiau biorobotas gyvena, tuo daugiau jame atsiranda „atsistatymo“ klaidų. Pagal mokslininkų tyrimus, žmogaus kūnas visiškai atsinaujina maždaug per 12 metų. Tai priklauso ir nuo genetikos ir nuo aplinkos faktorių. Kažkurios, biologinės mašinos, dalys atsistato labai greitai, kaip pavyzdžiui virškinimo sistemos. Atsistatymas trunka valandomis ir iki paros. O „pažeidimai“ vyksta dėl gaminamų ir išskiriamų į skrandį ir žarnas rūgščių, bei šarmų. O tai gana chemiškai „ėdrūs“ elementai. O va ilgiausiai (9-12) metų atsinaujina kaulai. Todėl po tam tikro laiko galima sakyti, kad tai jau visiškai naujas biorobotas (mašina). Kiekvienas toks atsistatymas įneša ir klaidas. Kaip ir bet kurioje gamykloje, taip ir čia būna gamybos broko. Tik va biologinėje mašinoje, padarytas atsistatymo metu brokas, atkartojama ir paprastai net padidinamas kitų atsistatymų metu. Būtent dėl to atsiranda vadinamas „senėjimo“ efektas, kuomet su metais ir dešimtmečiais biologinės mašinos darbas vis prastėja. Pagal mokslininkų tyrimus, biologinis senėjimas vsi labiau pradeda reikštis jau nuo 23 - 24 metų. Vadinama branda, kuomet tas senėjimas pradeda imti viršų 27 – 28 metai. Ties 35 – 36 metai galimas tam tikras senėjimo efekto sulėtėjimas, kuomet biorobotas tarsi „užsikonservuoja“ nuo senėjimo. Bet tai priklauso nuo genetikos, tai yra nuo prieš tai buvusių biorobotų perduotos genetinės informacijos apie savo gyvenimą, išgyvenimą, gebėjimą prisitaikyti ir kt., programas. Tuo pačiu paties bioroboto dabartinis gyvenimas taip pat įtakoja genetiką (kuri bus perduota kitiems, „pagimdytiems“ biorobotams). Čia ir maistas ir aplinka ir fizinis aktyvumas ir t.t. Ypač stiprus poveikis genetiniams pokyčiams daro būtent bioroboto fizinis gyvenimas iki „pirmojo senėjimo“, tai yra iki 23 – 24 metų.

Sakykime, kad jau tavo tikrasis „aš“ nugyveno savo kūne (biorobote) gana daug metų ir to bioroboto veikla vis labiau stringa. Ypač blogai jei stringa „kompiuterio“ (smegenų) veikla. Reiškiasi chaliucinacijos, dažnėja užmiršimo kur ką padėjai efektas. Siela nebegauna teisingos informacijos iš aplinkos. O kiekviena siela siekia tobulėti, kas vyksta tik per naujas patirtis, kurio vėl ir vėl, per daugybę įsikūnijimų (kažkam daugiau, kažkam mažiau) įsirašo į sielos matricą. Kuo siela „vyresnė“, tuo net mažo vaiko elgesys atrodo kaip vyresnio žmogaus. Ypač ryškiai tai matosi vaiko gyvenimo pradžioje, kol sistema (darželiai, mokyklos, darbovietės) nepadaro žmogų „pilka asmenybe“ (kaip visi). Aišku kuo vyresnė siela, tuo labiau ji vengia, kad jos biorobotą (mašiną), paverstų „pilka“. Dažniausiai tai pasitraukimas iš visuomenės, siekis gyventi nuošaliai. Tačiau tai nėra tobulėjimas, o tobulėjimas tai pastovi kaita, naujo pažinimas, pagaliau kova. Jaunos sielos dažniausiai aktyviai priešinasi, kad jų biorobotus įsprautų į visiems priimtinas elgesio ir gyvenimo normas. O jei biorobotai tiesiog gyvena, pagal bandai užrašytas normas (darbas – namai, darbas – namai, nuolankumas ir pan.), tai reiškia jos tos sielos savotiškai „sulaužytos“, pakenktos, gal net ties degradavimo riba. Todėl vienintelis jų „išsiigelbėjimas“, realizacija savotiškai vyksta per vaikų gimdymą, auklėjimą. 

  Štai atėjo toks momentas, kuomet staiga sutriko biologinės mašinos veikla ir … ji mirė. Siela (tai yra tikrasis tu) nebegauna informacijos iš aplinkos per biorobotą. Lieka informacija tik per energoinformacines aplinkos struktūras. Tai yra tu jau kitaip jauti aplinką, jauti sau artimas sielas, kurios dar tebėra savo biologinėse „mašinose“. Aplinkos „matymas“ ar jautimas gali būti įvairus, kuris priklauso tiek nuo gyveno ir patirties tame kūne, tiek nuo gyvenimo ir patirties ankstesniuose kūnuose. Vieni gali matyti aplinką tokią, kokia ji fiziškai reali ir tai tik tarsi trumpametražiniuose filmuose – čia matau, o čia tarsi rūke. O tame „rūke“, gali sutikti ir tam tikrų, energoinformacinių esybių, kurios gali būti toli gražu nelabai „geros“. Yra posakis, kad „kaip danguje, taip ir Žemėje“. Tos esybės taip pat nori „valgyti“, o jų maistas tai energija, emocijos ir t.t. Kuo sąmoningesnis savo gyvenime buvo žmogus ir ypač senatvėje ir dar jei sąmoningume „išėjo“, tuo jis labiau pasaugotas ir galintis už save pastovėti „TEN“. Tai yra tokia siela yra labiau atspari neigiamiems poveikiams iš įvairių energoinformacinių būtybių. Ir jei nebuvai pakankamai stiprus gyvendamas biorobote, tai „TEN“ gali kilti problemų. Kilus problemoms tu aišku prisiminsi savo artimuosius ir šauksiesi jų pagalbos. Jautriausieji artimieji pajus neramumą, susapnuos tave ir gali mintimis, jausmu tau suteikti energijos. Tikintys bėgs į bažnyčią užsakyti mišių, pastatyti žvakutę. Tai tik veiksmai, ritualai, kurių metu tiesiog aktyviau įsijungi į procesą, kurio metu vyksta energijos perdavimas artimo sielai.

  Jei tavo mirusį biorobotą pakasė, tai tokiame „rūke“ teks tau plazdenti daugiau kaip 11 metų. Per tiek laiko siela atsilaisvina nuo genetinio prisirišimo prie kūno. Tuomet jau ir kaulai „paleidžia“. Per tiek laiko dalį informacijos, apie fizinį pasaulį, siela praranda. Po 11 metų, tapusi laisva, siela ieško įsikūnijimo ir paprastai orientyrai yra emocijos, geros emocijos praeitame gyvenime, gal būt išsvajotos į gyvenimo pabaigą. Geros emocijos paprastai būna pas vaikus, kur buvo viskas gražu ir saugu. Tuomet siela ieško tos teritorijos. Jei gražu ir saugu buvo labiau jaunystėje, su mylimu žmogum, tai vėl ieško tos teritorijos. Pagaliau, jei į gyvenimo pabaigą dusino gyvenimas mieste, svajojo gyventi kaime ar prie jūros, tai vėl ieško tos teritorijos. Ir toje teritorijoje siela ieško potencialių, dažniausiai jaunų porų, kurios mąsto apie vaikus. Vaiko pradėjimo metu (bioroboto pradėjimo metu), vyksta savotiškas sielos prisirišimas ląstelės konstravimo metu. Tas prisirišimas vis stiprėja, kol gimus kūnui, siela sūkuriu tarsi įtraukiama į kūną. Tas procesas aktyviai vyksta su pirmu įkvėpimu. Siela (vairuotojas), gauna naują biorobotą (mašiną). Vėl nauja, veik užmiršta aplinka ir nauji jausmai sielai. „Mašina“ prastai valdoma, dar kova už būvį (Gamtos dėsniai) su bakterijomis ir virusais, bei gebėjimas sutarti, sueiti į simbiozę su „geromis“, naudingomis bakterijomis. O čia dar daugybę papildomų „vakcinų“, kurios išdarko imuninę sistemą jauno bioroboto. Ir ypač priedai tose vakcinose, sukeliantys smegenų (kompiuterio) sutrikimus. Iš čia ir kūno traukuliai ir net galima mirtis. Pavyzdžiui katastrofiškai didėjantis autistų skaičius yra masinio kūdikių skiepyjimo pasekmė. Seniau autistų būdavo labai mažai, nes natūraliai virusai retai prasiskverbdavo į smegenis, kur sukeldavo vietinius uždegiminius procesus. Tai dabar, kūdikių skiepyjimą padarius masiniu ir vis su daugiau skiepų, bei įdėjus papildomų priedų į skiepus, kuomet skiepų bakterijos lengviau gali patekti į smegenis, kūdikių autizmas didėja vis labiau ir labiau. Nuo 2015 metų statistika dėl autizmo pradėta vis labiau manipuliuoti ir net slėpti. Tai va. Pradedi sąmoningėti savo naujame kūne, o čia bac bac tavo biorobotą įvairiais virusais subado ir kompiuterio (smegenų) veikla stringa, pradeda netinkamai dirbti. Kaip gyventi tokiame „tanke“ kur visi liukai uždaryti, o optika, garsiniai ir kiti signalai iškraipomi. O čia dar ir vaikščioti ir kalbėti tavo biorobotas turi tinkamai išmokti. O jei dar koks tai bioroboto (kūno) išsigimimas, neįgalumas? Kaip sielai tokiame biorobote tobulėti? Kančia. Va todėl senovėje, kad sielos tokiame neįgaliame kūne nesikankintų, tiesiog tokius kūdikius sunaikindavo. Tuo pačiu nesikankindavo ir šeima, visas jėgas, galinti panaudoti sveikų vaikų auginimui ir auklėjimui. Gamta toli gražu ne ideali gamykla, kur visi gaminiai idealūs. Yra ir broko, kurį Gamta utilizuoja arba to kūrinio natūralia mirtimi, arba kaip maistas kitiems kūriniams. Žmonių visuomenė, išsaugodama Gamtos sukurtas klaidas, neįgalias biologines būtybes, prieštarauja Gamtos dėsniams, o tas veda į išsigimimą, energijos netekimą. Nes ta energija, kuri atiduodama neįgaliems (o ji paprastai didesnė) , daug reikalingesnė sveikiems.

  Taip, kad bioroboto laukia daug išbandymų, o sielai jame gyventi ir tobulėti nėra taip paprasta. Tuo labiau, kad ryšys su buvusiais artimaisiais tai visiškai nenutrūko. Štai gyveni tu, sakykim 6 metų ir pradeda tau sapnuotis kažkoks dėdė ar teta, tarsi kažkur tai matyti, kurie kažko tavęs prašo, ar net reikalauja, verkia ar pan. Tiesiog tavo žmona, ar vyras iš praeito gyvenimo, ar tavo vaikas bėdoje ar ligoje ir prašo tavo pagalbos. Ir jis gal už 20 km., gyvena ar už 2000 km., visai nesvarbu. Sapne, ar prabudus pagaili to „žmogaus“ ir pasidalini energija. O gal tiesiog pajauti silpnumą ar net užpuola liga. Gali būti ir taip, jei tu savo vaikus, iš praeito gyvenimo perdėtai mylėjai. Tai jie, jau amžiuje, tarsi „siurbia“ iš tavęs energiją kaip per „bambagyslę“. Ir tai daro nesąmoningai, nes tu lengvai daliniesi su jais energija. Jiems pagerėja, ar net „stebuklingai“ pasveiksta, o tu susergi, dėl buvusio savo vaiko? Keista, bet būna ir taip. Todėl būtina netrikdyti „mirusių“, kurie gal būt jau naują gyvenimą, naujame fiziniame kūne gyvena. Prisiminti, savotiškai pasidalinti energija su „mirusiais“, esant gerame jausme yra gerai, bet jokiu būdu ne pastoviame ryšyje. Taip galima išprovokuoti „vampyrizmą“ . Tai galima palyginti su tuo, kaip mama gyvena su vaiku, kuriam 30 ir daugiau metų ir vis juo rūpinasi. Mes susiję su sielomis, dėka gyvenimo fiziniuose kūnuose ir tas ryšys gana ilgas. Minima iki 7 ir daugiau kartų ryšys. Po to jis silpnėja ir ištirpsta kaip lašas jūroje. Realus poveikis yra per 4 – 5 kartas. Ir tas kartas riša giminės egregoras, į kurį sudėta informacija apie visų giminės žmonių siekius, veiksmus. Ir tuos giminės egregorus palaiko giminės gyvi, sveiki ir veiklūs žmonės. Jei giminėje yra ligoniai, daug daugiau senų nei jaunų žmonių, ar net neįgalių, tuomet egregoras senka ir giminė nyksta. Aišku nereikia pamiršti apie per 4 -5 kartas susietas gimines ir esamą įvairių giminių egregorų ryšį, kuomet keliolika egregorų, savo gyvų ir veiklių žmonių energijos dėka, gali palaikyti tolimos, mirštančios, nykstančios giminės narių energiją ir sveikatą ir galimybę į nykstančią giminę pritraukti naujų, vaisingų, aktyvių jaunų žmonių iš kitų giminių. Dažnokai būna, kad pritraukiami (suvedami) jauni žmonės, kurie realiai yra giminės 8 ar vėlesnių kartų, bet jie to nežino, nes giminystės ryšiai nutrūkę. O jei karas ar sumaištis visuomenėje, tai ir artimesni giminės, nes maži vaikai galėjo likti našlaičiai ir nežinoti net ne taip jau ir tolimas gimines.

  Visi mes labai susiję per įvairiausius ryšius. Tiek biologinius (genetika), tiek per energoinformacinius (siela). Tuo pačiu visi mes atskirti, kad nesusilietume į vieną, kad liktume individualios sielos. Tai savotiška pusiausvyra tarp susiliejimo ir atskirties. Susiliejimas, tai savęs netekimas, absoliuti priklausomybė nuo kažkieno tai valios. Atskirtis, visų ryšių nutraukimas, tai išnykimas. Kodėl sielos „siekia“ vis atgimti kūne? Būdamos kūne, jos tarsi atitrūksta nuo bendrumo. Gyvenimas kaip „tanke“. Važiuoji, mažai ką matai, posūkiuose „užneša“ ir pakeisti mažai ką gali… Po „tanko“ mirties, vyksta atsilaisvinimas, savotiškas susiliejimas su „okeanu“. Kad siela visai neištirptų okeane, atgal į naują kūną ir taip vėl ir vėl, kol neateis suvokimas, pajauta, kad „AŠ“ ir viskas ir dalis viso to, kas aplink. Kas iš po to, informacijos nerasta. Matyt naujas, kokybiškas šuolis. Tik viena tikrai aišku, kad „AŠ“ turi išmokti gyventi tarp dviejų priešybių ir tuose priešybėse – materialinėje ir energoinformacinėje. Tai tarsi priešingi poliai kur pliusas ir minusas keičiasi vietomis ir tarp jų teka elektra – tai į vieną pusę, tai į kitą. Gyvenimas tai pastovus judėjimas, kaip ir elektros tėkmė, kaip keleivio ėjimas keliu, nuo vieno tikslo prie kito, nesustojant tame ėjime.