DALINTIS DŽIAUGSMU

 Dar jaunystėje pastebėjau, kad vienam džiaugtis džiaugsmu, tai nėra tikrasis džiaugsmas. Jei džiaugiesi kartu su kažkuo, ar kitam suteiki džiaugsmą, visa tai įgyja kitą kokybę. Beje labai svarbu rasti tuos, kurie geba priimti džiaugsmą. Su amžiumi pastebėjau, kad toli gražu ne visi sugeba priimti džiaugsmą ir juo džiaugtis. Dažniausiai tai priima kaip tavo „pareigą“ ir reikalauja dar. O jei neduoti tampi blogas, nerūpestingas, savanaudis… Beje džiaugsmo poreikis, mirus kūnui, pavadinkim tai „sielomis“, ieško atgimimui tos vietos, kur kažkada joms buvo džiugu. Dažnokai tai būna vaikystėje gyvenamos teritorijos. Dar tos vietos, kur jaunystėje gyventa su mylimu žmogumi. O būna, kad prieš kūno mirtį žmogus svajoja (metai ar keli) apie gyvenimą tam tikroje vietovėje. Ten „sielos“ ir atgimsta naujame, kūdikio kūne.

 Indijoje jau senai raštuose užfiksuotas reinkarnacijos fenomenas. Yra fiziniai vaikų liudijimai, kuomet jie pamena savo praeitą gyvenimą ir net daiktus iš jo. Pavyzdžiui Tibete, mirus žmogui, tam tikrą laiką vyksta tam tikros apeigos, kad siela greičiau pereitų savo klystkelius ir kuo greičiau vėl įsikūnytų. Vatikane savo laiku, kunigų susirinkimo metu, buvo nuspręsta atšaukti reinkarnaciją savo raštuose. Dėmesio!!! Tai atšaukė kunigai. Dauguma žmonių to nežino, arba labai greitai „pamiršta“? Vadinama reinkarnacija yra, bet aišku ne indusų variante. Žmogus visada gimsta žmogumi. Beje vyras, tik berniuku, o moteris mergaite. Kol kas tokią informaciją turiu. Aišku teko girdėti kitų nuomonių, kad atseit vyras gali atgimti moterimi ir atvirkščiai. Kažkiek tuo anksčiau tikėjau, bet tai buvo „tikėjimas“, dar prisiskaitymas. Dabar turiu tam tikrų savų patirčių ir pajautų, todėl ir sakau, kad vyras atgimsta tik vyru, o moteris tik mergaite. Nesusidūriau dar su kitais variantais, bet neneigiu, kad gal būt taip ir būna. Beje mirus kūnui ir kūną palaidojus, siela 11-12 metų genetiškai pririšta prie to kūno ir negali atgimti kūdikyje. Matyt tai surišta ne tik su mikštųjų audinių visišku suirimu. Matyt dar ir iš kaulų tam tikra genetinė informacija turi pasišalinti. Kremavus kūną, „siela“ įgyja laisvę tuoj pat ieškotis kito įsikūnijimo. Tačiau, kiek bent dabar žinau, veik mėnesį klaidžioja. Atgimus „sielai“ kitame kūne, artimas žmogus ryškiai gali jausti to kūdikio būseną veik metus. Po to tas jausmas silpnėja, nes kūdikis vis labiau susieja su fiziniu pasauliu, išgyvenimu, įgijimu kūniškų patirčių ir t.t. Tai yra „siela“ tarsi vis labiau pamiršta praeitą kūnišką gyvenimą ir gauna naujas patirtis. Kuo reiškiasi ta pajauta artimo žmogaus ir „sielos“ naujame kūne? Kartais, sapnais, vaizdiniais, keista nuotaikų kaita. Galima pajusti kuo tavo artimas, miręs žmogus, gyvena naujame kūne. Ryškiausiai jaučiasi to kūdikio kūno sutrikimai, ligos, nes tai stiprios skausmo emocijos. Dar ryškiai jaučiasi džiaugsmas. Aišku jei kūdikis sveikas, jam patogu ir jo nauji tėtis ir mama užsiima intensyviu bendravimu ir žaidimais su kūdikiu. Dažnai ta pajauta pasireiškia pagalvojus apie mirusį ir jau atgimusį žmogų. Dar būna, kuomet pažvelgi į kokį kūdikį aplinkoje ir rezonanso būdu, pajauti kokia nuotaika gyvena naujame kūne tavo artimas žmogus. Jokiu būdu nereikia analizuoti ar mąstyti. Tuomet įsikiša protas, su savo „standartais“. Tai turi būti pajauta, staiga blykstelėjantys vaizdiniai, emocijos. Dažnai tai daryti nepatartina. Kiekvienas mūsų kontaktas su tuo kūdikiu, jam gali gaivinti senus prisiminimus, bėdas iš praeito gyvenimo, kartais net provokuoti „karmines“ ligas. Todėl gerai jei tie kontaktai tik sekundiniai. Ilgiau įsijaučiant į tai būtina tam tikra minčių švara, nešališkumas, tiesiog džiaugsmo, sveikatos palinkėjimai. Jokiu būdu neprisimenant bendro gyvenimo, o tuo labiau sunkių jo patirčių. Geriausia pozicija, tai neutrali stebėtojo pozicija. Jei tai pavyksta, tuomet švelni globa, neprisimenant praeities. Mes, savo mintimis ir jausmais globojame atgimusius mūsų artimuosius.

 Anksčiau girdėdavau ir skaitydavau, kad mūsų protėviai mus globoja ir mes į juos galime kreiptis pagalbos. Deja viskas yra sudėtingiau. Mes tiksliai nežinome kokie ir kada tie protėviai vėl ir vėl atgimė ir kiek metų dabar turi. Jei tai turintys amžiaus ir išminties protėviai, tuomet tokie gali patarti, per jausmus, mintis. Protėviai kurie yra geroje fizinėje formoje, tam tikrame amžiuje, taip pat gali padėti ir suteikti mums energijos tiek išgyventi, tiek ligos atveju, tiek aplamai. Jei tie protėviai dar tik kūdikiai, ar paaugliai, jaunuoliai, tuomet būtent mūsų pagalba reikalinga jiems: jausmais, mintimis, bei energija. Mes vienas su kitu labai tampriai susieti ir galime ne tik vienas kitam padėti bet ir kenkti. Kenkti savo bjauriu charakteriu, vis naujomis ligomis, kurios dažniausiai sukuriamos mūsų gyvenimo būdu, savo vergavimu kažkokiam „dėdei“ ar „tetai“ ir taip toliau. Taip mes kenkiame mažindami savo protėvių energiją. Geriausia pozicija, tai energijos kaupimas, didinimas. Tai susiję tiek su mūsų tobulėjimu tam tikrose profesijose, tiek su pasaulėžiūros plėtimu, tiek su kūno ir pajautos lavinimu ir taip toliau. Manau teko daug kam girdėti apie „Anastasijos“ fenomeną. Atseit reikia kiekvienai giminei pasiimti po hektarą žemės, pasistatyti namą ir ten suformuoti giminės „lizdą“. Tuomet toje erdvėje vis atgims tik tos giminės atstovai. Iš praktiškos pusės, tai hektare žemės neišgyvensi ir tik miestietis galėjo taip sufantazuoti. Tačiau žinia, kad globa ir rūpesčiu apgaubtoje, tam tikroje srityje išaugę vaikai, suaugę prisimins tai su šiluma, o numirus kūnams tikėtina sugrįž į tą erdvę, yra tikra. Kaip minėjau, absoliuti dauguma „sielų“ ieško sugrįžti į kūną tam tikroje erdvėje, kur praeitame gyvenime patyrė ilgalaikį džiaugsmą. Aišku jų klaida yra tame, kad fizinis pasaulis kinta ir toje pat erdvėje gali būti susikūrusios jau visai kitos sąlygos, kas dažniausiai ir nutinka. Todėl patirtys gali būti jau visai kitos ir „sielos“ nepatenkintos tuo. Deja jau pasirinkta ir tenka taikytis, bei gauti naujų patirčių. Kuo labiau subrendusi siela, tuo mažiau tikimybės, kad ji ieškos įsikūnijimo ten, kur praeitame gyvenime jai buvo džiugu gyventi kūne. Labiau subrendusios sielos siekia ne tik savirealizacijos, bet ir rūpinasi kitomis sielomis. Jos gali įsikūnyti gana prastose sąlygose, toli gražu neprognozuojamuose.

 Kūno traumos atsispindi sieloje ir atvirkščiai. Todėl jei gimsta neįgalus vaikas, tai gali būti ne tik mamos, vartojusios hormonus, alkoholį, ar patyrusios fizinę ar psichinę traumą nėštumo metu, bet ir „sielos“, iš praeito gyvenimo atsinešta informacija. Aišku dar gydytojai, bei šiuolaikiniai skiepai gali lengvai padaryti vaiką neįgaliu ir tai dažnai susiję, kad problematinės „sielos“, vairuojančios suaugusių kūnais, siekia pakenkti naujai įsikūnijusioms „sieloms“, sudaryti joms sunkumų gyventi savo kūnuose. Galima tai pavadinti pavydu, sukaupta neapykanta ar panašiai. Jei kas galvoja, knygučių prisiskaitęs ar religijos adeptų prisiklausęs, kad sielos, tai tyri „šviesuliai“, tai labai, labai klysta. Yra toks posakis – „kaip danguje, taip ir ant Žemės“, bei atvirkščiai. Kas vaikystėje, jaunystėje, o kas tik apturėjęs vaikų pastebi, kad vaikų charakterius galima formuoti, bet dažnai jie tarsi juos turi nuo prigimimo. Kažkurie tiesiog puikūs, savarankiški, aktyvūs, savikritiški, nekonfliktiški. Kažkurie paklusnūs, pasiduodantys bet kokioms įtakoms. Kiti kaip „žvėriukai“. Dar kiti tiesiog manipuliuojantys kitais jau nuo darželinuko amžiaus. Tam būtent ir turi įtakos „sielos“ atsinešta informacija iš praeito gyvenimo. Dar nereikia pamiršti ir mamos ir tėčio genetinės informacijos perdavimo. Visa tai jungiasi į tam tikrą, neprognozuojamą, neapskaičiuojamą darinį. Todėl vaiką būtina auklėti nuo pat kūdikystės, nes jau būtent tuomet, akylos mamos pastebi, kad tam tikri kūdikiai pradeda manipuliuoti savo verksmu, kosčiojimu ar pan. Iki 6 – 7 metų sukuriami tam tikri vaiko charakterio pamatai, bet auklėjimas aišku tuo nenutrūksta. Protingi tėvai pastebi, kad jei vaikas nuo 14 – 15 metų nepatiria savarankiško fizinio išgyvenimo pasaulyje, tam tikros darbinės veiklos, jis ilgai negali tapti savarankišku ir turi nepilnavertiškumo kompleksą. Apie tai buvo rašoma jau praeito amžiaus pradžios pedagogų raštuose, tad nieko naujo tie tėvai ir nepastebėjo. Labai daug yra „senos“, bet užmirštos informacijos, kurią tėčiai ar mamos „atranda“ per savo patirtį, arba išgirsta kokiuose tai kursuose.

 Mes turime ir mes galime vienas kitam nešti džiaugsmą, nežiūrint į laiką, vietą ar sąlygas. Tik tuomet gims ne tik daugiau vaikų, bet jie bus sveikesni ir ne tik fiziškai. Tuo pačiu labiau tausosime ką turime, tausosime Žemę, kurioje gyvename ir su laiku, fiziškai pasieksime kitas planetas. Tai progresas, nes vis didėjantis žmonių kiekis pareikalaus iš mokslo transporto priemonių, kurios įveiks milžiniškus erdvės atstumus. Ir tas nenutiks, kol Žemėje vyrauja išnaudotojiška, vartotojiška sistema. Ji ribos žmogaus vystymąsi. Karais, marais ar skiepais mažins gyventojų skaičių, kontroliuos kiekvieną jų žingsnį ar net norus. Su tokia sistema į kosmosą žmonija neįžengs be visiško Žemės resursų išsekinimo. Tik tuomet bus pulta ieškoti kaip išgyventi valdantiesiems, „elitui“. Žmonija kol kas nėra tiek sąmoninga, kad pakeistų išnaudotojišką sistemą, todėl ji žudo pati save.