DAR KARTĄ APIE UŽKRATĄ

 Vėl ir vėl tenka kalbėti apie tą patį tik vis kitoje „pakuotėje“. Žmonės, „pagavę“ vieną tiesos momentą, nesugeba to paties pamatyti kituose reiškiniuose. Gamta yra tokia, kad ji retai „išranda“ ką tai naujo. Dažniausiai tiesiog atkartoja tą patį, tik įvairiuose variacijose.

 Visa kuo, kas yra aplink mus, mes užsikrečiame. Ir visa kas yra aplink mus, daugiau ar mažiau, tampa mūsų vidumi. Dažniausiai žmonėms aiškus pavyzdys su užkratu emocijomis. Pakanka vieno linksmo žmogaus, kad kiti nuo jo „užsikrėstų“ linksma nuotaika. Taip pat pakanka ir vieno niūraus žmogaus, kad… Tiesiog tie užkrečiantys, donorai, turi būti aktyvūs, o recipientai, tai yra priimantys, reaguojantys į aplinkinius, turi būti pasyvūs ir atviri. Kalbant apie fizinius užkratus tik iš dalies, iš praktikos ir nuogirdų žmonės žino, kad galima užsikrėsti virusais, bakterijomis, grybeliais, kirminais. Dar žino, kad yra „gerųjų“ bakterijų, kurios reikalingos virškinimo sistemai. Tačiau ir čia, paklausus, retas supranta ką tos „gerosios“ bakterijos veikia mumyse? Na o tie, kas lyg ir žino, bet turi tikėjimą, kad gerosios bakterijos nieko blogo negali padaryti. Kas sąžiningai mokykloje mokėsi biologijos ir dar savarankiškai pasidomėjo, tai puikiais supranta, kad bet kokios bakterijos gali tapti priešais, jei organizmas neturės kontroliuojančių sistemų. Organizmas leidžia jame veikti įvairioms bakterijoms, virusams, grybeliams tiek, kiek jie jam naudingi ir kuo mažiau žalos nešantys. Aišku čia kalba apie sveikus organizmus. Įvairios bakterijos, virusai bei grybeliai ne tik gamina mūsų organizmui reikalingas medžiagas (savotiška biolaboratorija), bet ir valo jį nuo įvairių biologinių medžiagų. Tačiau šie „imigrantai“ turi savo biologinės veiklos išskyrų (sysioja, kakoja), kurie daugiau ar mažiau būna nuodingi organizmui. Tai yra toksinai. Organizmas taikosi su tokiais „imigrantais“ kurie išskiria mažiau kenksmingų toksinų. Aišku būna taip, kad vienų „imigrantų“ išskyromis minta kiti „imigrantai“. Tokiu atveju organizmas taikosi ir su labiau toksiškais, su sąlyga, kad jie kažkiek naudingi organizmui. Deja organizmas nėra mechanizmas, kuriame viskas tikslu ir jame apsigyvena įvairūs, toli gražu nenaudingi „imigrantai“, kurių veiklą riboja imunitetas, bet tik tuo atveju, jei jie pradeda perdėtai „plėšikauti“. Va, tokiais įvairiais „gyventojais“, apgyvendinti mūsų organizmai. Įvairūs žmonės turi įvairius „gyventojus“ ir žmonės jais dalinasi. Visų pirma mamos dalinasi „imigrantais“ su kūdikiais ir aišku toli gražu tie „imigrantai“ ne visi yra geriečiai. Žmonės tarpusavyje „imigrantais“ dalijasi ne tik bučiavimosi būdu, bet elementariais prisilietimais, per indus, maistą, nusičiaudėjimus ir t.t. Visi tie užkratai plinta tarp žmonių skirtingu greičiu ir reiškiasi skirtingai. Mokslininkai jau senokai nustatė, kad yra virusų kurie gerokai padidina vėžio atsiradimą žmogaus organizme. O tokių, dar nenustatytų virusų, bakterijų ir grybelių, kurie sukelia vėžio ligas yra ir daugiau. Ne veltui yra šeimų, giminių kuriuose žmonės dažniau serga vėžiu. Manoma (dėmesio, tik manoma, o ne žinoma), kad polinkis į vėžį gali būti genetinis. O virusus, bakterijas ir grybelius pamiršom? Būtent jų dėka šeimose ar giminėse reiškiasi tie vėžiai. Tiesiog tai ligai pasireikšti reikia dar ir kitų sąlygų į kurias įeina ir imuninė sistema. Iš čia, vieniems žmonėms, kurių imuninė sistema silpna, vėžys negresia vien dėl to, kad jie neužsikrėtę tam tikrais virusais, bakterijomis ar grybeliais. Kiti, kurie turi tam tikrų virusų, bakterijų ar grybelių, vėžiu suserga moment ir „sudega“ jei imuninė sistema bent kiek sušlubuoja. Žmonėse nešiojami ir jais tarpusavyje užsikrečiama galybėmis mūsų aplinkoje esančiomis gyvybėmis. Vien išvykus į užsienį, iš ten būtinai parsivežame savyje „imigrantų“, kuriais dalinamės su savo artimaisiais, draugais, o tie jau platina visa tai toliau. Tai yra užsikrečiama kas dieną įvairiais „imigrantais“. Vienuose žmonėse „imigrantai“ geriau įsitaiso, kituose nelabai, o dar kituose imuninė sistema jais tiesiog atsikrato. Visi „imigrantai“ tai galimos būsimos ligos, kurios pasireikš arba ne, priklauso nuo įvairių sąlygų. Pavyzdžiui atsivežtos iš tolimų šalių bakterijos, įsitaisiusios mumyse, dar nereiškia kad pasireikš. Tiesiog imuninė sistema joms gali to neleisti, o va mūsų vaikuose ar anūkuose, jos gal būt ir turės galimybę pasireikšti. Tai natūralus gamtinis procesas. Tai išlikimo, kovos už būvį procesas.

 Kaip minėjau, Gamta retai išranda kažką naujo, o taiko žinomus, gyvenime pasitvirtinančius modelius. Pavyzdžiui kad ir žmogaus organizmo simbiozė su įvairiomis bakterijomis, kurios virškinimo sistemoje minta maisto mišiniu, dauginasi, o pakeliui išskiria įvairius vitaminus, kitas aktyvias organines medžiagas, labai reikalingas organizmui. Su kuo tai galima palyginti gyvenime. Na, kad ir su gyvenimu šeimoje. Tiek vyras, tiek moteris gyvena kartu tam tikroje simbiozėje. Tačiau dažnokai būna, kad pavyzdžiui vyras pradeda perdėtai dažnai vartoti alkoholį ir neigiamai veikia ne tik moters sveikatą, bet ir palikuonis. Moteris taikosi su tokia simbioze tik dėl tam tikrų, jei reikalingų „vertybių“. Tai gali būti gera vyro alga, tai gali būti suteikiami seksualiniai malonumai, gali būti ir baimė dėl galimo giminių smerkimo skyrybų atveju. Aišku tų, simbiotinį gyvenimą pateisinančių priežasčių būna ne viena, o keliolika iš karto. Net tokia priežastis, kaip baimė gyventi vienai, moterį verčia būti simbiozėje su alkoholiku, kriminaliniu recidyvistu ar panašiai. Atrodo naudos iš šios simbiozės mažai ir nervų ir sveikatos kainuoja ir dar fizinis nesaugumas, bet matyt yra patenkinami kažkokie simbiotiniai poreikiai, kurie atrodo būtini tai moteriai. Todėl kišimais į „sudėtingas“ šeimas, su savo gerais norais, sukels neigiamą atsaką, jei atrodantys pavojingi simbiotiniai santykiai, vis dar tenkina abu sugyventinius. Galima sulaukti neigiamo atsako ir iš jų palikuonių, nes tai jų „teritorija“ ir jų šeimos simbiotiniai santykiai. 

  Kitas simbiotinių santykių palyginimas, tai darbiniai santykiai. Žmogui gali nepatikti darbas, bet jis gauna pinigus, už kuriuos jis gyvena ar išgyvena. Jei žmogų tenkina gaunama nauda, palyginti su gaunamomis psichologinėmis ar fizinėmis traumomis, tai jis išlaiko šiuos simbiotinius santykius su tuo darbu.

 Užsikrečiame kas dieną ir kas dieną įveikiame įvairius užkratus. Slėptis beprasmiška, nes aplinkui Gamta. Tačiau kažkiek pasisaugoti ir būti higieniškam yra patartina, nes imuninė sistema nėra visagalė ir greitai reaguojanti. Mes net nemokame ja tinkamai naudotis. Tai rodo vien tai, kad kas metai vis didėja įvairių vakcinų, kurios vis labiau dirgina imuninę sistemą. Gali ateiti momentas, kuomet autoimuninės ligos pasipils kaip iš gausybės rago, o tai didelės žmonijos dalies išnykimas.