DAUGIAPOLIŠKAS  MĄSTYMAS 

   Absoliuti dauguma žmonių mąsto vienpoliškai. Tai natūrali pirmykštės gyvybės būsena, kuomet gyva esybė mąsto tik apie savo gyvenimą, poreikius. Todėl, kad pirmykštė gyvybė išliktų ir plėstūsi, „gavo“ instinktus, iš kurių pagrindinis yra dauginimosi instinktas, o po to išlikimo. Atrodo svarbiausias turėtų būti išlikimo instinktas, kurio dėka individas pasirūpina maistu ir savo sauga tam tikroje teritorijoje. Tik tuomet individas gali ramiai daugintis. Deja tuomet jis bus tiek ramus, kad nebenorės daugintis, nes jam ir taip gerai ir taip saugu. Tokios jau tos emocijos. Tik tam tikras nesaugumo jausmas dabartyje skatina siekti tą saugumą užtikrinti ateityje. Ateityje saugumas visų pirma galimas tik tuomet, jei joje gyvensi kaip šeima, rūšis. Tam reikia palikti palikuonių, kurie tą fizinį rūšies saugumą užtikrina laike. Va šitas saugumas laike, kuris stipresnis už individo valią yra instinktas, kuris užtikrina, kad rūšis išliks laike ir plėsis erdvėje. Aišku kitos gyvybės rūšys, porūšiai, grupės siekia to paties. Todėl toje erdvėje ir laike vyksta pastovi konkurencinė kova. Tai kovai virusų, bakterijų, ląstelių, grybų, augalų pasaulyje naudojamos cheminės ir fizinės apsaugos ir atakos priemonės. O pati svarbiausia priemonė yra kiek galima labiau pasidauginti. To instinkto pasekmės yra tokios, kad po ypač gausingo pasidauginimo kai kurių rūšių individai miršta, nes tik toks vienintelis ir galutinis buvo jų gyvenimo tikslas. Tai yra dauginimosi instinkto sureikšminimas. Tai gyvybės formos, kurių vystymosi tikslas dabartyje - fiziškai išgyventi. Todėl jos turi maksimaliai išugdyti pabėgimo, puolimo, slėpimosi ir kitas funkcijas. Tam sukurti tokius organus ir juos išvystyti, kad kažkurios iš funkcijų padėtų maksimaliai save padauginti laike, o tam reikia kažkurį laiką išlikti tame laike. Todėl ir reikalingos tos gynybos, slėpimosi ir puolimo priemonės. Pirmykštė gyvybė tarsi norėtų gyventi tik sau ir būti savo vienpoliškume, bet dėl instinktų ji priversta elgtis dvipoliškai, tai yra priverstinai „mąstyti“ apie palikuonis. Pirmykštė gyvybė negali absoliučiai išvystyti visų saugumo funkcijų ir sukurti tiek saugumo organų. Tas funkcijų pasirinkimas taip pat gana skurdus dėl vienpoliškumo ir priverstinio dvipoliškumo. Būtent dėl to pirmykštė gyvybė linkusi specializuotis. Ji labiau renkasi arba slėpimosi funkciją, arba bėgimo, gynybos funkcijas, arba puolimo funkcijas. Todėl vieni gyvūnai yra mėsėdžiai, nes jiems svarbiausia buvo puolimo funkcija, kurios dėka jie apsirūpino maistu. Kitai gyvybei buvo svarbi gynybos, ar pabėgimo funkcija, nes jai patogiausias maistas buvo nejudantis: žolė, krūmynai, medeliai. Kitai gyvybei svarbiausia buvo bėgti bet kokiu atveju, kad tik išlikti (greičio išvystymas padėjo maitinimuisi mažesnėmis gyvybėmis), nes jos pagrindinis instinktas buvo masiškai ir vienintelį kartą save padauginti (tam tikros žuvys ir kt.). Tie patys žolynai, krūmeliai augaliukai taip pat ginasi vienas nuo kito chemijos priemonėmis, kurios veikia ir juos valgančius gyvūnus. Pavyzdžiui pagal naujausius tyrimus sojos pupelės išskiria tokias medžiagas, kad juos valgantys gyvūnai ir vabaliukai mažiau daugintūsi. Taip jos stengiasi išlikti laike. Pavyzdžiui tie patys grybeliai vienas nuo kito, o ypač nuo bakterijų, kurios juos valgo ginasi gerai žinomais antibiotikais. Būtent tą pastebėjus ir buvo sukurti antibiotiniai preparatai karo metu, kad apsaugoti nuo daugybinių bakterinių užkrėtimų. Tačiau būtent tas masinis, perdėtas antibiotinių priemonių vartojimas sutrikdė balansą tarp grybelių ir bakterijų. Bakterijos tam tikram laikui buvo apribotos ir patrauktos ir daugelio žmonių ir gyvūnų organizmų. Susidarė disbalansas ir organizmus masiškai pradėjo okupuoti grybeliai. Pagal medicinius tyrimus, būtent po karo ir pradėjo daugėti alerginių susirgimų, o po to astmatinių. Dabar tuo sergama masiškai. Tai antibiotinių preparatų perdėto vartojimo pasekmė. Šiuo metu mums tiesiog būtinos bakterijos ir virusai, o ne vis nauji vaistai nuo jų. Dėl vaistų perdėto vartojimo grybeliai dar labiau pasklis. Virusai „valgo“ ir bakterijas ir grybelius. Tai pagrindiniai balansuotojai ir sanitarai. Deja juos taip pat bandoma apriboti antibiotiniais grybelių preparatais. Savo laiku buvo žengta ne tuo keliu, nes lygiagrečiai su antibiotinais preparatais buvo atrasti dar tokie bakteriofagai, kurie buvo daug efektyvesni prieš bakterinius susirgimus. Jie veikdavo konkrečias bakterijas, kai antibiotinis grybelių preparatas toje teritorijoje aplamai apribodavo gyvybinę veiklą, o tuo pačiu ir organizmo imunitetą. Deja tuo metu pigesnis buvo grybelinis preparatas, o po to farmacinė mafija visaip ribojo makrofaginių preparatų tyrinėjimus ir jų gamybą. Kam tie rūpesčiai, jei jau gatava įranga grybeliniams antibiotiniams preparatams gaminti. Apie tai plačiau bus prie mikrobų, o dabar sugryžkime prie žmogaus.

  Žmogaus kūnas nespecializavosi slėpimosi, gynybos ar puolimo funkcijai tobulinti. Jis vystė protą, o tas suteikia galimybę pasidaryti priemones gynybai, puolimui ar slėpimuisi. Vadinasi žmogus tas funkcijas nevystė savo kūne, o sukūrė aplinkoje. Todėl jis ir tapo dominuojantis kaip gyvybė. Pagrindiniams instinktams palaikyti jis kūrė priemones, o ne organus. Žmogus plėtė savo gyvenimo teritorijas ir jam beliko kovoti pačiam su savimi ir mikrogyvybe – grybeliais, virusais, bakterijomis. Tam jis taip pat bando surasti išorinių priemonių. Tačiau čia slypi vienas minusas. Kai žmogus pasijus saugus, bet kokios gyvybės iš aplinkos atžvilgiu, jo noras daugintis (išlikti laike) pradės stipriai mažėti. Tai mes stebime turtinguose vakaruose. Be to turės išsikreipti ir pats dauginimosi instinktas, beliks tik malonumų tenkinimas. Tai, gyvybės atžvilgiu, netinkamos seksualinės orientacijos žmonės, kurių daugėja taip pat tuose turtinguose vakaruose. Perdėtas organizmo saugumas virsta išsigimimu ir savęs naikinimu. Gyvybė „nemėgsta“ tuščios vietos ir todėl vakarus užplūsta imigrantų bangos, kurie savo šalyse jautėsi labai nesaugūs, o ir čia atvykus nėra pakankamai saugūs. Tačiau jų buvimas kompensuoja vakarų perdėtą saugumo jausmą. Tas nesaugumas vakaruose turės tik didėti būtent dėl imigrantų, kurie atsiveža savo kultūrą, papročius ir savas ligas. Gyvybės atžvilgiu vyksta normalūs procesai. Būtent gyvybė savo esme mato viską dvipoliškai ir kažkiek daugiapoliškai. Žmogaus, kaip aukščiausio gyvybės produkto tikslas – mąstyti dar plačiau, mąstyti daugiapoliškai.

   Dalis žmonių mąsto dvipoliškai, ar daugiapoliškai ir tai yra mąstymas ne tik apie save, bet ir apie aplinkinius, kaip dalį savęs. Visuomeniai šie žmonės ir sukūrė dorovinius, išlikimo, vystymosi principus. Daugiapoliško mąstymo žmonių kūriniai yra maksimaliai subalansuoti. Daugiapoliško mąstymo žmonės visų pirma suinteresuoti visų žmonių mastymo poliškumo didinimu. Jiems svarbu dorovės, tarpusavio supratimo formavimas, savo ribų ir kitos gyvybės ribų pajauta, meilės formavimu. Be šito, žmonija kurdama vis naujas priemones savęs gynybai, puolimui, savo malonumų tenkinimui tiesiog išsigims arba susinaikins. Jausmai su protu turi sudaryti charmonigą sandarą, tik tuomet tai leistina įgyvendinti materijoje. Norint bent kažkiek suvokti daugiapoliško mąstymo žmones, pabandykim su savimi atlikti tam tikrus eksperimentus. Apie daugiapolinį mąstymą galima kalbėti tik tuomet, kai pats jo kažkiek „paragavai“.

  Visi savo gyvenime susiduria su nemaloniomis situacijomis, konfliktais, įvykiais, kuriems įsibėgėjus, arba praėjus jaučiamasi blogai, pilna nuoskaudų, praradimų. Tuomet labai norisi grąžinti laiką atgal ir padaryti viską taip kaip „reikia“, arba tiesiog išvengti tos situacijos. Sakoma laiko atsukti nieks negali, bet jausmams laikas negalioja. Kažkuomet patirti geri ar blogi jausmai vėl užvaldo mus vien tik prisiminus aktualius įvykius. Padarykime taip. Atsisėdame patogiai ir prisimename artimiausią nemalonų įvykį. Jame dalyvavo įvairūs žmonės, bet „nukentėjome“ tik nuo vieno, dviejų žmonių. Nereikia vertinti  nei savęs nei kitų žmonių. Tereikia tik jausti. Jaučiame įvykio „kartumą“, nuoskaudą, baimę ir kt. Leisti būti tiems jausmams. Kai jie kažkiek nurims, „atbuks“, tuomet savo jausmu „įsikūnijame“ didžiausiame „skriaudike“ . Matome jo akimis, girdime jo ausimis, liečiame jo rankomis, vaikštome jo kojomis. Stebime kas tuomet vyksta su to žmogaus jausmais, nes mes siekiame jausti tai, ką gal būt tuo metu jautė jis. Mums tai gali sukelti skausmą, nes galime „pagauti“ to žmogaus jausmus ir mintis mūsų atžvilgiu. Visa tai nėra 100% , bet tam artima. Išjausti jo jausmus mūsų atžvilgiu, po to kitų įvykyje dalyvavusių žmonių atžvilgiu. Nurimus seansą galima baigti. Patartina atlikti 2-3 seansus su tuo pat žmogumi, tačiau vienas gilus panirimas gali būti pakankamas. Taip mums atsiveria dvipolis mąstymas. Jo dėka mes daug maž žinome ir jaučiame kito žmogaus jausmus ir mintis. Tuomet mes jau ne tokie kategoriški savo „skriaustumo“ atžvilgiu. Su patirtimi mes jau dabar ir čia mokėsime žvelgti į viską dvipoliškai. Kategoriškumas, perdėtas griežtumas, noras, kad viskas būtų idealu, nuoskaudos, keršto troškimas, perdėtas plepumas, nepatogumo jausmas, kritikos baimė, baimė būti išjuoktam(išjuoktai), įvairūs prisirišimai ir pan., pradės tiesiog sklaidytis. Svarbiausia tai kiek galima giliau jausmu ir mintimis įsikūnyti kitame asmenyje.

   Tarp kita ko moteris, kuri pagimdė 2-3 vaikus, jau tam tikra prasme gali jausti dvipoliškai, ar net keliais poliais. Ji tiesiog priversta, nes turi vaikų, o juos ji myli vienodai, arba beveik vienodai. Deja ne visos mamos turi tą mamos pajautą, todėl ta meilė dažnai tebūna rūpesčiu, pareiga ir dar kažkokia nesuprantama toms moterims pajauta apie savo dalelę tame vaike. Tikresnė meilė savo vaikams būna pas tas mamas, kurios myli savo vyrus (ir būtinai savo tėtį bei mamą). Tuose vaikuose dalis yra ir vyro, todėl, jei moteris nemyli savo vyro, o dar blogiau, jei nekiančia jo, tuomet ji nemyli ir nekiančia dalies savo vaiko. Tai kaip tuomet tas vaikas bus laimingas ar sveikas? Dalis jo yra nekenčiama! Kadangi vaikas į dvi dalis nepasidalins, tai kenčia visa vaiko energetika, kūnas. Vaikas jaučiasi nemylimas ir nesvarbu ką mama bedarytų ar besakytų. Todėl, net jei įvyko skyrybos, mama turi išlaikyti tam tikrą meilę buvusiam „negeram“ vyrui. Tai meilė žmogui, o ne vyrui. Tik tokia, aukštesnė meilė, be noro būti su tuo vyru, kaip vyru, nuskaidrina vaiko energetiką ir suteikia jam galimybę būti sveikam ir laimingam. Dauguma moterų nesupranta tos aukštesnės meilės, nes dauginimosi instinktas užgožia tą pajautą. Paprastai tai vadinama aistra. Dauguma moterų sako „koks čia dauginimosi instinktas, jei aš jo tiesiog noriu ?“. Tas noras yra tik labai maža dalis energijos, skirtos gyvybės pratęsimui ir jis yra tik „kabliukas“ tam, kad tas pasidauginimas pagaliau įvyktų. Būtent tas noras ir malonumas yra sukurtas, kad žmogus norėtų tai patenkinti, o plius dar turėtų pasidauginti. Tai yra evoliucijos gudrus ėjimas. Gausi malonumą, bet po to turėsi auginti savo palikuonis. Kuo žemesnis gyvybės sąmoningumas ir pajauta, tuo labiau tais palikuonimis turi užsiimti tik mamos, arba niekas pvz. dauguma žuvų. Jei moteris yra tik moteris, tai jai tereikia tik malonumo. Moteris tapusi mama, jau jaučia aukštesnį malonumą, nes jaučia  savę kūdikyje (o jei ji myli savo vyrą, tai jaučia ir  vyrą savo vaike). Tačiau, jei moteris mylėjo vyrą tik iki pastojimo, o po to pamatė „tikrąjį jo veidą“, tai ji negalės būti tikra mama, nes nepajus aukštesnės meilės, daugiapoliškumo. Tokiu atveju moteris savo vyrui turi jausti meilę kaip žmogui. Tuomet traukos nebebus, o bus tik žmogiškas draugiškumas. Vyrui daug sunkiau pajusti tą daugiapoliškumą. Jis greičiau tai supras protu. Jausmais daugiapoliškumą vyras gali pajusti visų pirma mylėdamas tėvus, savo žmoną, vaikus, vadovaudamas ir būdamas atsakingas už žmonių grupes, didelius kolektyvus. Moteris priversta būti daugiapoliška iš gamtos (bet nebūtinai ja bus), o vyras tik turi galimybę būti daugiapolišku.

  Sugryžkime prie pratimų. Įsikūnyti visų pirma „skriaudikuose“ patartina todėl, kad pasitrauktų nuoskaudos, informaciniai-energetiniai blokai ir tas duos didesnės laisvės pojūtį, daugiau energijos. Po to galima įsikūnyti ir geruose žmonėse, pilniau pajusti jų gerumą.

  Jei su įsikūnijimu yra problemų ir mūsų esatis tam labai priešinasi, tai galima atlikti paruošiamuosius pratimus. Tereikia užsimerkti patogiai atsisėdus ar atsigulus. Prisiminti sunkų įvykį . Vaizduotės ekrane gali pasirodyti tikrieji įvykio dalyviai, ar tiesiog kažkoks artėjantis  informacinis-energetinis darinys. Mintyse sakyti jam ir sau : „aš tave myliu“. Tas darinys ar žmogus pradės mažėti kol visai išnyks, arba apsisuks ir nutols. Sakant žodžius „aš tave myliu“, siekti tai pajusti savyje, pajusti krūtinėje. Atlikti tai sąžiningai. Jei atliekate  teisingai, tai po šių pratimų turite pajusti palengvėjimą, o kartais net džiaugsmą. Būtina rinktis įvairius įvykius iš savo gyvenimo, kur buvote nesaugūs, įžeisti, pažeminti. Be to tai galima atlikti kas dieną prieš miegą. Tuomet dienos trikdžiai kažkiek harmonizuosis.  Taip „išlyginsite“ savo jausmus praeityje. Tuomet daugiapoliškumo pratimus bus galima atlikti lengviau.

   Jokiu būdu tuomet nepulkite pasakoti apie tai kitiems. Informacija (gera ar bloga) linkusi gryžti, jei aplinka, iš kurios ji pasitraukė dar nepasikeitė. Tik kai informacija pasikeis ir jumyse įsitvirtins pasitikėjimas tų pratimų veiksmingumu, tik tuomet apie tai galima dėstyti kitiems. Neįsitvirtinusi informacija linkusi suirti arba pasitraukti dėl kitų žmonių neigiamo vertinimo, pašaipos. Žmonės su vienpoliu, siauru mąstymu yra linkę pasišaipyti, išjuokti, pasityčioti, apkalbėti kitus žmones, kurie atrado kažką naujo, kas jiems neįprasta. Siauro mąstymo žmonės priima tik įprasta jiems informaciją, nes tik ją sugeba vienaip ar kitaip įvertinti. Kas nepatirta, tas nesuprantama ir dažniausiai nenorima suprasti, o jei nenorima suprasti, tai geriausia savigynos priemonė – pasišaipymas. Siauro mąstymo žmonės taip visų pirma gina save, savo siaurą suvokimą, po to puola kitus, kurie pradėjo plačiau suvokti. Jų tikslas neleisti šalia esančioms „juodoms varnoms“ netapti nė vienai iš jų balta. Tai susiję su nesaugumu, nes neteks „draugės“ ar „draugo“ laikui užmušinėti. Pagaliau pasąmoningas pavydas, kad kitas keičiasi, o aš tingiu, bijau, nenoriu. Tuomet bet kokiomis priemonėmis stengsiuosi sustabdyti kitą, o ypač patį artimiausią žmogų. Kodėl ypač patį artimiausią žmogų? Todėl, kad jis man teikia daugiausiai malonumų, aš su juo galiu gerai praleisti laiką, jaučiuosi saugi (saugus), nes žinau, kaip kiekvieną kartą ir į ką jis (ji) reaguoja. Ir neduok dieve jis pradės keistis ir bus kitoks (kitokia)! Ar tuomet jis (ji) norės būti su manimi, ar norės draugauti??? Čia yra noro išlikti instinktas, kuris siekia kontroliuoti aplinką, aplinkinius žmones, kad būtų maksimalus saugumas.

  Sekantis etapas, tai daugiapoliškumas. Tuomet vieno seanso metu reikia įsikūnyti tai viename, tai kitame žmoguje ir juos išjausti. Išjausti jų jausmus ir mintis jūsų atžvilgiu, jų jausmus ir mintis vienas kito atžvilgiu. Galima pabandyti išjausti kitų žmonių ėjimą į tą situaciją, kurioje atsiradote ir jūs. Galima išjausti kitų žmonių būtį po tos situacijos. Kaip tie žmonės priima tą situaciją mintimis ir jausmais. Jausmų ir minčių kakofonija gali būti didelė. Tai gana sudėtinga, bet su patirtimi įmanoma. Po tokio seanso tiesiog būtina atsitolinti nuo tos situacijos ir žmonių. Į visa tai žvelgti iš šalies, iš kažkur toli. Būti nesuinteresuotu asmeniu nė vieno žmogaus atžvilgiu, net nei savo atžvilgiu. Būti pašaliniu stebėtoju, kuris vis tolsta, tolsta, tolsta. Leisti sau nurimti. Tik visiškai nurimus galima seansą baigti. Kai kurie po nusiraminimo gali pajusti staigų džiaugsmo pliūpsnį. Leisti tam kurį laiką būti, o tuomet sugryžti į kasdienybę.

  Po dvipoliškumo (kas jau bus didelis pasiekimas) ir daugiapoliškumo pratimų jūsų informaciniam-energetiniam kūne gali būti pašalinių reiškinių, kas atsilieps ir fiziniam kūnui. Kokie tie pašaliniai reiškiniai? Tai padidėjusi energija, skaidresnės, nuoseklesnės mintys, stabilizuoti jausmai, pagerėjusi fizinio kūno būklė. Visa tai bus nevartojus jokių vaistų, vitaminų, mikroelementų, neatliekant jokių fizinių, grūdinimosi pratimų ir pan. Tai tik dėl darbo jausmais ir mintimis. Dėka tų pratimų, jūs jau gyvenime į visus aplinkos įvykius ir procesus savo viduje turite  žvelgti ir reaguoti bent dvipoliškai, o idealiausiu atveju daugiapoliškai. Tik sugebėjimas savo daugiapolinį įdirbį taikyti kasdieninėje praktikoje ir bus rodiklis ar jūs daugiapoliški ir ar jums galima teikti daugiapolišką informaciją. Iš esmės tai aplink mus ta informacija ir taip yra daugiapoliška, tačiau mes jos nematome, nejaučiame, negirdime ir tuo pačiu negalime paimti. Tik formuodami daugiapoliškus jausmus ir mintis, galėsite tą informaciją pasiimti patys.

  Po daugiapoliško įsikūnijimo pratimų suvokimas tampa platus. Protas jau nebegali susidoroti su ta visaapimančia informacija ir jam tenka kitaip mąstyti. Jis tuomet pereina į kitą kokybę, į holograminį mąstymą (tiek erdvėje, tiek laike). Kas tai yra? Savo laiku fizikai atrado tokį erdvinį informacijos apie objektą įrašymo būdą. Lazeriais į stiklinę plokštelę buvo užrašomas vaizdas. Tuomet apšvietus tą plokštelę lazeriu buvo galima atgaminti vaizdą. Po kiek laiko hologramos tapo spalvotos ir jas buvo galima išgauti apšviečiant paprastu šviesos šaltiniu. Hologramą galimą pavadinti erdvine fotografija, nes ją galima sukioti iš visų pusių ir matyti kūno erdvines detales. Tačiau tai ne viskas. Svarbiausia yra tame, kad sudaužius tokią plokštelę informacija apie objektą lieka kiekvienoje duženoje. Užtenka apšviesti tą duženą ir mes matome visą objektą (visą fotografiją), tik jos ryškumas sumažėja. Holografinis mąstymas yra toks, kad galima vaizdą, įvykius šiam momente ir net laike matyti iš įvairių dalyvių pozicijų. Tai matydamas daugiapolis žmogus gali rinktis sau tiek patogią padėtį, kiek jis stipriai nesutrikdo kitų dalyvių padėties, o gal net padeda jiems. Kaip pavyzdys gali būti toks : daugiapolio mąstymo verslininkas ruošiasi kurti savo verslą. Pažvelgęs daugiapoliu žvilgsniu į situaciją šiam momente ir galimą situaciją laike, jis būtinai pažvelgia kaip jo veikla atsilieps aplinkiniams žmonėms, jo darbuotojams, jam pačiam. Sau pačiam tas poveikis būtinai turi būti teigiamas. Aplinkos, aplinkinių atžvilgiu poveikis turi būti daugmaž neutralus, o geriausiu atveju teigiamas (žmonės gaus darbo, gerai uždirbs, bus laimingesni ir jų šeimos bus laimingesnės, valstybė bus turtingesnė ir stipresnė ir pan.).

  Holografinis mąstymas be holografinio jausmo yra negyvybingas, nes tokio kiekio informacijos, be holografinio jausmo apdoroti neįmanoma mūsų kol kas dar fiziškai ribotam protui. Holografinis mąstymas tai nauja mąstymo kokybė, naujas evoliucijos etapas.