DĖMESIO MAGIJA

 Yra toks efektas, kaip dėmesio magija. Apie tai kalba net fizikinius reiškinius tyrinėjantys mokslininkai. Į ką nukreipiamas dėmesys, tas kinta. Pokyčiai priklauso nuo žmogaus gebėjimo koncentruotis, nuo jo emocijų kiekio ir intelekto.

 Dabartyje tiek didelės, tiek mažos pardavimų kompanijos puikiai naudojasi žmonių dėmesio „užgrobimu“. Tos žinios kyla visų pirma iš religijos, kur manipuliuojama masiniu žmonių dėmesiu, tai konfiskuojant žmonių energiją, laiką ir materialines vertybes. Tai ne tik religiniai raštai, tai ir pastovios apeigos, pasakų vaikams kūrimas, filmų bei dainų kūrimas. Taip didėja žmonių dėmesio, jausmų ir protų energijos nutekėjimas tai vienai, tai kitai religijai. Gyduoliai dėmesio energija gali gydyti žmones. Tačiau keliolikos žmonių, ar grupės dėmesio energija, plius jausmų, bei proto ketinimų energoinformacija, daug kartų viršija paskirų gyduolių pastangas. Ir tai visai nepriklauso nuo maldų. Tai tik fonas, kuris kažkiek padeda nukreipti poveikį. Žmonės, susibūrę į grupę, gali tapti magnetu ir poveikis gali būti nukreipiamas vieninga kryptimi. Paskirų žmonių mintys, jausmai, dėmesys tai tik besiblaškančių erdvėje muselių klajojimas, kuris jokio poveikio į aplinką nedaro. Tereikia tik kelioms tokioms „muselėms“ susiburti į grupę, sukurti tam tikrą, vieningą judėjimą, tai ir aplinkinės „muselės“ gali įsilieti į tą pasiskraidymą. Tokius vieningus paukščių būrių pasiskraidymus danguje mes ne kartą regim. Tas būdinga ir žuvų būrių judėjimui. Rimtą poveikį atskiram žmogui, žmonių grupei, tautai, rasei, aplamai žmonijai, gali padaryti būtent toks žmonių vienyjimasis apie tam tikras idėjas deklaruojančias ir veikiančias grupes. Ypač greit į tai įsilieja jaunimas, kuris pilnas energijos bet pakankamai „žalias“, kad suprastų kur vienos ar kitos idėjos gali nuvesti tiek juos, tiek kaip tai atsilieps visiems. Veik nėra šviesuolių, kurie generuotų tinkamas idėjas, nepakanka tų idėjų skleidėjų, kurie tai darytų ne už pinigus, o suprasdami tiesą.

 Mes galime valdyti savo dėmesį, tačiau dabartiniu metu išlaikyti dėmesį gali retas. Tai susiję su informacija perpildyta aplinka. Mes nesugebame atskirti informacinių šiukšlių nuo informacijos. Būtina išmokti atsirinkti reikalingą, tinkamą ir perspektyvią informaciją, praplečiančia mūsų pasaulėžiūrą, didinančią išmintį, o nesistengti „paragauti“ visko ir iš visų „lėkščių“ ir kuo daugiau. Tai paviršutiniška ir varginanti procedūra. Tai sekina dėmesį ir jis tampa paviršutiniškas, nesugebama koncentruotis. Būtent tai būdinga dabartiniam jaunimui. Norint daryti vis rimtesnį poveikį aplinkai ir nebūtinai tai turi būti susiję su gyduoliškumu, būtina gebėti išlaikyti dėmesį kuo ilgiau. Apie tai yra daugybė pratimų ir prirašyta knygų, bei parodyta filmų. Minima, kad elementarus akmens stebėjimas bent 3 minutes kas dieną, jau daro įtaką stebėjimo galioms. Tačiau to nepakanka. Stebėti tam tikrą laiką ramybėje reikia įvairius daiktus, stengiantis ne tik žiūrėti, bet ir mąstyti apie jų vidinę struktūrą, iš ko jie padaryti, kaip buvo padaryti, pagaliau pajusti jausmu, tarsi tapti tuo daiktu, akmeniu, obuoliu ar pan. Kitas etapas tai aplinkoje vykstančių veiksmų, reiškinių stebėjimas. Tam tinka pavasarį dygstantys ir augantys augalai, prie kurių kas dieną prieinama ir ne mažiau 3 minučių stebima, įsijaučiama. Beje turi būti stebima ne vienas augalėlis, o įvairūs. Po to galima stebėti žmones, jų gyvenimus, ginčus, kasdieninę rutiną ir kur tai nuveda. Tai jau rimtas pasiekimas, nes tuomet galima pradėti jausti žmonių jausmus, nuotaikas, tam tikras, ryškias jų problemas, pajusti jų charakterius ir ko iš jų tikėtis. Ir būtent tame etape prasideda ne tik žmonių jausmų stebėjimas, bet ir savo jausmų reakcijos. Jausmai tai stipri energija, kuri per stebėjimo kanalą į objektą gali nešti informaciją, kurią sulipdo protas. Pavyzdžiui pasiekus tam tikrą stebėjimo lygį galime stebėti kažkokį tai žmogų, turintį problemą. Gal net pajusti tą problemą, o gal tas žmogus net įvardins tą problemą. Tuomet mumyse pradeda kaupti jausmai, banguoja tam tikros emocijos. Belieka sudėlioti tam tikras mintis, palinkėjimus tam žmogui ir „pradurti“ savo emocijų prisikaupusį „balioną“. Tai pliūptelės į erdvę, paprastai, bet nebūtinai, link to žmogaus. Jei problema nedidelė, tai ji gali gana greit išnykti. Jei didelė, tai šiek tiek sumažėti. Jei susivienytų žmonių grupė ir paleistų tokią „bangą“, tai net sudėtinga problema gali išnykti. Ir būtent iš čia ir ta vadinama maldos galia. Iš tiesų, kaip minėjau, malda čia ne prie ko. Ji tik suvienyja žmones-magnetukus tam tikru momentu, vieningam dėmesiui, vienos krypties poveikiui. Ir joks dievas čia ne prie ko. Patys žmonės tai daro. Ir kai tai supras kuo daugiau žmonių, tuo greičiau žlugs religijos, mistikos, pasakos ir oficialiai atsiras mokslai, kurie studijuos tuos reiškinius ir mokyklose mokys tuo naudotis. Dabartiniu metu visa tai vyksta neoficialiai, su mistikos, kartais po religijų šydais. Kuriamos parapsichologijos, ekstrasensų mokyklos, kuriuose dalis tiesos sumaišoma su mistika į tokią mišrainę, kad galų neatkapstysi. Žmonės daug gali, ypač jei kuo daugiau teisingų dalykų mokyti nuo pat „gilios“ vaikystės, o ne pasmerkti vaikų psichiką pasakoms ir iliuzijoms. O susivienyja žmonės dar daugiau gali, net tarsi neįmanomų dalykų. Būtent todėl, kad žmonės to nesuprastų ir nesivienytų yra tiek daug trukdymų kuriama. Pastoviai mirguliuojančios reklamos, skleidžiamos baimės, nelaimingų įvykių sureikšminimas, valdžios veiksmai padaryti žmones priklausomus tiek savo sveikatos atžvilgiu, tiek saugumo atžvilgiu ir t.t. Savigyna nuo agresoriaus tampa mažiau pavojinga, nei agresija iš valdžios prievartos organų tavo atžvilgiu už apsigynimą nuo agresoriaus. Lengvai gali tapti apkaltintas, kad netinkamai gyneisi nuo agresoriaus. O, kad kai tave užpuola, o ypač su pavojingomis tavo gyvybei priemonėmis, tu negalvoji ir giniesi visokiomis priemonėmis, tas valdžios nejaudina. Tipo geriau nukentėti ar net žūti, bet per stipriai nenuskriausti vargšo agresoriaus. Teisinė sistema išsigimusi. Taip pat išsigimusi ir medicina, kuri tavo iš esmės farmacinė. Daugybė chemijos, skiepų, medicinos suskaldymas į siauras sritis. O kur sveikatos profilaktika, kur gydymas viso žmogaus, o ne atskirų jo dalių. Vaistinių tapo tiek pat kiek parduotuvių??? O mokymo sistema, kuri patogumo dėlei, tapo vieninga ir neorientuota į vaiko gabumus. Įvairių gabumų ir net negabumų vaikai suplakami į vieną „katilą“ ir iš to gaunamas abejotinas „viralas“. Vieninga švietimo sistema, kuri pradžioje pakėlė bendrą liaudies švietimą, tapo stabdžiu ir net pradėjo išsigimti. Visuomenėje pradeda vyrauti vidutinybė, ar net žemiau vidutinybės. Esant dabartinėms technologijoms yra būti atsijoti vaikus pagal intelekto lygį ir pastoviai sijoti mokymo metu, nes kažkas „degraduos“, o kažkas pakils. Ir tik pagal intelekto lygį duoti atitinkamas užduotis, kad tas intelektas toliau augtų. Taip turi būti ir su gebėjimų auginimu. Kas gabesnis, tam duoti sudėtingesnių užduočių, kad jo gabumai augtų. Nepavyko, ką padarysi, vadinasi tai tavo riba ir tai normalu. Tik maksimumo reikalavimas gali visuomenę pakelti į naujus lygius ir visuomenė progresuos, nebus „daržovė“, ar net degraduos. Aišku būtina keisti ir socialinę, gamybinę sistemą, nes dabartinėje slypi pavojinga degradacija ar net susinaikinimas.

 Dabartinėje aplinkoje tapo perdėtai daug atimančių mūsų dėmesį, jausmus, mintis. Svarbu išgryninti save. Atskirti „pelus nuo grūdų“ ir tai daryti kas dieną, kas valandą, kas minutę. Lavinti kūną, kontroliuojamus jausmu, intelektą.