DEMOGRAFINĖS PROBLEMOS

 Keista stebėti, kuomet šeima pajaučia „pasaulinę“ katastrofą, kuomet jų vaikas miršta dėl ligos ar nelaimės. Tai tragedija, bet ne katastrofa. Tačiau ji tampa tokia šiais laikais, kuomet šeimoje tik vienas ar keli vaikai. Tuomet tikrai katastrofa, nes į vienintelį ar vieną iš… sudėta tiek dėmesio, lėšų, meilės, kad tampa nepakeliamai skaudu, ypač moterims. Tačiau prisiminus mūsų senolius, kuomet šeimoje būdavo apie 5-10 vaikų, tai tokios nelaimės nebūdavo tragedija. Gamtoje tai normalu, kad kažkas tai žūva, kažkas silpnesnis ar tiesiog perdėtai smalsus ir neatsargus. Jei toks požiūris ir tiek vaikų šeimose būtų dabar, tuomet nebūtų toks perdėtas vaikų sureikšminimas, jų perdėtas lepinimas. Kuomet šeimoje vaikų daugiau, jie ne tik padeda mamoms ir tėčiams buityje, bet ir vienas kito auklėjime, priežiūroje. Dabartinės šeimos, su vienu kitu vaikų yra ne tik, kad nenormalios, bet ir su realiomis tų vaikų psichologinėmis problemomis, susireikšminimo problemomis.

 Vaikų neturėjimą moterys, ar šeimos, kompensuoja šunų ar kačių turėjimu. Gyvūnų turėjimu kompensuojama ir tik vieno kito vaiko teturėjimą. Kiekviename žmoguje, o ypač moteryje, genetiškai slypi globos, rūpesčio jausmai, labai artimi meilės jausmui. Tas jausmas būdingas ir vaikams. Tačiau vietoj brolių ir sesių, jam pakišamas gyvūno surogatas. Tam turi įtakos ir filmai, kur „normali“ šeima tai ta, kuri turi namą ar butą, dažniausiai vieną vaiką (retai du) ir būtinai šuo. Žmonės programuojami neturėti vaikų ne tik filmuose, bet ir socialiniuose tinkluose, kur siūloma globoti paliktus gyvūnus, ar ką tik gimusius šuniukus ir kačiukus. Savu laiku žmonės žinojo ir elgėsi taip, kad dauguma, o kartais ir visa vada šuniukų ar kačiukų buvo užkasama arba skandinama. Ir tai buvo natūralu, nes paliekant juos, reiks maitinti ir jų vis daugės. Ašaros dėl šių gyvybių, Gamtoje yra naivios ir nieko nekainuoja. Kiek šiuo metu vien Lietuvoje tokių kačių ir šunų ne tik kaimuose, bet ir butuose ir aišku dažnai ne po vieną. Jiems visiems reikia maisto, įvairių priemonių. Maistas, tai kitų gyvūnų mėsa ir keista, kad veganai, globojantys šuniukus ar kates neverkia dėl jų maistui paskerstų kitų gyvūnų. Dvigubi standartai? Būtent veganams ir vegetarams, jei jie sąžiningi, būtent ir reiktų atsisakyti laikyti savo namuose tuos gyvūnus ir kviesti tą daryti kitus. O dar nepamirškime skiepus, kirpyklas, priežiūros namus, laidotuvių namus ir net specialius viešbučius, skirtus žmonėms su gyvūnais. Visa tai lėšos, kurios būtų skiriamos žmonių vaikams. Taip meilė ir dėmesys, lėšos iššvaistomi gyvūnams o ne žmonių vaikams. Taip programuojamas žmonių mažinimas ir man tai rūpi visų pirma Lietuvoje, ir taip mažoje tautoje. Gal reikėtų atidžiau pasiknaisioti po savo psichiką ir suprasti kaip mus „lėlininkai“ programuoja įvairiose srityse? !