DIEVAI 2

 Žmogus yra tam tikra energoinformacinė struktūra. Jo kūne vyksta daugybė cheminių reakcijų, o cheminės reakcijos, tai elektronų sąveika. Susikuria įvairūs elektromagnetiniai laukai, kurie veikia ir aplinką. Kuo žmogaus kūnas labiau vystosi, tuo stipresni elektromagnetiniai laukai aplink jo kūną ir jų stiprumas, o ypač kryptingumas priklauso nuo smegenų ir stuburo kanalo. Tai yra žmogaus kūnas, kaip antena spinduliuoja elektromagnetines bangas. Tas bangas jaučia visa aplinka, o geriausiai iššifruoja tik kiti žmonės, kurie savo smegenyse operuoja panašiomis sąvokomis, vaizdiniais. O būtent tai visuomenės suformuotos sąvokos. Ypač tai ryškiai atsispindi dvyniuose, kurių organizmai jaučia vienas kitą nepriklausomai nuo atstumo. Dar tas pastebėta pas mamas, kurios savo vaikų būseną gali jausti bet kokiame atstume. Aišku tai priklauso nuo nusistatymo vienas kito atžvilgiu. Tai panašu į radijo imtuvą, kuomet sukinėjama „rankenėlė“ ir „pagaunama“ ieškoma banga. Tai yra jei mama dažnai galvoja apie savo vaiką, ji tarsi nusistato savo „imtuvą“ ant tam tikros bangos ir savotiškai „girdi“ savo vaiko būseną. Jai tai lengva padaryti, nes ji užaugino savo vaiką savyje ir tai dalis jos kūno. Tas pat ir su dvyniais. Jie užsimezgė ir brendo mamos kūne tam tikrą laiką ir todėl jaučia vienas kitą. Dažnai būna, kad jei suserga vienas iš dvynių, tai sunegaluoja ir kitas, nepriklausomai kokiuose kontinentuose pasaulyje jie būtų. Galima tai pavadinti poerdviniu, kvantiniu ryšiu, kurio mokslas dar neištyrinėjo. Vienas iš šio ryšio pradininkų buvo rusų mokslininkas Garejavas.

 Jau apie šimtmetį, kaip išsivysčiusiuose ir besivystančiose šalyse vykdomi moksliniai eksperimentai, susiję su žmogaus kūnu ir smegenimis. Paskutiniu metu ypač daug tyrimų susietų su smegenimis. Nustatyta, kad ką tik gimęs vaikas turi perdėtai daug smegenų ląstelių, kurie „stumdosi“ šonais. Beje gerai žinomas faktas, kad vaikui gimus, po kelių dienų pasireiškia vaiko „gelta“, kuomet jis truputį pagelsta. Tai įvyksta todėl, kad jam gimus, jis turi perdėtai daug eritrocitų, pernešančių deguonį kūne ir dalis jų, kaip nereikalingi suyra, sukeldami „geltos“ efektą. Tai yra Gamta pačioje pradžioje kūnui gerai funkcionuoti suteikia perdėtai daug tam tikrų „gėrybių“. Visa tai dėl siekio padidinti prisitaikymą prie agresyvių aplinkos sąlygų. Aprūpinimas deguonimi yra supersvarbus išgyvenimui, todėl eritrocitų ir superdaug. Pagal mokslininkų nustatymus, labai svarbi sritis yra ir organizmo veiklą, bei prisitaikymą reguliuojanti sistema, tai neuronų, nervinių ląstelių sistema. Todėl kūdikis jų turi perdėtai daug. Kūdikiui augant, dalis neuronų atmiršta, kaip ir eritrocitai – dėl nereikalingumo. Tarpai tarp neuronų tiesiog užimami jų ryšių kojelėmis. Tai yra gerėja ryšiai tarp dirbančių, reikalingiausių neuronų. Būtent todėl, kad vaikas turi tiek daug neuronų, jis gana greit „pagauna“ mokslus iš aplinkos ir ypač jam aktualius. Kuo dažniau vaikas atlieka tam tikrus veiksmus, tuo stipresni ryšiai susikuria tarp ta veikla užimtų neuronų ir lieka visam gyvenimui. Faktiškai tai galima pavadinti storiausiais „kabeliais“, kuriais teka elektra. Net vieną ar kelis kartus vaiko pakartoti veiksmai, o ypač jei tai jo organizmui sukelia malonumą, pasitenkinimą, užsifiksuoja kaip gana stori „laidai“. Tarp smegenų ląstelių vyksta savotiška konkurencija dėl išgyvenimo, todėl stipriausios ir aktyviausios ląstelės skuba kuo greičiau „įsijungti“ į bet kokius dirgiklius, veikiančius tiek iš aplinkos, tiek dėl vidinių procesų. Žinant visa tai, jau nuo kūdikystės būtina kuo labiau lavinti vaikų nervinę sistemą, sukuriant įvairias situacija, įvairius poveikius. Tai yra veikti vaiko kūną įvairiais stresais, kad kuo daugiau būtų įjungta nervinių ląstelių. Kad kuo mažiau būtų nereikalingų, nes jos miršta visam laikui.

 Daugumai žmonių gerai žinoma pasaka apie vaiką, vardu Mauglis. Sukurta begalės filmų, bet visa tai melas. Tai panašu, kaip ir religinės pasakos. Indijoje džiunglėse buvo rastas ne vienas kūdikis, savotiškai užaugintas tarp vilkų, tarp gyvūnų. Tai patvirtinta dokumentaliai ir foto yra. Tokie vaikai negalėjo, teisingiau jau nebeturėjo galimybės „įsipaišyti“ į visuomenę. Jų daugybė smegenų ląstelių numirė dėl nereikalingumo. Manoma, kad žmogus susikuria iki 6 metų amžiaus, toliau tik patirtis auginama. Būtent iki 6 metų sugebėjusios išlikti smegenų ląstelės, parodė savo reikalingumą, gebėjimą išgyventi konkurencijoje. Todėl žmogaus charakteris, jo savotiškas „ašis“, susikuria maždaug iki 6-7 metų amžiaus. Aišku dėl stiprių stresų ir aplinkybių, charakteris gali kažkiek keistis, bet pamatai, tai yra nervinių ląstelių kiekis ir reikalingumas kuriamas iki tam tikro amžiaus. Todėl žinantys tai tėvai, turėtų su kūdikiu ne „gu gu“, „ga ga“ žaidimus žaisti, o kalbėti aiškiai, raiškiai ir žaidimuose turi būti kuo daugiau gyvenimiškų situacijų, kurias vaikas turėtų galimybę spręsti kuo labiau savarankiškai. Taip daugiau nervinių ląstelių taps reikalingos. Televizija ir netikri vaizdeliai ekrane mažai vysto vaiko nervinę sistemą. Tik realus poveikis su aplinka, kur būna tiek ir realaus skausmo ir džiaugsmo, tiesioginis gamtos poveikis, aplinkos pokyčiai, kelionės ir t.t., suteikia galimybę išsaugoti daugybę neuronų, kurie bus reikalingi tolimesniame gyvenime. Pavyzdžiui vaikams sekamose pasakose turi būti kuo daugiau realių elementų ir kažkiek fantastinių, kad vaikai galėtų vystyti savo vaizduotę. Kuo mažiau „baisių“ pasakų ir kuo daugiau „galimybių“ pasakų. Ypač svarbios ne tipo atskirų herojų supergalimybės, o bendros, tam tikros žmonių grupės pastangos, veiksmai. Tai yra vystyti ne vaiko atskirtybę, o bendrumą, visuomeniškumą, pagalbą vienas kitam, o ne tipo „aš vienas viską galiu“. Būtent visuomenė savyje saugo žmogiškas vertybes ir tik visuomenėje užauga žmogus, o ne Gamtos glėbyje. Gamta neturi nieko žmogiško. Ji pati sau ir turi savo dėsnius. Joje išgyvena tik patys stipriausi, gudriausi, prisitaikantys, gebantys pirmi smogti ir laimėti. Žmonių visuomenė susikūrė būtent tarpusavio pagalbos, atjautos, pagaliau sąžinės, kaip pagrindinio įstatymo dėka. Ir visa tai kūrėsi su laiku ir neturi jokio ryšio su peršamomis religijų dogmomis. Religijos tik privatizavo žmogiškas vertybes ir „užsirašė“ sau. Beje dabartinė žmonija yra dar tik auganti savo Žmogiškume. Ji dar turi religiją, kuri riboja pasaulio suvokimą, daro jį nepilną. Nors žmogaus išnaudojimo žmogumis sistema ir sumažėjo, bet ji tebėra – kapitalizmas. Žmonės, veikiami Gamtos dėsnių, savo kuriamoje visuomenėje pasilieka stipriausiojo teisę, pasiliko ir gudrumo bei prisitaikymo dėsniai. Reiškia nuo Gamtos žmogus toli „nepabėgo“. Tačiau su Gamta ir jos dėsniais kovoti beprasmiška. Tik pritaikymas žmogiškų vertybių, kaip ir Gamtos dėsnių, gali sukurti tam tikrą pusiausvyrą ir galimybę žmonijai toliau vystytis.

 Žmogaus organizmas, sukurdamas aplink savo kūną tam tikra elektromagnetinę erdvę, savo mintimis, siekiais, svajonėmis spinduliuoja kryptingas bangas, veikiančias aplinkinius žmones. Taip susikuria ne tik ryšiai tarp žmonių, ne tik bendri siekiai, bet savotiška kova. Kas neturi siekių, svajonių, savo „ašies“, tampa siekiančių ir turinčių savo „ašį“ savotiškais „robotukais“, kuriems suteikiamas darbas nuo ryto iki vakaro, savotiškas konvejeris, už atlyginimą, kurio pakanka maždaug mėnesiui. Tai savotiška vergija į kurią, kartais net ne dėl savo pasirinkimo, o dėl aplinkybių susiklostymo, turi „įsipaišyti“ ir turėję savo norų ir svajonių, bet su gyvenimo ir aplinkybių „sulaužyta ašimi“. Tokie žmonės dažnai kelia problemų tiek sau tiek visuomenei. Tai ir suicidas, alkoholizmas, narkomanija, agresija prieš aplinkinius ir t.t. Kentėdami patys, jie savotiškai siekia keršyti aplinkiniams, visuomenei. Tokiems žmonėms gali kažkiek padėti visuomeniniai pagalbos ir informacijos centrai. Kol kas tokia pagalba visuomenėje suteikiama prastai, atmestinai, nes kapitalistiniai sistemai tokie žmonės našta, kaip beje ir pensijinio amžiaus žmonės. Juos siekiama kuo skubiau „nurašyti“. Asmeninė pagalba probleminiams žmonėms, tai visų pirma didelė atsakomybė, kuria apsikrovę žmonės, dažniausiai savotiškai „paskandina“ savo gyvenimą. Ypač tai ryškiai matoma gailestingų moterų atžvilgiu, kurios ištekėjo, arba priėmė į sugyventinius alkoholikus, narkomanus, ar pažeistos psichikos žmones. Dauguma tokių moterų religingos ir priima tai kaip „kryžiaus“ nešimą. Gamtai ir jos dėsniams tai silpnos grandys, kurios turi atmirti. Pavyzdžiui pas musulmonus šiuo atžvilgiu yra geras Gamtos dėsnio pritaikymas. Ten galima daugmoterystė, kur blaivus, aktyvus, turintis „ašį“ vyras gali turėti keletą moterų. Tuomet alkoholikai, narkomanai neturi galimybės daugintis, nes moterys jų nesirinks. Tuo būdu pažeista alkoholizmo, narkomanijos genetika tokių žmonių kūnuose neturi galimybės būti perduota per giminę toliau ir aišku į šeimas nepakliūva ir su genetiniais, ar psichikos išsigimimais. Tuo būdu atmiršta silpnos ir pažeistos „grandys“. Visuomenė tampa labiau gyvybinga, genetiškai švaresnė. Vyksta savotiška vyrų konkurencija dėl vidinės švaros ir vysto jų „ašį“, kovingumą, siekį realizuotis.

 Atskiri žmonės sukuria aplink save elektromagnetinius laukus, kurie faktiškai yra energoinformaciniai laukai. Tai yra jie savyje turi ir energiją ir informacija. Informacija tai ką žmogus sukaupė ir kaupia savyje, jo svajonės, siekiai, interesai, jo valia tai „ašis“, to lauko stiprybė. Žmogus, gyvena visuomenėje ir be jos jis neišgyventų. Todėl savo energoinformaciniu lauku (svajonėmis, interesais…) jis siekia „įsipaišyti“ į visuomenės sukurtą ir kuriamą „paveikslą“. Tai yra į žmonių grupes, žmonių mases. Susikuria bendri energoinformaciniai laukai, kurie jau įtakoja ne tik tuose laukuose esančius žmones, apjungtus bendrais interesais, bet ir kitus. Tai galima palyginti su savotišku magnetu, kuriame atomų elektroniniai apvalkalai veik vieningai orientuojasi tam tikra kryptimi. Ir kuo daugiau tokių atomų, orientuotų viena kryptimi, tuo tas magnetas stipresnis, nepriklausomai nuo jo mažumo ar didumo. Taip ir su žmonių visuomene. Kuo labiau, tam tikra žmonių grupė apimta vienos idėjos (tipo vienos krypties), tuo tos grupės poveikis visuomenei stipresnis. Aišku poveikis visuomenei priklauso ir nuo grupės didumo. Mokslininkai, eksperimentiniu būdu, dar praeitame amžiuje nustatė, kad poveikį visuomenei gali daryti grupė, kurioje yra bent šiek tiek daugiau žmonių nei 100. Valstybei gali daryti poveikį jau 1% iš tos valstybės. O rimtus pokyčius gali padaryti 10% ir šiek tiek daugiau procentų. Reiškia visi kiti tiesiog yra įtraukiami į procesą, net nesipriešindami jam. Faktiškai galima tai palyginti, kaip vienas žmogus iš dešimties nusprendžia kaip kiti devyni turi gyventi ir mąstyti. Aišku jei tas vienas žmogus turi savo „ašį“ yra valingas, aktyvus, gudrus tiek, kad sugeba valdyti likusius žmones tiek jų tarpusavio supriešinimo dėka, tiek baimės ir įvairių apgaulių būdu. Elementarūs Gamtos dėsniai.

 Žinant, kad tam tikras žmonių kiekis, savo vieninga idėja, siekiu sukuria tam tikrą energoinformacinį lauką, kuris įtakoja kitus žmones, galima daryti išvadą, kad tas energoinformacinis laukas tampa tam tikra esybe. Ir tie laukai turi savo pavadinimą – egregoras. Patekę į šios esybės erdvę, tiek savanoriškai, tiek draugų, pažįstamų įtraukti, jau nelabai sugeba iš Jo pabėgti. Tai nereiškia, kad Jie visi yra blogi. Yra daugybė įvairių egregorų. Pavyzdžiui jei žmogus mokosi medicinos, tai jis pakliūva į „medikų egregorą“, tai yra apie mediciną mąstančių žmonių energoinformacinį lauką. Ir kuo labiau jie atsiduoda mokslams, idėjoms, tuo stipresnis tampa tas laukas ir tuo daugiau iš to lauko tokie studentai gauna „gatavų“ idėjų ar sprendimų. Tame egregore „plaukioja“ visų, ypač šiuo metu gyvų žmonių spinduliuojama informacija, mintys, idėjos, galimi problemų sprendimai. Ir kuo labiau tam egregorui atsiduoda žmogus, tuo jis efektyviau gali atlikti savo darbus. Tas egregoras reikalauja būti pastoviai atviru jam protu, pastoviai būti aktyviu, pastoviai mokytis ir siekti naujovių. Jei specialistai aptingsta, nesimoko, nėra aktyvūs, tuomet egregoras dalinai „užsidaro“ ir toks specialistas praranda savotišką intuiciją savo darbe. Susilpnėja jo energoinformacinis ryšys su kolegomis visame pasaulyje. Blogai besimokantys, neturintys „kibirkšties“ studentai taip ir neigyja tam tikros intuicijos, nes neturi gero ryšio su egregoru. Ir taip su visomis profesijomis. Tas pats ir su bet kokiomis idėjomis ir ypač su religijomis. Yra tik kelios pasaulinės religijos, tai yra keli galingi energoinformaciniai egregorai, kurie daro įtaką savo sekėjams ir aplinkiniams. Tuos egregorus galima pavadinti savotiškais dievais. Juose „paskendę“ sekėjai, dažniausiai negali iš jų ištrūkti, nes pasijaučia nesaugūs. Iš esmės nesaugūs dėl tipo prarastos bendruomenės, bendrumo ir „šiltų“ santykių, su tam tikra žmonių grupe, saugumo. Tai jau Gamtos instinktų problema. Kam pavyko iš tokių egregorų ištrūkti, tai palygino su savotiškais „laužymais“ kaip išeinant iš narkomanijos ar alkoholizmo. Tai realiai veikia ne tik psichiką, bet ir kūną. Bet kokiems egregorams, kad jie išgyventų yra būtinas „sekėjų“ elektromagnetinis nuolatinis spinduliavimas. Kitaip „magnetas“ susilpnės, ar net visai nustos juo būti. Todėl pavyzdžiui religiniams egregorams išlaikyti daromos nuolatinės apeigos nuo pat žmogaus kūno gimimo iki mirties. Siekiama tų apeigų pastovumo maldų pavidalu, kad „bioroboto“ programos būtų pastoviame tonuse, kad egregoras gautų emocijas ir energiją. Dėl emocijų ryškumo, apeigos ne tik pastovios turi būti, bet ir vadinamos „šventinės“, savotiško „susibėgimo“ laike ir erdvėje. Pavyzdžiui bažnyčioje susirinkusi didelė grupė žmonių, savo emocijomis, savo energoinformaciniu lauku veikia tiek vienas kitą, tiek savo artimuosius, kurie nelanko bažnyčios, tiek kitus aplinkinius. Artimuosius veikia labiau, nes yra genetinis artumas.

 Manau ne vienas žmogus yra pastebėjęs, kad kai kurie žmonės yra savotiški energetiniai „vampyrai“. Jie sukiršina tarpusavyje žmones ir stebėdami iš šalies patiria džiaugsmą, savotiškai pasimaitina. Kiti ieško asmeninių konfliktų, apkaltina visai nekaltus žmones nebūtais dalykais ir patiria malonumą dėl tų žmonių bejėgiškumo, ar nervinio jų priepuolio, isterijos. Tokio, energoinformacinio „vampyrizmo“ formų yra daug, bet esmė viena – pasimaitinti. O mityba tai ne fizinė, o energetinė ir informacinė. Manoma, kad žmonių, kai kurie sukurti egregorai taip pat minta panašiai – sukeldami tam tikras situacijas. Jei pavyzdžiui profesiniai egregorai gali sukurti situacijas, kuriose „studentas“ tobulės, paklius į situacijas kur reikės rasti tam tikrus sprendimus ir juos pateiks egregoras, intuicijos pavidale, tai yra egregorai, kurie ne „tobulina“ žmones, o uždaro juos ritualų ir emocijų spinduliavimo rėmuose. Tai yra patys žmonės sukuria sau „dievus“, nuo kurių jie po to tampa priklausomi. Teisingiau tokius egregorus sukuria žmonių grupės, dažniausiai siekiančios valdyti likusius žmones. O jei valdai, tai tuo pačiu ir garantuotas materialinis aprūpinimas, kitų žmonių suneštas. O tam palaikyti viso labo tereikia pastoviai atlikinėti tam tikrus vaidinimus, ritualus. Na dar reikia kuo daugiau tam tikrų ritualinių pastatų, filmų, knygučių. Aišku pačioje pradžioje tam tikrų raštų ir knygų nepakako. Teko tūkstančių tūkstančius viešai nužudyti, kad įbauginti likusius. Teko visuomenės „grietinėlę“ ir valdančiuosius papirkti. Nepaperkamus įbauginti arba nužudyti. Tokia pradžia buvo visų religinių egregorų. Visi jie sukurti ant kraujo ir lavonų, kad suvaržyti žmonių mąstymą. Stipriausios religijos būtinai perėmė silpnesnių religijų apeigines šventes, net vietas, kur stovėjo silpnesnių religijų apeiginei pastatai ar vietos. Vienas iš Gamtos dėsnių, kur laimi stipresnis ir agresyvesnis, smūgiuojantis pirmas. Silpnesni, pagal Gamtos dėsnius arba prisitaikė arba išnyko. Pavyzdžiui Lietuvoje jėzuitų ordinas savo laiku galutinai sunaikino visus žynius ir nepaklusniuosius. Tuo pačiu jie tipo įsteigė „švietėjiškas“ organizacijas. Istoriją siekia rašyti stipriausieji, todėl būtent jėzuitų ordinas yra vienas iš agresyviausiai įperšančių pasauliui krikščionišką religiją tiek per žudynes, tiek „švietėjiškas“ įstaigas silpniems jaunimo protams.

 Tyrinėjantys egregorų veiklą, jų savotišką gyvenimą, daro išvadas, kad bet kas, sugebantis neutraliai „prisisiurbti“ prie religinių egregorų gali savotiškai maitintis religingų emocijomis. Ir viena iš versijų, kad tai gali būti ir nebūtinai Žemės planetos esybės. Reiškia yra egregorai, kuriuos žmonės sukuria ir kurie jiems yra būtini, pavyzdžiui profesiniai. Tačiau yra ir vampyriniai egregorai, kurie siurbia emocijas, sukuria situacijas, kaip tas emocijas pasiimti. Pavyzdžiui sukuria „nelaimingas“ situacijas, kitų žmonių veiksmų dėka, kad kažkokie tai žmonės kentėtų ir skleistų skausmo, bejėgiškumo emanacijas. Kitiems sukuria situacijas, kur jie patiria „išgijimą“ (beje paprastai aplinkinių žmonių energijos dėka) ir skleidžia džiaugsmą, padėką egregorui, vadindami jį dievu. Tai pateikiama kaip dievo teikiami stebuklai ir silpnus protus dar labiau pririša prie religinio egregoro, arba pritraukia naujų sekėjų. Žmonės gi pamiršo nepaklusniųjų religinio egregoro kūrėjams žudymus. Žmonių gyvenimas trumpas ir per 20-30 metų, šiais laikais, galima pakeisti didelės visuomenės dalies mąstymą ir atmintį. Tam aktyviai naudojama TV ir kitos masinės informacijos ir dezinformacijos priemonės.

 Žmonės, visų pirma kaip energoinformacinės esybės, savo kūno elektromagnetinio spinduliavimo ir poervinių, kvantinių ryšių dėka, kuria tiek didelius tiek mažus egregorus. Pavyzdžiui yra giminės egregoras, kuris gali padėti giminei išlikti stipriai ir sveikai ir tuo pačiu turtingai, jei giminės atstovai sąžiningai, savo kasdieninėmis mintimis ir veiksmais dalyvaus jame. Yra ir asmeninių siekių bei svajonių agregorai, kuriuos galime auginti savo kasdienine veikla tam tikra kryptimi. Tuomet mes tarsi maži magnetukai kuriame sau savotišką „koridorių“ erdvėje ir laike, kuriuo žengti ir kažko pasiekti mums mažiau trukdys kiti žmonės, arba net padės. Yra begalės kitų žmonių sukurtų mažų energoinformacinių esybių, kurios yra erdvėje, kurios veikia, arba miega. Yra „alkanų“ energoinformacinių darinių, kurie veikia kaip parazitai, o kai kurie iš jų tai daro nes yra be darbo ir siekia išgyventi kaip išmano. Kaip fizinėje Gamtoje taip ir energoinformacinėje Gamtoje (iš esmės viskas vieninga) vyksta tie patys procesai.