DIEVAS AR DIEVAI

  Visus, siekiančius tiek savo, tiek pasaulio pažinimo, bei ieškančius Tiesos domina Dievo klausimas. Anksčiau buvo akcentuojami Dievai iš kurių vienas ar keli buvo „viršiausi“. Tačiau pasaulį, krauju, melu, papirkinėjimu užkariavusios kelios religijos, kurios iš esmės akcentuoja vieną Dievą. Visi kiti tik pagalbininkai, Jo valios vykdytojai. Indijoje iki šiolei tiek daug Dievų ir dievybių, kad lengvai galima paklysti toje „minioje“. Nuo mažumės buvau programuojamas tikėti į vieną Dievą, nors gyvenimas man daug kartų bandė „pasakyti“, kad tai ne visai tiesa.

  Esant šiuolaikinėms biotechnologijoms kuo ne Dievai yra šiuolaikiniai genetikai. Jie jau puikiai gali gaminti žmonių klonus, gali gaminti hibridus. O jei pažvelgtume šiek tiek į priekį, tai žmonių genetiniam „tobulinimui“ nėra ribų. O jei suvoksime, kad be žmonių civilizacijos, tokioje milžiniškoje erdvėje, turi būti daugybė, net gerokai už mus išsivysčiusių civilizacijų, tai aišku kas tie Dievai. Jie, savo laiku ir savo interesams, gal būt tobulino žmogų, o gal ir sukūrė? Mes negalime atsakyti į tą klausimą. Tai teisėtas klausimas, nes jų galimybės, mūsų supratimu, yra nesuvokiamos. Tereikia tik mintį dar labiau išplėsti ir suprasime, kad ir jie, „aukštesnių“ Dievų kūriniai ir manau jie tai suvokia, jei jau kai kurie žmonės tai suvokia. Religijos tą suvokimą riboja, bijo, kad jų „avelės“ ištrūks iš gardo ir pradės mąstyti, ieškoti tiesos. Be tyrinėjimo, be mokslo, tiesos neįmanoma rasti. Todėl ir mokslas yra savotiškai ribojamas, iškraipomas tų pačių religijų dėka.

  Vien pažvelgus į svarbiausią žmogaus sistemą, žmogaus smegenis, susidaro vaizdas, kad žmogus iš esmės yra sudarytas iš dviejų dalių. Sakoma, kad Dievas yra žmogaus viduje, o kur? Fiziškai pirmiausia Jį rasime smegenyse, bet Jų čia du. Tai kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai su savo „šakomis-šaknimis“ po visą organizmą. Kairysis smegenų pusrutulis specializuojasi labiau loginiams, matematiniams veiksmams, o dešinysis – emociniams, fantazijos. Kairiojo smegenų pusrutulio „šakos – šaknys“ pasklidusios po dešinę žmogaus kūno pusę, o dešiniojo smegenų pusrutulio – po kairę. Man jau vien tas faktas pradžioje pasirodė keistas. Čia panašu į tai, kad aš gyvenu Lietuvoje, bet valdau Latviją, o kas gyvena Latvijoje, valdo Lietuvą. Bet taip aš tampu labai priklausomas nuo kitoje valstybėje gyvenančio valdovo, bet ir jis tampa nuo mano veiksmų  priklausomas. Tarsi specialiai susaistomos priešybės į vienybę. Tai akivaizdžiai parodo, kaip organizmo struktūroms, patiems gyviems organizmams yra svarbu vienybė, visuma, o ne individualumas, atskiras egoizmas. Jau iš mūsų sukūrimo principo turi būti aišku, kad visuma, ryšiai, bendrystė yra svarbiau už atskiro individo sureikšmintus interesus, poreikius.

  Dešinysis smegenų pusrutulis, kaip emocijos, fantazijos „specas“, savo teritorijoje turi būtent širdį, kuri emocionaliai reaguoja į pokyčius aplinkoje ir mums atrodo, kad tai jausmų šaltinis. Bet tai tik reakcijos į jausmus įrenginys. Beje širdis, per kraujagyslių sistemą, atneša maistingas medžiagas abiems „dievams“, nors ją valdo tik dešinysis pusrutulis.  Kairiojo pusrutulio kompetencijoje yra kepenys, kurių viena iš funkcijų yra gaminti ir sandėliuoti maistą abiem „dievams“.  Aišku kepenys dar dalyvauja toksinų neutralizavimo procese, o energoinformaciniu atžvilgiu – jos „jaučia“ ateitį. Tai ne tiek jausmas, kiek elementarus mūsų kairiojo „dievo“ veikla. Loginis pusrutulis, kaip superkompiuteris analizuoja informaciją, atplūstančią iš išorės per įvairius kanalus (ir net tokius, kurių mes nežinome). Tos analizės rezultatas tiesiog atsiliepia į kepenų veiklą, kaip ir dešiniojo „dievo“ į širdies veiklą. Sakoma kepenyse gimsta pyktis ir piktas žmogus įvardinamas kaip „tulžingas“. Kepenys visų pirma skirtos užbėgti už akių agresijai iš išorės (kaip ir vidinių toksinų atžvilgiu). Jos kaupia ir išskiria į organizmą reikalingas medžiagas tiek savigynai tiek puolimui (nekalbant apie abiejų „dievų“ suderintą hormoninės sistemos aktyvavimą). Jei mes, kuomet patiriame agresiją iš išorės (tiek žodinę, psichologinę, fizinę) nesiginame, nebėgame, „nesudeginame“ šią energoinformacinę struktūrą, tuomet visa tai nusėda visų pirma tulžies pūslėje ir virsta akmenėliais. Procesas greitesnis, jei tulžies pūslė iš prigimties siaura, susilenkusi ar su kitu defektu. Tuomet tenka daryti tulžies pūslės operaciją. Aišku tokių „nusėdimų“ atsiranda ir ant kraujagyslių sienelių. Vadinamas kraujagyslių sienelių kalkėjimas, „blogojo“ cholesterolio kiekio didėjimas labiausiai būdingas agresiją „užgniaužusiems“ asmenims, kurie jaučiasi pastoviai atakuojami aplinkos.

  Savo laiku galvojau, kad tai tik suaugusių žmonių problema, kuriems buvo daug stresų ir kurie daugybę kartų „uždarydavo“ savyje pasipriešinimo arba bėgimo nuo „agresoriaus“ refleksą. Tačiau, savo laiku, dirbdamas su viena iš savo energoinformacijos mokytojų, kuri sudarė sąlygas mano vidinio matymo formavimui, supratau, kad viskas tik santykinai tiesa. Mokytoja liepė stebėti 12 metų mergaitės pilvo vidų. Man buvo netikėta, kad tulžies pūslėje aptikau „akmenuką“. Tėvai ją atvežė žinodami, kad mergaitė turi tą problemą, nes tai parodė echoskopas.  Po atlikto kelių dienų atlikto energoinformacinio poveikio, mergaitei buvo skirtos žolelių arbatos. Praėjo pusė metų, tėvai atvežė tą mergaitę. Mokytoja man nieko nesakė, tik liepė žvilgtelėti. Pamačiau tik trupinėlį, nors echoskopo tyrimai rodė, kad viskas švaru. Tačiau tiek pati mergaitė, tiek jos tėvai tiesiog švietė laime. Tik vėliau patyriau, kad vaikams, kaupiantiems pyktį ir kuriems, net tėvams nežinant, formuojasi akmenukai tulžies pūslėje, „teršiasi“ kraujagyslės, gali padėti paprasčiausias sportas, kur reikia rungtis, kovoti išlieti agresiją. Tuo metu „sudeginama“ energoinformacinė agresyvumo struktūra, fiziškai, paspartėjusios kraujotakos metu išvalomi tiek kraujagyslės, tiek patys organai.

  Pakeitus sąlygas, tiek gyvenimo vietoje, tiek pakeitus pačią gyvenimo vietą, dažnai net chroniškos, pavojingos ligos kažkur tai dingsta savaime. Tiesiog organizmas atsipalaidavo nuo kauptų, vienos ar kitos rūšies psichoemocinių įtampų ir pasveiko nuo fizinių ligų (aišku šlakams išsivalyti ir fizinėms struktūroms pasikeisti dar prireikia laiko). Iš tiesų daugybės ligų tiesiog nėra. Tai tik elementarūs sutrikimai, kurie atsiranda nesiklausant mūsų vidinių „dievų“ kalbos. Ta kalba, tai ne tik mūsų kūno fizinės, jausminės, hormoninės reakcijos, tai ir mintys nežinia iš kur. Mintimis kalba mūsų kairysis „dievas“, o jausmais – dešinysis.

  Turime du konkrečius dievus, o tai kas esame mes? Toks palyginimas. Kairysis „dievas“, tai tėtis, o dešinysis – mama. Aš esu jų vaikas. Tiesiog tų dviejų dievų kūrinys. Jei kam patinka, galima ir taip mąstyti. Žvelgiant giliau ir plačiau, tai mūsų kūnas yra tiesiog biologinė mašina, mūsų esačiai keliauti šiame pasaulyje. Tačiau tai jau aukštesnė „klasė“ mokykloje. Pradžioje mums labai ir net labai pakaktų, kad sąmoningai suprastume kaip veikia mumyse bent tie du „dievai“, kaip jie sąveikauja ir palaiko vienas kitą. Labai svarbu suvokti, kad „atidavę“ kitam dievui teritorijas ir paėmę kontrolėn jų teritorijas, tie dievai gali palaikyti viso organizmo pusiausvyrą, net esant labai kritinėms išorės sąlygoms. Ko ne pavyzdys šeimoms, kur vyras atiduoda save moteriai, o moteris vyrui. Jie tampa atsakingais ne tik už vienas kito gerovę, komfortą, bet ir sveikatą. Mūsų vidinei, fiziniai  dievai, palaiko tam tikrą vidinę, fizinę, pusiausvyrą, mediciniškai vadinama homeostaze. Dėka to,  organizme yra maksimaliai palaikomas tam tikras kraujospūdis, tam tikra kūno temperatūra ir pan. Jei žmogus iš aplinkos patyrė stresą (įvairaus pobūdžio), tai dievai, gražina organizmą į pusiausvyrą per homeostazės procesą. Visų pirma, mes, kaip fiziniai tų „dievų“ vaikai turi atidžiai klausytis ką kalba mūsų „mama“ ir „tėtis“. O kalba jie vidine tiek fizine, tiek jausmine, tiek minčių kalba. Jie, kaip ir tėvai, daug ką mums atleidžia ir apsiima ant savęs, daug ką kaupia savyje ir kai nebeišgali, tai pateikia mums problemą negalavimo, ligos pavidalu.  Sekindami savo fizinius „dievus“, nekreipdami į juos dėmesio ir tik naudodamiesi jais, mes naikiname save, mažiname savo gyvenimo kokybę, ilgumą.

   Mūsų „dievai“ vystosi pagal savo programas, bet jos gali iš dalies keistis, jei mes sieksime tapti savotiškais dievais. O dievai visų pirma ne tie, kurie tik sau, savo malonumui naudojasi palankia aplinka. Dievai kuria palankią tobulėjimui aplinką ne tiek sau, kiek savo kūriniams, tam, ką jie išreiškia iš savęs (savo vaikams, savo kūriniams). Paminėjau „palankią tobulėjimui aplinką“. Tai yra ne idealią gyvenimui, nes jei sukursime savo vaikams idealią gyvenimui erdvę, tai jie nesieks kūrybos, tobulėjimo, o gyvens, naudosis ir degraduos tėvų sukurtame idealiame pasaulėlyje. Todėl ir tie patys vaikai „sukuriami“ ne idealūs tam, kad save tobulintų, keistų. Kaip beje ir patys tėvai, kurie turi padėti tobulėti savo vaikams, padėti tapti savarankiškais tame procese. Kad jie užtikrintų tam tikrą saugumą, tam tikrą palankią erdvę proceso pradžioje.

  Manau supratote svarbiausią išvadą, kad tikri Dievai niekuomet nesukuria idealių, tobulų savo kūrinių būtent todėl, kad kūriniai turėtų galimybę, potencialą save tobulinti ir taip išmoktų tobulinti ir visa kas aplink juos. Gal būtent ta mintis skamba, kuomet sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo „atvaizdą“. Tai ne fizinis atvaizdas, o kūrinio esmė – netobulumas. Reiškia mūsų kūrėjas nebuvo tobulas, nes ir Jis suprato, kad Jį patį sukūrė netobulą, dėl ko Jis turėjo galimybę tapti tuo, kuo tapo. Jei tik Dievas sukurs kažką tobulo, tai bus nesikeičiantis, nesimokantis, nesiekiantis pažinimo, tobulas robotas, kuris net nesieks kažką tai daryti, nes jis jau ir taip tobulas ir viskuo patenkintas. Net elementarus, bukas supratimas, kad aš, Dievo vaikas, duoda suvokimą, kad man dar ilgas kelias iki Tėvo lygio ir aš toli gražu netobulas. Ir tuo reikia tik džiaugtis, nes yra potencialas tobulėjimui.

  Kuo sąmonė labiau auga, suvokimas plečiasi, pasaulėžiūra aprėpia vis didesnius „horizontus“, to pasekoje keičiasi ir Tiesos sąvoka – ji tampa vis labiau neaprėpiama mūsų protams. Atrodo kuo daugiau žinai, tuo mažiau žinai, nes suvoki, pajunti, kad savo menku protu niekada nesugebėsi aprėpti net ir tų, matomų, Tiesos horizontų. Dalis Dievų vaikų to išsigąsta, pasijaučia silpni ir pagrindinė to priežastis – trumpas gyvenimas. O norisi žinoti dabar, būti tokiu kaip Dievai jau dabar, turėti tiek kiek Dievai ir galėti tiek kiek Dievai. Čia būtent ir yra pavojingas noras būti tobulu, arba tiesiog robotu. Ir kuo labiau žmogus to nori, tuo greičiau, jo vidiniai „dievai“ serga, miršta. Vidiniai „dievai“ užprogramuoti tobulėti, o jų „vaikas“ nori iš karto būti tobulas, čia ir dabar. Tai ego, savęs sureikšminimas virš visų. Per vidinių „dievų“ fizinį pavyzdį, mums Dievai rodo,  kad jie viską atidavė vienas kitam, kad būčiau aš, kad būtumėm mes. Tai pavyzdys, kad mūsų „aš“ negali nieko sukurti ir net aplamai gyvuoti, nesusaistyti ryšiais su Visuma.  Tik tuomet, kuomet siekis pažinti Tiesą vis plačiau, plėsti sąmoningumą, vis labiau tobulėti, keistis užgoš siekį gyventi fiziškai ilgiau, tas fizinis gyvenimas savaime pailgės. Tačiau yra dar įvairių programų, kurios riboja gyvenimo ilgumą. Tai visų pirma prisirišimo, arba prieraišos programa. Jei mylime savo žmoną ar vyrą, ar vaikus, o jie, dėl kažkokių tai priežasčių miršta, žūva, tuomet mumyse užsifiksuoja netekties jausmas. Tai paprastai skausmas, troškimas susigražinti mylimą asmenį. Tai mažina žmogaus kūrybines galias, stabdo pasaulio pažinimą, siaurina sąmoningumą, stabdo tobulėjimą. Tai prieštarauja Dievų įdėtai į mus programai. Tuomet aktyviai įsijungia senėjimo, ar net ligos programa. Bet kuris iš mūsų artimųjų nėra mūsų nuosavybė, net ir vaikai. Jie savaip renkasi gyvenimo kelią ir už tą pasirinkimą yra atsakingi patys. Tobulėjame mes kartu, bet tuo pačiu ir po vieną – tai vienas iš dualumo dėsnių. Siekis vėl būti kartu su savo artimu ar vaiku, įjungia mūsų greitesnio senėjimo programą, kad mes greičiau išeitume iš šio pasaulio, nes trukdome sau tobulėti ir trukdome tai daryti prie savęs „rišamai“ esybei.

  Iš aukštesnės klasės kurso : gilumoje, per Dievus, mes mylime visas esybes, visus žmones, bet kuo labiau tolstame nuo Dievų, tuo mažiau jaučiame tą bendrumo ryšį su visais. Būdami dabartinėje padėtyje, bendrumo, meilės ryšį su visais bandome išreikšti per tai ką matome priešais ir per tai ką jam, jai jaučiame. To jausmo dėka (ir tam tikrų programų dėka), į šį pasaulį ateina artimiausios (pagal mūsų vibracijas) mums esybės ir nedera mums jas prie savęs pririšti, nors tai ir  mūsų vaikai (fiziniai).

   Pagal dabartinius mano duomenis, palikusi kūną esybė, įsikūnija šiame pasaulyje per 1-12m. Jei kremuotas kūnas tai iki vienerių metų, o jei palaidotas, tai iki 12m. Dar tai priklauso ar esybė tikisi gerų, patogių sąlygų  šiame pasaulyje. Jei taip, tai tenka laukti eilėje. Todėl, jei žmogus gedi savo mylimosios (mylimojo) ilgiau nei 11 metų (jei palaidotas), tai jis trukdo ir net kenkia įsikūnyti tai, mylimai esybei. O jei esybė jau įsikūnijo ir yra kūdikio kūne, tai kenkia to vaikučio sveikatai, jo gebėjimui pažinti pasaulį, tobulėti. Jei, po palaidojimo praėjus daugiau kaip 12m. (ar daugiau) sapnuojate savo vyrą, žmoną ar vaiką, tai tiesiog ryšys su juo, dabartiniame gyvenime. Jei viskas gerai, tai esybė sapnuojasi tame pavidale, kokį jūs ją prisimenate geru laiku. Jei sapnuojate tokį, koks jis (ji) buvo blogu laiku, kuomet sirgo, tai dabartiniu metu tam vaikui yra nekas. Tereikia paguosti, su meile prisiminti, mintyse pabendrauti, gal net padainuoti mėgstamą jo (jos) dainą ar pasaką pasekti. Žinokit tai veikia gana efektyviai ir tai pajuntama savyje, per tam tikrą ramybės jausmą, meilės, artumo jausmą. Yra dar toks man, kol kas neaiškus klausimas dėl to, kiek laiko galima jausti artimos esybės gyvenimą naujame įsikūnijime. Teko girdėti, kad iki 3m., o po to vaikas pamiršta savo buvusius ryšius su praeitu gyvenimu. Nežinau, bet yra įtarimas, kad su buvusia mama išlieka ryšys kol ji gyva šiame pasaulyje. Dėl viso kito, gal kada bus aiškiau ateityje.

  Jei mirus vienam iš sutuoktinių, greitai miršta ir kitas, tai ženklas, kad antrasis buvo per daug susirišęs ir būtų labai trukdęs pirmajam įsikūnyti. Tai dažniausias variantas, bet galimi ir begalės kitų variantų. Būna tokie atvejai, kuomet giminėje, po jaunųjų tuoktuvių, jaunoji niekaip netampa nėščia ir tik po vieno, iš senelių ar senelės mirties, jaunoji pastoja. Tai ženklas, kad tas senelis ar senelė dar turi reikalų šioje giminėje ir gims kūdikiu čia.

  Greičiausia sensta ir miršta laukiantys pensijos, kaip atostogų, poilsio, žmonės. Kodėl? Todėl, kad pasaulio pažinimas, sąmoningumo gilinimas ir plėtimas, tobulėjimas neturi sustoti. Greičiau sensta ir miršta perdėtai su savo artimaisiais susieti žmonės. Greičiau sensta ir miršta jei žmogus perdėtai, ilgai liūdi savo mirusių artimųjų, vaikų. Greičiau sensta ir miršta tie, kas artimiesiems, vaikams, draugams, pažįstamiems siekia sudaryti idealias gyvenimo sąlygas, kuomet tiems net „piršto nereikia pajudinti“. Taip tu jiems kenki, neleidi savarankiškai tobulėti, pažinti pasaulį, savaip ieškoti Tiesą. Perdėtų jausminių ryšių, skaudžių netekčių, skaudžių potyrių, neatleidžiamų dalykų, smerkimo, neapykantos ir t.t. prikaupusiuose žmonėse tiesiog įsijungia likvidacijos programa. Tai savotiškas palaiminimas, nes kitame gyvenime jau nepamename skausmingų išdavysčių, mirčių, baisingų potyrių ir pan. Vėl galime naujai auginti savo esybę be praeities sunkių jausmų. Tačiau tie jausmai kažkiek ataidi per dar gyvus, tų potyrių liudininkus ar jų palikuonis. Tačiau tai tik aidas, kuris labai mažai įtakoja mūsų naują gyvenimą. Fizinė mirtis, tai tik apvalymas naujam fiziniam gyvenimui. Pamenu, kuomet man artimas žmogus, po mirties ieškojo vietos savo įsikūnijimui. Ieškojo aktyviai, nekreipiant dėmesio į mane, nešantį to žmogaus potyrių lagaminą. Ir kuomet surado, nuskubėjo ten, palikdamas mane su tuo lagaminu. Dabar  aš jaučiu to žmogaus savijautą, kūdikišką gyvenimą, tobulėjimo tarpsnius. Tas potyris paskatino patyrinėti ir mano kitų giminaičių pomirtinį gyvenimą, kas davė naujas žinias, naują Gyvenimo suvokimą.

  Man dar toks klausimas buvo aktualus. Kodėl, gana aktyvūs Tiesos ieškotojai, galima sakyti Mokytojai, ar dar vadinami šventieji toli gražu ne visi gyvena ilgą gyvenimą. Kol kas turiu tik keletą atsakymų. Vieni patys nusprendė išeiti, nes jų laukia, gal net kviečia kita vietovė, kitos aplinkybės, kiti žmonės, kitas laikotarpis. Kiti „paslydo“, padarė esminių klaidų, o toje būsenoje ir ypač vyresniame amžiuje labai greitai suveikia „savilikvidacijos“ programa. Kuo „aukščiau“ esi, pagal suvokimą, dvasingumą, tuo labiau atsakingas ir tuo griežčiau vertinamas. Treti tiesiog įtakojami bendros Žmonijos hologramos, kuri įtakoja mus visus. Kuo daugiau žmonių sugeba fiziškai išgyventi ilgiau, tuo Žmonijos holograma, kaip bendra programa, „pritraukia“ kitų žmonių prie ilgesnio gyvenimo. Mes visi, savo energoinformaciniu poveikiu įtakojame į bendrą Žmonijos Hologramą, įnešame savo gyvenimo patirtis, tuo pačiu ir informaciją apie gyvenimo ilgumą. Kiekvienos rasės žmogus įneša savo patirtis į savo rasės Hologramą ir jei tos rasės žmonės, savo gyvenimo būdo dėka, sugeba pailginti savo fizinį gyvenimą, tai tos rasės likusių žmonių gyvenimas savaime pailgėja. Aišku tai kažkiek, bet mažiau įtakoja ir kitas rases. Taip reiškiasi mūsų bendrumas. Todėl, kokio šventumo ar nušvitimo bebūtumei, bendra Žmonijos, Rasės, Vietovės Holograma fiziškai leis išgyventi tik iki tam tikros ribos. Nežinau ar tai tiesa, bet teko girdėti, kad Petras Pirmasis, savo laiku įsakė sunaikinti ilgamečius žmones (pagal pateikiamą informaciją net iki 300m. amžiaus), kad jie negalėtų perduoti Tiesos žinojimo, patirties, jaunesnėms kartoms. Taip pat masiškai buvo naikinamos tų laikų knygos. Kol kas tiesą čia matau tik vieną – jei naikiname ilgaamžius, tai automatiškai trumpėja likusių žmonių amžius – Holograma ir nieko asmeniško. Tiesiog Holograma, kaip egregoras įsirašo ir palaiko, tam tikro kiekio žmonių, sukurtą būseną. Tai „senas“ , „šimtosios beždžionės“ efektas, kurį daug kartų ir visokiais būdais tyrė ir patvirtino mokslininkai. Plačiai pripažinti ir taikyti neleidžia tam tikros valdžios, grupuočių struktūros ir religinės struktūros, nes tai jų egzistavimui pavojingos žinios.

  Kas apie tą efektą   nežino, tai grubiai pavaizduosiu taip: mes žinome, kad Žemėje yra begalės virusų. Sakykime, kad tam tikroje Žemės teritorijoje yra vienos rūšies virusas, pas veik visus žmones, bet jis neaktyvus, nes imuninė sistema jį riboja. Dabar kelis šimtus žmonių perkelkime į salą jūroje, kur nėra kontaktų su žemynu. Tuomet visus žmones paveikime taip, kad jų imuninė sistema susilpnėtų. Gal peršaldykime visus kartus, gal kokius vaistus, chemiją panaudokime. Tuomet vienu kartu, visi žmonės suserga nuo to viruso, prieš kurį imuninė sistema jau silpna. Maždaug po 2-4 dienų pradeda sirgti žmonės  esantys žemyne, nors tiesioginis kontaktas apribotas. Kodėl? Todėl, kad esantys žemyne virusai energoinformaciškai pajuto sau tapačių virusų suaktyvėjimą, savotiškai tarsi gavo energijos ir pradėjo veikti žemyne. Aišku čia, jie visų pirma atakuos žmones su silpnesne imunine sistema, bet faktas susirgimo „iš niekur“, lieka faktu. Panašus efektas yra kuomet serga vaikas, ar jam kas tai nutinka ir mama (ypač mylinti) jaučia vaiko bėdą bet kokiu atstumu. Jai jos vaikas yra fizinė jos dalis – stiprus fizinio bendrumo ryšys.

  Išvados: mus sukūrė, ar perkūrė aibė Dievų (analogija šiuolaikinių genetikos specialistų Žemėje). Kūne akivaizdžiai stebime du fizinius „dievus“. Nežinia kiek Jų yra energoinformaciniame pavidale aplink mus, bet tai daugiau kaip energoinformacinės programos. Tai tarsi savotiški „angelai“, „dievų“ pagalbininkai, o kartais gal ir kenkėjai??? Kiek Jų yra fiziniame pavidale kaip kitų, kosminių civilizacijų atstovų? Kokiam tikslui buvome sukurti  Žemėje? Kodėl tiek rasių Žemėje ir kodėl išsigimsta pirminė genetikai maišantis rasėms? Kokią paskirtį turi skirtingos rasės Žemėje? Visa tai ir daugybę kitų klausimų platesniam suvokimui formuoti.

  2019.01.07