DVASIOS 1

 Labai svarbu suprasti kas yra dvasia realiai, o ne tipo tas ar anas. Dvasia tai tam tikra energoinformacinė struktūra, kuri gali būti tiek laikina, tiek ilgalaikė. Labiausiai yra ištirtos dvasios, formuojamos žmonėmis, jų emocijomis ir mintimis, svajonėmis ir siekiais, pykčiais ir prakeikimais, užkalbėjimais gydymui, „nužiūrėjimais“ ir taip toliau. Tai yra informacinis darinys, turintis savyje emocinę energiją ir visas tas darinys skirtas tam tikrai veiklai, tai yra turi savyje bent vieną programą. Dvasia turinti savyje daugiau kaip vieną programą pretenduoja į pavadinimą „egregoras“. Tokias dvasias paprastai kuria žmonių grupės. Populiariausi planetoje egregorai yra religiniai. Egregorai savo programomis įtakoja žmonių mintis, jausmus ir tuo pačiu poelgius, kurie gali būti skirti tiek kūrybai, tiek naikinimui, griovimui. Jei dvasia tai dažniausia trumpalaikis darinys, dažniausiai neviršijantis žmogaus, sukūrusio šį darinį gyvenimo, tai egregorai gali gyventi šimtmečiais, jei yra žmonės, kurie savo mintimis ir jausmais maitina tą egregorą.

 Dar jaunystėje, savo laiku teko pajusti žmogaus siūstą dvasią. Jos dažniausiai ateina naktį, kuomet žmogus miega ir yra silpniausias. Be to tie, kas siunčia tas dvasias, naktį atsipalaiduoja ir per dieną, savaites, mėnesius sukaupta energoinformacinė struktūra savaime išsiveržia iš žmogaus ir vykdo joje įdėtą programą. Paprastai stipriausia yra Gamtos įdėta programa susijusi su gyvybės dauginimusi. Todėl, merginos, moterys, vaikinai, ar vyrai, kurie, dažniausiai nesąmoningai sukaupia tam tikras emocijas ir mintis, kažkokio tai vyro ar moters atžvilgiu, naktį gali pasiūsti savo dvasią link to žmogaus. Kaip kitas žmogus jaučia tas dvasias gali būti labai skirtingai. Priklauso nuo žmogaus stiprybės, charakterio, psichologijos, fiziologijos, paties žmogaus sukauptų emocijų. Kai kurios moterys išsipasakoja, kad jas užpuola ir seksualiai išnaudoja „kažkas“. Tai joms tarsi sapnas, tarsi realybė. Aš tai pajutau kaip kažkokios esybės prisiglaudimą, nuo kurios pasišiaušė plaukai ant kūno, atsirado baimė, bet tuo pačiu sukilo ir pyktis. Pakilau ir mintimis, balsu ir rankų judesiais išvariau tą dvasią per duris ir svarbiausia per laukines duris lauk. Po to dar gerai nusivalyti delnais tą jausmą nuo savo kūno ar net apsiprausti su vandeniu. Vanduo gerai nuima svetimas ypač šviežiai įdiegtas programas. Kodėl dvasias būtent per duris išvaryti? Šiaip jos gali ateiti per bet kur. Tiek per grindis, per lovą, tiek per lubas. Mūsų psichika to nėra patyrusi, todėl supranta tik išvarymą per įprastus ir suvokiamus būdus. Mes vaikštome per duris, tai reiškia tiek išvaryti, tiek ir pasikviesti dvasias galima per duris. Na dar per langą galima. Bet jautrios lengvai pasiduodančios psichikos žmonėms su lango variantu negalima „žaisti“. Jei dvasias kviesi per langą, tai ir dvasios tave gali pakviesti per langą. Tai yra dvipusis ryšys ir psichika tai priima kaip galimą variantą. Ypač daug nelaimių atsitinka su vaikais ir paaugliais, kurie prisiskaito mistikų ir būrimų ir „žaidžia“ su dvasiomis. Padaryti vaiką religingą yra viena iš išeičių apsaugoti nuo tokių žaidimų ir jų pasekmių. Iš kitos pusės, tuomet pririši vaiką prie religinio egregoro, kuris pastoviai siurbia to vaiko, o po to ir suaugusio energiją ir laiką, o tam tikri veikėjai, su sutanomis ir pinigus.

 Lengviausiai dvasias kuria moterys, nes jos labiau emocingos. Dvasia, kaip buvo minėta, tai energoinformacinė struktūra su tam tikra programa. Paties žmogaus dvasia savyje turi galybes programų ir iš savęs gali tarsi „išgimdyti“ daugybę dvasių, kurios tuoj pat „miršta“. Jos turi mažai emocinės energijos ir mintis nesusiformavusi. Šiaip tai ezoterinėse ir aplamai knygose apie svajones aiškiai parašyta kaip sukurti svajonę, kuri turėtų didelę tikimybę būti įgyvendinta. Technologija paprasta. Suformuoji mintį, kaip tarą, kurią pripildai emocijomis, kaip automobilį benzinu ir paleidi važiuoti ir užmiršti. Emocijos turi būti tokios, kokios tavo manymu pasireikštų, kuomet svajonė išsipildytų. Dvasios struktūra turi būti tokia, kaip tu įsivaizduoji tą įgyvendintą svajonę. Paprastai tai kažkas tai materialaus. Todėl veik visuose knygose minima tą daiktą kuo detaliau įsivaizduoti ar net piešti, arba rinkti iškarpas iš žurnalų ko tu nori. Tik čia jau kita problema, teisingiau visa krūva problemų. Jei renki sakykime iškarpas iš žurnalų dėl namo ar mašinos ar panašiai, tai reiškia tam tikrą laiką kuri savo svajonės struktūrą. Tuo tarpu gyvenimo rutina įneša savo „pataisų“ į tą struktūrą ir ne tik minčių bet ir emocijų. Ir kuomet, pagal knygose išskaitytą informaciją bandai sukurti dvasią, kuri įvykdys tavo svajonę gaunasi „niekas“ arba visai ne tai ko norėjai kurdamas tą struktūrą. Laikas, aplinka ir ypač tavo reakcijos į aplinkos poveikius iškraipo tavo svajones. Todėl geriau, kad jos „negimtų“ negu gimtų „invalidėmis“ ir su tokiomis realizacijomis tu turėtum gyventi tam tikrą laiką, o kartais ir visą gyvenimą (taip dažnai nutinka jaunimui).

 Mumyse daugybė besikeičiančių minčių, kurios siekia realizacijos, siekia būti pamaitintos, siekia gyventi. Todėl svarbu kuo anksčiau, nuo jaunumės mokytis valdyti mintis ir jausmus. Mūsų kūnas tarsi vežimas, arkliai tai jausmai, o važnyčiotojas tai protas. Bet koks vadelių timptelėjimas tai mintis, kuri įtakoja aklių judėjimą ir kryptį. Jei arklius (jausmus) nevaldysi, tai nevažiuosi keliu link savo tikslo, o būsi nešamas per laukus, krūmynus, pelkes kur gali ir užklimpti. Blogiausia tuomet kūnui, kuris nuo palaidų arklių gali labai nukentėti. Būnant Indijoje teko išgirsti tokį pavyzdį, kurį po to radau keliose knygose. Atėjo žmogus pas išminčių ir prašo patarimo „ką daryti su savo protu, kuris duoda tiek minčių ir jos vis keičiasi ir neduoda ramybės“. Išminčius patarė įkasti mintyse stulpą ir kuomet nori pailsėti nuo minčių, liepk protui lipti tuo stulpu aukštyn-žemyn. Toks pavyzdys įvairiais variantais įvairiose knygose šiek tiek skirtingas. O Indijoje man pasakė, kad būtent tam pas juos ir buvo sukurtos mantros, kurias kartojant ir „gesinama“ aktyvi proto veikla, kad nebūtų taškoma energija. Na, o jei mantra religinė, tai dalis energijos nuteka religiniams egregorams.

 Kuo žmogus vyresnis, tuo daugiau jis turi savyje ir aplink save jo paties sukurtų dvasių. Tai ne tik „iškraipytos“ nerealizuotos svajonės, bet daugiausiai tai praeityje patirtos „tragedijos“, skaudžios situacijos, apgaulės. Tos struktūros po truputį siurbia iš žmogaus emocinę energiją, sekina ne tik nervinę sistemą, bet ir kūną, per įtaką hormoninei kūno sistemai. Su kiekvienu prisiminimu, ar panašia situacija aplinkoje, vėl suaktyvinama dvasia iš praeities ir vėl kažkiek nusenka organizmas. O jei tokių sukauptų dvasių daug ??? Ir jos visos nori „valgyti“ ??? Ir tam kažkiek išspręsti yra įvairių metodikų. Visų metodikų esmė tame, kad atimti „maistą“ iš tų dvasių ir jos pačios sunyks. Dauguma metodikų prašo tiesiog prisiminti skaudų įvykį, kur sėdi ta sukurta dvasia ir pasiduoti emocijoms. Gali būti ašarų, skausmo antplūdis ir net su garsais, kūno judesiais. Išlieti emocijas iki dugno, kad ta dvasia taptų tuščia. Tuomet gyvenimo faktas lieka bet skausmo nebe. Deja tokio tipo metodika tik dalinai veikia, nes neretai dvasia, dažniausiai paties žmogaus iniciatyva, noru prisiminti ir „dar pabiauti“ , vėl prisipildo energijos. Beje tokia iškrovimo metodika nuo senų laikų taikoma bažnyčiose, tipo velnio išvarymui, egzorcizmui. Tik kas akylas pastebi, kad tas tipo velnias kažkodėl paprastai moteryse sėdi. Esmė tame, kad būtent moterys yra labai jausmingos ir tuos jausmus jos savyje užspaudžia, o tuomet tos jų pačių sukurtos dvasios jas pačias pradeda veikti. Na, o kuomet atsipalaiduoja tai išeina tipo „velniai“. Bažnytinė apgaulė. Meditacinis metodas, kuriame tu tik sėdi ir išjauti viską iki dugno ir gal būt verki, bet po to, kuomet pajauti tuštumą sėdi toliau ir pajunti džiaugsmą, kuris užpildo tą tuštumą, labiau patikimas. Jis duoda daug didesnę garantiją, kad buvusi skaudi situacija, kuri sukūrė dvasinę-vampyrinę struktūrą, nebesiurbs iš tavęs energiją. Taip, įvykis buvo, faktas yra bet jausmo tam faktui nebėra. Su laiku, kuomet ateina patirtis, tiesiog akimirksniu skaudžiam įvykiui gali neleisti sukurti dvasios. Arba formos nesukurti tam įvykiui, arba emocijų neįdėti į tą įvykį. Moterims, kadangi jos jausmingos, sudėtinga neįdėti emocijų į įvykius, o ypač skaudžius. Todėl joms patariama nesukurti formos. Tai yra nesigilinti į įvykio detales, kuo trumpiau stebėti įvykį ir kaip įmanoma greičiau „retušuoti“ įvykio detales, kurios bando iš tavęs išgauti emocijas. Labai gerai pakeisti kitomis emocijomis. Kuomet nebus sukurta forma tai skaudžios emocijos neturės „inkaro“ ir išsibarstys erdvėje. Vyrams priešingai. Jie ne tokie emocingi, bet mėgsta ir sugeba kurti formas, o emocijų įdeda mažai. Būtent todėl retai ten apsigyvena „velniai“. Tai nutinka tik su jautriais vyrais. Todėl vyrams iškrauti dvasines-vampyrines struktūras daug lengviau. Ypač jei charakteris tvirtas, tai pakanka sau pasakyti NE ir struktūra subyra. Tai kaip sudaužyti kolbą, kurioje yra vanduo, o vanduo kaip emocijos. Sudužo ir emocijos išsitaškė, jų neliko. Ir šiaip vyrams patogu tiesiog nesukurti dvasios struktūros ir tuomet nebus kaip ir kur toms emocijoms prisipildyti. Tik va paskutiniais dešimtmečiais mamos dažnai užaugina moteriškus vyrus ir jau jiems pradeda galioti ir moterų jausmingumo dėsniai ir „apsėdimai velniais“. Aišku taip pat padaugėjo ir „vyriškų“ moterų, kurioms didesnę įtaką daro vyriški dėsniai.

 Savo laiku, lankantis pas vienus pažįstamus, pastebėjau virš lovos Marijos dvasią, kokia ji maždaug piešiama bažnyčiose. Paklausiau moters. Pasirodo ji intensyviai meldžiasi Marijai, kad jai padėtų gyvenime ir sveikatoje. Tačiau pažvelgus į gyvenimą bei sveikatą, tai neito nei ano nebuvo. Buvo tik fantazija, kad tai padeda, o tuo tarpu sukurta dvasia po truputį buvo maitinama emocine moters energija. Bet koks tikėjimas, gali tapti aklu tikėjimu, o po to įpročiu, nuo kurio tu nebegali atsitraukti, ar net tave tarsi fiziškai laiko. Bet kokia religija ar tikėjimas laiko žmogų per tam tikras programas ir neleidžia pamąstyti, kad be tos religijos ar tikėjimo galima gyventi. Teko „draugauti“ su nemažai religinių krikščioniškos ir ne tik pakraipos žmonėmis, dalyvauti ir pajusti kaip įtraukiami žmonės. Pirma tai bendrija, emocijos, po to įprotis ir negalėjimas atsitraukti ir pagaliau noras pritraukti kitus. Jei esi savarankiškas viduje tai pavyks pasitraukti. Tik va jausmas trauks sugrįžti ir bus tarsi nesaugu, bendrijos ir tam tikrų emocijų praradimas. Tai gali trukti nuo kelių mėnesių ar daugiau. Lengviau atsitraukti kuomet pamatai ten daugybę apgaulių, pasakų apie „princą, kuris atjos ant baltos kumelės“, pasipinigavimą iš kurio gyvena ir turtėja bet kokios religijos valdžia ir pan. Ypač glumina kuomet „avelės“ net nenori matyti kas vyksta. Joms tiesiog patogu, malonu pabūti bendrijoje, pajusti bendrumą, atiduoti energiją. Kadangi pats esu jaunystėje patyręs tą „nenorą“ išgirsti tiesą iš mąstančių žmonių, tai žinau kaip tai jaučiasi. Atrodo esi teisingame kelyje, kažkiek yra euforijos, o čia kažkoks žmogus bando tau parodyti, kad yra kitaip. Tu tiesio nenori jo išgirsti ir tiesiog tyli. Kas religijoje labiau įklimpęs ar net valdo „aveles“, tas bando įtikinti tokius, labiau mąstančius, kad jie neteisūs ir reikia tikėti, o ne galvoti. O apsiskaitę pradeda kalbėti citatomis iš tipo šventų raštų. Tas šventumas tik tame, kad kažkokie dėdės taip nusprendė.

 Kas priduoda kraują kaip donoras žino, kad po kraujo pridavimo yra tam tikra euforija. Tas pats ir su energijos netekimu. Jei pradedi atidavinėti energiją ypač religiniam egregorui, tai pojūtis, kaip lengvo narkotiko gavus. Kaip ir donorai priduodantys kraują negali to nutraukti staiga ne tik dėl malonumo, bet ir dėl to, kad organizmas pripranta daugiau gaminti kraujo kūnelių. Taip ir religijoje, ar sektoje yra tam tikras pririšimas per energijos atidavimą. Savaime tai nėra blogas dalykas jei ta energija panaudojama kūrybai, pagalbai. Tačiau jei tavimi naudojasi kaip energijos šaltiniu, kaip melžiama karve, tai verta susimąstyti. Gal geriau tą energiją skirti šeimai, giminei, draugams, pagaliau kaimynams ar pažįstamiems. Būtent nuo jų tiesiogiai ir realiai priklauso tavo reali ateitis, o ne nuo religinių pasakų. Taip, religiniai egregorai sukaupia daug energijos ir gali daryti įtaką jausmams, mintims ir poelgiams tiek tavo šeimos, giminės žmonėms, ar draugams bei pažįstamiems. Tuomet tau belieka perdėtai nekonfliktuoti su labai religingais, nes jų nepakeisi, o negerų žaibų į tavo pusę bus. Tačiau verta ieškoti nelabai religingų, ar net laisvamanių, kurie plačiau mąsto apie gyvenimą. Visiškas materializmas taip pat akligatvis, kaip ir aklas religingumas. Mokslas dar tik kaip kūdikis šioje srityje, kuri tiria labiau skaidrę materiją, dvasines struktūras, energoinformacinę žmogaus spinduliuotę. Pavyzdžiui gerai žinomas efektas, kuomet mama pajunta, kad su jos vaiku, nesvarbu kiek jam būtų metų, nutiko kažkas bloga? Žmogus kaip antena išspinduliuoja tam tikras bangas, kurias kaip radijas ar televizorius priima kitas žmogus. Svarbu būti rezonanse, atitikti tas bangas. Ir šiaip nebūtinai tai turi būti artimi giminės. Tiesiog arba jausti artumą tam žmogui, arba kad ir svetimas, bet mąstyti apie tą patį, tarsi būti ant vienos bangos. Tuomet galima pajusti kito žmogaus būseną ar net pagauti jo atskiras mintis. Taip ekstrasensai ar gyduoliai „pagauna“ kito žmogaus ligas, teisingiau diagnozuoja. Tik aišku po tokių diagnozių kaip ir gydymų būtina apsivalyti, tarsi nusiplauti svetimas problemas. Paprasta tiesiog bent rankas nusiplauti. Rimčiau tai po dušu. Tiesa dar gyduoliams po žmonių energetinio gydymo atsiranda poreikis užvaldyti vieno ar kito produkto. Tai reiškia jog gydomam žmogui trūksta tam tikrų medžiagų ir rekomenduoti tam tikrus produktus. Tik va mano sutikta tokia gyduolė to nedarė. Tiesiog pati užvalgydavo tam tikrų produktų ir tiek. Aišku tai buvo tam tikra kompensacija jos pačios organizmui ir pilnai suprantama, bet būtina buvo patarti ir gydomam žmogui. Tik vėliau, iš kitų gyduolių sužinojau apie tai. Ir aplamai, pabendravus su kitais žmonėmis ir pajutus, kad netekai energijos, reikia pagalvoti „ o ką čia dabar norėtūsi suvalgyti“. Nereikia galvoti, kad tie žmonės, su kuriais bendravai vampyrai, nors ir yra tokių bet jų nedaug. Tiesiog tie žmonės gal patys buvo patekę tų vampyrų įtakon. Dažniausiai žmonės netenka energijos dėl skysčių tekėjimo sutrikimų organizme, ar ligų. Todėl jei truputį jus „nuvalgė“ tai nieko tokio. Prasčiau jei žmogus apsikabinėjęs savo sukurtomis dvasiomis, ar net kitų užkabintomis. Tuomet tos dvasios gali prisiklijuoti prie labiau „skanesnio“ ir dosnesnio donoro. Tuomet po bendravimo su tam tikrais žmonėmis ir savijauta rimčiau pablogėja, skauda galvą, vyresniems žmonėms net kraujo spaudimas keičiasi. Taip dažniausiai nutinka jei ir pats žmogus turi susikūręs panašių dvasių. Prisikabinusi svetima dvasia tik paryškina problemą. Neretai svetimos gana greitai subyra, bet būna kad sustiprėja ir gali įtakoti ligos atsiradimą. Pavyzdžiui „prarasti“ ligą galima jei tik tik prasidėjus ligai ar net blogai savijautai, reikia nueiti į polikliniką ir tiesiog 10-30 min., ten pasėdėti. Pasijutus lengviau išeiti. Taip užkibusios dvasios arba subyra dėl gydymo egregoro įtakos, arba persėda ant kito kliento. Tik jokiu būdu negalima atsisėsti šalia labiau sergančio ar dejuojančio žmogaus. Gali nuo jo papildomai jau sau pasigauti kokią tai dvasinę struktūrą, kuri jau tau sukels problemą. Teko stebėti močiutes kurios ateina į polikliniką ne būtinai pas gydytoją, o pakalbinti aptarnaujantį personalą, paliesti juos ir taip pasijunta geriau. Tai nesąmoningas „apsivalymas“ nuo savo sukurtų dvasių, arba nuo draugių perduotų. Aišku gydytojai puikiai žino, kad nemažai močiučių ateina pasiguosti gydytojui, o ne vaistų ir nuo to joms geriau. Palieka emocines struktūras pas gydytoją. Jautresni gydytojai rizikuoja ir patys susirgti jiems nebūdingomis ligomis jei emocingai priims pacientų problemas, o tuo labiau „nenusipraus“ nuo jų po priėmimų. Žinojau asmeniškai vieną gydytoją, kuris protingiems pacientams net medicinines knygas atnešdavo ir rodydavo kur jų ir kokios problemos. Prie jo kabineto pastoviai būdavo eilės. Deja jis mirė nuo vėžio. Jo žmona taip pat medikė, bet ji funkcionierė ir pastoviai skambindavo savo vyrui, kad jis pakonsultuotų. Geras gydytojas ar gyduolis neturi niekada pamiršti, kad pacientas tai tarsi gaminys, daiktas, kurį jis gamina, įdeda dalį savęs, savo jausmo, savo minties. Tik va po darbo dienos ar po atskirų sudėtingų pacientų būtina ne tik rankas nusiplauti, bet ir po dušu (namuose). Ir jokiu būdu nevalgyti bent iki alkūnių nenusiprausus rankų ir veido. Šiaip bet koks gydytoja aplink save su laiku sukuria „gydymo“ aurą, kuri veikia pacientus, bet stipresnė ji pas chirurgus. O jei viename pastate gydytojų daugiau ir jie dirba, tai formuojasi laikinas, tos dienos egregoras, kuris veikia pacientus teigiamai.