EMOCINĖS REGĖJIMO PABLOGĖJIMO PRIEŽASTYS

  Medikai puikiai žino, kad apie 80% susirgimo priežasčių yra emocinės. Iš karto kyla klausimas – tai kodėl jie gydo vaistais, o ne moko žmones valdyti ir išreikšti emocijas. Tai būtų galima daryti jau mokykloje ar vaikų darželyje ir daugybė ligų tiesiog net neprasidėtų. Deja verslo visuomenė tuo nesuinteresuota. Farmacininkams nebus pajamų, daugybė „gydytojų“ tiesiog neteks darbo. Tad žmonėms belieka dalintis informacija apie prasiveržiančias į spaudą, knygas, TV, video informacija, savo asmenine patirtimi. Didelį darbą čia atlieka dvasiniai mokytojai, bet ir čia pasitaiko verslininkų ir nieko čia tokio nebūtų, jei jie su laiku nevirstų tik verslininkais. Žmonėms, o ypač vaikams būtina mokytis valdyti savo emocijas, jas išreikšti ir čia daug padeda meditacijos, savistaba įvairiuose gyvenimiškuose situacijose. Bet kokia suturėta savyje emocija, ar pagaliau netinkamai išreikšta sukelia nervinės energijos sutrikimą, organizmo kraujotakos sutrikimą, mikrospazmus. Visa tai kaupiasi, kartais prasiveržia kaip visa griaunanti lavina ir galų gale po truputį įsikūnija įvairių ligų forma, o ypač chroniškų ligų. Jos paprastai yra nepagydomos ir vaistais, tam kartui, galima nuimti tik ligos simptomus. Emociniai sutrikimai tuomet organizme juda kaip gyvas padaras – „pagydo“ vieną organą, tai sunegaluoja kitas, arba skausmai, silpnumas „vaikšto“ iš vienos kūno vietos į kitą. Gydytojų išrašyti vaistai tik dar labiau iškreipia vidinius procesus ir organizmas vis mažiau susigaudo kaip jam gydytis, o organizmo savigydos potencialas yra milžiniškas. Tereikia tik tinkamai nukreipti organizmo gebėjimą gydytis ir turėti tam žinių. Apie tai yra įvairios literatūros įvairių autorių, bet neišsiplečiant norėčiau panagrinėti tik regėjimo atveją.

  Pavyzdžiui jei žmogus trumparegis, kokios emocijos jame karaliauja? Paprastai tai ateities baimė. Gal jis labai daug galvoja apie ateitį ir dabartyje jo tiesiog „nėra“. Ypač ryškiai su tuo savo laiku susiduria paaugliai, nes jiems tenka priimti daug sprendimų, su jų kūnu ir psichika vyksta keisti pasikeitimai ir jie tarsi „bijo“ tai matyti. Paauglių pasaulėžiūra turi keistis ir daugumai kyla baimės. Aišku trumparegiškumą skatina ir kompiuteris, TV, dažnas skaitymas prie netinkamo apšvietimo, bet tai tik išorinės priežastys. Žmogaus organizmas gana greit adaptuojasi prie išorinių priežasčių ir jei  bus daroma akių mankšta, jokio trumparegiškumo nebus. Paaugliai, kurie greit adaptuojasi į suaugusių pasaulį, lengvai keičia pasaulėžiūrą, priima savo kūno pokyčius jokios problemos su trumparegiškumu tikrai neturės. Trumparegiškumo atsiradimą skatina dar ir perdėtas koncentravimasis ties savo asmenybe, jautimasis nesaugiu, sunkus priėmas kitų minčių ir idėjų. Į visas tas emocijas sureaguoja akių raumenys ir „neleidžia“ matyti tai kas toli. Išeitis visuomet yra. Tai atsipalaiduoti dėl ateities. Netgi tarsi nesirūpinti ja. Nebijoti kitų minčių ir idėjų, pokyčių su savo kūnu. Tiesiog neįsitempti dėl ateities ir su ja surištų pokyčių. Visko kontroliuoti ir idealiai padaryti neįmanoma. Tiesiog daryti, gyventi, dirbti, dainuoti kaip išeina ir tobulėti. Jei įmanoma, tai vertėtų prisiminti pirmąsias ar bent didžiausias savo baimes ir paleisti jas. Tam padeda meditacija ir aišku gyvenimiški sprendimai, kuriuos kažkuomet nepriėmėt. Be to baimės atsiliepia inkstų darbui.

  Žmogaus toliaregiškumo problema emociškai susieta su tuo, kad jis nenori matyti to, kas „po nosimi“. Jis tiesiog bijo matyti tai kas vyksta šalia. Ilgai galvoja prieš priimant sprendimą, nes neįsitikinęs savo gebėjimu matyti situaciją pilnai. Dažniausiai toliaregiškumu „suserga“ vyresnio amžiaus žmonės, nes jiems skaudu matyti kaip sensta jų kūnas, kaip nekontroliuojamai keičiasi aplinka, situacijos. Tiesiog reikia suvokti, kad idealumo aplinkoje nėra, kad pasaulis nėra sustingęs (o dažnas toliaregis to labai norėtų). Tiesiog džiaugtis gyvenimu, daryti „neidealius“ sprendimus, pagaliau norėti matyti „neidealų“ save ir artimiausią aplinką. Tiesiog priimti aplinką tokią, kokia yra, o jei lieka jėgų, tai keisti ją, aktyviai dalyvauti. 

  Akies katarakta, tai akies lęšio  skaidrumo praradimas ir pasaulis po truputį pasineria į „rūką“. Paprastai tai emocijos, kuomet žmogus jaučia, kad „griūva“ aplinkinis pasaulis. Dažnai tai susiję su tuo, kad vyresnio amžiaus žmogus supranta kiek daug jis nepadarė, gal būt jo vaikai „nekokie“, neidealūs, susenęs, neįgalus jų kūnas. Jei žmogus jaunesnis ir reiškiasi katarakta, tai susiję su ryškiomis problemomis darbe, kuriam žmogus skyrė visą savo gyvenimą. Žmogus tiesiog geriau nenori matyti nieko, geriau būti „rūke“, nei matyti kaip tavo mylimas darbas griūva, kaip bjauriai elgiasi tavo vaikai, anūkai, kaip suseno tavo kūnas ir pan. Tiesiog nereikia aplinkiniams kelti tokius didelius reikalavimus kaip sau. Nesėkmės baimė, vilties griuvimas neleidžia pamatyti gyvenimo gražias puses. Reikia mokytis matyti į priekį su džiaugsmu, neidealizuoti aplinkos.

  Glaukoma, tai akies vidinių skysčių padidėjęs spaudimas, kuris sukelia regos nervo ir akies tinklainės pažeidimus. Jei nervas vis labiau atrofuojasi, atstatyti regėjimą bus neįmanoma. Tai būdinga žmonėms, kurie sunkiai priima tai ką mato ar tai ką matė praeityje. Tai emocinių kentėjimų priežastis, kuomet žmogus ilgą laiką daug kuo nepasitikėjo ir suturėdavo save matydamas aplink save blogį, bet nieko nedarydamas. Suturėdamas save ir niekur nesikišdamas žmogus savyje sukūrė dideles įtampas, kurios kaupėsi ir akims „norisi“ susiaurinti matymo lauką, arba net visai  nieko nematyti. Tokiem žmonėms būdinga nenoras niekam nieko atleisti. Tokie žmonės sukaupė savyje daugybę pasenusių problemų. Belieka tik paleisti tą praeitį. Palikite praeitį praeičiai. Atleidimo kelias čia yra pats efektyviausias. Reikia lengviau žiūrėti į trūkumus, kuriuos turi jūsų artimieji, kaimynai, valdžia ir t.t. Leiskit gyventi pasauliui ne pagal jūsų „instrukcijas“.

  Astigmatizmas, tai reiškinys, kuomet ragena ar lęšiukas netolygiai „laužia“ šviesos spindulius, kas iškreipia vaizdą. Paprastai tai būdinga tiems žmonėms, kurie jaučia prieštaravimą tarp savo vidinio gyvenimo ir visuomenės gyvenimo. Tie žmonės viską „mato“ savaip ir jiems sunku į viską žvelgti objektyviai. Jie sunkiai perneša pokyčius jei tai ne jie tų pokyčių iniciatoriai, dažnai įsižeidžia. Jie bijo save pamatyti „tikroje šviesoje“. Iš esmės tai jų psichikoje iškreiptas pasaulis ir akies lęšiukas, atsiliepdamas į žmogaus ilgalaikes emocijas, taip pat kraiposi ir netolygiai praleidžia šviesą. Iš čia ir vaizdai iškraipyti. Astigmatizmo pradmenys paprastai slypi jaunystėje, kuomet žmogus perdėtai griežtai nusprendžia nepasitikėti kitais žmonėmis, neatleisti jiems jų „netobulumo“ ir neleisti jiems daryti įtaką sau. Būtina išmokti tikėti žmonėmis, kartais atleidžiant jiems jų  klaidas, o gal būt tik „klaidas“ iš jūsų pozicijos žvelgiant. Pagaliau būtina atsikratyti nepilnavertiškumo kompleksų.

  Žvairumas, kuomet akių regos ašys nesuseina ties stebimu objektu. Tarsi akys funkcionuotų atskirai. Tai būdinga žmonėms, kurie visus visame kame įtaria, nepasitiki, nepritaria kitų, kad ir geriausiems sprendimams. Paprastai tokių žmonių smegenų pusrutuliai dirba nesuderintai. Vienas smegenų pusrutulis atsako už jausminį, o kitas už loginį pasaulio ir savęs suvokimą. Sveikame žmoguje jausminis ir loginis smegenų pusrutuliai derina savo darbą ir sąmonei pateikia „pasvertą“ variantą. Yra žmonių, kurių vienas smegenų pusrutulis yra labiau aktyvesnis už kitą, tai jis yra arba labiau loginis žmogus arba labiau emocinis. Paprastai moterų dešinysis pusrutulis aktyvesnis, o pas vyrų kairysis. Pas žvairų žmonių tokio suderinamumo nėra. Pas jų aktyviau įsijungia tai vienas, tai kitas pusrutulis. Vienu momentu jie šaltai, logiškai suvokia pasaulį, o kitu gal net perdėtai emociškai. Todėl dažnai tokie žmonės įvykius nesuvokia objektyviai. Jie tiesiog nenori matyti kas ten vyksta iš tiesų ir didelis noras daryti viską priešingai. Dažnai žvairumas išsivysto vaikystėje ar paauglystėje. Ten ir reikia ieškoti priežasties. Tokius vaikus būtina mokyti kantrybės, savistabos, būti reikliam ir tuo pačiu atlaidžiam tiek sau tiek kitiems. Tai yra tokius vaikus, žmones reikia mokyti gyventi dviem režimais ir juos derinti. Derinti jausmus su logika. Išmokyti suvokti, kad pasaulis mažų mažiausiai dvipolis, kuomet esu ne tik aš, bet ir jis, ji, pagaliau jie. 

  Dauguma žmonių pripranta prie savo regėjimo negalios, susitaiko su ja ir nieko nenori keisti. Tačiau ta negalia akyse parodo, kad ir kažkur organizme kažkas vyksta negerai, o akyse tik atsispindėjo tam tikri organizmo procesai. Su laiku jie išlys „visu gražumu“, bet tuomet gal jau vėlu bus. Kiek aplink matau akiniuotų žmonių, kuriems akiniai visai normalu. Akiniai akims tai ramentai, kurie dar labiau skatina akis tingėti ir gadina jų regėjimą. Tai verslui naudinga ir jie perša visuomenei „normalų“ akiniuotą žmogų. Akių lęšių naudojimas taip pat sukelia savas problemas: uždegimai, atrofija, užkratas. Visų pirma būtina bent jau akių pratimus daryti. Tai žiūrėjimas aukštyn, žemyn, į šonus, sukimas ratu, aštunke, į šviesą, į tamsą, švelnus masažas aplink akis, kontrastinės vandens vonelės akims ir t.t. Na, o norint rimtesnių ir ilgalaikių pokyčių į gera, būtina užsiimti savo emociniu pasauliu. 

  Niekada nepamiršti, kad jei kenčia rega, tai vadinasi mes atsisakome kažką matyti savyje ar savo gyvenime. Jei giminių, draugų, pažįstamų, kaimynų šeimose matote vaikus su akiniais, tai darykite išvadas, kad tose šeimose kažkas netvarkoje ir vaikai „atsisako“ tai matyti.