ENERGOINFORMACINIAI SRAUTAI

 Aplink mus begalės įvairiausios informacijos ir energijos. Tik mažą viso to dalį mes jaučiame, sugebame matyti, paliesti, suvokti. Mes tiems srautams tarsi kristalas, per kurį perėjusi informacija, energija įgyja tam tikrą struktūrą ir išsilieja į aplinką. Tai yra mes savimi keičiame energoinformacinę struktūrą, kuri patenka į mus. Tuo pačiu ir ji keičia mus.

 Besivystydami mes keičiamės tarsi skystas kristalas, kuris tarsi ir turi tam tikrą struktūrą, bet tarsi ir ne. Jis kinta. Ir kinta visų pirma aplinkinių energoinformacinių srautų dėka, bet ir mes patys, ar pačios galime daryti tam didelę įtaką, visų pirma savo mintimis, dėmesiu, sprendimais, veiksmais. Jei aplinkiniai energoinformaciniai srautai iš mūsų reikalauja tam tikrų sprendimų, veiksmų ir tarsi įvaro į kampą, neleisdami matyti kitų sprendimų, tai mes turime laisvą valią ramiai prisėsti ir surasti dar bent keletą išeičių. Tuo pačiu mes keičiame energoinformacinių srautų cirkuliaciją, kaip beje ir energoinformacinių esybių įtaką mums. Sąmoningiems, savarankiškiems, valingiems žmonėms energoinformacinės esybės linkusios labiau padėti, nei išnaudoti. Beje „angelų“ sindromas, kuris įpirštas religinių adeptų yra gana pavojingas. Tie „angelai“, dažniausiai būna toli gražu ne angelai. Tai tik vilioklio forma, kad lengviau įsiskverbti į žmogaus energoinformacinę struktūrą ir naudotis žmogaus energija. Energoinformacinės esybės, siekdamos maisto, priima įvairias formas, nuo mums patrauklių, priimtinų, iki baisių, šlykščių. Daugiausia energijos, tai yra jų maisto, mes išskiriame kuomet mylime, arba bijome, tai yra kraštutinėse ribose. Todėl ta pati energoinformacinė esybė, jei ji pakankamai stipri ir gudri, gali keisti savo „apdarus“ nuo angelo iki velnio siaubūno. Tačiau tokių reta. Dažniau jos būna specializuotos, tai yra arba su „plunksnomis“ ir „švytinčios“, arba baisiame, gazdinančiame pavidale. Na o dažniausiai tai nei šis nei tas. Kaip siurbėlės, kurios nei „geros“ nei „blogos“. Tiesiog jos nori valgyti. Žmonės, turintys tam tikrą matymą, girdėjimą ar pojūčius, mato, girdi ar jaučia tas esybes ir gali įtakoti jas, arba pasiduoti jų įtakai. Norint tyrinėti tą „nematomą“ pasaulį, būtina jį matyti, jausti, girdėti. Kad tokių tyrinėjimų nebūtų, jautrūs tam žmonės, religijų adeptų rankomis ir valia buvo naikinami. Tuo pačiu žmonijai buvo uždarytas šio neregimo pasaulio pažinimas. Buvo griežtai draudžiama matyti, girdėti, jausti tai, ko neleidžia bažnyčia. Tik su kunigų patvirtinimu buvo leidžiama skleisti tam tikrą informaciją, kuri atitinka bažnyčios kanonus. Tai yra atitinka sukurtos „pasakos“ scenarijų. Žmonija buvo atribota tiek nuo pažinimo, tiek nuo galimybių tuo naudotis, o be šito netapsi kūrėju. Be šito kelias tik į mechaninę visuomenę, kur viskas mechanizuojama ir visur robotai. Kur būtent žmonija dabar ir genama. Tai yra įgyvendinamas „biblijinis projektas“.

 Žmogaus smegenys visumoje tarsi miega. Kūdikystėje prabudusios ir pradėjusios intensyviai vystytis, jos iš karto ribojamos. Paskutiniu metu tiesiog „glušinamos“ begalės skiepų, vaistų, chemijos. Vaikas apribojamas tėvų asmeniniu supratimu apie gyvenimą. Apribojami vaiko individualūs gebėjimai, kurie gali pasireikšti tik su kiek galima laisvesniu jo kontaktu su pasauliu. Vaikas „įmontuojamas“ į kokoną, kuris tėvams, aplinkiniams atrodo pats tinkamiausias ir teisingiausias. Visa tai pradedant nuo pampersų, drabužių, apavo, žaisliukų ir t.t. Tai, kad ir tie patys batukai, kurie savo forma traumuoja vaiko pėdą, ją apspaudžia ties pirštukais, o tai veikia smegenų darbą. Pirštukai su laiku susiglaudžia, deformuojasi į vidų. Ypač ryškiai tai matosi jau ant jaunuolių, kuomet mažasis pėdos pirštas prigludęs prie gretimo, o didysis užlinkęs link kaimyno. Paprastai, ypač pas moteris, ant didžiojo piršto šono susiformuoja pentinas, iššoka kauliukas. Ir visa tai todėl, kad batai smailėjantys, neatitinkantys pėdos priekinės dalies formos. O ką kalbėti apie bato padą! Tai tik viena iš „dėžučių“, į kurias mes supakuojami nuo pat vaikystės ir tampame savotiškai neįgalūs. Todėl, tik staigus pakitimas mūsų gyvenime, ar staigus pavojus mūsų sveikatai ar gyvybei, tarsi pažadina mūsų smegenis ir tuo pačiu visą kūną. Mes pasaulį pradedame matyti kitaip, atsiranda nesuvokiamų galių, gebėjimų. Iš čia ir nepaprasta jėga pas žmogų, kuomet ant jų užgriūva didelis svoris ir jie akimirksniu pakelia vos ne toną, nors po įvykio, to ne nepajudintų. Pamenate istorijas, kuomet močiutė, kaip užsidegė jos troba, ištempė savo metalu kaustytą skrynią, nes ten jos turtai. Po įvykio tik keliolika gaisrininkų sugebėjo tą skrynią pakelti. O mama, kuri vaiką ištraukė iš po automobilio ir jį pakėlė. Man pačiam teko bendrauti ne su vienu žmogumi, kuriems grėsė mirtina trauma. Pavyzdžiui vienu atveju, iš priekyje važiuojančios mašinos į žmogaus mašinos priekinį stiklą skriejo blogai pritvirtinti ir atsipalaidavę metaliniai vamzdžiai. Kitu atveju mašina rėžėsi į žmogaus mašinos dureles. Viena minėjo, kad tarsi sulėtėjo laikas ir ji matydama vamzdžių skriejimo trajektoriją, sugebėjo patraukti galvą. Kitas, kuriam taip pat „sulėtėjo“ laikas, sugebėjo peršokti į kitą sėdynę. Vėliau, niekada, nė vienas taip greitai negalėjo judėti. Toks galių „atsivėrimas“ trunka 2-10 sekundžių. Po to paprastai užsiveria. Na, o kas jei toks „atsivėrimas“ lieka? Tuomet žmogui, kuriam neteko apie tai girdėti, konkrečiai „važiuoja“ stogas. Visa jo gyvenimiška patirtis sako viena, o jo naujas gebėjimas visai kitą. Religija tokius greit sunaikindavo. Šiuolaikinė medicina primaitina raminamų, pastoviai migdo. Na, o karinės laboratorijos daro su tokiais tyrimus, kaip su triušiais. Paklusniuosius panaudoja savo reikalams. Visa tai žinoma ar girdėta ne kartą, bet visuomenė tai stengiasi nematyti, abejoti, vadinti sąmokslo teorijomis ir panašiai. Todėl, jei tokie netikėti praregėjimai, neįprasti pojūčiai, garsai atsivers pas jus, pirma taisyklė – priimti tai natūraliai. Tai neturi būti nei baimė, nei superdžiaugsmas. Bet kokios perdėtos emocijos gali tiesiog uždaryti tai, kas atsivėrė pas jus, nes TAI tarsi prasikalęs grūdas, jaunas augalėlis, kuris gali žūti nuo agresyvios aplinkos. Niekam apie savo „keistus“ gebėjimus ar patirtis nepasakoti, net patiems „patikimiausiems“ draugams. Svetimas dėmesys, pavydas, svetimos baimės sutrikdys procesą. Tai viena. O antra, jūs tapsite kažkam labai „reikalingas“ ar „reikalinga“, gal net bandymų triušio pavidale. Todėl kantrybės ir vidinės ramybės, balanso. Aišku vidinis džiaugsmas gerai ir reikalingas. Jis beje padės vystytis gebėjimui. Nes vidinis džiaugsmas, sėkmingo bandymo su gebėjimu atveju, stiprina tą gebėjimą. Gebėjimą būtina praktikuoti kitiems nematant, jei jo išorinis pasireiškimas ryškus. Pavyzdžiui juda daiktai, užsiliepsnoja daiktai ir pan. Jei nėra ryškaus išorinio pasireiškimo, pavyzdžiui matote „nematomas“ esybes ar jas girdite, tai šitą galima praktikuoti ir nesislepiant. Tačiau ir čia yra niuansų, kurie gana pavojingi. Jei jūs aiškiai pradedate matyti, girdėti, ar jausti įvairias energoinformacines esybes, tai analogiškai ir jos tai pajus ir sieks aktyvesnio bendravimo su jumis. Deja dauguma iš jų nėra „geros“ ir sieks visų pirma įbauginti ir gauti maisto – baimės energijos. Todėl būtina pakankamai turėti vidinio „pasiutimo“, kad parodyti kas čia vadovauja. „Pasiutimas“ paprastai būna susimaišęs su baime, dėl kurios šiaušiasi plaukai. Bet tai normalu, nes nežinai su kuo susidūrei, kaip visa tai suvaldyti. Todėl dažniausiai pačioje pradžioje tiesiog nugini tokią energhoinformacinių esybių ataką. Tai normali savisaugos reakcija ir paprastai tai pirmoji patirtis. Vėliau bus galima stebėti, girdėti, ar jausti tas esybes tarsi iš šalies. Jos bus atsargesnės, bet tai nereiškia, kad nebandys jūsų „šarvų“. Tai tarsi laukiniai šunys, kuriems tiesiog reikia maisto – jūsų. Taip bus visada, todėl visada reikės palaikyti „formą“, turėti nepalaužiamos valios, o ypač „įsigyti“ savų „šunų“. Aplink begalės įvairiausių energoinformacinių esybių, kuriomis galima laikinai ar ilgam naudotis. Galima prisivilioti jums „patinkančias“ energoinformacines esybes ir jas panaudoti savo apsaugai. Jos taip pat turi kažkuo tai maitintis, tai yra energija. Jei jūs, praktikuodami, išmoksite duoti tos energijos dalimis, nepermaitindami, tai tos esybės bus jūsų sargai, nes gaus pastovų maistą ir kitų konkurentų neprileis. Tai bus savotiška simbiozė, kaip ir „gerosios“ bakterijos mūsų virškinimo trakte ar panašiai. Su laiku šie sargai gali (būtent gali, bet nebūtinai) pradėti vystytis. Tokius dažnai tenka paleisti į kitas vibracijas. Jos pačios to negali padaryti, tai gali tik žmogus. Tuomet mes savo valia jas pasiunčiame tarsi į „šviesą“. Už tai kartais galime gauti net padėką, tam tikro, neapibūdinamo jausmo pavidalu.

 Energoinformacinis pasaulis toks įvairus, kad viso ko pažinti neįmanoma. Pakanka suprasti, kad tai yra aplink mus ir mumyse ir, kad mes tuo galime naudotis, kaip ir mus supančia, matoma gamta ir jos turtais. Kaip ir gamtoje matome įvairius gyvūnus, vabalėlius, paukščius ir t.t., iš kurių kažkurie tai pavojingi, kiti neutralūs, kiti tiesiog nemalonumus, rūpesčius neša. Tačiau yra tokių, kuriais žmogus naudojasi, kurie žmogų įspėja ar gina. Yra ir tokių pavojingų žvėrių, kuriuos žmogus prijaukina, bet tik nuo vaikystės. Ir tai, hormonų pliūpsnio metu, jie gali tapti pavojingi žmogui. Tas pat ir su energoinformacinėmis esybėmis. Kaip sakoma „kaip Danguje, taip ir Žemėje“ ir atvirkščiai.

 Būtina pakalbėti ir apie žmones, kuriuos kankina šizofrenija ar kiti psichikos sutrikimai. Tai tokie žmonės, kurių smegenys buvo paveikti ar veikiami vaistais, vaikystėje buvo galvos traumų, ar turėjo skiepų pasekmių. Jie tai mato, tai ne, tą energoinformacinį pasaulį. Jis tarsi blyksteli ir dingsta jų galvose. Tokie nekontroliuojami vaizdiniai, girdėjimai ar pojūčiai veikia žmonių psichiką neigiamai, sukelia nesaugumo jausmą, baimes. O dar jei tas žmogus vartoja nervų sistemą ir smegenis veikiančius vaistus, tai daro žmogų psichiškai neįgaliu. Tuomet energoinformacinės esybės tiesiog naudojasi žmogaus energija, sukeldami jam baimes, nes jos žino, kad yra matomos. Ką daryti? Aišku visų pirma būtina po truputį, ar kažkiek greičiau, atsisakyti vaistų. Po truputį mokytis kontroliuoti savo neįgalumą. Tam būtina išsiugdyti „pasiutimą“, pareikšti valią į savo protą ir kūną. Bijodami ir nedarydami veiksmų, mes tarsi atiduodame save baimės sukėlėjams. Jei iš savo baimės išreiškiame agresyvumą, tai ir bus pirmas žingsnis į savisaugą. Baimė stipri energija ir ja būtina išmokti naudotis. Agresyvumas kilęs iš baimės ugdo karį. Agresyvumas kilęs iš puikybės, ugdo bailį.

 Ką daryti, jei pas jus atsivėrė vienoki ar kitokie gebėjimai ir norisi juos greičiau tobulinti? Visų pirma reikalingos žinios, bei kitų žmonių patirtis. Domėtis įvairiais šaltiniais, bet aklai jokiu šaltiniu nepasikliauti visu 100%. Yra įvairių mokytojų šioje srityje, bet ir čia slypi klystkeliai. Visų pirma jūsų patirti ir „kanalas“ yra individualūs. Antra, labai besireiškiantys ir „stiprūs“ mokytojai dažnai jau užverbuoti karinių ar žvalgybos struktūrų, kad informuotų apie gabius mokinius. Todėl, bet kokius mokytojus kuo mažiau informuoti apie savo gabumus ar net juos demonstruoti. Rizikinga tapti draugais, nes tuomet galite viską išsipasakoti. Šiuo atžvilgiu pavojinga priešinga lytis, su kuria ar kuriuo jūs viskuo pasidalinsite. Tuo pačiu jūsų paslaptys gali pasklisti to asmens draugų ar draugių rate. Dar blogiau jei tai siūstas agentas, o jūs turintis labai stiprių gabumų. Todėl gabumai dažnai veda prie tam tikro vienišumo ir savo silpnų vietų apsaugojimo. Pagrindinis jūsų uždavinys, tai iš mokytojų gauti kuo daugiau žinių. Praktikuoti galima ir mokytojui nematant, nežinant. Jūsų saugumas, jūsų rūpestis.

 Mes kas sekundę „maudomės“ energoinformaciniuose srautuose, bet tuo pačiu tarsi miegame juose. Nemokame jais naudotis, keisti juos ir tuo pačiu save. Nemokame kontaktuoti su energoinformacinėmis esybėmis. Viso to galima siekti kasdieniniais veiksmais šia linkme. Didelė pagalba tai mūsų vaizduotė, jausmai, emocijos, sąmoningas dėmesys. Būtina pažinti Gamtos dėsnius, rinkti įvairią informaciją ir ją vis iš naujo perdėlioti kaupiantis naujai informacijai. Niekas neturi „kietos“ struktūros. Visa kas keičiasi, „banguoja“. Visa kas mums dabar atrodo tiesa, po paros, mėnesio, metų, dešimtmečio, šimtmečio gali būti nebe tiesa. Yra dėsnių, kurie veiksmingi dabar ir mes su tuo turime taikytis, o yra, kurie keičiami mūsų valios dėka.

 Niekas visko nežino, nes Visata neaprėpiamai įvairi.