APIE MANE » STRAIPSNIAI
FEROMONAI, HORMONAI IR ELEMENTARI HIGIENA

FEROMONAI, HORMONAI IR ELEMENTARI HIGIENA

 

 

  Absoliuti dauguma žmonių, toli gražu, nesuvokia kiek svarbi higiena ir kaip tai įtakoja mūsų gyvenimą. Dauguma žino apie higieną, tik kaip užkratą, kaip parazitų galimą atsiradimą. Tai tik menka dalis, įtakojanti mūsų sveikatą, mūsų elgesį, pasirinkimą ir aplamai gyvenimą. Paminėsiu tik tris, kasdieniniame gyvenime suvokiamas, higienos formas. Apie ketvirtą higieną, energoinformacinių esybių atžvilgiu, neminėsiu, nes tai jau ne kasdieninio suvokimo lygiui. Tai atskira tema.

 

   Mes puikiai žinome, arba bent turėtume žinoti, kad virusai, bakterijos, pirmuonys, kirmėlės, grybeliai gausybe rūšių ir pavidalų yra gamtoje, kituose gyviuose ir mūsų artimoje aplinkoje. Jie yra ir mumyse ir mums artimuose žmonėse, vaikuose. Su jais kas dieną, kas valandą, kas sekundę kovoja mūsų imuninė sistema, taip įgaudama patirties ir stiprybės. Tačiau ir tie parazitai kovoja vienas su kitais už mitybos šaltinius (mus) ir kai kada, jei imuninė sistema per silpna, organizmas sudaro savotiškas simbiozes su tam tikrais parazitais, kuriems organizmas leidžia ribotai maitintis juo, bet už tai parazitai turi jį ginti nuo kitų parazitų formų ir rūšių. Esant silpnam organizmo imunitetui, bakterijos, pirmuonys, grybeliai, kirmėlės kartais žmogaus kūną susikirsto į teritorijas, panašiai kaip grupuotės ar banditai gyvenime. Jie minta tos dalies organizmu, bet svetimų neįsileidžia. Tai savotiškai chroniška būsena, kuomet organizmas nei serga nei yra sveikas, bet užtat gyvena.

 

  Mes žinome, ar bent turėtume žinoti, kad turime laikyti higienos, jog mūsų imuninė sistema būtų mažiau apkrauta, gindamasi nuo įvairių svetimybių, patenkančių tiek ant mūsų kūno, tiek į mūsų kūną. Tam mes dažnai plauname rankas, periodiškai prausiame savo kūną. Žinodami tai, mes vengiame fizinių kontaktų su įvairiais gyviais iš gamtos, ar mums atrodančiais nehigieniškais žmonėmis. Tai natūralu, būtina ir suprantama. Jei to nepavyksta išvengti, tuomet mes panaudojame higienines priemones. Oda gana gerai apsaugota vieta, kol ji nepažeista. Todėl labiausiai saugomės, kad užkratas nepatektų per nosį ir burnos ertmę. Į savo vidų, pagrinde per maistą, siekiame neįsileisti įvairių užkratų ir vartojame maksimaliai higienišką maistą.

 

  Visa tai mums turi būti žinoma kaip 2 plius 2.  Tačiau žinoti, pasirodo maža. Nors ir žinodami, žmonės, ypač vaikai, higiena rūpinasi atmestinai. Man labai keista buvo, kuomet nuvykus į Norvegiją, Vokietiją, Angliją higiena pas jų buvo žemesniame lygyje nei Lietuvoje ar Rusijoje. Iš pradžių pagalvojau, kad šeima šeimai nelygu, bet kuomet tai pastebėjau ne tik daugumoje šeimų, bet ir maisto pateikimo įstaigų tai man buvo keista. Sužinojau, kad atidarant, kad ir privačią kavinę, ten nėra tokių higienos reikalavimų ir kontrolės kaip Lietuvoje. Patalpų kampuose gali būti vorų įsikūrimo vietovių, bei grybelių. Beje viena mano pažįstama, nuvykusi dirbti į užsienį, po 3-4mėn., parvyko užsikrėtusi kirmėlėmis. Jai tai buvo didelis stresas, nes Lietuvoje tai patyrė tik vaikystėje. Pasirodo ten higienos daug kas nesilaiko, bet esant problemai geria vaistus nuo kirmėlių, kurių dabar didelis pasirinkimas. O kaip dėl grybelio? Nuo to vaistų tai nėra, o ypač jei jis pastoviai patenka į vidų.  Žinodamas situaciją Lietuvoje, pradžioje pasibaisėjau situacija vakaruose. Tačiau jie taip gyvena. Gal todėl Europoje, savo laiku buvo tokia gausybė epidemijų su tiek aukų. Gal todėl jiems reikalingi tie pastovūs skiepai?  Žinoma, kad skiepai turi daugybę pašalinių efektų, o ypač vaikų autizmo ir nevaisingumo atžvilgiu.

 

  Labai svarbu žinoti, kad mums būtina higiena ir kas nutinka jai nesant. Reikia žinoti, kad gyvenant nehigieniškai, mūsų organizme įsikuria gausybė įvairiausio užkrato, pirmuonių, kirmėlių, grybelių. Jei imuninė sistema iš prigimties stipri, tai įvairus užkratas pasireikš tik atsiradus labai stipriam neigiamam poveikiui iš aplinkos (peršalus, perkaitus, dėl fizinio streso, pastovios nemigos ir t.t.). Stipri imuninė sistema gaunama genetiškai iš tėčio, o ypač iš mamos. Gimus vaikui, jo genetinė sistema tobulėja kaudamasi su patenkančiomis į kūną svetimybėmis ir tik taip. Kad kova perdėtai nenusilpnintų imuninės sistemos yra būtina tam tikra higiena, bet neperdėta. Be kovos su aplinka, imuninė sistema neišsivystys ir liks silpna. Vadinamų skiepų dėka, bandoma nuo kūdikystės, vaikystės priversti kovoti organizmą su įvairiais, galimais užkratais iš aplinkos. Tik deja ar reikia to ir tiek. Su dabartiniais skiepų kiekiais vaiko organizmas ne treniruojamas, o greičiau susilpninamas. Kūdikio imunitetas lėtai turi priprasti prie „priešų“ atakos iš aplinkos. Deja jau nuo pradžios medikai siekia jį savotiškai „užmušti“. Yra gausybė virusų, bakterijų ir pan., su kuriomis vaikas , net ir suaugęs gal niekada ir nesusidurs, o jei susidurs, tai bus tiesiog dar viena treniruotė imuninei sistemai ir tai bus jau ne vaiko, o suaugusio ir taip sustiprėjusi imuninė sistema. Skiepai savyje turi alergenų, toksinių cheminių medžiagų, be kurių jie negalėtų tiek laiko išgulėti saugomi. Visa tai daugumai kūdikių sukelia neigiamas pasekmes. Nekalbant apie „populiarius“ kūdikių traukulius po skiepų, daug blogiau yra vaikų autizmas, kuris, vien per paskutinius 20 metų labai ir labai padidėjo. Statistiką galite susirasti. Lietuvos spauda, padėtį su vis didėjančiu autistų skaičiumi vadina skaudžia realybe, bet apie būtent skiepų įtaką tam tyli, net tai paliestų farmacijos gaunamus pinigus. Dar viena žiauri skiepų pasekmė tai vaisingumo sumažinimas, o mergaitėms kartais net visiška sterilizacija.

 

  Įvairių rūšių užkratai veikia žmogaus elgesį, jo reakciją į aplinką, keičia net charakterį. Pavyzdžiui kirminų turintis žmogus gali būti tiek perdėtai ūmus, tiek išsekęs  (tai įtakoja vaiko charakterio formavimuisi). Tai gali net kaitaliotis, priklausomai nuo kirmėlių gyvenimo ciklo, nuo jų buvimo vietos organizme. Pavyzdžiui esant „kepeninėms“ kirmėlėms žmogus gali pradėti staiga perdėtai lieknėti, užsidaryti savyje arba tapti isterišku. Kirmėlės plaučiuose ir bronchuose gali sukelti elementariausią astmą, kuri gali tapti chroniška. Gana neretas užsikrėtimas kirmėlėmis būna suvalgius „suši“(termiškai neapdorotos žuvies). Tuomet kirmėlės gana greitai pasklinda po visą žmogaus organizmą ir ėda iš vidaus kaip žuvį. Jokia imuninė sistema nespėja susidoroti su tokia invazija. Pavyzdžiui pirmuonys toksoplazma, pažeidžia ne tik limfinę sistemą, akis, vidaus organus bet ypač smegenis. Tai sukelia neadekvatų žmogaus elgesį, šizofrenijos priepuolius, galvos skausmus, migreną. Toksoplazmos pagrindinis šaltinis yra katės ir kas antras kačių turėtojas turi savo organizme ir toksoplazmą. Vien tas jau gali būti įvairių „ligų“ priežastimi. Gydytojai gydys nuo ligos vieną organą, o ta „liga“, perbėgs į kitą organą.  Sveikesnių ir jaunesnių žmonių organizmai dar kažkiek ginasi, „svetimus“ kapsuliuodami į cistas. Bet su amžiumi, dėl stresų, perkaitimų, peršalimų, sutrenkimų cistos gali plyšti ir į organizmą vėl pasipils užkratas.

 

   Jei kates turintys žmonės dažniausiai gali sirgti (dėl užkrato) smegenų, akių, nervų sistemos ligomis, vidaus organų sutrikimo ligomis, tai šunis laikantys žmonės rizikuoja sirgti širdies, raumenų sistemos ligomis. Šunys yra vieni iš tam tikrų, jų širdyje besiveisiančių kirminų šaltinis.  Aišku tuos kirminus perneša ir uodai ir jų įkandimai gali perduoti mums tuos kiaušinėlius (bet tai būdinga pietinėse šalyse). Manoma, kad žmogaus organizme tie kirminai neišsivysto iki suaugusių ir galinčių poruotis. Tačiau užaugti tiek, kad įsikurti širdyje, nukeliauti tiek prie akių, tiek į smegenis, tiek į dubens sritį, plaučius jie gali. Kirmėlėms žuvus, organizme lieka mazgeliai.  Jei artimoje aplinkoje mes turime šunį, kuris tikėtinai gali turėti tų kirmėlių, tai rizikuojame pastoviai, vėl ir vėl užsikrėsti tomis kirmėlėmis. Sakoma, kad šunis ir kates periodiškai „maitinant“ tam tikrais vaistais, to pakanka, kad žmonės neapsikrėstų galimais parazitais. Tai viena iš galimybių apsisaugoti, bet šuo ar katė, kurie patenka į lauką, jau po vieno pasilakstymo gali parsinešti užkrato, kurio lauke palieka kiti šunys ir katės. Dėmesio, net po vieno pasilakstymo, net už virvutės laikant (šuo gali palaižyti kito šuns kaka). Tai kiek reikia nuodyti savo augintinį vaistais, kad pačiam, kad savo vaikams būtų saugu? Išeitis – neturėti butuose augintinių, o turint prie nuosavų namų, vengti tiesioginio kontakto, laikytis higienos. Pamenu kuomet teko pagyventi Norvegijos miestelyje, tai ten nustebino nei kačių, nei šunų nebuvimas.  Miesto centre vienas, panašus į bomžą dėdulė, kartais pasirodydavo su dideliu šunimi. Buvau ne kartą į mieto pakraščius nuvykęs, taip pat ir į kaimą, bet prie jų namų nebuvo šunų? Gal kituose Norvegijos vietovėse yra kitaip?  

 

  Labai svarbu nepamiršti, kad gana dideliu kiekiu užkrato dalinasi tarpusavyje ir žmonės. Mamos dažnai pastebi, kad vaikas, kuris pradeda lankyti darželį ar mokyklą yra pagrindinis įvairių užkratų nešėjas į šeimą. Jo dėka tiek mama, tiek tėtis „suserga“ sloga, gripu ar kitomis ligomis. Visa tai todėl, kad ten, kur sueina daug vaikų iš įvairių (ir nehigieniškų) šeimų, vyksta dalinimasis įvairiais parazitais, užkratu. Todėl tiesiog būtina vaiką išmokyti sąmoningos higienos ir išaiškinti kodėl ir kam tas reikalinga. Beje tokiu atveju bent keli, sąmoningos higienos išmokyti vaikai, savaime išmoko to ir kitus vaikus. Miniu sąmoningą higieną tam, kad tik mechaniškai įperšant švaros įgūdžius vaikui, jis gali juos prarasti, jei pateks į aktyvesnių ir agresyvesnių vaikų grupes. Beje paprastas būdas nuo slogos, ar gripo užkrato yra šaltu metų laiku, vaiką vedant į didesnį vaikų ar žmonių būrį, pa kaklu pakabinti medžiagos maišelį su česnako skiltele jame. Maišelis turi liesti kūną, kad kūno šilumos sušildyta česnako skiltelė garintų česnako eterinius aliejus ir tas kvapas po truputį, pastoviai sklistų link vaiko nosytės.

 

  Prižiūrint sergančius vyresnio amžiaus žmones, ypač senelius būtina, kad kuo mažiau šalia jų sukinėtųsi vaikai. Senyvo amžiaus žmonės dažnai savyje turi įvairių užkratų, grybelių. Visa tai išsiskiria ant jų kūnų, per seiles. Pabučiavimo metu vaikas visa tai perima į savo organizmą. Nebūtinai tuo suserga, bet tai ilgam gali likti vaiko organizme ir jam pavyzdžiui peršalus, gali pasireikšti iš senelės „gautas“ grybelis, tam tikra odos liga ar pan. Dauguma prižiūrinčių savo tėvus ar artimus žmonių, kurių amžius virš 60 metų, rizikuoja visam laikui užsikrėsti savo tėvų, kuriems jau virš 80m. ligomis. Tiesiog žmonių, kuriems virš 60m., imunitetas dažniausiai jau silpnokas ir jie nesugeba apsiginti nuo užkratų, o tik sustabdo jų plitimą, intensyvų reiškimąsi. Aišku tas pat gali nutikti su bet kokio amžiaus senų žmonių prižiūrėtojais, jei jie pastoviam strese, nemigoje. Todėl labai svarbu, kad vyresni žmonės suprastų kaip svarbu, kad jie būtų kiek galima ilgiau sveikesni, be užkratų. Senų žmonių higiena labai svarbi gal būt ne tiek jiems, bet jų artimųjų, anūkų atžvilgiu. Ypač pavojingi grybeliais apsileidę seni žmonės. Tai lengva diagnozuoti pažvelgus į jų pėdų pirštus, nagus. Ar yra grybelis ir kokioje jis stadijoje. Rečiau grybelis būna ant odos, bet ir tai būtina patikrinti. Esant grybeliui, būtina naudoti antigrybelines medžiagas, bent jau cinko tepalą. Po higienos procedūrų būtina atidžiai nusiplauti savo rankas, o esant reikalui pasikeisti ir rūbus, kad nepernešti to savo vaikams ar anūkams. Tai nereiškia, kad savų žmonių reikia perdėtai šalintis, vengti. Tiesiog būtina suprasti kokios gali būti pasekmės jei nesilaikysime higienos.

 

   Europos tautos pamena laikotarpius, kuomet dėl vieno „pagailėto“ saviškio išmirdavo ne tik šeimos, bet ištisi kaimai. Kuomet atėjo supratimas, tai tiek susirgęs žmogus, tiek net visas kaimas atsiriboja nuo savų, nuo pasaulio. Taip tarsi paaukodamas save, kad išgyventų kiti. Teko susidurti su informacija (kiek pamenu tai buvo Anglijoje), kad kai viename kaime kilo epidemija, tai kaimo žmonės sąmoningai atsiribojo nuo kitų kaimų. Pavyzdžiui iš kitų kaimų žmonės, prie tam tikro akmens atnešdavo maisto, o sergančio kaimo žmonės į akmens įdubą, kur buvo pripilama acto, įdėdavo pinigėlių. Kuomet maistas nebebuvo paimamas, dar po kiek laiko, atėjus į tą kaimą jis buvo sudegintas, nes tame kaime visi žmonės buvo išmirę. Taip jie sąmoningai pasiaukojo, kad epidemija nepasklistų plačiau. Kiek mes tokie sąmoningi savo artimųjų, draugų, pažįstamų atžvilgiu??? Sirgdami einame į svečius, nunešdami ten užkratą. Išleidžiame sergančius vaikus pas gimines, ar vaikų draugus, kur jie nuneša užkratą. Kiek „neadekvačių“ vyrų ir moterų į šeimas parneša lytinių ligų? Jomis sėkmingai (dažniausiai per rankšluosčius ir patalynes) užkrečiami ir vaikai. Dėl asmeninio egoizmo, ar nesupratimo mes netausojame vienas kito, o gal tiesiog nemylime? Meilė tai ne tik ir ne tiek malonumai, bet ir auka (tiek savo patogumų, laiko, planų, siekių ir t.t.). Meilė, tai ne tik ir ne tiek „aš“, kiek „mes“. Todėl net vaikas turi būti išmokytas „ligos higienos“, kuomet ligos metu jis turi ne tik pats sveikti, bet ir maksimaliai apsaugoti savo artimuosius nuo jų užkrėtimo. Tas suvokimas savaime neateina, to duri būti mokoma. Geriausiai vaikai mokosi iš savęs iš savo tėvų. Jei tėtis suserga, tai vaikas turi matyti, kaip mama jį prižiūri, kad pati nesusirgtų, kaip pačiam saugotis, kad nesusirgtų. Tai elementarus higieninis auklėjimas. Ir svarbu čia, kaip beje ir visur, „neperlenkti lazdos“. 

 

   Iš savo vaikystės pamenu, kaip 4-5m., amžiaus turėjau spalinukių ir jos pradėjo kilti į viršų – buvo pykinimo ir savotiško dusinimo efektas. Močiutė ir mama tepė krūtinę žibalu, davė kvėpuoti žibalo. Po to kelis lašus žibalo įlažindavo ir duodavo gerti. Pradėjo „nurodinėti“ valgyti česnako. Ta patirtis ir „nurodymai“ davė tam tikrą supratimą apie higieną – bijodamas kirmėlių jos laikiausi. Matyt to pakako, nes daugiau jų niekuomet neturėjau. Kita patirtis su užkratu buvo prieš studentiją ir jau pirmame kurse. Tiesiog prieš studijas, nuvykau į tolimą šiaurę, pas pažįstamų ukrainiečių šeimą. Vaikinas ruošėsi į armiją ir tai turėjo įvykti jau po kelių savaičių. Šeima buvo didelė, gyveno kukliai, kambario atskiro neišskyrė, tad gyvenome tame mažame kambarėlyje kartu. Vaikinas skundėsi, kad tai ten, tai šen kažkokie gumbeliai ant kūno (jau veik metai) atsiranda. Maždaug po metų, būdamas pirmame kurse, matyt nuo miego trūkumo nusekus imuninei sistemai ir pas mane atsirado gumbelių. Tik daug vėliau, kuomet sužinojau kas buvo tam vaikinui, suvokiau apie užkrato galimybę. Tuomet gydytojai tiesiog praverdavo gumbelį chirurginiu būdu ir išvalydavo pūlius. Ir taip tris kartus. Suvokimas jau šioks toks buvo, tuomet pasirodžius eiliniam gumbeliui, leidau jam pribręsti, pratrūkti ir išsivalyti. Išsivalymo procedūra nemaloni ir ilga (kelios savaitės), reikėjo nedraskyti žaizdos, neužkrėsti kraujo. Išsivalius daugiau problemų niekuomet nekilo. O dėl to vaikinuko, tai daug vėliau sužinojau, kad jam po trijų mėnesių visas kūnas nusisėjo gumbeliais, atsirado traukuliai, mama važiavo į armiją, jis ilgai gydėsi ligoninėje, o po to namie. Dar viena patirtis su užkratu, buvo tuomet, kuomet vykau į Indiją. Nuvykus ten nesirgau nė viena liga ir su viduriais tvarkoje, nors dauguma ne kartą viduriavo. Aš tiesiog laikiausi higienos, nevalgiau „neaiškiose“ vietose, „neaiškiai“ gaminto maisto. Tačiau to nepakako. Veik po metų, jau Lietuvoje, pasireiškė šalčio alergija, kuomet įlipdavau į Lietuvos ežerus pasimaudyti. Nors jau birželio mėnuo ir daug vaikų, suaugusių maudydavosi, bet man įlipus į vandenį, oda iš karto parausdavo ir stipriai pradėdavo niežėti. Toks pat efektas būdavo ir nuo lietaus, ar vaikščiojimo basomis po lietaus. Matyt organizmas parsivežė kažkokias bakterijas ar kt., ir tie gyviai buvo nepatenkinti šalčiu, kurį patiria Lietuvoje (jie tai iš karštos Indijos). Teko juos „gydyti“ tuo šlapiu šalčiu. Nevengiau šlapio šalčio, dariau tai dozuotai viso kūno atžvilgiu. Vaikščiojau kuo daugiau basas po lietaus (vasara buvo). Po maudynių, išsitepdavau odą raminančiu kremu. Mėnesį taip dariau kas dieną, o vėliau retkarčiais. Rugpjūčio gale jau nebuvo tokios reakcijos. Kaip ir gumbelių atveju, aš leidau tam būti, sudariau organizmui sąlygas išsivalyti. Jei būčiau naudojęsis gydytojų paslaugomis, farmacija, chirurgija, tai užkratas būtų tiesiog „pasislėpęs“ organizme ir retkarčiais vis pasirodantis, bei sukeliantis problemas. Taip, medicinos dėka, atsiranda chroniškos ligos. Tiesa buvo dar vienas užkratas, nuo gripo skiepo, bet gydytojas pasakė, kad tai tiesiog alerginė reakcija į skiepą. Odą išpylė spuogai. Leidau organizmui išsivalyti, naudodamas tik dezinfekuojančius kremus (gydytojo prirašytus). Šiais, keliais asmeniškais pavyzdžiais noriu pasakyti, kad mes niekas nesame visiškai apsaugoti nuo užkrato. Tiesiog nuo to reikia maksimaliai saugotis, saugoti kitus ir būti maksimaliai higieniškam. Be to, jei po patirto streso, ilgo nemiego atsiranda kažkokie užkratai, tai tiesiog sudarykite sąlygas organizmui išsivalyti, o ne pulkite gydytis įvairiais vaistais, naudotis chemija. Aišku nereikia būti higieniškais perdėtai. Teko pažinti žmonių, kurie po menkiausio darbo namie, lauke ar pan., puldavo kelis kartus plautis rankas muilu, šepečiu, nors nei maisto ruošėsi vartoti, nei liesti burnos sritį ar pan. Arba pavyzdžiui dantis valydavosi tris kart dienoje ir po 5-6min. Aišku rankų oda kentėdavo, netekdavo natūralios apsaugos, skirsdavo, dažnai reikėdavo ją tepti įvairiais kremais. Na, o dažnai ir ilgai valant dantis nusitrina dantų emalis, dantys kenčia nuo dantų pastos cheminių medžiagų. To pasekoje, žmogus, gana ankstyvame amžiuje, neteko daug dantų. Organizmui reikia tik padėti apsisaugoti, tik tam tikros higienos, o ne perdėtai bandyti apsaugoti nuo aplinkos poveikio. Kaip sakoma, nereikia perlenkti lazdos.  

 

  Visa tai, kas buvo parašyta viršuje, tai tik pirmas ir kiekvienam (kiekvienai) žinotinas, kasdieninis higieniškumas. Aišku tai aprašyta prabėgomis, tikintis, kad tai atrodo ir taip aišku. Aišku, kad kūną reikia valyti, prausti nuo jo išskyrų, nuo kūno paviršiuje esančių tiek gyvų, tiek jau nebegyvų bakterijų, virusų, pirmuonių, grybelių, kirminų kiaušinėlių ir t.t. liekanų. Mūsų akis ne mikroskopas ir daug ko mes nematome. Tiesiog tėvai, visuomenė, žmonija turi patirtį, kad reikia laikytis higienos. Nereikia pamiršti ir burnos ertmės, o kiti, retkarčiais daro valymą visos virškinimo sistemos. 

 

  Dabar panagrinėkime „trečią“ higieniškumo formą. Kodėl ne antrą? Tiesiog jis daugumai dar kažkiek suvokiamas, palyginant su antru. Trečiame kalba eitų apie minčių ir jausmų higieniškumą. Visi pripratę tik prie kūno higienos, o minčių ir jausmų higiena tarsi sąmoningai neugdoma, nekreipiama į ją dėmesio. Kodėl? Šią sritį uzurpavo religijos, sektų judėjimai, verslininkai. Iš esmės to, kaip higienos turėtų būti mokoma šeimoje, pagaliau mokykloje. Deja tos žinios ir gebėjimai gerokai sumažintų religingų, sektų ir visokių sektų judėjimų sekėjų kiekį, o teisingiau išsireiškus „avis“. Vaikui turėtų būti elementaru, po dienos veiklos ne tik kūno higiena, bet ir minčių bei jausmų higiena. Vaikas turi būti išmokomas ne tik praustis. Jis turi žinoti ir mokėti, kad ypač vakare tiesio būtina skirti laiko nuraminti mintims ir jausmams, kurie dienos metu gal būt turėjo perdėtą reiškimąsi. Vaikas vakare, ar prieš miegą turėtų turėti galimybę ramiai pasėdėti vienumoje, nuraminti mintis, burbuliuojančius jausmus, gal būt atleisti sau ar kitiems už dienos metu atliktus netinkamus veiksmus ar žodžius. Ir tai labiau panašu į pokalbį su savimi, o gal tiesiog savęs išklausymą, tarsi tu būtum savęs išklausytoju. Tai ne malda ir ne meditacija. Tai elementari proto ir jausmų higiena. Miegas tuomet yra daug ramesnis ir gilesnis. Organizmas geriau pailsi. Va todėl ir sakau, kad religinė mistifikacija, dvasiniai judėjimai prarastų savo patrauklumą, savo „svarbą“, nes žmogus nuo jaunumės būtų išmokytas šios higienos. Kaip ir fizinė higiena dienos metu, po fiziškai nešvaraus darbo ir ypač prieš maisto priėmimą, taip ir minčių ir jausmų higiena, po aktyvaus protinio darbo, jausmų pliūpsnių yra būtina ir dienos metu. Ar pavyks žmogui tinkamai atlikti kad ir fizinius darbus, jei jo mintys, bei jausmai bus išderinti, blaškysis „kitame laike“ , „kitoje erdvėje“??? Pradedant bet kokius fizinius darbus, kad ir grojant muzikiniu instrumentu, ar dainuojant yra būtinas ne tik kūno, bet jausmų ir minčių buvimas „čia ir dabar“. Po darbų, taip pat būtinas grįžimas į tam tikrą balansą( jausmų ir minčių ). Daug ką padaro mūsų nervų sistema, pasąmonė. Tačiau mūsų sąmoningas dalyvavimas, suvokimas, kad tai mūsų sąmoninga higiena, tausoja mūsų nervinę, hormoninę sistemas ir tuo pačiu fizinį kūną.

 

  Minčių ir jausmų higiena mus apsaugo nuo 80 % ligų, o visa kita tenka tiek fizinei higienai, tiek mūsų genetikai, bei fizinėms traumoms. Gal dėl to, farmacija, religijos, sektos uzurpavo šią higienos sritį ir riboja žinias apie tai, o esamas visokiais būdais iškreipia, kad žmonės nesuvoktų esmės ir nesugebėtų to daryti savarankiškai. Be jausmų ir minčių higienos, vaikas nesugeba anksti mąstyti logiškai, savarankiškai. Jis nesugeba suvaldyti ir ugdyti savo jausmus. Tuomet jis ilgai, o kartais visam gyvenimui išlieka ribotos logikos, ribotų ar isteriškų jausmų dariniu. Kalbi su žmogum ir pamatai, kad jis turi savo suvokimo ribas ir dažnai ankštas. Jausmai užteršti, mažai naudotasi jausmų higiena, todėl žmogaus jausminė reakcija dažnai isteriška net į paprastus, mažai suvokiamus dalykus. Jis ne tai, kad nesiekia platesnio pažinimo, bet to net nenori daryti. Dėl proto ir jausmų ribotumo jis pasiruošęs geriau negirdėti, nematyti, negalvoti apie tai ir to nejausti, negu atsiverti naujoms patirtims, naujiems procesams. Jis geriau tai sunaikins, nei sieks platesnės pasaulėžiūros, sąmoningos pasaulėžiūros. O čia jau liečia „ketvirtos“ higienos teritoriją.

 

   Kodėl vaikas siekia pažinti tai, kas jo dar nepažinta, tyrinėja pasaulį, o kuo labiau suauga, tuo mažiau jis siekia pažinimo, bet dažniau visa ką apie save griauna, naikina, pritaiko tik prie savo instinktyvių poreikių? Gal todėl, kad nuo vaikystės nemokoma ta, „trečioji“ higiena, kuri padeda tausoti nervų, hormonines sistemas. Būtent taip mes išaugome energiją pasaulio pažinimui, būtent taip mes žinias ramiai „sudėliojame į lentynėles“. Jei žinios, bus kaip knygos suverčiamos į krūvą, tai kiekvieną kartą ieškant reikalingos knygos, reikės daug energijos ir nervų. Jei mes sąmoningai, nuo vaikystės būsime mokomi ir patys išmoksime visa tai tvarkingai susidėlioti, tai mūsų pažinimas galės būti plečiamas visą gyvenimą ir visuomet tam rasime vietos. O kokie žmonės vadinami išminčiais? Tokie, kurie suvokė, kad gyvenime daugybė žinių, veiksmų, jausmų atsikartoja, yra panašūs ir visam tam sudėlioti, nereikia daug „lentynų“. Todėl pas išminčius, daugybė bet kokio amžiaus žmonių randa atsakymus, jei jie ateina atviri tiems atsakymams, o ypač jei bent kažkiek praėjo minčių ir jausmų higienos procedūras. O tos procedūros, dabartinėje visuomenėje, dažnai priklauso nuo kokio gardo esi „avis“. Jei kažkokios tai religijos „avis“, tai siūlo tau melstis ir kuo religinis gardas siauresnis, tuo reikalaujama daugiau melstis (musulmonams penkis kart dienoje ir dar tam tikra kryptimi). Jei žmonės yra kokio tai „dvasinio“ judėjimo garde, kur reikalaujama kartoti mantras, tai iš esmės ta pati malda, o visa tai bukina žmogaus sąmoningumą, siaurina jo pasaulėžiūrą ir atitolina nuo Gamtos. Kuo žmogus, savo sąmoningumu, suvokimu yra toliau nuo Gamtos, tuo jis „skanesnis“ farmacijai, religijos, sektų tranams ir visokiems, neaiškaus „plauko“ dvasiniams judėjimams, korporacijoms.

 

  Minčių ir jausmų higiena reikalinga tiek dienos metu, tiek prieš užmiegant. Užmiegant ypač svarbu, nes mūsų pasąmonė, miego metu intensyviai rūšiuoja mūsų realius dienos potyrius, tikrina ką būtina išsaugoti kaip reikalingą patyrimą, o kas yra tiesiog „šiukšlės“. Kuo mažiau minčių ir jausmų „šiukšlių“ atsinešite į miegą, tuo lengviau pasąmonei bus viską surūšiuoti ir ji daugiau turės laiko galimos ateities prognozėms. Taip, būtent. Iš viso to, ką patyrėme toje dienoje ir aplamai iki šiol, pasąmonė dėlioja savotišką dėlionę (puzlę) ir tarsi apskaičiuoja galimą ateitį, galimas vietas, kuriose būsime, galimus įvykius ir galimus mūsų poelgius. Pasąmonė net sumodeliuoja ir „prasuka“ kaip filmukus, kuriuos mes kartais sugebame „pagauti“ sapnų metu. Labiau higieniški mintimis ir jausmais žmonės, o ypač dar švarūs vaikai, patiria tai kaip nušvitimą, ryškų sapną, kuris ima ir išsipildo. Todėl, tik pakankamai švarių mintimis ir jausmais žmonių sapnai yra realūs, be didelių fantastikos elementų ir dažnokai „pildosi“. Logiškai pagalvojus, tai jokio čia pildymosi nėra, tiesiog tai sąmonės skaičiavimo centro produktas, pateiktas mums sapno metu ir jei mes dar plius pakankamai jautrūs, tai mes pabudę dar sugebame sąmoningai prisiminti. Paminėjau žmogaus vidinį jautrumą ir būtent dėl jo, kartais ir nelabai higieniški savo jausmais bei mintimis žmonės „parsineša“ iš sapnų karalijos, išsipildantį sapną.

 Tai plati tema. Man aktualu, kad suprastumėte esmę – minčių ir jausmų higiena svarbi, kaip ir fizinė higiena, gal net svarbesnė. Labai svarbu yra kuo mažesnė tarša. Fiziniame pasaulyje mes vengiame labiau susipurvinti, plauname ir karščiu dezinfekuojame maistą, kad mūsų vidus gautų mažiau taršos. Taip ir minčių bei emocijų atžvilgiu, mes neturime bet kokią informaciją, mintis, jausmus įsileisti į save. Na, kad ir neišrankus TV žiūrėjimas apkrauna sąmoningumo ir mastymo sritis. Tai trunkant ilgai ir dažnai, sąmonė nesugeba tinkamai perdirbti informacijos srauto ir tai pradeda skverbtis į jausminį mūsų pasaulį nekontroliuojamai. Ir čia „bac“ reklamų srautas ir dar gausus. Taip, lašas po lašo ir mes pradedame galvoti „ o gal man reikia štai šitą nusipirkti, arba gal tas skaniau būtų, o gal man to LABAI REIKIA....“ . Abejonės ir galvojimas ta linkme parodo, kad jūsų protas jau pakliuvo ant „jauko“. Su laiku jūs tapsite nesąmoningu vartotoju to, ko jums visiškai nereikia, kas jums net kenksminga, bet dėl gražios pakuotės, dėl gražiai atrodančių pomidorų (nors tai modifikuoti, „plastmasiniai“) jūs tai nusipirksite. Be to dažnas filmų žiūrėjimas sekina, bukina emocinę, hormoninę sistemas. Tiesiog juokingai ir kvailai atrodo kuomet merginos ar moterys eina su dailiu paltuku, tinkamai parinktais batais, bet su skylėtais, apšiurusiais džinsais. Tai ne mada, tai elementarus „nuprotėjimas“ ir tokių nuprotėjimų gyvenime galima stebėti nemažai, su sąlyga, kad jūsų sąmonė priklauso jums.

 

   Mūsų sąmonę siekia privatizuoti ne tik religijos, bet ir prekeiviai, kuriems gyvybiškai būtina turėti kuo didesnę masę vartotojų. Jie tai daro visų pirma per jau kažkiek valdomus tėčius ir mamas, gimines, kaimynus ir t.t., kad nuo vaikystės pradėti savotiškos hipnozės seansus vaikams (filmukai, knygutės, žaisliukai). Po to pasijungia ir religija, nes ir jiems reikia jų „produkcijos“ vartotojų.  Po to prisideda „užkrėsti“ draugai, draugės. Jei esate gilaus ir plataus mąstymo, tai galite pradėti suvokti kas vyksta pasaulyje ir kur link einama. Tačiau tai jau kita tema.

 

  Minčių ir jausmų higiena reikalinga po bet kokio kontakto su didesniu informacijos ar jausmų srautu. Esmė higienos, tiesiog pabūti savotiškoje meditacijoje, atsiribojime nuo aplinkos, kad protas sugebėtų čia ir dabar atsikratyti „šiukšlių“ ir atsirinkti panaudojimui tinkamą informaciją. O jei tai jausmų sritis, tai, kad jausmai „nenušoliuotų į lankas“, kaip žirgai į pievas. Tai yra kad „nesidrabstytumėte“ jausmais, tiek teigiamasi tiek neigiamais ir neisterikuotumėte, jei procesai aplinkoje vyksta ne pagal jūsų norus. Teigiamus jausmus reikia maksimaliai išsaugoti, nes tai jums duoti jausmai, o neigiamus nuslopinti arba „iškrauti“ tam tikra linkme. Nevaldomi jausmai griauna ne tik aplinką, bet ir organizmo vidų. Žmogui duotas protas, sąmoningumas, kad jis galėtų pažinti ir kurti šiame pasaulyje. Jausmai, tai mūsų energija tai kūrybai ir jei kas mus bando įtikinti, kad jausmų nereikia valdyti, tai siekia mus paversti jausminiais, lengvai valdomais gyvūnais. Be to jausmiškai „besitaškantis“ gyvūnas greitai nusilpsta ir tampa lengvai valdomas.  Tokių „išsitaškiusių“ ir besitaškančių savo aplinkoje manau gana daug matote. Beje tokių daug galima pamatyti masiniuose „koncertuose“. Tai ir yra gyvūniško tipo žmonės. Kuo labiau sąmoningesnė, savarankiškesnė, platesne pasaulėžiūra yra žmogiška esybė, tuo labiau ji žmogiška, o ne gyvūniška (tik instinktų pasaulis). Žmogiškumas nėra duotybė, tai ugdoma. Būtina žinoti, kad tą ugdymą stabdyti norinčių yra daug ir jie ne tik toli, bet ir šalia.

 

  Bandydamas detaliau išaiškinti temą, straipsnis plečiasi. Manau mąstantys patys tinkamai apmastys kitus galimus variantus, tiesiogiai susietus su jų gyvenimu. Antra higienos forma, tai hormonų ir feromonų pasaulis. Šita sritis absoliučiai daugumai žmonių yra nesuprantama, bet girdėta. Hormonai, organizmo gyvybinės veiklos aktyvatoriai, kurie veikia ir nuotaikas ir dauginimosi sistemą ir t.t. Apie tai galima rasti tiek knygose, tiek internete. Tačiau realiai apie tai oi kaip retai kas pamąsto. Jei hormoną palyginsime su žmogumi, kurį įleisime į vidutinio dydžio miestą, tai miestas iš karto taps jo ir vykdys jo komandas. Jis taip paveiks tą miestą, kad galės pretenduoti į Lietuvos dydžio šalies revoliuciją. O jei tokius 2-3 žmones-hormonus įleidžiame į Lietuvą, tai šalies gyvenimas keisis kardinaliai, nes visi vykdys tų 2-3 valią. Čia buvo grubus palyginimas, kiek reikia hormonų organizmui, kad jame vyktų tam tikri procesai. Jų reikia labai mažai. Hormonų gamyba priklauso ne tik nuo individo organizmo, bet ir nuo jo mitybos (cheminė, genetiškai modifikuota), aplinkos (technogeninė aplinka, miestas, miestelis, kaimas). Hormonų generacija labai priklauso ar žmogus sugeba laiku atlikti savo minčių ir jausmų higieną (trečioji higienos forma). Aišku hormonų poveikis dar labai priklauso ir nuo besikeičiančių reakcijos į juos centrų kiekį, kuris priklauso ne tik nuo žmogaus prigimtinio jautrumo, bet ir nuo hormonų kiekio. Kartais, kuomet išskiriama per daug hormonų, reaguojančių į juos centrų skaičius sumažėja, o kuomet hormonų trūksta, reakcijos į juos centrų skaičius padaugėja. Sakoma, kad hormonų pasaulis mums nepavaldus ir jie mus valdo. Diduma jų valdo mūsų pasąmonė, o mūsų asmeninė valdymo įtaka priklauso nuo mūsų pastovaus sąmoningėjimo ir pajautos, kad mes galime valdyti viską, tik tam reikia laiko, patirties, žinių. Beje, jei kalcio kraujotakoje daugiau, tai hormonai veikia aktyviau. Todėl vien padidinus kalcio kiekį, esant tam pačiam hormonų lygiui, galimas efektas, sulyginamas su padidintu hormonų kiekiu.

 

  Perdėtas hormonų kiekis „degina“ mūsų organizmą iš vidaus. O ar kyla klausimas, kur jie dingsta? Tai supersvarbu. Dažniausiai rasime informaciją, kad juos suardo organizmas. Jei hormonai tokie aktyvūs, tai kas juos taip lengvai suardo? Tai turi būti nebent dar aktyvesni junginiai, bet tuomet organizmui būtų šakės, nes jau ir su hormonais tokios „tragedijos“. Labai retai kur ir dažniausiai užuominomis galima rasti, kad būtent limfa susiurbia į save hormonų perteklius ar jau nebereikalingus hormonus. Limfa teka lėtai, ji „šalta“. Ją galima palyginti su gleivėmis, kuriuose „nuraminami“ hormonai ir po truputį ardomi. Hormonai po organizmą pasklinda staiga, per kraujotaką, o ardomi lėtai, pagrinde limfoje. Reiškia organizmui nereikia dar aktyvesnių medžiagų, kad suardytų hormonus. Tereikia tik laiko ir aplinkos, kur jie bus demontuoti. Limfos veikla, jos tekėjimas priklauso nuo žmogaus raumenų darbo, jo kūno padėties kitimo Žemės atžvilgiu. Tai stovėjimo, gulėjimo, žemyn galva stovėjimo kaita. Tai ir aplinkos karščio šalčio staigi kaita. Tai ir aplinkos spaudimo kaita, kuomet plaukiojama, nardoma, kopiama į kalnus. Visa tai ne tik išvalo, detoksikuoja kraujagysles, organizmą, bet skatina ir limfos veiklą, išvalo ir ją. Jei žmogus mažai juda, valgo daug nenatūralaus maisto, leidžia per save daugybę informacinių „šiukšlių“, žiūri daug „jausmingų“ serialų, daug veiksmo, agresyvių filmų, tai limfoje prisikaupia daug neperdirbtų hormonų, o čia vis nauji ir nauji organizmo pagaminami. Kas tuomet nutinka? Tai labai panašu į kai kurių moterų priešmėnesininį sindromą. Tuomet žmogus nesuvokia kas su juo darosi, ko jis noris, kas vyksta su jo jausmais ir norais psichuoti. Tai nutinka tiek vyrams tiek moterims ir būtent dėl susikaupusio hormonų pertekliaus limfoje. Jie iš jos pradeda skirtis į organizmą, nors organizmas jų negamina, nes nėra poreikio. Sakykime sėdi ramiai žmogus ofise ir jam užeina psichas, staiga padidėja adrenalino kiekis organizme ar pan. Žmogaus reakcija priklausys nuo jo sąmoningumo, nuo procesų supratimo, nuo dorovės. Dauguma supsichuos, nes visuomenės tikroji dorovė ir supratingumas yra gana žemame lygyje. Dėl tokių, organizmo negamintų, hormonų išsiskyrimo žmogaus elgesį galima pavadinti kaip demonišką, kaip apsėdimą ar pan. Žmogus neadekvatus, sąmoningai nekontroliuojantis savo veiksmų, kalbos ir pan. Suaugęs žmogus sąmoningai, esant pakankamai valiai dar gali suvaldyti tuos „neadekvatumus“, tai ką daryti vaikui, kuris  tik pažįsta pasaulį ir save? Vaiko organizmas dar menkas, limfos sistema maža, o jei hormonų antplūdžiai dideli tai kas tuomet? Tuomet vaikas išreiškia neadekvatumą dėl įvairių „norų“, isterijos, nekontroliuojama agresija brolių, seserų ir tėvų atžvilgiu. Agresija galima ir prieš save, žalojant save. Šiai laikais tai nutinka dažniausiai dėl apriboto vaikų fizinio judėjimo (limfa mažiau judri) ir dėl nenatūralaus maisto, bei perdėtos mitybos.

 

   Tokie agresijos ir saviagresijos priepuoliai nutinka dar ir paaugliams, kurių organizmai išskiria gana daug įvairių hormonų. Blogiau kai paaugliai  nėra fiziškai aktyvūs, namisėdos. Tuomet konfliktai su artimaisiais garantuoti, o kartais kaupiami iki tam tikrų aplinkybių. Aš dar pamenu savo paauglystę, kuomet užsisėdėjus namie ilgiau, prie pamokų ruošimo ar šiaip, tiesiog viduje kaupiasi kažkokios įtampos, siaurėja pasaulio suvokimas ir auga agresija. Gal todėl, nesąmoningai užsiėmiau sportu, sunkumų kilnojimu, bėgiojimu, grūdinimusi. Čia tik vieną klaidą padariau – paauglystėje negalima užsiimti sunkumų kilnojimu, nes tai stabdo augimą į ūgį. Nebuvo kas pataria ar pamoko. Lengvoji atletika, bėgiojimas, plaukiojimas, judrūs žaidimai tai labai gerai „augina“ fizinį kūną, neleidžia jame užsistovėti „šiukšlėms“, kauptis hormonams, nes juos „sudegina“. Blogiau, kuomet jaunystėje, o ypač paauglystėje vaikinai, o tuo labiau merginos pradeda naudoti BET KOKIUS hormonų turinčius preparatus ar vaistus. Tai iškraipo jų hormoninę sistemą, veikia besiformuojančią psichiką ir dažnai toks žmogus formuojasi į jausminį, siauro mąstymo gyvūną. Mergaitėms dar pažeidžiamas jų vaisingumas, galimi jų vaikų išsigimimai.

 

  Teko sutikti informacijos, kad hormonai per seiles, per prakaitą iš organizmo patenka į aplinką. Liesdami daiktus, durų rankenas ant jų paliekame hormonų pėdsakus, kurios gali „paimti“ kitas žmogus. Senesni žmonės žinojo, kad šeimoje, esant chroniškam ligoniui yra būtina periodiškai valyti ne tik dulkes, bet ypač daiktus ir durų rankenas, kurias liečia ligonis. Suprantama, kad taip šalinamas užkratas, bet pasirodo tai buvo daroma ir jei šeimoje yra isteriškas, šizofreniškas žmogus. O čia dėl ko? Vis pagalvodavau, kol nesužinojau, kad būtent dėl tų hormonų ir plius feromonų. Senovės žmonės daiktus ir durų rankenas nuvalydavo druskos vandeniu, „negyvu“ (rūgštiniu) vandeniu, pietuose naudodavo ir citrinos lašelius į vandenį arba tiesiog alkoholiu apvalydavo daiktus. Beje o kiek mes tokių durų rankenų liečiame savo rankomis mieste, įstaigose, o vaikai kiek nuo tokių rankenų parsineša „visa ko“???

 

  Jei hormonai perduodami tik tiesioginio kontakto būdu, tai feromonai yra lakūs junginiai, kurie aktyvūs išlieka 6-24val. Jie sklinda oru ir gali nusėsti ant daiktų, durų rankenų. Feromonai veikia gyvius taip, kad jie, nesąmoningai linkę atlikti kažkokius veiksmus. Dažniausiai tai susiję su organizmų dauginimusi ir organizuota veikla organizmų grupėje (bitės, skruzdėlės...). Kaip ir visi gyviai, taip ir žmonės skleidžia feromonus, kurie kitus gyvius informuoja apie savo organizmo būklę – sveikatą, galimybę daugintis, agresyvumą ir t.t. Jei vyras ir moteris nesikvėpintų įvairiais dirbtiniais kvapais, tai jie greičiau atrastų savo „antrąsias puses“. Kvapai ypač iškraipo moters organizmo būklės diagnozę iš vyrų pusės. Vyrai apgaunami ne tik moterišku makiažu, drabužiais, bet ir kvapų chemija. Po to, kai vyrai pasąmoningai pajunta apgaulę, moterys guodžiasi vyrų agresyvumu, abejingumu ir pan. Tai vyro natūrali reakcija į moters apgaulę. Tik priežasties - pasekmės dėsnis ir nieko asmeniško. Kitos moterys sako, o kaip tai nesikvėpinti, bet gi aš smirdėsiu. Praustis reikia. Iš istorijos žinoma, kad Prancūzijoje tam tikrame laikotarpyje žmonės nesiprausė ir dėl perdėtos smarvės, ten išplito ir buvo sukurta begalė kvepalų. Logiškai pagalvojus, tai kvepalai reikalingi paslėpti žmogaus fiziniai nehigienai – „užtušuoti“ smarvę. Beje kuo  didesnė smarvė sklinda nuo žmogaus, net jei jis prausiasi, tai signalizuoja apie jo vidinę nesveikatą, vartojamą nesveiką maistą. Natūralu, kad tokio vyro vengs moteris, nes jis nesveikas, gal net nesveikų genų turi. Tas pats ir moterų atžvilgiu. Sveikas vyras vengs moters su blogu kvapu, nes instinktyviai supras, kad ji negalės jam pagimdyti sveikų vaikų. Beje tiek vyrui, tiek moteriai labiausiai patinkantis pagal kvapą priešingos lyties partneris signalizuoja apie didžiausią tikimybę pagimdyti sveikus vaikus. O dirbtiniai kvapai apgauną tą, natūralų gebėjimą užuosti savo „antrąją pusę“. Kvepalai, kaip ir makiažai iškraipo tikrus, tiesos pripildytus moters ir vyro santykius. To pasekoje, melas santykiuose ir šeimoje tik didėja. Tokioje šeimoje gimę vaikai ir patys lengvai meluoja, nors iš kitų  desperatiškai reikalauja tiesos. Beje melo pagrindu susėję žmonės anksčiau ar vėliau pradės konfliktuoti. Dažniausiai tai pasireiškia vaikams sulaukus paauglystės ir vienas iš „informatorių“ yra paauglių skleidžiami lytiniai feromonai. Jie „primena“ tėčiui ir mamai, kad jie nebuvo ir netapo vienas kitam „antromis pusėmis“. Tai tik tam tikru laiku įvykęs patogus, priimtinas sandėris tarp vyro ir moters. Ir tai viena (jų būna daugiau ir visų pirma dėl auklėjimo) iš priežasčių, dėl kurių pradeda maištauti paaugliai (ir patys nesuvokdami kodėl).

 

  Tiek hormonai, tiek skleidžiami feromonai nusėda ir aplinkoje. Todėl pagrindinė higiena čia yra fiziškai apvalyti aplinką nuo hormonų ir feromonų. Vengti ant savęs pilti svetimus kvapus, jei nesergate (ligos metu gydo net kvapai, bet tai kita tema) ir vengti apie nosies sritį, pažastis, krūtinę, tarpvietę tepti cheminėmis medžiagomis, kurios uždaro odos poras. Iš čia sklinda mūsų feromonai. Ypač blogai, kuomet pažasties sritys tepamos visokiomis, prakaitų liaukų veiklą mažinančiomis priemonėmis, o ir net visai jas uždarančiomis. Tik druskų priemonės, apribojančios prakaito liaukų veiklą yra mažiausiai pavojingos. Visos kitos iškraipo mūsų feromonų foną, stabdo limfos išsivalymą (o tai padidina hormonų kiekį ir tuo pačiu kyla rizika neadekvačioms reakcijoms). Iš srities apie nosį taip pat skiriasi feromonai ir svarbu, kad ta sritis nebūtų padengiama makiažu („špakliumi“). Moteris ir vyras, būdami šalia vienas kito visų pirma užuodžia vienas kito feromonus iš srities apie nosį, jei tai rudens ar žiemos metas. Vasaros metu labiau tampa aktualu pažasčių ir kitos sritys. Dėka feromonų mes galima pasąmoningai jausti kito žmogaus (nebūtinai priešingos lyties) būseną, jo agresyvumą, atsipalaidavimą, jums siunčiamą meilę, ar tiesiog pajausti, kad jūs jam (jai) patrauklūs. Feromonai pasako daugiau už žodžius, jei juos mes siekiame „išgirsti“, „nedusiname“ chemija ir kitų esybių kvapais. Pavyzdžiui vienų iš feromonų preparatų, kurių dėka moterys gali pajusti daug didesnį vyrų dėmesį yra išgaunamas iš paršavedžių kiaulių. Tačiau tas feromonas būtent ir pritraukia gyvūniško tipo vyrus, kurie po to lengvai palieka tokias „apgavikes“. Tik Tiesa kuria ilgalaikius santykius. Siekis apgaule pasiimti iš pasaulio tai, kas ne tavo, kam tu nesubrendai, sukuria tik skausmingas netektis, pyktį ant visų ir visko, aukos „vaidmenį“ gyvenime, cinizmą ir t.t. Tačiau tai tik feromoninis lygmuo, o yra dar aibė kitų vertybių.

 

  Yra trys higienos formos (buitiškai suvokiamos) ir jos turi būti mūsų gyvenime, jų mes turime būti išmokyti tėčio, mamos, senelių, giminaičių, kaimynų, mokyklos, visuomenės pagalba. Kiek ir kaip tas daroma gyvenime realiai, jau kitas klausimas. Svarbiausia laikau trečią higienos formą, nes iš jos išplaukia ir kitų higienos formų supratimas ir jų tarpusavio nedalomi ryšiai. Gal straipsnis gavosi per ilgas, bet tai tik gal šimtoji dalis to, ką apie tai galima būtų kalbėti. Linkiu, savo gyvenime, naudoti maksimalią higieną, kuri galima esant jūsų gyvenimo būdui, galimybėms ir supratimui.

 

   2019.01.15