GALIOS

 Kažkur, turėdamas, apie 10 metukų, pastebėjau, kad kai kurie sapnai įspėja apie galimą ateitį. Buvo sapnų, kurie ryškiai, aiškiai ir tiksliai parodydavo artimiausią ateitį tiek mano, tiek kai kurių kiemo draugų. Vaikui tai buvo nesuprantama ir greit užsimiršdavo, nors tam kartui ir padarydavo įspūdį. Iš kur tai, kodėl?

 Po kažkiek tai metų, surinkus kitų žmonių patirtis, supratau, kad dauguma žmonių turi įvairių gebėjimų iš pat vaikystės, gal net visi. Esmė tame, kad vaikystėje tas nevystoma, to „nepastebima“ ir nurašoma mistikoms. Pagaliau religija riboja, neleidžia galvoti apie tai, kaip apie natūralų dalyką ir suveda viską pagal savo kanonus. Norint, kad vaikystėje vaikui sapnuotųsi maksimaliai realūs sapnai, neapgaubti mistikos, perkeltinių prasmių reikia visai nedaug. Visų pirma vaikas turi išmokti kuo mažiau meluoti sau ir kitiems. Visų antra, tai knyginėmis pasakomis ar religijomis, nesukurti jo vidiniame pasaulyje mistinio pasaulėlio, kurio dėka jis matys, pastebės tik tai, ką nurodo matyti ir pastebėti. Vaikai labai lengvai pasiduoda išoriniam programavimui, o jis gali būti įvairus, priklausantis toli gražu ne tik nuo tėvų. Čia ir giminės ir kaimynai ir kaimas, mokytojos, darželio auklėtojos, TV, miestas, šalis, kitos šalys, prekeiviai, politikai ir taip toliau. Visame tame galybė savanaudiškumo, melo ir daug pavojingesnių darinių, kuriuose tiesa apjungta su melu įvairiomis proporcijomis. Kuo vaikas mažiau pažeistas melo, tuo jam platesnės ir gilesnės tiesos veriasi. Ir kuo žmogus labiau suaugdamas išlaiko savyje daugiau tiesos, atvirumo, tuo ja tie patys sapnai teisingiau praneša apie įvairius galimus įvykius. Ir ne tik sapnai, bet ir nuojautos. Tas būtinai turi būti vystoma, tik va mokytojų tame nėra, religijų pasekėjai „išpjovė“ savo laiku ir toliau siekia, kad tokių neatsirastų. Tam, nuo pat vaikystės vaikai turi būti po religijos „skėčiu“, ką atlieka visų pirma jau religijos apnuodyti tėvai, artimieji, po to bažnyčios, aplinkiniai.

 Šiuo metu, kuomet informacija turi galimybę laisviau ir greičiau sklisti, galima rasti atskiras pabiras žinių, patirčių, minčių. Iš viso to tenka kiekvienam sau, pagal save susirinkti sau priimtiną „paveikslėlį“, kurio dėka toliau save vystyti. Beje tas „paveikslėlis“, dėka naujų patirčių, žinių būtinai keisis, todėl jau turimas žinias ir patirtis, bei savo pasaulėlį nereikia sudievinti. Abejonės būtinos visame kame. Jos leidžia išvengti didelių klaidų, padeda apsisaugoti nuo didelių apgaulių, saviapgaulių. Yra toks posakis, kad jei abejoji, reiškia gyveni, o jei viskuo tiki ir pasitiki, esi daržovė. Visa turima informacija yra tik galimybė, kuri būtinai turi būti tikrinama praktikoje, kaip ji veikia ir kokiomis sąlygomis. Tikėti, kad paleistas akmuo gali numušti skrendančią antį ir tu skaniai pavalgysi galima. Tačiau kiek tai realu, kokios tam reikalingos sąlygos ir ar tai įmanoma, tai jau kitas klausimas. Pats tikėjimas be veiksmo nieko neduoda, nes tai nepatikrinama praktikoje. Jei pirmas atvejis, patirtį tame turinčiam žmogui, atrodo realus, tai atvejis, kad paleidus akmenį jis nukris į mėnulį, atrodo nerealus. Tačiau tikėti tuo galima. Daug žmonių tiki nebūtais dalykais ir nešioja juos savyje. Aišku yra toks efektas, kuomet jei daug žmonių tiki tam tikru dalyku, tam tikra galimybe, tai realybė kinta ir kažkas panašaus vyksta. Tai jėgos, kurių mums neleidžia pažinti religija, tarsi privatizavo šią sferą.

 Suaugusiam yra galimybė atsikratyti nuo melo savyje ir savo pasaulėžiūroje. Tereikia tik noro ir veiksmo. Visų pirma tas veiksmas vidinis. Atsisakyti dogmų, tikėjimų, baimių, prisirišimų kuo maksimaliau. Jaunystėje aplinka mus gana neigiamai veikė ties su alkoholio, rūkalų, narkotikų pasiūlomis. Trankia muzika šokiuose, kurios dėka dalis jautrių, mūsų ausų, garsų priėmimo „kuokelių“ negrįžtamai žuvo. Perdėta akių apkrova skaitymu perkrovė akių raumenis, įpratino prie artimo darbo. Visa tai sumažino, iškreipė mūsų jautrumą. Yra dar kitų, tiek jautrumo, tiek vidinių organų pažeidimo iš pat vaikystės, kurie atėmė mūsų tam tikrų galių galimybę pasireikšti. Su kažkuo tenka taikytis, kaip su negrįžtamu dalyku, na o ką galima pataisyti, verta pataisyti. Svarbiausia, kad pasaulėžiūra apimtų visą pasaulį, o ne tik savo kaimą, miestą ar šalį. Tai būtų tik vaikiška pasaulėžiūra. Atsisakant melo savyje, prisirišimų (alkoholis, rūkymas, persivalgymas...), priimant tiesą bus skaudu, neįprasta, nesaugu. Tai normalu. Dažnai net sveika, nes atsisakoma neigiamų savo sveikatai ir psichikai dalykų. Keisis ir aplinkiniai, dažnai pasitraukia „draugai“, atsiranda vienišumo jausmas. Tas taip pat normalu. Tokiu atveju galima ieškoti panašios pasaulėžiūros žmonių. Internetas jums į pagalbą. Švarinant save „pabus“ ir galios, turėtos jūsų vaikystėje. Nereikia tikėtis tokių pat, nes jau jumyse susikaupė tiek fizinių, tiek psichologinių, tiek pasaulėžiūrinių pažeidimų. Tačiau verta „prisiminti“ turėtas galias, nes atsiras galimybė jas vystyti. O jei dar jungtis su panašiais žmonėmis, tai pasireiškia „magneto“ efektas ir daug greičiau atsistato turėtos galios, tarsi nukrenta negatyvai, prisirišimai, baimės. Žmonių grupėse visuomet greičiau vyksta individualūs pokyčiai. Tai oficialiai neleidžiama tyrinėti sritis, nes tuo naudojasi religijos, valdžios, ideologijos skleidėjai, transnacionalinės kompanijos.

 Savo galių prisiminimui, atskleidimui padeda meditacijos, vidinio nusiraminimo pratimai. Savęs stebėjimas, aplinkos pokyčių stebėjimas, neskubėjimas. Būtini kvėpavimo pratimai, įvairūs fiziniai pratimai. Tingumas, neviltis, įvairios aplinkybės, pastoviai „trukdantis“ pasaulis gali stabdyti mūsų siekius. O kas sakė, kad nieko nedarant viskas pasidarys savaime? Yra posakis, kad JUDĖJIMAS yra GYVENIMAS. Reiškia tik judant, pastoviai keičiant save tam tikra linkme, siekiant tam tikrų , vaikystėje pažintų galių, galima tai daugiau ar mažiau realizuoti. Na, o kas nepamena savo vaikystės, tai atrasti visa tai savyje dabar. Prisiminti SAVE niekuomet nevėlu.