GAMTOS „DOVANOS“

 Pasižvalgius po Gamtos teikiamas „dovanas“ ir dėsnius, vienas iš ryškių dėsnių yra gausos dėsnis, kuris gausiai dalinamas visoms gimstančioms gyvoms būtybėms, bet daugumos žmonių tarsi „nematomas“. Tai gyvybės pratęsimo į ateitį dėsnis.

 Silpnos ir veik niekuo nesugebančios apsiginti būtybės, dažniausiai dauginasi gausiai, kad bent kas iš jų liktų nesuvalgytas kitų gyvų būtybių. Pavyzdžiui kiek ikrų paskleidžia žuvis ir kiek iš jų užauga suaugusiomis žuvimis. Tokių pavyzdžių gamtoje daugybė, tačiau kiekvienam žmogui svarbu kaip visa tai susiję su žmonėmis ir asmeniškai. Kiek kiekviena paauglė mergaitė turi savyje kiaušinėlių, kurie turi potencialą tapti gyvais kūdikiais, o po to žmonėmis? Kiek žmonių atsakytų į tokį klausimą jei jūs to asmeniškai paklaustumėte? O skaičius tai nemažas. Apie 40 000 kiaušinėlių. Tačiau organizmas, „pamatęs“, kad jie tokiais kiekiais faktiškai „nereikalingi“ ir „užima vietą“, per artimiausią dešimtmetį daugumą jų „suvalgys“. Liks mažiau 10 000 ir toliau jų sparčiai mažės. Tas dėsnis gamtoje dar vadinamas gyvybės pratęsimo pertekliaus dėsniu. Beje tuose kiaušinėliuose yra daug vadinamų kamieninių ląstelių, kurios iš esmės moterims užtikrina daugiau gyvenimo metų nei vyrams. Mergaitės, kurios paauglystėje save riboje maiste ir saugo figūrą, paprastai sparčiau netenka kiaušinėlių. Tas procesas pas jų spartesnis, net jei sakykime susituokė nuo kokių 20 metų ir nesikūdina. Organizme įsijungus tam tikriems giluminiams procesams, juos gana sunku sustabdyti. Ypač jei tas susiję su pasąmone.

 Dar vienas svarbus procesas, kuris vyksta jau po gimimo, tai smegenų ląstelių netekimas. Pavyzdžiui yra toks faktas, kad po kūdikio gimimo, jis po kelių dienų šiek tiek pagelsta. Ir kiek žmonių tiksliai žino kodėl? Paklauskite atsitiktinai ir retas pasakys. Priminsiu, kad žmonės tiek „daug“ žino apie pasaulį, kaimynus, religiją, o apie save, savo kūno procesus labai mažai. Dažniausiai kaip į burną įsidėti ir nueiti į tualetą. O juk kūnas, tai asmeninė mūsų biologinė mašina, kuri mums leidžia judėti, pagaliau keliauti po pasaulį. Ir apie jame vykstančius įvairius procesus ir dėsnius būtina žinoti. Nebūtinai detaliai, su niuansais, bet… Tai va, kūdikių kūnas pagelsta dėl perdėtai didelio raudonųjų kraujo kūnelių kiekio, kuris yra gimusiame kūdikyje. Deguonies aplinkoje tapo perdėtai daug ir tiek kraujo kūnelių nereikia. Kuomet kūdikis buvo mamos viduje, deguonį jis gaudavo ribotai, todėl kraujo kūnelių reikėjo daugiau. O svarbesnis procesas, kuris atsiliepia visam žmogaus gyvenimui yra smegenų ląstelių mažėjimas. Gimusiame kūdikyje smegenų ląstelės, tai tarsi glaudžiai susispaudę ikrai žuvies pilve. Nepraėjus nė metams, tas kiekis pradeda mažėti, o ryšių kiekis tarp ląstelių vis daugėja, kurie tarsi laidai sujungia tas ląsteles. Todėl kūdikiui atlikus bent vieną „sėkmingą“ veiksmą, pavyzdžiui padarius pirmus žingsnius, tai labai greit fiksuojama ryšiais smegenyse ir lengvai leidžia sėkmingai pakartoti tuos veiksmus. Ir kuo tie veiksmai dažniau kartojami, jie tampa tarsi automatiniai visam gyvenimui, apie kurių vykdymą nereikia galvoti. Jie tiesiog automatiškai vykdomi juos pradėjus. Galvoti reikia tik apie naujus veiksmus arba retai kartojamus. Vaikui augant tų smegenų ląstelių sparčiai mažėja. Panašiai kaip kiaušinėlių moteryje. Tiesiog nenaudojamos smegenų ląstelės „suvalgomos“. Paprastai tai įvyksta jau iki 7-8 metų. Todėl faktiškai per tą laiką susiformuoja vadinamas žmogus, jo charakteris ir potencialus jo gyvenimas ateityje. Mokslininkų pastebėta, kad jei vaikas net iki 5-6 metų mažai matė žmonių visuomenės, mažai turėjo bendravimo, jis jau niekada netaps pilnavertiškai bendraujančiu. Tiesiog smegenų ląstelės jau „suvalgytos“, nes organizmas matė, kad jos nenaudojamos. Todėl vaikai nuo pat akių atmerkimo momento turi būti įvairiapusiškai mokomi, gauti įvairiapusišką informaciją. Organizmas mato, kad smegenų ląstelės labai reikalingos ir kuo maksimalesnį jų kiekį prijungia prie informacijos procesų apdorojimo, kurią gauna iš aplinkos. Todėl tas vaikas, kuris patiria dažnus aplinkos pokyčius tipo išvykas iš namų tai į gamtą vienur, tai kitur, tai pas senelius, gimines, draugus ir pan., patiria lengvus prisitaikymo stresus, išsaugo daugybę smegenų ląstelių. Tokie žmonės ir po daugybės metų išlaiko blaivų ir lankstų protą, nes vaikystėje pavyko pajungti darbui daugiau smegenų ląstelių. Aišku kelionės po gimines, draugus ir pan., turi savus niuansus. Tai didesnė tikimybė „susirinkti“ virusus, bakterijas, grybelius iš aplinkos. Imuniteto stimuliacija gerai, tačiau ir įvairių susirgimų galimybė tampa didesnė, jei kūdikis jau nuo gimimo turi perdėtai silpną imunitetą, ypač jei tai genetinis silpnumas. Tokiu atveju skiepai reikalingi. Tačiau jei giminė genetiškai sveika ir kūdikis gimė sveikas, skiepai gali atnešti žalojantį efektą. Dalis šiuolaikinių skiepų, sukelia smegenyse patinimo efektą, dėka kurio vaikas tampa vangus, jo vystymasis sulėtėja, o kartais būna traukuliai. Tai skiepuose esančios veikliosios medžiagos, pramuša smegenų barjerą ir pažeidžia dalį smegenų ląstelių ir jų tarpusavio ryšius. O tai jau visam gyvenimui. Jau iki 2000 metų mokslininkai iš JAV bei Europos kėlė klausimą apie veik lygiagretų skiepijimo ir autizmo didėjimą. Vaikų autistų, su pažeistomis smegenimis sparčiai didėja ir tai siejama su skiepijimu ir ypač pramušančiomis smegenų barjerą medžiagomis naujuose skiepuose. Jei iki masinio vaikų skiepijimo natūraliai tik nedidelė dalis vaikų, su silpnu smegenų barjeru „susirgdavo“ autizmu, tai dabar tokia tikimybė jau vos ne kas trisdešimto. Jei 1995 tokia tikimybė buvo 1 iš 5000, o 2014 metais 1 iš 70, tai dabar 1 iš 30. Statistika grasinanti, bet farmacijai tai milžiniški pinigai, o koks kapitalas atsisakys nuo pelno dėl kažkieno tai vaikų problemų? O ir ta pati „pandemija“, kurios metu kapitalas gavo šimtamilijardinius pelnus per trumpą laiką, tai pat tų kompanijų sukurtas procesas.

 Dar kartą pakartosim – Gamta gyvybės pratęsimui ir jos pradiniam išgyvenimui skiria daug resursų. Na, o vėliau, kad nepanaudojama, tiesiog „suvalgoma“ visam laikui. Todėl būtina nuo pat vaikystės savo vaikus patirti įvairias, net ir nelabai saugias patirtis, kad organizmas maksimaliai pajungtų darbui kuo daugiau Gamtos dovanų. Maksimaliai, nuo kūdikystės dirbantis organizmas, maksimaliai dar ir tobulinamas. Kinta net iki genų lygio. Todėl, kuomet ateina laikas pratęsti giminę, tokių merginų gimę vaikai jau tobulesni, stipresni, su didesniu potencialu nei jų seneliai. Aišku jei iki galimybės gimdyti moteris toliau tobulins save, tiek fiziškai, tiek smegenų lavinimu, tuomet jų kiti gimstantys vaikai bus dar tobulesni. Pavyzdžiui mokslininkų tiksliai nustatyta, kad mitochondrijos, savotiškos elektrinės organizmo ląstelėse, perduodamos tik moteriška linija. Tai yra vaikas „batareikas“ gauna tik iš mamos. Pagal naujausius tyrimus, tai mamų, kurios užsiėmė bent kokia protine veikla kūdikiai, paprastai yra potencialiai protingesni. Todėl yra nuomonė, kad ir smegenų ląstelių kiekis genetiškai perduodamas per moterišką liniją. Ir aplamai mergaitės protu subręsta anksčiau nei berniukai. Tik gaila, kad vėliau, prabudus hormonams, sukilus emocijoms, dauguma merginų pradeda atsilikti protu. Jei kūną sulygintume su vežimu ar karieta, važnyčiotoją su „siela“, vadžias su protu, o arklius su emocijomis, tuomet mūsų gyvenimas įgautų didesnį raiškumą. Važiuodami gyvenimo keliu, turime išmokti suvaldyti savo jausmus, savo arklius ir tam auginame savo sąmoningumą, protą. Jei kažkuriai iš emocijų, kaip arkliui pasibaidžius ir pasinešus į pievas iš kelio, mes sugebėtume su vadžiomis suvaldyti tą „arklį“. Beje ir botagu tuomet verta pasinaudoti. Be emocijų, kaip be arklių, mes gyvenime niekur nenuvažiuotume, bet jų neišmokus valdyti, mes rizikuojame vežimo, karietos, tai yra kūno netekti. Šio valdymo meno būtina mokyti vaikus nuo vaikystės ir supažindinti su tam tikrais niuansais. Suaugusieji tam mokymui pasiduoda prastai, nes čia ir susireikšminimas ir „metų bokštai“ ir dar daugybė kitų niuansų.