GENETINIAI EKSPERIMENTAI

 Stebint mokslo pasiekimus, tai realūs pasiekimai, siekiant tiesos ir žmogiškumo yra ne oficialiai pripažintame moksle, o vadinamame alternatyviame, maksimaliai nepriklausomų mokslininkų, dažniausiai individualistų. Oficialus mokslas apmokamas tiek, kiek tai naudinga oligarhatui, transnacionalinėms ir nacionalinėms kompanijoms, valdymo vadžias perėmusiems į savo rankas. Tik toks mokslas gauna milijonu, milijardus užsakytiems tyrimams. Jei tyrimai nesuteikia daugiau išgauti naudos savo kompanijoms, ar neatitinka kompanijų politikos, o gal net žalingi įvaizdžiui, tai tyrimai sunaikinami. Dažnokai tyrimai parodo, kad yra daug pigesnių būtų pagaminti tam tikrus produktus, gaminius ir tuo būdu sumažinti kainas. Tokie tyrimai „palaidojami“ seifuose. Kapitalizme nevalia piginti produkciją ar paslaugas. Tas pat ne tik gamyboje, paslaugose, medicinoje, bet ir mikrobiologijoje (ką dabar stebime, kur skleidžiama visiška profanacija virusologijos atžvilgiu). Ypač tai svarbu ir tuo pačiu pavojinga žmonijai yra genetikos srityje.

 Bet koks gyvybės gimimas yra Gamtos genetinis eksperimentas. Jei imti tik žmonių pavyzdį, tai ta tema, religinėse visuomenėse, diskutuoti nedėkinga ir dažnai pavojinga. Religingiems Gamta dažnai neegzistuoja. Yra tik dievas, dar angelai, velniai ir t.t., o Gamta, gamta yra kažkur šalia, tarsi ir nesvarbi. Alternatyvūs mokslininkai mano, kad žmogus yra ne Žemės planetos kūrinys. Visų pirma tai akivaizdžiai parodo jo oda, kuri be plaukų. Organizmas nepritaikytas gyventi konkrečiose sąlygose ir tokių organizmų mirtingumas gana didelis. Be tam tikrų daiktų, medžioklės ar kitų darbų įrankių žmogus yra lengvas grobis Žemės planetos tikriems gyventojams. Manoma, kad žmogus, tai beplaukių kosmoso atėjūnų (kosminiuose laivuose plaukai tai nereikalingi) kūrinys. Atėjūnai nepritaikyti gyventi Žemėje, tai jie sukūrė tam tikrus „biorobotus“, skirtus jų patogumui, tam tikriems darbams atlikti. Tam atėjūnai pasirinko beždžiones, kurios turėjo rankas manipuliacijoms su daiktais, įrankiais. Patobulino jų genus, įnešė savų genų ir gavo žmogų. Tai neįvyko akimirka ir buvo matyt nemažai klaidų, kaip ir su mūsų, dabartiniais mokslininkais. Aišku Gyvybės pagaminti be vadinamos Visatos Žiežirbos, arba visuomenei suprantamos sielos, kuri savo įsikūnijimuose vystosi, nebuvo galima. Todėl mes ir jaučiamės ne tik kūnais, bet ir dar kažkuo, nesuvokiamu.

 Oficiali biologija kiekvieną žmogiškos gyvybės užsimezgimą laiko Gamtos eksperimentu. Apie tai dar girdėjau mokykloje. Kaip susipins tėvo ir mamos genai gyvybės pradėjimo „šokyje“, niekas negali pasakyti galutinai. Mes esame savo tėčio ir mamos hibridai. Svarbu tai ką tėtis ir mama atsineša savo genuose ir tuo metu perduoda naujai užsimezgančiai gyvybei. Pavyzdžiui jaunų porų genuose daugiau yra iš jų tėvų informacijos. Jauni pragyveno dar trumpą gyvenimą, mažai pakito jų genai. Genai kinta priklausomai nuo aplinkos įtakų, mūsų reakcijos į tą aplinką, mūsų jausmų, minčių. Kuo vyresni žmonės, tuo daugiau jie patyrė pokyčių savo genuose, reiškia tuo daugiau jau savo, o ne tik savo tėvų genetinės informacijos gali perduoti naujai užgimstančiai gyvybei. Reiškia padidėja tikimybė, pasikartosiu, gerokai padidėja tikimybė, kad vyresnių žmonių gimę vaikai bus protingesni ir labiau prisitaikę aplinkai. Aišku priklausomai kuo buvo iki tol užsiėmę jų tėvai. Na jei jie dirbo tik fizinį darbą, tuomet būtent tokio sudėjimo gali gimti ir jų vaikai, prisitaikę labiau fiziniam darbui. Jei tėvai dirbo protinį darbą, reiškia tikimybė, kad gims intelektualus vaikas gerokai padidėja. Genai turi tokį mechanizmą, kad labiau išvystytos, gyvenime patvirtintos savybės perduodamos tolimesnėms kartoms.

 Dabar daugumai, ypač religingiems, skaudi tema. O kaip gimstantys su negalia vaikai? Ir net tam religijos atstovai sugalvojo paaiškinimus, kad jų religijų kortų namelis nesugriūtų. Genetikoje, Gamtoje tai natūralus procesas. Kaip mini biologai, kad kiekvienos gyvybės užsimezgimas yra eksperimentas. O eksperimento metu būna ir klaidų. Jos dažniausiai pasitaiko dėl aplinkos įtakų. Pavyzdžiui sumušimai gimdos srityje užsimezgus gyvybei, „nekalto“ vyno taurė, stiprūs vaistai, peršalimai, perkaitimai, sutrikdantys kraujotaką ir t.t. Net elementarūs stiprūs emociniai stresai, galintys sutrikdyti kraujo padavimą vaisiui, jau sukelia tam tikrų jo kūno sričių prastesnį vystymąsi. O masinis hormonų naudojimas dabartinėje medicinoje, galintis sukelti jau pačių kiaušinėlių kiaušidėse prastesnį vystymąsi. Jau pirminėje, vaisiaus vystymosi fazėje kiek pavojų. Gimdymo metu taip pat galybės traumų, beje ir pačiai mamai, nes gimdo nenatūraliai, o ant nugaros. Natūralus, gamtinis gimdymas, tai gimdymo metu sudaryti maksimalią galimybę kūdikiui pačiam išeiti. Tam yra pozos keturpėsčia, su prisėdimu, kuomet Žemė, savo trauka padeda išeiti kūdikiui. Be to nespaudžiamos gimdyvės stuburgalio nervų šaknelės, kas sukelia skausmą ir bereikalingus gimdos spazmus. Gimdyvei gulint ant nugaros tas procesas daug skausmingesnis ir problematiškesnis. Būtent čia, „gerieji“ medikai prišokę sukioja vaiko galvą, o kartais net spec priemones naudoja. Taip pažeidžiami kaklo slanksteliai, sutrinka galvos kraujotaka, kas atsiliepia protiniam vystymuisi. Įtakos turi net menkiausi pažeidimai. Po to kūdikį „užpuola“ medikai su skiepais, kurių daugumai ne tik kad nereikalingi, bet ir kenksmingi tokiame amžiuje. Jau virš 20 metų į skiepus dar įdedamos tam tikros medžiagos, kurios „pralaužia“ smegenų apsaugos barjerą, kad tipo skiepai paveiktų ir šią sritį. Tai neretai sukelia tam tikrų smegenų vietų uždegimą. Akivaizdžiai tai pasireiškia kūdikio traukuliais, kurie pasireiškia po trumpo laiko po skiepo. Pastebėjau, kad daugiausiai komplikacijų traukulių atveju duoda 4 mėnesio skiepai. Būna ir nepastebimų komplikacijų. Pavyzdžiui iki tol guvus, aiškaus žvilgsnio kūdikis, po skiepų praranda „gyvenimo džiaugsmą“. Tampa abejingas, klajojančiu žvilgsniu, prastai koncentruoja dėmesį. Mano pažįstamos mergaitei taip buvo. Veik pusmetis praėjo, kol vėl atsirado dėmesys, guvumas, bet ir tai jau ne tas, kas buvo iki skiepų. O kiek vaikų patiria silpnesnius, veik nepastebimus skiepų poveikius, bet tas atsiliepia jų protiniai veiklai ir psichikai vėliau. Ir visa tai jau ne Gamtos eksperimentai, o žmonių, medikų, farmacijos kompanijų.

 Sugrįžkime prie Gamtos „eksperimentų“. Gamta atrenka labiausiai gyvybingus, prisitaikančius kūnus iš visų galimų variantų. Kodėl sakau „kūnus“, todėl, kad tai Gamtos prerogatyva. Jei mes į kūnus žiūrėsime tik kaip į biologines mašinas, kuriomis vairuoja sielos, tuomet lengviau priimsime, tam tikrus nuostolius šiame fronte. Dalis žmonių vaikų ir beje bet kokių gyvūnų, gimsta su gamtos apsigimimais, neįgalumais. Natūralioje gamtoje tokie nepavykę eksperimentai greitai žūva. Tai natūrali atranka, stiprinanti rūšies išgyvenimą. Žmonių visuomenėje, o ypač religingoje, kiekviena gyvybė yra perdėtai išpūsta iki nepaprasto svarbumo. Žmonės programuojami auginti nepilnaverčius kūdikius, taip ne tik save kankindami daug metų, bet ir tas gyvybes, tuos vaikus kankindami. Kol dar kūdikis neįgavo sąmoningumo, šią sielą būtina paleisti iš nekokybiško „bioroboto“ pančių. Atgims kitame kūne. Nekokybiškas kūnas darko sielą, trikdo jos vystymąsi. Senovėje tokie kūdikiai gan greitai patys mirdavo arba juos nužudydavo, kad sveiki išgyventų, nes vaikų daug gimdydavo. Dabartyje, tiek medicina, tiek kitomis priemonėmis tokius vaikus siekia išlaikyti gyvus kuo ilgiau. Kaip minėjau tai kančia ne tik tėvams, bet ir pačio vaiko sielai. Todėl tai elementariausias nusikaltimas sielos atžvilgiu. Po tiekos kankinimų ir mirties, tokios sielos tikrai nepadėkos savo atsidavusiems tėveliams ir mamytėms. Siela nori gyventi maksimaliai sveikame kūne, vairuoti maksimaliai gerą „mašiną“ (biorobotą), kad maksimaliai patirtų gyvenimą ir tobulėtų jame. Nutrauktas brokuoto bioroboto gyvenimas, tai atgaiva sielai. Ji atgimsta naujame kūne. Beje pastebėta, kad toli gražu ne toje pat giminėje. Labai priklauso apie ką svajojo keletą metų prieš kūno mirtį žmogus. Jei tai miesto žmogus ir svajojo apie gamtą, kaimą, tai jis atgims kaimo vietovės tėčio ir mamos poroje. Paprastai atgimstama ten, kur žmogus tam tikru savo gyvenimo periodu jautėsi laimingas. Dažniausiai tai būna vaikystės periodas, todėl siela ieško toje vietovėje tinkamų sau tėčio ir mamos. Gal ieško, o gal jiems parenka? Esmė, kad ten, kur buvo laimingi. Beje sudeginus kūną, nelieka genetinio prisirišimo ir siela greit susiranda naują galimybę atgimti. Jei kūnas palaidojamas, tol kol nesuyra genetinė informacija, o tai trunka 11-12 metų, tol naujo atgimimo nenusimato. Todėl kalbėti ar prašyti kažkokios tai pagalbos iš mirusių tėvų ar kt., galima tik tuos 11-12 metų, jei palaidojote. Vėliau, galima jausti ar net bendrauti, su jau įsikūnijusia siela. Aišku jei jau rado kame. Tačiau trukdyti savo klausimais, tipo bėdomis ar paverkšlenimais negalima. Jiems jau patiems reikia gyventi naujuose kūnuose, patirti savus įspūdžius, o jūs trikdote, gal net „baubukais“ užklystate į jų sapnus ir panašiai. Jūs kaip tik savo mintimis, gerais jausmais palinkėkite jiems viso ko geriausio. Aišku jei kūnas buvo kremuotas, tai siela jau net po 10 mėn., gali atgimti kitame kūne. Kažkur apie mėnesį ieškosi sau būsimo kūno. Gal kažkas turi kitos informacijos, bet aš tokią.

 Normali, sveika, nepaskendusi religijos rūke visuomenė, turėtų atsižvelgti į Gamtos dėsnius ir laiku atlaisvinti sielas iš nekokybiškų kūnų. Tačiau tai nereiškia, kad patys tėčiai ar mamos neturėtų pasirinkimo kankintis ar ne, kankinti kūdikio sielą ar ne. Tiesiog tam tikros žinios turi būti suteiktos visiems ir paliktas pasirinkimas. Beje tai nereiškia, kad visuomenė turi finansiškai remti jų pasirinkimą. Finansinė parama didina tai, kas remiama. Kuo labiau remiami neįgalūs žmonės, tuo daugiau jų atsiranda. Tas pastebėta senai ir tam tikra statistika yra. Tas dėsnis veikia aplamai visur - „ ką maitinsi, to daugės“. Todėl jei remsime gabius vaikus, jie tobulės, suteiks daug naudos visuomenei ir visuomenė tobulės. Iš esmės jie ir bus tas progresas ir visuomenės turtėjimas. Kitas klausimas kokioje sistemoje gyvensime. Jei išnaudojimo, kapitalizmo, transnacionalinių kompanijų, tuomet tai nauda tik toms kompanijoms, o visuomenei tai gali būti net pavojinga. Kodėl? Nes gabūs žmonės, kuriuos valdo transnacionalinės kompanijos bei politikai, tampa ginklu prieš nepaklusnią visuomenę. Todėl tipo gėris, gali tapti ir blogiu, bei atvirkščiai.

 Savo genus jūs keičiate savo ilgalaikėmis emocijomis, mintimis. Aišku juos keičia ir aplinka iš kurios vyksta tam tikri ilgalaikiai poveikiai. Tai gali būti ir klimato poveikiai. Pavyzdžiui jūs persikraustėte gyventi į pietus ar į šiaurę. Poveikį daro ir virusai, kurie fiziniu būdu atneša į organizmą informaciją apie kitas gyvybės formas ar kitus žmones, su kuriais mes fiziškai nekontaktuojame. Jie mus suriša su kitomis gyvybėmis fiziškai ir todėl yra būtini. Aišku jie dar atlieka ir kitas funkcijas, kaip pavyzdžiui silpnų, ligotų ląstelių kūne sunaikinimą, net vėžines ląsteles gali sunaikinti, o ką jau kalbėti apie bendrą imuniteto stimuliavimą. Aišku perdėtas stimuliavimas vakcinomis ir siekis, kad antikūnių prieš virusus kūne būtų tam tikras kiekis ar kuo daugiau, tai organizmo sekinimas, jo perstimuliavimas. Tuomet arba autoimuninė reakcija, tai yra organizmo imunitetas pradeda naikinti patį organizmą ar jo dalis, arba imuniteto sunykimas ir pastovūs skiepai bei vaistai. Būtina suvokti, kad virusai tai būtinybė ir tuo pačiu neišvengiamybė Gamtoje. Virusinėmis ligomis mes daugiau ar mažiau persergame ir įgauname atnaujintą imunitetą. Aišku nebūtina sąmoningai ieškoti virusinių ligų, tuo labiau nežinant savo genetikos stiprumo, imuniteto aktyvumo. Būtina išlaikyti tam tikrą higieną, kad nebūtų masinių virusinių ligų išplitimo, kas kenkia visų pirma silpniems imunitetu žmonėms. Tačiau ir izoliuotis nuo Gamtos, sterilizuoti visą aplinką, tai sulaukti žiauresnių atakų iš tos pat Gamtos, kuri yra ir mūsų kūnas. Pasikartosiu – Gamta yra ir mūsų kūnas. Bėgti, slėptis, užsidaryti nuo Gamtos, tai tas pat, kas žudyti savo kūną.