GYVOJI GAMTA, ATEIVIAI, DIEVAI, REINKARNACIJA

 Gyvosios gamtos tikslas, pastoviai atkurti save, maitinantis savimi ir negyvąja gamta. Atkūrimo metu, prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų negyvoje gamtoje, Visatoje ir tame, kas vyksta savyje. O Gyvosios gamtos savyje, vyksta pastovi kova ir „taikos sutartys“, tarp jos kūrinių. Vyksta vienas kito „valgymas“, konkurencinė kova, simbiozė toje kovoje. Išlieka ne tik stipriausi, bet ir gudriausi, labiausiai prisitaikantys, kurie ir palieka palikuonis, su tam tikromis savybėmis. Keičiantis aplinkos sąlygoms, laimint vienos rūšies gyvybei, kitoms jau tenka prisitaikyti vėl ir vėl keisti savo genus, gebėjimą maitintis tuo ar kitu maistu - biologiniu, ar negyvosios gamtos elementais. Pavyzdžiui ecoli, žarnyno bakterijos tam tikrą laiką, gana ilgą buvo gerai maitinamos, bet tame mitybos tirpale buvo šiek tiek rūgščių, galinčių sąveikauti su metalais. Po kiek laiko, gana ilgo, gerai maitinamų bakterijų tirpale pradėjo nepakakti maisto ir bakterijos pakeitė savo genetiką, nes „nusprendė“, iš alkio, maitintis rūgštimis. Trumpas paaiškinimas : kas žino kaip auginamos bakterijos ir kokiu greičiu jos auga, tas supranta, kad mažiausiai 99% procentų bakterijų kolonijos turi būti naikinamos ir tik menka dalis perkeliama į naują mitybinį substratą.

 Gyvojoje gamtoje protas nelabai pageidautinas. Tik jėga, gudrumas, prisitaikymas išore, elgesiu ir pan. Dabar paimkime nežinia iš kur atsiradusį „protingą“ žmogų (šiaip tai teorijų apie žmogaus atsiradimą yra pakankamai, tik dauguma jų nerealios). Tas žmogus pradeda savo gaujoje įvedinėti liberalias idėjas, tipo mes visus mylime, jei per vieną žandą smogia, tai atsukime kitą, dar tipo turime paklusti kažkokių tai dievų vietininkams planetoje. Žmonės turi tiems vietininkams mokėti duoklę, aukoti savo laiką, vykdyti nurodytas apeigas, visa tai versti daryti savo vaikus ir anūkus. Nurodyta, kad didžiausia vertybė tai žmogaus gyvybė. Dievų ar dievo vietininkų veiksmai ir tikslai aiškūs tuo, kad jiems tik liežuviu pliauškiant ir pirštu mosuojant, jų gyvenimą ir malonumus aprūpina religiniu opiumu apspanginti žmonės ir su Gyvąja gamta tas sumanymas nekonfliktuoja. Tai iš esmės gudrumas ir manipuliavimas kitomis gyvomis būtybėmis, siekiant gerai maitintis. Tas pats vyksta ir Gamtoje. Tačiau žmogaus gyvybės iškėlimas kaip didžiausios vertybės, veda į konfliktą su Gyvosios gamtos dėsniais. Joje jokia gyvybė iš esmės nėra vertinga. Gyvybė Gamtoje vertinga tik tiek, kiek ji sugeba išlikti, kiek ji turi jėgos, galimybės prisitaikyti, pagaliau išnaudoti ir svarbiausia, tai daugintis. Žmonės, įsivedę religijoje liberalizmo apraiškas, kurios žmonijoje tapo dar liberalesnės, pažeidė Gamtos dėsnius. Tai yra bet koks gimęs žmogaus kūdikis laikomas vertybe. Tačiau tam tikra dalis, bet kokių gyvų būtybių, gimusių Gamtoje yra Gamtos eksperimentai, neretai nevykę. Jie tos Gamtos išbrokuojami, tai yra kitos gyvos būtybės jas „suvalgo“, tai yra suardo į dalis ir panaudoja savo augimui. Gamta siekia, kad kas gimė iš jos neprapultų, o būtų panaudota kitų, stipresnių, labiau prisitaikiusių gyvybių mitybai. Gimę silpnais, genetiškai nepilnaverčiais žmonių kūdikiais, Gamta siekia pamaitinti kitas gyvas būtybes ir tai natūralu. Natūralu, pagal Gamtos dėsnius, žmonėms neauginti nepilnaverčius kūdikius iki kol jie įgis savivoką, nes po to sunku atsisakyti sunaikinti besiformuojantį žmogišką sąmoningumą. Ir aplamai, jei kalbėti iš normalių dievų požiūrio pusės, tai kankinti sielą, įkalintą nepilnavertiškame kūne yra nuodėmė tos sielos atžvilgiu. Taip pat yra nuodėmė kankinti savo sielą, ribojant ją išgalvotomis, neleidžiančiomis saviraiškai ir kūrybai, mistinėmis pasakomis. Tuo labiau suvokiant, kad ką maitini, to daugėja. Visuomenė maitina ir globoja neįgalius nuo prigimties, tokių ir daugėja. Kitas klausimas kuomet neįgalumas atsiranda jau pas žmogiškumo programą perėmusiai iš visuomenės esybei, arba visą savo gyvenimą atidavusiai šeimai, giminei, visuomenei esybei. Tuomet tiesiog žmogiškumo, visuomeniškumo, bendruomeniškumo ir visai ne religijos, siekiančios visokiais būdais perimti (ir jau perėmusiai) dėsniai, turi veikti šioje sferoje. Seniau moterys gimdė pakankamai kūdikių, kad mirus vienam, keliems ar net keletui, paskaudėtų širdelė, bet toliau gyventų, nes vaikų dar yra. Šiais laikais, kuomet gimdo po kelis ar tik vieną, tai natūralu, kad vaikai perdėtai globojami ir saugojami nuo Gamtos dėsnių. Jie, fiziškai net būdami sveiki, tampa neįgalūs Gamtos atžvilgiu. Su laiku tiek kūnu, tiek imunitetu. Ypač medicina, perdėta higiena, priveda prie imuniteto neįgalumo ar net autoimuninių ligų, kuomet organizmo imunitetas naikina patį organizmą, o ne saugo nuo aplinkos. Na, o jei tas mamos vaikelis susigalvoja priklausomybių, tai net parūpina jam, kad tik anas būtų patenkintas (pakankamai pavyzdžių turi narkologai). O jei vienturtėlis dar ir žūva, tuomet tragedija visai šeimai, nes tiek sudėta į vienturtėlį, o daugiau tai nebėra. Šeimoje tragedija vien dėl siekio turėti tik vieną vaikelį ir toliau gyventi savo malonumui. Taip save nusibaudžia žmonės, konfliktuodami su Gamta, o vieno vaiko teturėjimas, tai tiesioginis konfliktas su Gamta. Gamta bet kokiai mergaitei duoda, dėmesio, apie 40 000 kiaušialąsčių. Iš kurių tik maža dalis subręsta per visą moters gyvenimą, iki praradimo galimybės gimdyti. Beje tai vienas iš Gyvosios gamtos dėsnių, kuomet tik nedidelė dalis gyvųjų būtybių gali sudalyvauti Gamtos eksperimente – dauginimosi eksperimente. Jei tiek kiaušialąsčių duota, reiškia Gamta reikalauja iš moters ne vieno kūdikio (ne vieno eksperimento). Gamta tai Moteris ir iš moterų ji ypač daug reikalauja. Beje vienas iš mokslo nustatytų tiesų, tai, kad kūdikiai tik iš mamos gauna mitochondrijas, ląstelių energijos šaltinius (tarsi elektros generatorius). Tai yra savotiška genetinė linija, nesusijusi su vyrais, o tik su moters savybėmis. Na, o visai nesenai, mokslininkai pradėjo nedrąsiai kalbėti, kad ir kūdikių genetiniai proto pajėgumai priklauso nuo moters. Vyras savo veiksmais gali tik suteikti sąlygas tiems pajėgumams pasireikšti, paskatinti juos vystyti, nes bet kokia gyva būtybė siekia vystytis, pasireikšti, realizuoti save.

 Gyvojoje Gamtoje visos gyvos būtybės, daug maž, maksimaliai prisitaikiusios prie esamų sąlygų. Pavyzdžiui vilkai, meškos, stirnos, kiškiai, tos pačios beždžionės turi didelį plaukuotumą, kaip apsauginį sluoksnį. Žmogus veik jo neturi. Kodėl? Tipo tai vystymosi pasekmė? Žvelgiant į visą žmoniją yra viena iš realiausių žmonijos atsiradimo teorijų. Būtent atsiradimo, o ne išsivystymo ir tame religija teisi. Visata nėra tuščia. Joje yra įvairių gyvybių ir civilizacijų gerokai pažengusių nei dabartinė žmonija. Tikimybė, kad į Žemės planetą užklydo viena, ar kelios civilizacijos yra didelė, jei tik ne šimtaprocentinė. Bet kokios civilizacijos atstovai, atvykę į Žemę būtinai susidurtų su Žemės trauka, gal didesne nei ateivių planetoje, o ypač su bakterijomis, virusais, grybeliais, būdingais Žemei. Tai jiems pavojinga ir sukurti vakcinas nepakanka. Be to, jei jie siekia keliauti toliau, ar sugrįžti, tai parnešti į savo planetą naujų bakterijų yra pavojinga. Išeitis, tai sukurti robotus kurie planetoje kastų naudingas iškasenas. Tačiau aukštai išsivysčiusiai civilizacijai daug pigiau, tai sukurti gyvus biorobotus, kurie gyventų iš vietinės planetos resursų ir galėtų daugintis. Tiesiog paėmė vietines beždžiones, šiek tiek pakoregavo genetiką genetiką ir vualia. Beplaukiai biorobotai, galintys atlikti nurodytus darbus, pagalbinius prie tikrų robotų ir mašinų. Beje jau prisitaikę prie vietinių bakterijų. Kadangi Žemės planetoje matyt buvo įsikūrusios kelios ateivių kompanijos, tai, kad jos atskirtų savo vergus, genetiškai nudažė odą skirtingomis spalvomis ir įvedė tam tikrus, minimalius genetinius bruožus. Iš esamų rasių, galima spėti, kad Žemėje buvo ne mažiau 4 ateivių „kompanijų“. Pagal Indijos mitus galima spėti, kad dar buvo mėlynoji rasė, o iš čia bent dar viena ateivių kompanija. Beje jos matyt planetoje buvo ne vienu metu. Viena iš „šviežiausių“ tai „geltonoji“ kompanija, susijusi su rytų Azija, kinais, japonais ir kt. Tiesiog pastebėta, kad jei „sukergti“ geltoną, siauraakį, su bet kuria kita rase, tai paprastai nugali geltonosios rasės genai. Ypač tai ryškiai pasireiškia baltosios rasės atžvilgiu. Matyt „baltoji“ rasė, buvo pirmieji ateivių vergai. Tam tikras, kartas nuo karto pas kai kuriuos žmones prasimušantis padidintas plaukuotumas parodo mūsų kilmę iš beždžionių. Iš čia tarsi teisūs mokslininkai. Na, o kad žmogus realiai buvo sukurtas ateivių, tai čia teisūs religijos atstovai. Tik trečias, bešališkas, gali pastebėti abiejų teisumą. Tai panašu į tai, kuomet vienas žmogus prieš save mato 6, o kitas 9. Žiūrint iš kurios pusės stovėsi. Beje religijoje iš pradžių minimi dievai, po to dievų panteonas, pagaliau vienas dievas. Ką tai parodo? Tiesiog ateivių kompanijos iš pradžių tiesiog „skuto“ nuo Žemės paviršiaus jiems reikalingas medžiagas. Pagaliau jų pradėjo visiems „reikėti“ daugiau. Tai yra vienas iš Gamtos dėsnių, kuomet vyksta kova tarp konkuruojančių gyvybių. Matyt vyko karai, po kurių viena iš ateivių kompanijų, buvo stipresnė ir kitiems leido reikštis tiek, kiek leido. Ko ne Dzeusas iš Olimpo??? Beje minima, kad tie tipo dievai galėjo turėti vaikų, nuo savo vergų žmonių. Iš čia kyla mintis, kad tie dievai, ko gero taip pat buvo ateivių genetinei kūriniai, tik kuriuose buvo įkomponuota ir ateivių genetika, ne taip, kaip su žmonėmis. Todėl jie buvo savotiški dievų vaikai. Mitai apie tai daug mini. Iš čia vėliau žmonijos istorijoje atsiradę tipo dievo vietininkai karaliai, carai ir pan. Tik jie turėjo teisę būti valdžioje ir tik per savo vaikus perduoti valdžią. Ko ne palikimas iš senos, Žemės užgrobėjų istorijos. Tarp dievų ir toliau vyko konfliktai, karai, kol galų gale ko gero keli jų teliko. Vienas iš gerai žinomų krikščionims dievų yra Jahvė, arba Jegova. Jis pakankamai greit, pasinaudodamas kitų dievų karais, gal net išvykimu iš šios planetos, apgaule, jėga užėmė tam tikras teritorijas. Pavergė žmonių jausmus ir protus. Pasirodo dievams svarbios ne tik, gal ir ne tiek naudingos planetos iškasenos. Beje tai matyt priklauso ir nuo civilizacijos lygio ar pakraipos. Jei civilizacija labiau techninė, tai viena, o jei biologinė, tai yra energoinformacinė, tai kita. Energoinformacinės civilizacijos atveju, atsiranda vadinami dievai, kuriems reikia jausmų ir dėmesio energijos. Tą gali duoti jausmingos ir tam tikrame lygyje mąstančios būtybės. Tačiau Visatoje matyt daugiau yra ne vienpusių, o technologijas ir energoinformaciją savyje apjungusios civilizacijos. Tą atitinka normalus matematinis tikimybinis pasiskirstymas, arba dar vadinamas Gauso skirstinys. Todėl teigti, kad Jahvė yra tik energoinformacinis darinys yra naivu. Kadangi toje pat teritorijoje nežinia iš kur dar atsirado musulmonų dievas, tai greičiausiai galima teikti, jog jis iš tos pačios kompanijos, tiesiog kompanijoje, arba tarp „brolių“ kilo vidiniai nesutarimai. Taip atsirado musulmonų vedlys ir simbolis mėnulis su žvaigžde, vaikščiojimas apie akmens kubą?! Tipo Jahvės konkurentas, ar brolis atvyko iš Mėnulio, kur buvo pasitraukęs dievų karo metu, ar kitais reikalais? Indijoje mes matome galybės dievų pasireiškimą, panašų į Graikijos dievų panteoną. Matyt čia panteonas ilgiau išsilaikė ir Jagova čia nesugebėjo pasireikšti. Tose teritorijose gana plačiai pasireiškė ateivių palikuonis Buda, kuris labiau reiškėsi kaip mąstytojas ir aktyviai nereikalavo iš žmonių nuolankumo ir dėmesio energijos. Azijos rytuose, Kinijoje faktiškai nėra jokios religijos ir tose teritorijose „plaukioje“ Budos mokymai. Matyt tai dėl šios, ateivių sukurtos rasės jaunumo. O dėl ateivių sukurtos rasės jaunumo rytų Azijoje kalba vien jau jų raštas. Pavyzdžiui jei vietiniai gyvūnai ateivių buvo pasirinkti kaip tinkami įvairiems darbams, nes turi tam tinkamas manipuliavimui rankas ir pirštus. Beliko genetiškai „pataisyti“ galimybę vaikščioti stačiomis „normaliai“, kalbos stygas suformuoti sudėtingai kalbai ir plaukuotumą maksimaliai pašalinti. Atvykėliai iš Visatos turi gana sudėtingą kalbą iš įvairiausių garsų, kuriuos atskirti gali tik labai jautri ir „išranki“ ausis. Kiniečių kalboje begalės visiškai panašių garsų europiečio ausims. O raštas, tai tiesiog simboliai-vaizdiniai ir instrukcija kaip jais manipuliuoti. Darbų „biorobotai“ turi atlikti daug ir įvairių, todėl simbolių labai daug. Dabartinis kinų jaunimas daugelio simbolių jau net nesuvokia. O dar praeitame amžiuje, simboliai buvo supaprastinti ir jų skaičius sumažintas, nes tai buvo sudėtinga naujoms kartoms ir faktiškai nereikalinga, nes vergvaldžiai kažkur tai „dingo“. Panašus raštas stebimas ir senovės Europoje, Rusijoje, kur buvo daugybė simbolių, atitinkančių tam tikrus vaizdus ir veiksmus. Vėliau tai pavertė raidėmis ir virtualiomis sąvokomis. Galų gale, tai pavertė elementariu raidynu, kas beje ne tik supaprastino tarpusavio bendravimą, bet ir padarė jį skurdesnį, nes „netekome“ įvairių garsų, kuriuos reikėdavo išgauti gerklės manipuliacijomis. Na, o kad visos kalbos yra dirbtinės, ne natūraliai išsivysčiusios, o iš pašalies koreguojamos ir net keičiamos, tai istorijoje yra pavyzdžių, bet tik akmenyse, nes raštai pastoviai masiškai deginami. Pamenu vaikystėje buvo momentas, kuomet turėjome žaidimą „sugalvok naujus žodžius“. Į tai mane kuriam tai laikui įtraukė viena mergaitė, kuri tiesiog pasakė „ o žinai, kad žodis alus, kilo iš žodžio sula“. Tai yra tiesiog kai kurie žodžiai buvo tiesiog vartomi antraip, suteikiant jiems tam tikras sąvokas. Įvairiose kalbose yra tokių žodžių. Beje ir tam tikras „bendrumas“ taip pat. Kalbų kūrime, raštuose, istorijos klastojime aktyviai dalyvavo įvairūs sukurti vienuolių ordinai. Labai patogu suvaryti į „krūvas“ vyrus, kurie uždaromi nuo pasaulio ir kuriems liepiama rašytiб kas sakoma „iš viršaus“, kurti istorijas, pasakas apie žmoniją, religines pasakas. Pagaliau jie buvo naudojami kaip karinė jėga prieš besipriešinančius toms pasakoms ir nuorodoms. Europoje buvoб tiesiogine prasmeб išskersti šimtai tūkstančių nesutikusių su klastojimais, žinančių kitokią istoriją, nesutinkančių su peršamomis vertybėmis. Tas vėliau persikėlė tiek į vakarų Rusiją (Petro pirmojo „sėkmė“ europizuoti Rusiją išnaikinant aibes žmonių, perdarant kalendorių pagal Europą, knygų deginimas ir pan.), tiek į Amerikos kontinentą (masinis indėnų naikinimas). Jehvės kryžiuočiai išskerdė daugybę žmonių, tiek savų tautų, tiek kitų, kad perprogramuotų biorobotus krikščioniškam nuolankumui. Nuolankumui atiduoti savo laiką, energiją, materialines vertybes. Biorobotai buvo užprogramuoti toliau programuoti savo vaikus, anūkus ir taip šimtmetis po šimtmečio, laikantis griežtumo ir biorobotų visuomenės priežiūroje, pasmerkime ar pritarime. Nekrikštai, ne pagal dievo nurodymus, ne dievo „garde“ gyvenantys buvo smerkiami, žlugdomi psichologiškai ir net žudomi. Šiais laikais tapo laisviau, nes dievas Jehvė gerokai pasisotinęs, ko nepasakysi apie daug „jaunesnį“ musulmonų dievą, kuris tarsi yra keletą šimtmečių atgal, palyginus su krikščionių dievu ir reikalauja aukų, kraujo, begalinio paklusnumo, pastovių ritualų, maldų ir net savo vietos Jahvės krikščioniškame pasaulyje (musulmonų masinė imigracija). Tipo „dievų“ kovos už žmogiškus resursus???

 Na, o kaip tuomet su siela, dvasia, karma, reinkarnacija ir panašiai? Visa tai yra tik vienaip ar kitaip ne visiškai taip, kaip dauguma mano. Pavyzdžiui siela, tai tam tikras energoinformacinis darinys, kuris gali vystytis, Dar tai vadina dievo kibirkštimi, galinčia tapto dievu. Gal taip ir yra (dėl tapimo dievu), bet, kad ta „kibirkštis“ vėl ir vėl atgimsta naujame kūne tai faktas, kuriuo jau faktiškai 4 metai neabejoju. Tiesiog susikaupė asmeninė patirtis ir tai kas vyksta giminėje. Pavyzdžiui jei kūną sudegina, tuomet nelieka genetinio informacinio prisirišimo prie kūno ir siela greit, trumpiausiai per metus įsikūnija kitame kūne. Jei miręs kūnas palaidojamas, tai didžiuma genetinės informacijos suyra trumpiausiai per 10-11 metų ir tik po to laiko siela ieškosi kame įsikūnyti. Beje per tą 10-11 metų laikotarpį, jautrūs žmonės, labai susieti su mirusiu artimuoju, energoinformaciškai gali bendrauti su veik laisva siela. Tas dažniausiai vyksta sapne, ar meditacijoje, kuomet atsitolinama jausmais ir protu, nuo materialaus pasaulio, rūpesčių. Kai kas gali net gauti patarimų kaip spręsti dabartines problemas, ar kokios problemos gali iškilti ateityje. Tiesiog veik laisvoms sieloms tikėtina ateitis matoma geriau. Beje palikusios neveiksnų kūną sielos, besiremdamos turėta patirtimi, naujo įsikūnijimo ieško toli gražu ne toje pat giminėje. Paprastai ieško tokios vietos, kur esant kūne, atrodė, ar svajojosi, kad gyvens geriau. Bet tai labiau protas veda ir jis labiau veda tuos, kurių kūnai buvo sudeginti. Jei kūnas buvo palaidotas, tuomet, per gana ilgą laiką proto emanacijos sieloje gerokai išsenka ir jas, paieškoms kur gimti veda jausmai. O jausmai veda ten, kur būnant kūne sielai buvo gera jaustis. Tai dažniausiai su nerūpestinga vaikyste susijusios vietos. Jei vaikystė buvo sunki, bet sakysime jaunystė, ar vyresniame amžiuje gyvenant kažkokioje tai vietovėje, buvo gera gyventi, tuomet siela veržiasi į paieškas įsikūnijimo toje vietovėje. Įvairiose literatūrose minima, kad siela ieško sau įsikūnijimui tam tikrų žmonių, šeimos, ar net porą metų „sukasi“ aplink ruošiamą šeimą ar net suveda tam tikrus žmones. Kol kas, pagal mano žinias tai tik gražios pasakos (tipo religinės). Paprastai sielos ieško vietovės kur įsikūnys, po to pagal galimos realizacijos vietas. Tai yra ten, kur gyvena jaunos šeimos ar vaisingos merginos, moterys. Pagal turimas žinias, būtent apvaisinimo metu, siela tarsi įtraukiama tarsi sūkuriu į tam tikrą ertmę. Įtraukimo metu, o po to vaisiaus brendimo metu, siela vis labiau atribojama nuo tik energoinformacinio pasaulio ir vis labiau jaučia kūną. Tuo metu visa dėmesys tik į tai, nes svarbi kiekviena smulkmena ir nuo to priklauso kokiame kūne gyvens siela ir kaip ji sugebės jį valdyti. Būtent tokiu metu joks buvęs artimas, koks jautrus bebūtų, neprisišauks tos sielos (nėštumo metu). Tik po gimimo, pas sielą atsiranda tam tikras poreikis bendrauti su gimine, artimaisiais iš buvusio gyvenimo. Tai susiję su tuo, kad reikalinga palaikymo, dėmesio, besąlyginės meilės energija, kad atsispirti išorinės Gyvosios gamtos išbandymams kitomis gyvybėmis, aplinkos savybėmis. Būtent tuomet, tarsi netyčia, buvę artimieji, o ypač mylintys, geromis emocijomis prisimena „išėjusius“, bet iš tiesų jau gimusius. Atsiranda toks savotiškas poreikis aplankyti kapus ar tiesiog šiaip, dažniau prisiminti, peržiūrėti nuotraukas ir pan. Tai trunka 1-3 metus, kol siela sustiprėja naujame kūne ir pradeda įgyti savo naujas patirtis. Tuomet, tik jiems kritiniais, ar didelio džiaugsmo atvejais, buvę artimieji gali juos pajausti.