GYVYBĖ IR NIUANSAI

 Kuo skiriasi gyvybė nuo mechaninių robotų? Labai nedaug. Mechaninių robotų dalys susidėvi ir jas reikia keisti. Gyvųjų „robotų“ dalys atsinaujina iš vidaus. Keitimo galimybė jau yra nes medicina turi realių pasiekimų. Mechaninių robotų dalis gamina gamyklos, kur jie ir surenkami. Gyvieji „robotai“ atgamina patys save. Mechaniniams robotams reikia specialios energijos. Gyvieji „robotai“ panaudoja įvairias medžiagas iš aplinkos, taip pat ir kitų gyvųjų „robotų“ dalis tiek savo atsinaujinimui, tiek energijai. Mechaniniams robotams į diegiamos tam tikros programos, kurių jie tiksliai laikosi, arba išsijungia. Gyviesiems „robotams“ įdiegtos tik tam tikros, dauginimosi, išlikimo, teritorijos plėtros programos. Kitos programos sukuriamos priklausomai nuo aplinkos įtakos, išlikimo, patirties. Gyvieji „robotai“ tuo ir ypatingi, kad jie mokosi, tobulėja santykyje su aplinka. Tuo tarpu mechaninius robotus turi tobulinti, kažkas iš pašalies.

 Visa ką vadiname gyvybe yra save atkartojantys, atsinaujinantys, tobulinantys robotai. Juose nėra galutinai įtvirtintų programų, kurioms jie paklūsta visiškai. Tai „lanksčios“, neišbaigtos programos, kurios būtent ir suteikia galimybę prisitaikyti prie įvairiausios aplinkos ir kiek įmanoma greičiau keistis, pakitus tai aplinkai. Būtent todėl, dėl tų programų lankstumo, gyvybės dauginimosi procese būna nemažai „klaidų“, „brokuotų gaminių“. Šiuolaikiniam žmogui, programuojamam šiuolaikinių religijų, o ir liberalizmo, atrodo, kad bet kokia gyvybė yra neįvertinamas turtas. Deja Gamtai, tai tik eilinis eksperimentas. Gamta akla ir ji pastoviai eksperimentuoja iš to, kas pakliūva po ranka. Va susitiko vyras su moterimi ir gimė jiems vaikas, bet su genetine problema. Gamta nemato jokių problemų, nes moteryje yra keliasdešimt tūkstančių kiaušialąsčių. Tuo tarpu moteris, o dažnai ir vyras, sureikšmina problemą, bando iš „brokuoto“ kūdikio auginti žmogų. Tai tampa bėda tiek šeimai, tiek visuomenei. Tai tampa nuodėme tėvams, nes siela negali pasireikšti neįgaliam kūne. Kūdikis toli gražu dar ne žmogus. Tačiau jam augant ir jam persiimant žmogiškumo programomis, jis vis labiau panašėja į žmogų. Kūdikis, mažas vaikas yra labiau manipuliatorius, nei žmogus. Jam svarbu mityba, ramybė ir įvairiapusiai malonumai. Tai yra pagrindinės Gyvybės programos. Su žmogiškumu jos neturi jokio ryšio. Žmogiškumas išugdomas ir visų pirma pavyzdžiais, kuriuos kopijuoja maži, gyvi „robotukai“. Bandymas vaiką iš karto laikyti žmogumi yra geras, nes tik taip užauginamas žmogus. Bet čia slypi ir bėda, nes iš vaiko tikimasi žmogiško elgesio, ko iš principo jis negali padaryti, nes tik mokosi to ir to reikia mokyti, o ne palikti savieigai. Beje suaugusių žmonių siekis viską aplink save sužmoginti yra tiesiog juokingas ir totalus. Katės, šunys ir kiti gyvūnėliai aprengiami žmogiškais drabužiais. Būtent iš čia ir kyla klaidingas požiūris į vaiką, kaip į galutinį „produktą“. Tai pirminis „produktas“ iš kurio dar ilgai ir ilgai teks lipdyti žmogų ir ne visada pavyks tai padaryti. Ir dažniausiai tai susiję su vienų žmonių besaikiu siekiu valdyti kitus ir turtėti kitų sąskaita, neleidžiant jiems atsipalaiduoti. Besaikiu siekiu turėti kuo daugiau, net veik visai nenaudojamų daiktų. Besaikiu siekiu kimšti į save visokį maistą. Nesuturėjimas savęs yra viena iš didžiausių vadinamų nuodėmių žmogiškumui, ką beje „prisiskyrė“ savo garbei religijos (nes jų adeptams reikalingas „avelių“ turtas). Tačiau Gyvybės atžvilgiu tai normalu, tai programos, kurios reikalauja „ėsk, dauginkis, plėsk teritoriją“. Todėl Gyvybės atžvilgiu godūs žmonės nedaro nieko netinkamo. Tik va kartais nusprendžia gyventi savo malonumui ir nesidaugina. Todėl juose Gamta įjungia susinaikinimo programą ir tokie žmonės, giminės, tautos išnyksta. Iš čia gėjai, lesbietės, nutukėliai. Visa tai iš susinaikinimo programos.

 Gyvieji „robotai“ (kuriuose gyvena sielos) su laiku susidėvi. Kaip tas susidėvėjimo procesas vyksta? Sakoma, kad ląstelės gali daugintis iki begalybės ir nesenti. Iš dalies tai tiesa. Tačiau ląstelėse, dauginimosi metu visuomet vyksta tam tikrų klaidų. Nėra absoliučiai tikslaus mechanizmo, kuris atkartotų tikslias ląstelių kopijas. Čia ir vidiniai medžiagų resursai, kurių gali pritrūkti (kaip gamykloje), arba ne tos kokybės, arba pakaitalai. Pagaliau toksiška aplinka, įtakojanti procesams. O kur dar, kad ir silpna, bet pastovi išorės radiacija, kuri kartais būna ir stipri. Kad organizmas būtų sukurtas, reikia labai daug suderintų procesų. Tai ne tik pastovus aprūpinimas įvairiomis medžiagomis. Tai ir tų medžiagų pristatymas. Kur dar apsauga nuo įvairių gyvybės formų iš išorės. Dar ryšių tarp ląstelių, organų sistema. Tai labai sudėtingas mechanizmas, kuris turi išlaikyti tam tikrą stabilumą. Stabilumo palaikymui būtina ne tik maitinti ląsteles, bet ir žudyti silpnas, ar agresyvias (vėžio) ląsteles. Tai yra organizmas ne tik save augina, bet ir pastoviai žudo. Pavyzdžiui jei pririšti ranką prie kūno keliems metams ir jos nenaudoti, tai organizmas supras, kad to organo nereikia ir žudys tos rankos raumenų ląsteles, tirpdys kaulo ląsteles. Ranka tarsi „sudžius“. Tai natūralu gyvybei, nes kas nereikalinga, nenaudojama, turi būti arba sumažinama arba pašalinama.

 Gyvame „robote“ yra begalės mažų, gyvų „robotukų“. Jie vienas su kitu sąveikauja, keičiasi medžiagomis, informacija. Kiekvieni iš jų skirti kažkokiai tai konkrečiai veiklai, ar kelioms veikloms. Yra tam tikra specializacija. Yra ląstelės kurios gali atlikti keletą funkcijų, o yra kurios nespecializuotos, dar vadinamos kamieninės ląstelės (bet jų labai mažai), kurios gali būti nukreiptos į problemines vietas. Pavyzdžiui po ligos, traumos. Ląsteles organizme pastoviai kontroliuoja imuninė sistema, kurią sudaro galybės įvairių, tam skirtų ląstelių, bei signalinė sistema. Pavyzdžiui imuninės ląstelės skuba sunaikinti nepaklusnias ląsteles, kurios „nusprendė“ būti savarankiškomis ir gali greit virsti besidauginančiu vėžio dariniu. Pavyzdžiui taip vaistininkų keikiami oksidantai, taip pat atlieka imuninės sistemos darbą, naikindami silpnas ląsteles. O per didelis antioksidantų kiekio vartojimas gali sukelti įvairias imunines ligas ir net vėžį. Esant didžiulei organizmo kontrolei ir pastoviai „savižudybei“, vis viena su laiku susidaro didelis kiekis klaidų, dauginantis ląstelėms. „Robotukas“ išsemia savo rezervus ir neturi programų kaip juos atnaujinti ne Gamta akla. Gamtai daug lengviau pašalinti bent kiek ligotą, neįgalų organizmą, nei jį pataisyti. Jis tiesiog perdirbamas kitų organizmų. Todėl, kad kuo tiksliau būtų sukurtas naujas gyvas „robotukas“, negalima imti ląstelę iš esamo organizmo ir iš jos sukurti naują organizmą. Genetiniai pakitimai tai išliks ir mes turėsime jau išsigimusį organizmą. Todėl Gyvoje Gamtoje yra toks mechanizmas, kaip dalinis paėmimas genetinės medžiagos iš skirtingų organizmų ląstelių. Pagal dabartinį mokslo išsivystymą tai gali būtu net nebūtinai vyro ir moters ląstelės. Tai gali būti ląstelės ir iš vienos lyties asmenų, svarbi tik mitybinė terpė. Sujungus skirtingų organizmų pusėtinas genus, galima sakyti atsistato Gamykliniai parametrai, jei kalbėsime technine kalba. Atsistato kiek įmanoma maksimaliai. Pavyzdžiui jei tai bus žmonės iš tos pačios giminės, tai genetinių klaidų gali būti daugiau, nes iš skirtingų giminių. Tačiau jei giminėje yra specifiniai genetiniai sutrikimai, tuomet tas nusitęs giminėje ir toliau. Beje besidauginančiose organizmo ląstelėse yra „įstatytas“ tarsi laikrodis, tam tikras mechanizmas, leidžiantis daugintis ląstelėms tik tam tikrą kiekį kartų. Visas tas apribojimas susietas su tolesniu, galimu genetiniu išsigimimu. Kad jo nebūtų, tam Gamtos ir sukurti įvairūs ribojimo mechanizmai.

 Labai svarbu yra tai, kad žmogus sąmoningai gali valdyti daugybę procesų savo kūne, jei jis norės ir sieks tai daryti. Gyvenime mes matome „fanatikų“ kurie augina savo raumenis ir dažniausiai dėl vaizdo. Tačiau yra daug įvairių kitokių galimybių, kurios dažnokai pačios atsiveria. Pavyzdžiui jei žmogus dažnai susižeidžia ir jo tėvai, seneliai dažnai susižeisdavo, tai pas jį gali atsirasti greitos regeneracijos, greito žaizdų gijimo efektas. Tokių genetinių gebėjimų natūraliai yra pas daugelį žmonių. Pavyzdžiui yra žmonių, kurie kuo puikiausiai vartoja pieną iki gilios senatvės, o yra kurie gana anksti nesugeba suvirškinti pieno ir jis jiems sukelia virškinimo problemas. Mokslininkai nustatė, kad pasirodo pieną gerai virškina palikuonys tų žmonių, kurie bado metais, maitinosi pienu ir taip išgyveno, kuomet kiti mirė. Įvyko vadinama Gyvos gamtos atranka, kad tik geriausiai prisitaikantys išlieka. Natūralūs gebėjimai būna gana stiprūs ir giminėse išlieka labai ilgai, kol su ilgu laiku „neištirpsta“, kaip nereikalingi. Aplamai dėl mitybos, tai organizmas gana greit priima jam neįprastą maistą, jei kurį laiką jis pabadaus. Visi „nenoriu“ pas vaikus greit išnyksta, kuomet maistas pradedamas riboti, ar net kurį laiką jo negaus. Žmogus gali ir sąmoningai valdyti biocheminius savo organizmo procesus, jei jis stebės savo organizmą, stebės maisto įsisąvinimą, pasišalinimą ir daugybę kitų procesų nesuasmenindamas jų, tarsi iš šalies. Tai tarsi jo, bet ir ne jo. Jei žmogus susilieja su savo kūnu, tai dažniausiai kūnas ir gyvybiniai kūno procesai valdo žmogų. Jei jis sieks maksimaliai atsiskirti nuo kūno procesų, jo kūnas nyks (dėl nereikalingumo). Tai analogija su tam tikrais jogais, vienuoliais ar kt. Moneta turi dvi puses, genetinė spiralė sudaryta iš dviejų dalių, žmogus yra tiek kūnas, tiek ne. Todėl reikia surasti tam tikrą balansą tarp kūno poreikių ir dvasios, sielos poreikių. Aišku tik grynai fiziniame pasaulyje moneta turi tik dvi puses. Visata yra daugiaplanė ir viskas daug sudėtingiau. Tačiau jau vien remiantis dviplane būtimi – kūnas ir dvasia, jau daug kas keičiasi. Kas yra kūnas tarsi visiems aišku, o kas yra dvasia? Paėmiau tarsi visiems suprantamą žodį, bet sąvokas į tai sudėti galima įvairias. Čia ir jausmai ir valia ir protas. Tai yra tas kas tarsi yra kūne, bet nekūniška. Na, o siela, tarsi dar vienas matas, kas taip pat tarsi kūne, jausmuose, valioje, prote, bet niekas iš jų nėra. Yra manoma, kad tik siela gali nusinešti į kitą kūną tam tikrą gyvenimo patirtį iš šio kūno, bet ne jausmus, valią, ar protą. Siela, tai tarsi tam tikras energoinformacinis darinys, galintis keliauti iš vieno kūno į kitą. Beje tas darinys rinktis kitą kūną, gali tiek, kiek jis buvo sąmoningas artėdamas prie savo kūno mirties. Jei sąmoningumas buvo mažas ar jo nebuvo, tai siela ieško pagal jausmą, kur buvusiame gyvenime buvo gera. Jei jaunystėje ir kažkokiame tai mieste, tai ten ir atgims. Jei vaikystėje kažkokioje tai teritorijoje, tai ten ir ieškos įsikūnijimo.

 Norint valdyti savo kūno procesus yra svarbu išmokti valdyti savo mintis, emocijas. Minčių suvaldymui yra įvairios metodikos, kur išmokstama būti tyloje, minčių tyloje, meditacijoje. Galų gale ir ne meditacijoje galima būti minčių tyloje. Visada stebino, kaip žmonės tiek namie, tiek darbe negali išbūti be radijo ar televizoriaus. Pastovus „triukšmas“ fone, kažkiek slopina savo mintis ir tai savotiškas išsigelbėjimas nuo savo minčių „mašinos“. Tačiau per radiją ar TV į mintis įnešamos programos, kurios po to veikia pasąmonę. Pasąmonė tokia sfera, kuri veikia ne tik mūsų mintis, bet tiesiogiai kūną. Todėl nekaltas radijo ar TV klausymasis, gali atsiliepti ne tik mūsų psichikai bet ir mūsų kūnui (su laiku). Būtina nepamiršti ir nesusidaryti iliuzijos, kad pasaulyje yra idealių žmonių, kuriems viskas pavyksta iš pirmo karto. Net ir vadinami mokytojai klysta daugybę kartų ir vėl mokosi iš naujo. Beje jei kažko išmokote ir mokote kitą, tai dar labiau įsigilinate į temą ir jums ta pati problema gali atsiverti naujaip. Norint valdyti kūne vykstančius procesus, reikia ne tik nuraminti savo protą ir jausmus, stebėti savo kūno procesus. Svarbu tiesiog pasiimti literatūrą ir paskaityti kaip ten viskas sudaryta kūne ir kaip vyksta. Literatūrą imti vis skirtingų autorių ir netikėti tik vienais. Visi mes žmonės, todėl kažkiek klystame, net moksle daug klaidų ir jos greičiau ar lėčiau taisomos. Jei jūs savyje pastebėjote kažką kitaip vykstant nei knygoje, ar kiti kaip pasakoje apie save, tai orientuokitės pagal save. Gal tai jūsų tokia individuali savybė. Svarbiausiai „neskambinti“ apie tai visiems. Tiesiog būna daug atvejų kuomet kažką ne taip suvokėte, ne taip supratote, o prisipažinti, kad klydote būna labai sunku. Tuomet galimas susipriešinimas net su savimi. Būna kartais tikrai „keistų“ savybių. Va teko pažinoti vieną moterį, kuri suprato, kad palaikius jos delną virš žaizdos, labai greitai sustoja kraujavimas, nebūna uždegimo, greit sugyja. Tą patį ji sugebėdavo padaryti ir savo vaikams bei vyrui. Tuomet „pasinešė“ per drauges girtis ir po kažkur 4 – 5 mėnesių tai dingo. Tai vadinamas „išsitaškymo“ efektas. Tai ir savęs perdėtas atidavimas ir susireikšminimas ir draugių pavydas ir t.t. Ką turi ar ką atradai, tyliai augink, kol sustiprėsi. Tuomet bandyk mokyti kitus, jei pavyks, jei ne tai stiprink tame save toliau, kol pajusi, kad gali reikštis ir visuomenėje.

 Visuomenėje yra galybės trukdžių, kurie trukdo pasireikšti bet kokiai asmenybei. Tai natūralu, nes dauguma gyvena pagal Gyvos gamtos dėsnius, o norint būti labiau žmogiškam, jau reikalingos nemažos pastangos, kasdienis darbas ir kartais nemaži praradimai. Kaip sakoma, liūtą užgraužti gali ir banda šakalų. Ypač jei tas liūtas tuo metu „ne formoje“. O kur dar politika, karai ir visa kita. Tad tobulinti save, pažinti save ir aplinką, taip kaip yra iš tiesų, nėra paprasta ir lengva. Tiesiog kuo anksčiau tai pradėsi, o jei dar tinkamų žmonių tavo kelyje pasitaikys, tuo didesnė tikimybė (dėmesio – tikimybė), kad daug kas pavyks.