IDEALIZMO SUREIKŠMINIMAS. FOBIJOS.

  Yra keistų ligų, kurias iš tiesų ligomis negalima pavadinti. Tai mąstymo „užstrigimo ligos“. Jos prasideda dar vaikystėje, kuomet vaikas  nori visko, o gauna mažai (kaip jam atrodo). Jei jis dar panyra į knyginį idealizmo pasaulį, tai būsena dar labiau paaštrėja. Jo aplinka, neatitinka „teisingą“, moralų knyginį pasaulį, neatitinka jo savyje sukurto teisingo fantazijų pasaulio. Jei šalia neatsiranda artimųjų, mokytojų, kurie paaiškintų kas yra knyga, ką galima iš jos pasisemti ir kaip visa tai atspindėti į pasaulį, tai vaikas pradeda konfliktuoti su pasauliu, dėl jo supratimu esančios neteisybės pasaulyje. Tas būdinga ir religingų tėvų vaikams, kurie savo vaikus uždaro į savotišką pasakų pasaulį.  Paauglystėje tas dar labiau paaštrėja, nes paauglys iš naujo pervertina tas vertybe, kurias jis iki šiol „sugėrė“. Jei jis per daug „sugėrė“ idealizmo, tai didelė tikimybė, kad jis taps ciniku, nihilistu, pasaulio „naikintoju“ (ir artimųjų gyvenimo). Tačiau, dalis vaikų, kurie nuo ankstumės turi tą, perdėtą idealizavimą, ar tai yra gauta iš mamos, tėčio, tai pasaulis juos užblokuoja tam tikromis „ligomis“.

  Sociofobija pasireiškianti baime kalbėti prieš auditoriją, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, baime būti pajuoktu, įžeistu, pažemintu.

Stresinėse situacijoje sociofobiją turintis žmogus nerimauja, kad aplinkiniai gali pastebėti jo nerimą (paraudimą, rankų drebėjimą, prakaitavimą, staigų poreikį šlapintis ir kt.), kalbant pasikeitusią kalbėjimo manierą (per greitą, per lėtą kalbėjimą). Taip pat jaučiama nualpimo, kūno kontrolės praradimo baimė. Sociofobams kyla nerimas dar kelios dienos prieš reikšmingą įvykį (pokalbį, konferenciją, renginį ar pan.). Sociofobija sergantys žmonės neretai save izoliuoja nuo socialinio gyvenimo. Tokie žmonės yra linkę į alkoholizmą, narkomaniją, kitas priklausomybes. Tyrimų duomenimis 13 % gyventojų vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu yra išgyvenę sociofobiją. Sociofobiją turintis žmogus suvokia, kad jo baimės yra nepagrįstos, tačiau nesugeba jų atsikratyti. Sociofobijos sunkumas skiriasi: vieniems žmonėms fobiją kelia tik konkrečios situacijos (pvz., kalbėjimas prieš auditoriją, bendravimas su priešingos lyties žmogumi), kitiems bet koks bendravimas su aplinkiniais. Negydant sociofobijos ji gali peraugti į agorabobiją, nerimo priepuolius, depresiją žmogus negali gyventi pilnavertiško gyvenimo, normaliai dirbti, mokytis, kurti šeimos.

Sociofobiją gali sukelti nepasitikėjimas savimi, savęs nuvertinimas, socialinių įgūdžių stoka, skaudūs išgyvenimai.

Agorafobija pasireiškianti atvirų visuomeninių, fobiją turinčiam asmeniui nejaukių, vietų baime. Turintys agorafobiją asmenys bijo išeiti iš namų į jiems nesaugią, nekontroliuojamą aplinką: pavyzdžiui, nueiti į parduotuvę, apskritai kur nors važiuoti ar eiti, būti ten, kur daug žmonių – parduotuvėse, teatruose, kavinėse, ypač viešajame transporte. Būnant viešose vietose dažnai ištinka panikos priepuolis, kada žmogus jaučia prarandąs savo kūno kontrolę, siekia kaip įmanoma ištrūkti į „saugią vietą“. Priepuolio metu padidėja kraujospūdis, išdžiūsta burna, gali kilti nevalingas noras šlapintis, kyla baimė apalpti. Agorafobija sergantys žmonės vengdami tokių priepuolių ilgą laiką neišeina iš namų, vengia viešų erdvių. Šia ligą turintys žmonės paprastai nevengia bendrauti su žmonėmis, tačiau tai gali daryti tik jiems komfortabilioje aplinkoje. Agorafobija dažniau serga moterys, tačiau ši liga pasitaiko ir vyrų tarpe.

  Fobijų yra daugybė. Visos baimės kyla iš noro, kad pasaulis būtų idealus, saugus, bet toks jis nėra ir fobikai, deja, nesiekia pažinti pasaulio, prisitaikyti prie jo ir pagaliau keisti jį. Jie slepiasi nuo pasaulio arba kovoja su juo. Agresyvūs vaikai taip pat yra fobikai, kaip ir tie kas yra jų aukos. Jei žmogus sako, kad jis bijo to ar ano, nors realios grėsmės nėra, tai turite suprasti, kad savyje, tam tikrose pasaulio suvokimo srityse jis turi idealizacijos kompleksą.

  Kas nežino arba primiršo, tai priminsiu, kad giluminiai jausmai keičia genų struktūrą. Reiškia giluminė nuostata pasaulio atžvilgiu yra perduodama savo vaikams, anūkams, proanūkiams. Jei tokius pat giluminius jausmus turi susiėję moteris ir vyras, tai nuo jų gimęs vaikas jau nuo gimimo turės pasąmonines nuostatas į tam tikras aplinkos įtakas jau genetiniu lygiu. Gali būti net genetinių ligų. Todėl fobijos gali būti prigimtinės, kaip ir kitos „ligos“, kurias vadina paveldėtomis. Tai ne ligos, tai giluminės jausminės nuostatos. Fobinės nuostatos gana parastai diagnozuojamos jau nuo ankstyvos vaikystės. Tai visų pirma vaikų šlapinimosi problemos, šlapimo nelaikymas, šlapimtakių dažni uždegimai, inkstų problemos. Inkstai yra ta vieta, kur labiausiai koncentruojasi fobijos. Kodėl? Gal todėl, kad jie perdirba viso organizmo skysčius, o skysčiai suneša iš viso organizmo informaciją apie organizmo būklę. Fobijų fiziškai pasireiškia raumenų, esančių visame organizme spazmais, mikrospazmai, įtampomis. Bet kuris spazmas, kažkuriuo tai momentu, dėl tam tikrų sąlygų pereina į savo priešybę – visišką atsipalaidavimą, o po to vėl į spazmą. Iš čia ir vaikų nevalingi šlapinimaisi naktį, kuomet jų organizmas atsipalaiduoja ir pan.

  Jei guvus, visuomeniškas, aktyvus vaikas staiga pajunta baimę kalbėti prieš kitus, sakyti eilėraščius ar dainuoti scenoje, nors prieš tai jis tai darė be problemų, tuomet skubiai ieškokite inkstų problemų. Tuo pačiu išklausinėkite jo, apie nesenai patirtus baimės, išgąsčio stresus ir ieškokite būdų juos atpalaiduoti, nuimti stresus. Pamenu, kaip mano močiutė išmokė mane, dar 4-5 metų amžiaus, nuo bet kokių baimės stresų visų pirma panaudoti druskos žiupsnelį į burną. Laiku tai panaudojus veikia puikiai. Uždelsus (virš 5-20min.) poveikis bus mažesnis. Tuomet organizmas pereina į kažkokią tai įvykio atkartojimo būseną, kuomet sąmonė atkartoja ir atkartoja įvykį ir didina vidinius raumenų spazmus. Druska, pirminiame etape, atpalaiduoja tuos spazmus ir neleidžia jiems atsinaujinti. Tuomet belieka nuraminti vaiką ir išmokyti naujaip pažvelgti į įvykį, į situaciją. Kitas „gydymo“ būdas yra sukelti kitą, didesnį stresą, kad pamirštų ankstesnį. Na sakykime žiemą palankus būdas yra išrengti ir nuo galvos apipilti šaltu vandeniu, arba griūti į sniego pusnį, arba pirtyje išsikaitinti ir apsipilti šaltu vandeniu, arba eketėn. Šiame fronte, kiekvienam galimi savi „atradimai“. 

  Kaip „gydyti“ vaikų, paauglių fobijas. Būti žmogumi, kuriuo jis pasitiki ir kartu, paaiškinant, po truputį žengti į tas fobijas. Pavyzdžiui mergaitė bijo pelių. Ji ir suaugusi jų bijos. Reiškia kol laikas, galima šią fobiją pašalinti, nes suaugusi ji gali turėti problemų su pastojimu, gimdymu, inkstų, šlapimo pūslės ir lyties ligomis. Galima nupirkti baltą pelytę ir pradžioje laikyti pas save, retkarčiais išimant iš narvelio ir supažindinant mergaitę su pelyte. Po to, tą narvelį mergaitė pati, savo noru turi įsinešti į savo kambarį.  Pakartosiu, kad jūs turite jai būti patikimas žmogus, ji turi jus gerbti. Psichologai pastebėjo, kad praktiškai tai geriausia sugeba atlikti tėčiai. Aplamai nuo tėčių labai priklauso jų dukrų lytinė sveikata ir gebėjimas gimdyti be didelių problemų.

  Kaip „gydyti“ suaugusių fobijas, kurių daugiausiai turi moterys. Jos pačios gali tiesiog pradėti rašyti, tokį kaip dienoraštį, „laiku atgal“. Raštiškai prisiminti įvairius gyvenimo momentus, o ypač kur buvo baimių, skausmingų išgyvenimų. Visus tuos jausmus reikia priimti kaip patirtį ir paleisti. Praeities jau nebėra, bet jos pasekmės kamuoja mus iki šiol vien dėl to, kad mes, savo jausmais, dar ten, praeityje. Taip galima priartėti prie savo kūdikystės, kurios nepamename, bet mūsų giliuose jausmuose tai yra „užrašyta“. Tiesiog įsivaizduojant tą savo laikotarpį tie jausmai, ar net skausmai organizme (jei kūdikystėje buvo traumų) gali pasijusti. Gali iškilti tam tikri vaizdai, jei moteris (ar vyras) nėra labai jau loginio tipo. Galima prieiti ir buvimo mamos pilvuke jausmą ir per mamos išgyventus gyvenimiškus jausmus „prisiminti“ į save sugertus jos stresus. Šiame procese pasitaiko ir isterijos ir ašarų. To nereikia bijoti ir laikyti savyje. Tai reikia leisti išeiti ir paleisti. Visa tai yra daugybė metų mumyse sėdintys stresai ir darantys įtaką mūsų sveikatai (visą gyvenimą). Tie, mamos nėštumo, kūdikystės metu patirti ir užsifiksavę mūsų organizme stresai, daro įtaką ne tik mūsų sveikatai, bet ir psichikai, gyvenimo kelio pasirinkimams ir t.t. Naudojant tą, paprastą, sąžiningo rašymo būdą, galima pažadinti ir „turtą“, parsineštą iš praeito gyvenimo. Tuomet fobijos išvalomos net genetiniu atžvilgiu – keičiasi genai. Pastebėta, kad tuomet keistai keičiasi ir jau esamų mūsų vaikų tiek sveikata, tiek elgesys, bei požiūris į gyvenimą. Jie tarsi kamertonas suskamba kitaip, atsiliepdami rezonansu į tėčio ar mamos pakitusią, giluminę, būseną.

  Dėl fobijų, esančių ligų puokštė iš tiesų nėra ligos ir jos nepagydomos, tik jų simptomai nuslopinami. Tokie gydytojų bandymai „gydyti“ tas ligas, tik dar labiau komplikuoja ir supina organizme esančius sutrikimus. Tereikia tik išvalyti fobijas ir „ligos“ pačios išnyksta. Iš gyvenimo taip pat pasitraukia ir įvairios priklausomybės – priklausomybė nuo didelio kiekio maisto, alkoholio, narkotikų, raminamųjų vaistų ir pan.

  Tiesa, supratimas, meilė, saugumas, jaukumas, atidumas, sąmoningumas... šalina fobijas ir jų galimybes įsitvirtinti organizme.

  2019.01.02