INFORMACIJA

 Šiuo metu pasaulyje vis labiau daugėja informacijos ir jos srautai gana platūs. Kas pasineria į informacijos srautus, tų smegenys dažnai nespėja perdirbti net dalį tos informacijos, o ką kalbėti apie jos įsisavinimą ar pritaikymą savo gyvenime. Iš esmės didelė dalis informacijos tikėtina niekada nebus pritaikyta asmeniniame gyvenime. Tai yra normalu. Tiesiog pasaulio suvokimui reikalinga daugiau informacijos perdirbti, nei jos mums reikia kasdieniniame gyvenime. Pasaulio suvokimas mums duoda daugiau galimybių prisitaikyti, kuomet pasaulyje vyksta tam tikri, staigūs pokyčiai. Tai panašu į imunitetą, kuomet jis ilgą laiką nereikalingas ir dėl staigių aplinkos pokyčių (pvz. atšalimo) suaktyvėja tam tikros bakterijos, o imunitetas jau turi informacijos, kaip su konkrečiomis bakterijomis kovoti. Todėl ir yra patartina turėti daugiau informacijos, nei jos mums reikia kasdieniniame gyvenime ir ta informacija turi „apglėbti“ visos planetos gyvenimą ir ne tik.

 Visiems gerai žinoma, bet nesuvokta informacija, kad daugybė dėstytojų, mokytojų gaišta laiką informacijos diktavimui, o mokiniai ir studentai rašymui. Beje dėl greito pateikimo ir gausios informacijos, nereto mediko rašysena tampa neįskaitoma. Dalis dėstytojų taptų „nereikalingi“ jei informacijos pateikimo ir perdirbimo būdai pasikeistų? Tiesiog pasitrauktų, arba tie „teoretikai“ turėtų persikvalifikuoti. Dėstytojai daugiau kreiptų dėmesio į praktiką, užduotis, laboratorinius darbus. Faktiškai visuose knygose praktiškai reikalinga informacija yra „atskiesta vandeniu“. Tai yra nereikalinga informacija, kuri dažnai knygų autorių naudojama ne tiek, kad paaiškintų plačiau pačią informaciją, kiek pastorintų knygą ar padidintų jų kiekį. Tai pastorina autoriaus piniginę. Tarsi normalus knygos, ar knygų autoriaus poreikis, tampa problema, laiko gaišimas studentams, ar mokiniams. Aišku gerai jei ta informacija knygoje ar paskaitoje yra „apčiulpiama“ iš visų pusių, kad ir net atsilikę supratų. Bet tai būtent atsilikusiems ir vidutiniokams naudinga. Kiti iš tos „balos“ turi išmokti atsirinkti informaciją. Tiesiog imi knygą, pieštuką skaitai ir pasibrauki tau atrodančias svarbias vietas. Gal iš pirmo karto (paprastai jau pramokus kaip tai daroma), o gal vieną kartą perskaičius ir skaitant antrą kartą. Po to perskaitomi tik pabraukti sakiniai. Prieš pamoką, ar egzaminus, skaitomos tik pabrauktos vietos. Tik toks pakartojimas efektyvus.

 Aišku pats efektyviausias mokymasis yra kuomet mokymo metu kyla geros emocijos, tuomet tarp smegenų ląstelių iš pirmo karto susidaro gana stiprūs ir ilgalaikiai ryšiai. Tačiau pats mokslo procesas retai susietas su geromis emocijomis. Jis reikalauja koncentracijos ir tam tikro laiko. Paimkime mokinius mokykloje ir sakykime fizikos ar matematikos ar chemijos ar pagaliau istorijos ar geografijos pamokas. Jos būna viena ar kelios savaitėje. Nagrinėjama viena tema. Jei kelias dienas ta informacija nenaudojama, smegenys sugeba didesnę dalį tos informacijos pamiršti. Tai panašu į tai, kad tu vieną dieną stūmei nemažą akmenį į kalną 10 metrų, o po to palikai. Sugrįžai po kelių dienų ar savaitės, o tas akmuo jau 5-8 metrus nučiuožęs atgal. Nepanaudota 2-4 dienas informaciją organizmas trina. Asmeniškai tai pastebėjau kuomet mokykloje reikėjo ruošis egzaminams. „Prisisodrini“ informacijos, kuri buvo praeita per metus, bet dauguma užmiršta ir išreiški ją per egzaminus. Po keliolikos dienų ta informacija vėl sėkmingai pamirštama. Ilgiau, kartais net labai ilgai lieka ta informacija kokį bilietą ištraukei. Kodėl? Todėl, kad buvo emocinė reakcija. Būtent informaciją, kuri susieta su emocinėmis reakcijomis žmogaus smegenys atsimena ilgam, nes susidaro stipresni ryšiai tarp smegenų ląstelių. Emocinis ryšys būtent pats greičiausiai suformuojamas ir stipriausias, būdingas bet kuriai gyvai būtybei. Būtent juo naudojasi kūdikiai, vaikai. Tačiau dar yra dėmesio ryšys, kuomet mes dažnai ar ilgai koncentruojame dėmesį į kokią tai veiklą. Tuomet tarp smegenų ląstelių vėl ir vėl praeina signalai ir organizmas nusprendžia, kad ta informacija reikalinga ir ji fiksuojama stipresniais ryšiais. Jei tai dar susieta su teigiamomis emocijomis, tai ta informacija lieka visam gyvenimui. Tai panašu į tai, kad išmokai važiuoti dviračiu, o po to daugybę metų nevažiuoji ant jo. Tačiau tik pabandžius važiuoti, kuo puikiausiais tau sekasi.

 Pastebėtas pats efektyviausias mokymo būdas, kuomet kelių mėnesių bėgyje studijuojami tik keletas dalykų ir gerai dar nelabai susietų. Pavyzdžiui fizika ir istorija, gabesniems dar kokia tai užsienio kalba. Visa tai sėkmingai galima „atskiesti“ muzika, daile, sportu. Tuomet mokiniai daug geriau, daugiau ir giliau įsisavina mokslus. Po to galima pereiti prie kitų mokslų, pavyzdžiui chemija, matematika ir vėl muzika, dailė, sportas. Taip kaitaliojant dėstoma medžiaga geriau įsisavina. Tačiau viska būtų puiku, jei ne mokinių skirtingas dėstomo dalyko įsisavinimas. Visi mokiniai skirtingi pagal nervų sistemą, o jei dar su įgimtais ar įgautais smegenų sutrikimais? Jei į gabių mokinių klasę atvedi bent kelis nelabai įgalius mokslams ar socialiai neįgalius, tai jie sutrikdo visų mokinių darbą, stabdo jų tobulėjimą. Mokytojas vos ne dešimt kartų daugiau dėmesio turi skirti neįgaliam. Mišrios klasės yra nonsensas. Tai labiau panašu į „būkit visi pilki“, tipo vienodo lygio. Dar kažkiek vidutiniokus galima pakelti į aukštesnį lygį, kuomet jį įvedi į gabių mokinių klasę. Tačiau neįgalūs tempia visus žemyn. Ir dar, klasėse turi būti tvarka, ramybė, galimybė įsisavinti žinias. Tai galima tik jei klasėje nėra asocialių vaikų ir jie vienos lyties. Lyčių skirtumas nukreipia dėmesį nuo mokslo. Fiziologiškai tai normalu, tačiau ne mokslo atveju. Na, o socialiai neadekvatus mokinys, ar keletas tokių, tai aplamai kaip 10 žingsnių pirmyn ir 9 atgal. Visuomenės tylėjimas parodo tiesiog abejingumą ir susitaikymą kas daroma su jų vaikais. Dauguma tėvų reaguoja tik į fizinius, agresyvius poveikius jų vaikų atžvilgiu iš kitų vaikų ar suaugusių pusės. Tačiau į valdymo, psichologinius, „programavimo“ tam tikra linkme poveikius tėvai ir mamos nereaguoja. Tai dar vadinama lėtai verdamų varlių reakciją. Jei varles sumesi į puodą kur iš karto ugnis bus užkurta stipriai, tai varlės sieks iššokti iš to puodo. Na, o jei ugnis bus labai maža ir lėtai šildys vandenį, tai varlės nepajus kaip bus išvirtos.

 Kaip jau buvo minėta, mokymo proceso metu, negali būti iš karto daug dalykų, kurių mokomasi. Jie turi būti mokomi visą dieną, kaip suaugusiems darbo dieną. Beje mokiniai nuo mokslo mažiau pavargsta nei suaugusieji, kurių smegenų ląstelėms jau sudėtingiau kurti naujus ryšius. Suaugusių žmonių smegenų ląstelės per parą nutraukia maždaug 170 000 tarpusavio ryšių ir tiek pat sukuria naujų. Pas vaikus tas gerokai daugiau. Pavyzdžiui man norvegų kalbą pavyko pramokti per kelias savaites, kuomet nedirbau būdamas Norvegijoje. Tačiau mokslas buvo nuo ryto iki vakaro su knygomis ir audiodiskais. Aišku pramokti, tai tik šiek tiek bendrauti, dar suprasti kas parašyta ir pačiam truputį mokėti rašyti. Ir pramokti nereiškia išmokti. Būtina toliau mokytis. Pati aplinka taip pat turi būti palanki mokslams ir skatinti mokslus. Pavyzdžiui vaikai iš Lietuvos išvežti į užsienį gana greitai pramoksta užsienio kalbos ne tik ir ne tiek dėl savo „paslankios“ smegenų struktūros. Tą gana sėkmingai gali daryti ir suaugę, jei jie neturės jokių galimybių bendrauti su savo tautiečiais ir aplinkoje bus kalbama tik viena užsienio kalba. Beje pastebėta, kad jausmingesni, linkę prie meno, muzikos žmonės lengviau įsisavina užsienio kalbą. Vaikai taip pat jausmingesni ir jau buvo minėta, kad emocijomis užtvirtinta informacija lengviau įsisavinama. Ir kaip jau buvo minėta, jei „ritini akmenį į kalną, tai ritink, o tai 10 metrų užritini, paleidi ir ateini po kelių dienų ar savaitės, o jis jau 8 metrus nučiuožė atgal“. Tai ko mokaisi, mokykis ilgesnę dienos dalį. Jei darbas užima ilgesnę dienos dalį, tuomet mokykis kiek pavyksta skirti laiko dienoje, bet kas dieną, o savaitgalyje mokslams skirk daugiau laiko nei poilsiui. Beje tas pats ir tiems, kas vysto raumenų masę. Kam skiri laiko ir dėmesį, tas auga ir vystosi. Ir taip visur. Kur tavo dėmesys ten tavo energija.

 Žinoti visa ką ir apie viską yra neįmanoma mūsų smegenims. Tačiau turėti platesnių žinių yra būtina. Siauromis žiniomis besinaudojančius žmones lengva apgauti, lengva valdyti, gauti iš jų naudos. Taip pat lengva valdyti ir tuos, kurie naudojasi „visuotinai“ žinomomis ir priimtinomis žiniomis. Tos žinios paprastai tai dalis tiesos, dalis apgaulės ir tai naudinga valdantiesiems. Pastebėjau, kad mažiau žinantys linkę save išreikšti per emocijas, per emocingus išsireiškimus, keiksmažodžius ar panašiai. Tiesiog jie pasijunta nesaugūs, nes neturi informacijos ir į pokyčius aplinkoje į labiau informuotus reaguoja emocijomis ir kartais fizine agresija. Tai kyla iš gamtos instinkto, siekio būti nugalėtoju. Tokie būtent supranta tik kitą, stipresnę fizinę jėga, o ne žinias, loginius argumentus. Beje jei jų sveikata, ar fizinis kūnas silpnesni, tai jie labiau linkę į religingumą, mistiką, meną, muziką. Yra posakis, kad ten kur neįžengė mokslas, ten karaliauja mistika, religija. Yra dar ir kitas pastebėjimas, kad tie kurie sako „mokslas žino viską“, tiesiog mokslą pavertė religija ir sustojo toje „pelkėje“.

 Pavojinga skandinti save informacijoje kuri tave netobulina, o tik atima laiką. Todėl į bet kokią informaciją būtina žiūrėti kritiškai, mokėti atsirinkti, perleisti per logiką, kaip per „sietą“. Tai kas nesuprantama dabar, gal būt bus suprasta po 5 metų, todėl kažką galima tarsi „pasidėti į knygų lentyną“. Tačiau daugumą tiesiog „išmesti“ iš smegenų, kad neužimtų vietos naujai informacijai. Aplinka pastoviai keičiasi ir kas dieną reikia „sijoti“ vis naują informacija ir „sijoti“ kritiškai. Dauguma žmonių, ypač oficialiai, per TV ar radiją priima kaip tikrą ir nekritikuotiną. Būtent tai parodo jų polinkį į religingumą, į negebėjimą ar nenorą kritiškai žvelgti į informaciją. Tokios natūros žmonėms geriau neturėti namie TV ar radijo. Vengti aktyvių sektantų, įvairių verslo kursų organizatorių, „nereikalingų“ prekių pardavėjų (galinčių įsiūlyti nereikalingų daiktų), paskolų siūlytojų, ar paskolinti prašančių ir t.t. Gebėjimas kritiškai filtruoti didelius informacijos srautus yra savotiškas saugumas. Va, kad ir elementari žmonijos istorija, kuri yra perrašyta daugybę kartų. Tik pilnai perrašyti neįmanoma, nes gausybė akmeninių statinių ar archeologinių radinių dažnai konfliktuoja su mums bandoma įpiršti „oficialia“ istorija. Popierius dega, o akmenys ne. Daugybė karų naikino žinančius ir gyvai galinčius perduoti istoriją žmones ir degino daugybę kartų įvairias knygas. Kad ir gana plačiai žinomas faktas, kuomet Petras pirmasis Rusijoje, liepė surinkti iš visur įvairias senas knygas, kad jas „atnaujinti“ ir sugražinti. Deja jos visos buvo sudegintos, o istorija užrašyta naujai. Pavyzdžiui Petras pirmasis Rusijos imperijoje panaikino kalendorių, kurio pradžia buvo nuo „Taikos pasirašymo Žvaigždžių šventovėje“. Pakeitė tą kalendorių į vakarietišką. O šiaip pagal seną rusų kalendorių dabar būtų 7530 metai, o pagal vakarietišką 2022. O ir pačiuose vakaruose, dėl daugybės karų, nugalėtojai keitė istoriją rašomuose raštuose. Istorijos perrašymuose ypač reiškėsi jėzuitų ordinas. Beje jis taip pat reiškėsi ir „netikėlių“ naikinimo akcijose, „raganų“ deginimo akcijose. Pavyzdžiui Lietuvoje, 18-19 amžiuje, paskutinius senosios lietuvių religijos likučius fiziškai sunaikino būtent jėzuitų ordinas. Visas liaudies ir senų religijų šventes pavogė sau globalizmu užsiėmusi krikščionybė. Juokinga kuomet skaitai wikipedijoje parašymus, kad žiemos Saulėgrįžos ir kūčių šventės sutapo su Kristaus gimimu. Gal atvirkščiai, tiesiog „sutapdė“. Ir net studijuojant dar senesnes religijas galima pastebėti, kad dievai „mėgsta gimti“ Saulėgrįžos metu? Informacija gali būti tiesa, o gali būti mitai ir atvirkščiai. Kaip jaunime sakoma, „elfai“ gali būti „orkai“, o „orkai“ gali būti „elfais“. Žmonės geriausia pamena kas buvo nesenai, o praėjo kelios dienos ar keli metai ir užmiršta, jei nėra emocijų „inkaro“ praėjusiam laike, arba tai užgožiama kitomis emocijomis. Mes dar pamename laiką apie kovidines manipuliacijas su žmonėmis ir valstybėmis ir tai buvo globali manipuliacija. Ir žmonės su ja „sutiko“ nesutikdami. Medicininės ir policinės prievartos institucijos buvo suaktyvintos tam, kad farmacijos kompanijos gautų milijardus, kad būtų įvykdytas eksperimentas, su eksperimentinėmis „naujamadėmis“ vakcinomis. Daug žmonių parodė visiškai menkas elementarias medicinines žinias, net ir dauguma medikų. Kodėl? Tiesiog buvo pastatyti prieš faktą, jei nepaklusit oficialiai versijai, nuleistai iš viršaus, tai neteksit darbo. Politikai net Lietuvoje reikalavo riboti ar net šaudyti žmones, kurie nesivakcinavo. Pasirodė net religijos daigeliai, tokie kaip „tikėjimas mokslu“. Kas kritiškai dirba su informacija, tiems iš karto buvo aišku, kad čia manipuliacija visuomene. Dauguma visuomenės visiškai nesugeba kritiškai filtruoti informaciją ir yra paklusnūs bet kokioms manipuliacijoms. Kas valdo informacijos priemonėmis, tas valdo valstybes. Per informacijos priemones galima skelbti dalinai iškreiptą informaciją arba net atvirai dezinformuoti žmones, o galima ir nutylėti „nepatogią“ informaciją.