JAUSMAI, PROTAS, KŪNAS – VIENINGA TREJYBĖ

Dauguma gana neblogai žino kas yra kūnas, nes gana daug ir skaudžių reikalų tenka apturėti su juo vos ne kas diena. Daug maž žinoma ir kas yra protas, nes jo dėka renkamės savo kūnui maistą, švariname kūną, renkamės sau naudingus gyvenimiškus sprendimus, draugystes, partnerius, sutuoktinius, darbą, keliones ir daugybę kitų, mus tenkinančių pasirinkimų. Na, o apie jausmus dauguma žmonių žino mažai. Jei paklausi žmogaus apie jausmus, tai pirma, ką jie pagalvoja yra „meilė“, po to muzika, artima draugystė. Jei žmogus daugiau nieko nepasakys, tai iš tiesų apie tai jis nieko visai nenusimano ir yra lengvas „grobis“ tiems, kas tais jausmais manipuliuoja. Absoliuti dauguma žmonių veik nieko nežino apie vieningos trejybės – jausmų, proto, kūno suderintą funkcionavimą. 

  Atrodo, kad dėl kūno, proto, jausmų prirašyta tiek knygų, tiek filmų pastatyta, bet būtent apie jų suderintą funkcionavimą mažai kur rasime. Romanuose, „muilo operose“, muzikiniuose kūriniuose, dainose jausmai taškosi per kraštus, žmonėms „nuneša stogus“, jausmų „žirgai“ pasileidžia per kalnus ir – nugriūva į prarają ar pan. Logiškose knygose, filmuose šaltai sudėliojama priežasties ir pasekmės ryšys – „ką pasėjai, tą ir pjausi“. Parodomi kokie tie „negeri“ jausmai, nes pražudo žmogaus psichiką ir kūną. Parodomi kokie tie „negeri“ rūkalai, alkoholis, narkotikai, maisto rijimas, seksualiniai potraukiai, neteisingai pasirinktas darbas, sutuoktinis, gyvenamoji vieta ir t.t. Knygos ir filmai apie kūną parodo koks mūsų kūnas pažeidžiamas, kiek jam visko reikia, koks jis sudėtingas. Tačiau svarbiausia yra kūno, jausmų ir proto bendras vystymasis, o ne to ryšio skaldymas į dalis. Paimkime grubų, gyvenimišką pavyzdį. Mašina, vairuotojas ir mašinos kuras. Ar ne visos trys dalys  dalyvauja vieningame judėjimo procese. Mašina, kaip kūnas nepajudės be kuro, kaip jausmų. Tačiau be vairuotojo, kaip proto, kuris valdo mašinos judėjimo kryptį, mašina „nesuras“ kelio. Vairuotojas mato kelią, renkasi kelią, kad visiems trims (protui, kūnui, jausmams) būtų saugu judėti saugiu keliu. Vairuotojas žino mašinos tipą, jos galimybes ir suvokia ar pajėgtų jo mašina važiuoti per klonius ir laukus ir kokiu greičiu, jei tam susidarytų gyvenimiška situacija. Mašina tik vykdo joje sudėtas funkcijas ir reikalauja priežiūros, remonto. Kažką suteikia vairuotojas, o ko negali, tai nuvyksta į remonto dirbtuves (vaistinė, poliklinika, ligoninė ar pan.). Mašina reikalauja ir kokybiškų, gerų degalų – jausmų. Vairuotojas, kaip protas, renkasi tinkamą kurą mašinai. Pavyzdžiui tinkamas gyvenimiškas stimulas – ką aš už tai gausiu jei nuvyksiu ten ar ten. Tai gali būti patraukli muzika, dainos. Tai gali būti gražus vaikinas ar mergina, įsimylėjimo jausmas. Tai gali būti puikus, supratingas, išklausantis, padedantis, patariantis draugas ar draugė. Tai gali būti komfortiška aplinka, gamta, gražūs aplinkos, gamtos vaizdai ir norisi ten nuvykti, būti. Tai gali būti skanus maistas, skanūs gėrimai. Tai gali būti galybė įvairių dalykų, kurie mus „veža“, pritraukia, stimuliuoja judėti, veikti, reikštis. Jausmai, tai ne tik mūsų kūno „degalai“, bet ir „tepalai“, kurie sutepa mūsų kūno, kaip mašinos, variklį ir visas judamąsias „mašinos“ dalis, bei apsaugo pačią mašiną kuo korozijos. Todėl tie jausmai tokie ir „nepagaunami“, neapčiuopiami, nes skysčio neapčiuopsi, jį tik pajusi. Mašinos degalus, kaip skystį mes galime pajusti kaip šlapią prisilietimą, bet jo nepačiupinėsime. Tepalus paliesime, patrinsime tarp pirštų, bet taip pat nepačiupinėsime. Jie yra, jie reikalingi mašinai, jų dėka mašina veikia ir mes mašiną galime ne tik liesti, bet ir apčiuopti, o mašinos degalų, tepalų tarsi ir nėra, nes juos mes tiesiogiai tarsi ir neturime rankose. Aišku kai kurie, mechaninio suvokimo vairuotojai bandys paprieštarauti sakydami, o kaip su košės pavidalo tepalais? O tu juos suspausk delne ir ką turėsi? O gi nieko. Panaudoti tepalai ir su laiku sukietėja, o tai pavojinga mašinai ir ją būtina valyti nuo tokių tepalų. Taip ir žmoguje – būtina valyti nuo senų, „sukietėjusių“ jausmų, nes jie pavojingi kūnui ir nesaugūs protui (vairuotojui).

  Trejybės (kūno, proto ir jausmų) vienybė ir problemos žmonėms žinomos jau daugybė tūkstantmečių ir apie tai jau senų senovėje prirašyta tiek knygų, tik deja suinteresuoti valdžia asmenys daugybę jų sudegino. Kitą literatūrą sudėliojo sau tinkamu būdu, kad galėtų valdyti žmonių mases. Buvo naikinami ir „netinkami“, neatitinkantys nugalėtojų istorijos pastatai, instrumentai, daiktai ir pan. Tačiau lankstaus proto žmonės ir tuose likučiuose randa tiesos „grūdą“, jį puoselėja, pasodina į tinkamą „dirvą“ ir gauna „derlių“, tuomet dalinasi su kitais žmonėmis. Ieškok, rask, puoselėk, pasodink ir tu tą „grūdą“. Užaugink augalėlį iki brandos, nuimk „derlių“ ir dalinkis su kitais žmonėmis.

  Vienas iš gana gerai žinomų kūrinių yra Indijoje gerai žinoma knyga – Bhagavad Gita. Ten sava „mistika“, savos žinios ir savi pasaulio suvokimai. Tačiau kūno, proto ir jausmų trejybė ten gana susietai atvaizduota. Be to akcentuojama, kad netinkamas proto pasirinkimas, karmos būdu, savo pasekmėmis pasiekia tave ir kitame gyvenime, kuomet tu miršti ir atgimsti. Tačiau faktas tame, kad netinkamas proto pasirinkimas visų pirma tiesiogiai įtakoja tavo gyvenimą ir atsispindi tavo vaikų, anūkų ir proanūkių gyvenimuose. Bhagavad Gitoje kūno, proto ir jausmų vienybė atvaizduota kaip vežimo, važnyčiotojo ir valdomų žirgų vienybė (analogija su mašina, vairuotoju ir degalais). Labai ryškiai parodyta kokios pasekmės laukia kuomet važnyčiotojas prastai valdo žirgus, yra neryžtingas, silpnos jo rankos. Tą žirgai jaučia ir kartais daro „savo“. Pavyzdžiui gali pasinešti per pievas pamatę sodrią žolę pievos tolumoje, arba ištroškę pasileisti į upės pakrantę ar link krioklio, arba link gražios patelės (ar patino) tolumoje. To pasekmės dažnai būna graudžios – sulūžta vežimas (ar karieta), iš vežimo iškrenta važnyčiotojas ar pan. Tam ir yra važnyčiotojas, kad laiku pastebėtų „pavojus“ ir tvirta ranka suvaldytų žirgus. Čia turima omenyje, kad protas suvaldo užsidegusias aistras, perdėtus poreikius. Protas turi auklėti jausmus, kaip važnyčiotojas žirgus. Kaip žirgai, taip ir važnyčiotojas turi išsiugdyti pasitikėjimą vienas kitu. Todėl važnyčiotojas ne tik valdo žirgus, bet ir rūpinasi jais, pamaitina, pagirdo, nuprausia. Važnyčiotojas mato ir žino kuomet tai reikia padaryti. Taip ir protas turi rūpintis jausmais ir vienas kitu išmokti pasitikėti. Senovėje puikiai buvo žinoma, kad važnyčiotojui pavargus, užmigus, paleidus vadeles, atsitikus bėdai, arkliai visuomet vežimą parveš namo. Tai reiškia jie jau turi savo atmintį, savo įpročius ir nenuneš į lankas kritiniu atveju. Taip ir žmogus turi ugdyti savo jausmus, kad kritiniu atveju, kuomet aistra, alkoholis, narkotikai, vaistai užgoš, „išjungs“ protą, jausmai nepaves ir saugiai išveš iš esamos situacijos. Tačiau niekuomet nereikia pamiršti kas čia vairuoja.

  Sąmoningas savęs valdymas, savęs priežiūra, atsakomybės už save ugdymas yra esminis kiekvieno vaiko gyvenimo pradžios pagrindas. Visa tai aišku vystoma ir vėliau ir dar prisideda atsakomybė ir už kitus. Pastebėjau, kad kuo anksčiau vaikas patiria atsakomybę už kitus, tuo anksčiau jis suauga savo vidumi, tuo jis savarankiškesnis. Kiekvienų tėvų didžiausia svajonė turi būti vaiko savarankiškumas, atsakomybė už save ir kitus, o ne vaiko gabumai. Tačiau vienpoliškai mąstančius žmones noriu įspėti, kad pasaulis yra daugiapolis ir išmokite mąstyti bent dvipoliškai. Pastebėtus vaike gabumus būtina vystyti ir kuo anksčiau, nes jie vaikui duoti iš prigimties ir nevystomi gali „užsidaryti“ išsikreipti, o tai žaloja visą jo būsimą gyvenimą ir žmonių gyvenimus šalia jo. Vaiko savarankiškumas, atsakomybė už save ir kitus, tai dirva viso to, ko gali pasiekti savo gyvenime tas vaikas. Tai dirva ir tiems, besireiškiantiems gabumams. Kuo geresnė dirva, tuo tvirtesnis augalas ir tuo daugiau derliaus jis duos. Taip ir gabus žmogus, kuris turi gerą „dirvą“, žmonijai sukurs gerų savo kūrybos vaisių. Be to jis liks sveikos psichikos, nepalūš dėl gyvenimo negandų, kas nutinka su dauguma genialių, bet „šiltnamio“ sąlygomis užaugintų asmenybių. Kūno ir jausmų „vairuotoją“ būtina tinkamai ugdyti nuo pat pat mažumės. Jei to nepavyko tėvams, tai belieka dabartinė saviugda, su tam tikrais savęs apribojimais, savo jausminių reakcijų tarsi iš šalies. Saviaukla reikalinga visą gyvenimą, tik va to išmokyti iš mažumės tai daro lengvai, iš įpročio. Kitiems reikia valios pastangų, nuopolių, pasiteisinimų, aukos ar agresoriaus jausmo, perdėto hiperaktyvumo arba „gulinčios šlangos“ pozos, kaltų dėl jo (jos) „suknisto“ gyvenimo, puolimo į narkotikus, alkoholį, rūkalus, kitus stimuliantus, užgožiančius savo realios gyvenimo padėties suvokimą, suvokimo skausmą.  

  Visi mes, kuriuos nepakankamai arba visai neišmokė saviauklos, saviugdos, savarankiškumo, atsakomybės už save ir kitus mama, tėtis, seneliai, giminės, draugai, pažįstami, darželis, mokykla, studijos, darbovietės ir t.t. mokykimės to patys kas dieną. Analizuokime savo poelgius, taisykimės, kad savo klaidų nekartotume ateityje, būkime savęs stebėtojais, savo reakcijų, poelgių stebėtojais, savo sprendimų stebėtojais, savo priklausomybių stebėtojais. Kartais skatinkime save, o kartais bauskime, apribokime. Gal kartais savo priklausomybes ir aistras suvaldyti yra ir sunku, bet tam mums duotas protas, važnyčiotojas. Jei kitiems, o dar blogiau sau sakote, kad to jausmo ar ano jausmo, potraukio, aistros neįmanoma suvaldyti, tai belieka save pripažinti proto, psichikos ligoniu ir gydytis arba gultis į tam tikrą įstaigą. Gal tuomet pagydys? Deja ten tik užslopina jausmus energiją mažinančiais „vaistais“. Dažnai pakeliui prislopina ir protą, o tai jau arti „daržovės“. Bet kuriam žmogui yra įmanoma saviaukla, saviugda, atsakomybės jausmo ugdymas, meilės jausmo didinimas. Deja suaugę tai nori iš karto, tuo pat, su diena, kita, nes jie skuba, tiek dar visko nepadaryta. Su tokiu suvokimu iš to darbo ir gyvenimo liks tik „šipuliai“, „griuvėsiai“. Būtina kas dieną, žingsnis po žingsnio kažką pasiekti savo saviaukloje, būtina stebėti save. Būtina pasidžiaugti savo pasiekimais, kad ir jausmai (žirgai) būtų suinteresuoti savo „važnyčiotojo“ pasiekimais. Trejybė vieninga, todėl tiek protas, tiek kūnas tiek jausmai dalinasi savo pasiekimais.

  Apie galimybes atsikratyti kai kurių savo ydų, nesveikų įpročių, naudotis tam saviprogramavimu galima žvilgtelėti į Praktinio darbo  skyrelį.