JAUTRUMO UGDYMAS

 Kaip jau buvo minėta ankstesniame straipsnyje, norint valdyti bet kokius energoinformacinius metodus yra būtinas jautrumas, tai yra ekstra sensityvumas. Tačiau daugumai žmonių sensityvumas, o tuo labiau ekstra, sukelia ir nepatogumų ir net tragedijų. Visa tai todėl, kad nesimokoma valdyti tai kas yra mumyse. Todėl tas ekstrasensityvumas mumyse dažnai pasireiškia „isteriškai“. Tai labai panašu į žmogaus kūdikį, pakliuvusį gyventi tarp beždžionių. Staiga jam pavyksta atsistoti ir paeiti keliolika žingsnių, bet jis suvokia, kad tai nenormalu ir vėl griūna, bei kopijuoja beždžionių bėgiojimą. Lavinkime tai, kas mums geriausiai sekasi ir patarkime tai kitiems, nes dažnai iš šalies geriau matosi.

 Kokie yra energoinformaciniai metodai? Pabandykime tai įvardinti daugumai suvokiamomis sąvokomis. Tai būrėjai, ekstrasensai, ateities spėjikai, religijos adeptai, taro kortų bei kitų priemonių naudotojai būrimui, gyduoliai ir t.t. Norint bent kiek patikimiau, saugiau ir ilgiau naudotis šiais metodais yra būtina gebėti kuo geriau valdyti savo jautrumą. Jei gyvenime tokiems žmonėms būti pastoviai atviriems jautrume, tai nervų sistema, psichika neatlaikytų. Dauguma iš jų „išdega iš vidaus“ , tampa nebejautrūs ir nebegali naudotis tais metodais kaip anksčiau, o siekis uždirbti bei klientūra lieka. Tuomet belieka apgaulė ir paieška gabių jautruolių, kuriuos „apmoko“ tų metodų ir jais naudojasi.

 Jautrumui ugdyti yra galybė metodų, būdų. Aptarsime kelis, pačius paprasčiausius, bet labai efektyvius. Pirmasis ir manau pats svarbiausias, tai žiūrėjimas į akis ir stebėjimas savo nervų sistemos, jausmų, kūno reakcijos. Žiūrėti į akis geriau visai nepažįstamiems žmonėms, kad neturėti išankstinių nuostatų. Būti atviru, nevertinančiu to žmogaus. Tik to žmogaus akys (na dar užkliūva šiek tiek veidas). Eksperimentuoti patogiausiai miesto gatvėse, kur daug praeivių. Geriau lėtai einančių ir besižvalgančių. Tokių akis lengviau „pagauti“. Eini ir susitinki žvilgsniais. Tuo metu gali pagauti jų emocinį foną, mintis. Tavyje tai atsiliepia tam tikra emocija, rečiau sureaguoja net kūnas, judesiai. Ir dar. Svarbu viso to nevertinti protu, nes ateinanti iš kito žmogaus informacija „išsikreips“ ir net gali savotiškai užsidaryti. Kuomet jūs atviri, nekritikuojantys, neteisiantys, tuomet maksimaliai, kiek įmanoma teisinga informacija įsilieja į jūsų vidų apie stebimą žmogų. Su laiku pakaks akimirkos, kad pajusti kokioje būsenoje yra tas žmogus. Neretai pasitaiko „tuščių“ variantų. Tai užsidarę savyje žmonės, emocijas užspaudę, valdomi tik proto, o kartais tiesiog „buki“.

 Kitas etapas, tai veido mimikos, judesių stebėjimas. Stebime kaip žmonės eina, kokia jų laikysena. Gal net kiek kopijuojame tai. Tuomet labiau įsijaučiame į to žmogaus vidinę būseną, „pagauname“ jo problemas. Su laiku vienas žvilgsnis. Keli sakiniai ir jūs pajusite, kokioje būsenoje yra tas žmogus, ar jis jums sako tiesą ar tik dalinai tiesą (kas dažniausiai būva). Dauguma žmonių nori geriau atrodyti net savo vidumi nei yra. Jei kūną apdengus apdarais galima apgauti ir pritraukti žvilgsnius, galima pasidaryti makiažą, pakeisti plaukų spalvą, net kūno kvapą paslėpti po kvepalais, tai vidų sunku paslėpti. Beje įsitikinau, kad akių linzės neblogai paslepia vidų. Todėl ir čia galima apgaulė. Belieka judesiai. Todėl kalbant su žmogumi, būtina kažkiek judėti ar net gestikuliuoti, net tuomet, kuomet jis kalba. Jei išreiškiant kažkokią tai mintį, jums judesys, ar net jūsų stovėsena pasidaro nepatogi, tarsi sustingsta ar nukrypsta, tai ženklas. Tokie ženklai parodo, kad žmogus daugiau ar mažiau meluoja, gal fantazuoja, nori geriau atrodyti ar būti tipo protingesnis tam tikroje srityje.

 Daug sunkiau yra su artistais. Jie ir žvilgsniu ir judesiu gali apgauti, pateikti save kitu nei tikras jų vidus. Visa tai dėl dalyvavimo vaidyboje, kur teko vaidinti skirtingas roles ir įsijausti į tai. Yra vaikų, kurie nuo vaikystės tam gabūs ir „treniruojasi“ ant tėvų, giminių, klasiokų. Atsižvelgiant dar į minėtus „tuščius“ ir „bukus“ žmones, negalima sakyti, kad iš žvilgsnių ir judesių metodų jūs pajusite kitą žmogų 100%. Tačiau tikrai daug pasieksite. Po tokių stebėjimo treniruočių būtina pasakyti, kad „tai ne mano“, nusiprausti, gerai priimti dušą, pasportuoti ar kitaip persijungti į kitą veiklą. Jei jūs nepasakysite, kad „tai ne mano“, tie pojūčiai, žvilgsniai gali kuriam tai laikui „užstrigti“ jumyse. Gerai jei tai bus geri, šilti, džiaugsmo pilni žvilgsniai, žmogiškos šilumos pjūčiai. O jei ne? Su laiku galima išmokti ir „atrūšiuoti“. Tipo „čia ne mano, o va tą kol kas pasiliksiu“. Jei jūs stebėdami žmogų, o ypač kopijuodami kažkokius jo judesius, netyčia susitiksite ligonį, su kokia tai problema, tai galite pajusti skausmą kažkurioje tai kūno vietoje. Ypač jautriai ir aštriai gali sureaguoti ta kūno vieta ar kūno organas, kur ir pas jus yra ar jau rezgasi problema. Kaip tą problemą pašalinti gydymo būdu dabar nekalbėsime, nes teks kažkiek gydyti ir tą kitą žmogų. Dabar pakanka žinoti, kad tokiu atveju griežtai pasakyti ir net kartoti, kad „Tai ne mano“ ir tarsi varyti laukan tą jausmą, pasišalinant iš tos vietos, kur yra tas žmogus. Beje jautrūs žmonės pastebėjo, kad jei su menka problema nueini į polikliniką, tai iš kitų ligonių gali parsinešti tarsi ir nebūdingų tau problemų ar skausmų, nors ir net nebendravai su jais. Griežtas „Tai ne mano“, pastovus varymas tų jausmų iš savęs duoda rezultatų. Ir kuo mažiau panašių problemų, „kabliukų“ turite savyje, tuo greičiau tai pasišalins. Dar padeda kuomet nueinate pas sveikus žmones, pabendraujate su jais ir viskas „dingsta“. Tai savotiškai „ištirpsta“ bendroje auroje. Pereiti visa tai ir įgyt asmeninę patirtį yra būtina, nes toli gražu ne viskas, kas bet kur parašyta tiks visiems ir tipo galutinė Tiesa. Žemėje gali būti tik tiesa, bet ne Tiesa. Tikroji Tiesa tiesiog sunaikintų.

 Klausymasis įvairių garsų, net vos girdimų yra svarbus darbe su energoinformacine erdve. Yra ekstrasensų, kurie „dirba“ ne su jausmais ar matymais, bet su garsais. Sakoma galima išgirsti kaip auga žolė. Tai yra subtilios klausos ugdymas. Niekas nesako, kad muziką ar natas turite išmanyti. Tereikia tik klausytis. Geriausiai pradėti kuo tylesnėje erdvėje, kur garsų šaltinių mažiau. Iš jų išskirti vieną ir tik jį „girdėti“, tarsi kitų ir nėra, kiti tik fonas. Po to rinktis iš jų vis silpnesnį ir silpnesnį garso šaltinį, kol girdėsite tik jį, o visi kiti tik fonas. Klausa gerokai pagerės. Orientacija erdvėje pagal garsus taip pat pagerės. Būtina vengti trankios muzikos, triukšmingo miesto garsų. Tai būtina mokymosi pradžioje. Vėliau, kuomet net iš gana gausaus garsų mišinio, atskirsite ir girdėsite tik patį silpniausią, tai net didelio miesto triukšmai netrikdys girdėti, tai ko norite, tai ką pasirinkote. Tik va trankių diskotekų vis dėlto teks vengti, nes ten fiziškai naikinamas klausos organų jautrumas. Jautrumas garsui gana gera pagalba ekstrasensams, gyduoliams. Beje padeda išvengti, apeiti, neapsigyventi pastoviai, degraduojančiai veikiančių garso šaltinių vietovėse. O, kad garso šaltiniai, ypač pastoviai veikiantys, gali sukelti kūno, nervų ir psichikos problemas mokslininkų jau senei įrodyta.

 Kita jautrumo ugdymo sistema, tai uoslė. Tai tiesiog didelė „skrynia“ džiaugsmo, atradimų, tiek nelaimių ir praradimų. Ir visa tai tik todėl, kad nemokame ir nesame mokomi tuo naudotis, tai valdyti. Pavyzdžiui ryškus pavyzdys astma sergančio žmogaus. Žmogus neduso, kol jam neparodė už penkių metrų pamerktų gėlių, nuo kurių paprastai kildavo dusulio priepuoliai. Mes nekreipiame dėmesio į daugybę mus supančių kvapų. Tik patys stipriausi, ar iš patyrimo „blogiausi“ mums sukelia problemas ar gerus jausmus. Kvapams jautrios zonos yra visai šalia smegenų, vadinasi kvapai gana stipriai veikai mūsų smegenis ir mąstymą, nekalbant apie sveikatą. Sergantis žmogus, o ypač jei jame ilgalaikė infekcija, kiek jis besipraustų, dažnai tiesiog „smirda“. Tai mums nepatinkantis kvapas, parodantis mums, kad nesiartinti, kad tai gali būti pavojingas užkratas. Tai savotiška kvapų imuninė sistema mums signalizuoja. Jei mes į tai nekreipiame dėmesio, tai su laiku ji nuslopsta ir mes tarsi priprantame prie negerų kvapų. Yra pavyzdžių, kurie buvo skelbiami spaudoje, kad šuo pradėjo kandžioti šeimininkui į tam tikrą kojos vietą. Šeimininkas buvo nekvailas ir kreipėsi pas gydytojus. Jie ten rado odos vėžį. Šuo užuodė negerą kvapą ant mylimo šeimininko ir tokiu būdu pranešė apie problemą. Pavyzdžiui ekstrasensai, dirbantys su kvapais, gali pasakyti apie moters nėštumą ir net vaiko lytį, net jei testai dar nerodo. Tai kažkoks energoinformacinis kvapas. Tokių kvapų būna net ten, kur galimas nėštumas, ar didelė tikimybė tam nutikti artimiausiu metu. Šiek tiek ir man teko to patirti. Būna užeini į kokią šeimą, dėl darbo reikalų ir čia pakvimpa kūdikiu, nors vaikų ir nėra. Vėliau sužinai, kad planavo, bet persigalvojo. Tai yra tarsi kūdikio „siela“ atėjo, pabuvo ir išėjo, negavusi kūno.

 Uoslės jautrumas ugdomas panašiai kaip klausa. Aplinkoje, kur tvyro keletą kvapų, renkamės stipriausią ir kitus paliekame „fone“. Uodžiame tarsi jį vieną. Po to renkamės silpnesnį ir dar silpnesnį, palikdami kitus fone. Jei su klausa lengva atsiskirti nuo kitų garsų, tai su kvapais to taip lengvai nepadarysi. Aišku kartais pavyksta ir tai labai gerai, bet tai vis dėlto susiję su cheminėmis reakcijomis nosies gilumoje. Yra gera pagalba. Tai kava. Įkvepiant kavos kvapą (na dar juodos duonos galima), tarsi pasišalina buvęs kvapas ir lengviau galima koncentruotis į kitą kvapą. Aromaterapijoje, kur naudojami kvapūs aliejai, tai gerai žinomas būdas. Aišku būna, kad ir kava kai kam trukdo „medžioti“ kvapus. Mes nevienodi ir ne viskam linkę. Todėl „verstis per galvą“, kad kažko pasiekti mums sunkiai pasiekiamose srityse neverta. Uoslės jautrumą didina ir toks pratimas, kaip nosies galiuko stebėjimas, koncentracija į jį. Ne akimis, o užsimerkus stebėti tą vietą, kur nosies galiukas. Tarsi būtent juo jaustume kvapus. Dar gerai padeda įvairūs kvėpavimo per nosį pratimai. Su laiku galima pajusti net ką tolimi kaimynai ruošia pietums. Aišku toks ryškus uoslės paaštrėjimas daugeliui sukelia problemas. Todėl pavyzdžiui tas pats „tai ne mano“ padeda sumažinti jautrumą tam kartui. Dar padeda raumenų, nosies gilumoje ir už nosies įtempimas. Viduje tų raumenų nedaug, bet pakankamai, kad sukeltų spaudimą, dėl kurio uoslės jautrumas gerokai sumažėja, o kai kam pavyksta tarsi visai išjungti. Bet atsipalaiduoji ir vėl įsijungia. Tai pavyksta ne iš karto ir tuos raumenis reikia patreniruoti, kad jie labiau užaugtų ir turėtų tonusą. Pavyzdžiui bandant juos stipriau spausti , įsijungia ir raumenys ties smilkiniais, viršugalvio ir apie smilkinius. Bet to nereikia. Tai perdėtas veiksmas. Treniruoti tik vidinius, giliau esančius raumenis. Gyduoliams ligonio kvapas duoda daug informacijos apie galimus organizmo sutrikimus, nors ligos dar ir nėra. Pavyzdžiui Indijoje gyduolis gali ligonį išrengti ir apuostyti jį, taip surasdamas problemas, ligas. O, kad nereikėtų žmogaus išrenginėti, padeda aštrus jautrumas uosti žmogų per atstumą. Deja mada kvepalams, stipriai aštrūs kvapai skalbikliuose trukdo tokiai diagnostikai.

 Dar vienas jautrumo ugdymo būdas yra skonio. Skoniui ugdyti yra begalės būdų. Visų pirma tai maisto ragavimas nevalgant. Paragavai vieno, kito trečio… Beje skonio patenkinimas dažnai greičiau pasotina nei gausus valgymas. Skoniui lavinti labai padeda įvairūs prieskoniai, o pavasarį ar vasarą gausybė žolelių, žiedų, vaisių, daržovių ir t.t. Jautrumas skoniui ugdomas panašiai kaip jautrumas garsui, ar uoslei. Jei maiste ar skystyje yra keletas skonių, tai skonio receptoriai automatiškai išskiria tik ryškiausią skonį. Bet jei mes „įjungsime“ vertinimą galima gana lengvai išskirti keletą skonių. Jei koncentruosimės tik į vieną, o kitus paliksime fone, o vėliau į kitą ir kitus fone, tai po kiek tai laiko pastovių treniruočių galėsime skonių gausoje atskirti atskirus skonius ir gal būt net pačius silpniausius. Atsiriboti nuo neskanių skonių padeda raumenų įtempimas gerklės gilumoje. Tai pastebėjau dar vaikystėje, kuomet tekdavo gerti neskanius vaistus, todėl man iki šiol tai lengva padaryti. Kiekvienam ar kiekvienai iš jūsų savi patyrimai, todėl ir gebėjimai kažkam yra savi. Kai kurie ekstrasensoriški gyduoliai, bendraudami su žmogumi, gali tarsi ragauti žmogų. Kalbi su žmogumi ir bandai pajusti jo skonį. Skonį tam tikrų vidinių organų, kur galimos ligos. Tai padeda tikslesniam diagnozavimui, jei prieš tai panaudoti vidinio stebėjimo, judesių būdai. Taikant skanavimo būdą, būtina bent 6 valandas būti nevalgiusiam. Gana tikslių duomenų duoda tokia diagnostika badaujant. Beje vadinami „ragavimo“ būdai taikomi ir gydyme, kuomet alkanas gyduolis suragauja, tarsi suvalgo paciento ligą. Tai gana ekstremalios gyduoliui sąlygos ir todėl metodas retai taikomas. Beje jei keletas ar būrelis žmonių nusprendžia pagyventi kurį tai laiką dietoje, tai ligoniui, kuris turi problemų su vidiniais organais, dažnas buvimas tokioje kompanijoje, gerokai pagerina būklę. Nieko nereikia ypatingo, o tik pabūti alkanoje kompanijoje. Pastebėta, kad kartais net vėžiu sergantys ligoniai (pradinėse stadijose) staiga pagyja tiesiog būdami, bendraudami pastoviai alkanų veganų ar vegetarų kompanijoje, net jei tie ligoniai nekeičia savo mitybos įpročių.

 Lytėjimo jautrumo ugdymas yra taip pat svarbus dirbant su energoinformacinėmis struktūromis. Pavyzdžiui ekstrasensui vien tik liečiant skirtingas žmogaus kūno vietas, jis gali patirti skirtingus pojūčius. Tai šaltį, tai karštį, tai badymą, virpėjimą ar keistą sunkumą, gal padidėjusį lengvumą, atstūmimą, ar trauką. Beje jei jautrumas didelis, tai nebūtina patį kūną liesti. Ranka vedžioti tam tikru atstumu, vadinamoje auroje ir jausti įvairius pojūčius. Pradedama nuo to, kad švelniai, liesdami tik odos paviršiumi, slystame savo pirštais į pirštą. Pirštu glostome savo kitos rankos pirštus, delną, plaštaką. Tai yra pirštų ir delno jautrumo ugdymas. Po sunkių darbų jautrumas yra mažesnis, todėl neverta to daryti. Gerai kuomet rankos švarios, ne prakaite. Su laiku tas lietimas turi būti vis švelnesnis, kol galų gale tarsi atitrūks nuo odos, bet lietimo pojūtis bus. Po tam tikro laiko galima bandyti vedžioti virš savo kūno delnu. Stebėti pojūčius. Ekstrasensai, ne gyduoliai, pereina prie augalų, daiktų tyrinėjimo su „glostymo“ metodika. Taip tyrinėjamas pasaulis, galima pajusti kur koks daiktas randasi per tam tikrą atstumą, nors jis pavyzdžiui uždengtas. Bet tai jau labai jautriems ir su patirtimi žmonėms. Beje vaikai, kurių jautrumas dar nesugadintas, turi tiesiog „stebuklingą“ jautrą. Paėmiau saldainį ir keturis puodelius. Iš dešimties paauglių, viena mergaitė moment „atspėdavo“ po kuriuo puodeliu yra saldainis. Beje jos emocinis stabilumas nebuvo geras. Galimi emociniai pliūpsniai, isterijos. Kaip minėjau visa tai iš negebėjimo valdyti savo superjautrumo. Todėl būtina mokytis suvaldyti, o vėliau ir ugdyti savo jautrumą. Turintys silpną jautrumą iš prigimties, galės jį sustiprinti, padaryti ryškesnį ir gyvenimas jiems nusispalvins ryškesnėmis spalvomis. Na, o kas turi jautrumą, ypač didelį, turi išmokti jį kontroliuoti, susilpninti, kad jų jausmų, bei jų realios sveikatos, aplinka taip perdėtai neveiktų ir gyvenimas taptų stabilesnis, saugesnis.