JEI ...

  „Jei neturi man pasiūlymų, tai nerodyk man kokia ta realybė. Geriau gyventi tame proto rūke ir nematyti tiesos, nei pamatyti ją ir prarasti bet kokį pagrindą po kojomis, bet kokią viltį. Jei nenori įsigyti priešo, nerodyk man tos realybės.“ Būtent tokių ar panašių žodžių sulaukia žmonės, kurie kažko pasiekė dvasinio išsilaisvinimo kelyje, iš kitų žmonių, iš artimųjų, draugų ir t.t., kuriems pabandė padodyti gyvenimo realijas. Ne veltui rytuose ar Indijoje, dvasinius mokymus įvelka į religingumo rūbus, apgaubia mistika, fokusais, magija. Aš nekalbu apie imitatorius, norinčius pralobti ar pan. Aš kalbu apie dvasios mokytojus, kurie tą sąmonės „rūką“, kuriame gyvena dauguma žmonių, kur nekur „paspalvina“ ir patraukia žmones tam tikra kryptimi, kur to rūko mažiau, kur jis po truputį sklaidosi. Tuomet sąmonei nėra tokio šoko, kuomet jei iš karto parodai žmogui tiesą, jei staiga šalinamas „rūkas“, nes tuomet žmogus gali apsisukti ir bėgti atgal į tą sąmonės apniukimą.

  Sąmonės patalpinimu į rūką ir net nuo pat vaikystės žmogaus programavimą tam tikra linkme yra suinteresuoti ir tai vykdo tam tikros žmonių grupuotės, klanai, korporacijos ir pan. Juose yra žmonių, kurie pažino daug tiesos, turi daug žinių, o tai valdžia. Iš esmės juos galima vadinti „puolusiais angelais“. Tas kas valdo, savo valdomųjų bus maitinamas, garbinamas ir tenkins visas jų ištvirkusias fantazijas. Būtent tuo ir suinteresuotos savo laiku susikūrusios ir tebesikuriančios grupuotės. Dauguma žmonių galvoja, kad karai pasaulyje kyla atsitiktinai, kad pasaulinės krizės yra atsitiktinės, kad žmonės iš vienų šalių bėga atsitiktinai ...??? Iš tiesų visa tai grupuočių, klanų, korporacijų kova, įtakos sferų pasidalinimas ir persidalinimas, realaus kapitalo (o ne tuščių piniginių popieriukų) užgrobimas. Daug lietuvių nesupranta ir dažnai nenori suprasti kodėl Lietuva per 25m., taip ir nesukūrė gerovės, kodėl žmonės kuo toliau, tuo mažiau jaučiasi saugūs, kodėl tiek piliečių palieka šalį? Bandoma tai pateisinti mažais atlyginimais, dideliomis kainomis, ekonomikos nebuvimu, vietinių politikų, biurokratų bukumu. Norint suprasti realijas, reikia pažvelgti iš aukščiau, išeiti už „paveikslo rėmų“, pažvelgti plačiau ir tuomet tiesa pati pradės vertis, pradės sklaidytis rūkas. Tuomet gyvenimas gali pradėti darytis baisus, beviltiškas ir atsirasti noras sugrįžti į gyvenimo rutiną.

  Mus laiko daugybė gyvenimiškų ryšių, kurie mus supančioja ir programuoja tam tikrą mūsų elgesį. Mus programuoja nuo pat mažumės, po to daugybę kartų, vis kitos valdžios, perprogramuoja. Pagrindiniai valdymo mumis principai, kurie diegiami nuo pat vaikystės, po to mokykloje, po to studijose, darbe yra paklusnumas (labiausiai diegiamas per religijas), baimė dėl rytdienos, nesaugumo jausmas (labiausiai diegiamas per valdžios struktūras) , materialinis nesaugumas (labiausiai diegiamas per verslo struktūras). Aišku religinėms struktūroms rūpi ne tik „avinėlių“ paklusnumas, bet ir jų nesaugumo jausmas net po mirties. Religinės struktūros pririša žmogų ir jo gimines per įvairius ritualus, sukurtas pasakas, kurios dažnai būna siaubo ir tai yra valdymo kapitalas, kuris „nerūdija“, kaip paskola, o vis neša naujus procentus. Tai naudinga ir valdžios struktūroms, kurios pasirūpina, kad žmogaus rytojus būtų nesaugus ir jie būtų reikalingi kaip „besirūpinantys“ tuo saugumu. Valdžia reikiamu momentu sukuria tam tikrus neramumus, katastrofas, organizuoja „perversmus“, ekonomines krizes, kad „įrodytų“ jog ji reikalinga, jog jis rūpinasi paprastų žmonių saugumu. Valdžia siekia padaryti žmogų nesavarankišką, nesugebantį pasirūpinti savo saugumu. Vien jau teisiniai įstatymai ir jų realizacija parodo absurdiškumą. Atrodo, kad įstatymai labiau gina nusikaltėlį nei sąžiningą žmogų. Jei tu sąžiningai prieš nusikaltėlį atlieki aukos vaidmenį, leidiesi mušamas, apiplėšiamas ar net nužudomas, tuomet teisinė sistema nubaus nusikaltėlį, o gal jis išsipirks. Bet neduok die... tu pasipriešinsi plėšikui, suduosi jam, ar net pribaigsi gindamasis, tai būsi nubaustas, kaip neatitinkantis valdžios sukurtų elgesio scenarijų. Kuo arčiau valdžios ar arčiau verslo ar aukščiau religinėje struktūroje, tuo tau ta bausmė gali būti mažesnė, arba visai jos išvengta. Kuo žemiau esi „piramidėje“, tuo „įstatymai“ tau griežtesni. Na, o verslo struktūros ypač rūpinasi piliečių materialiniu nesaugumu ir siekia už darbą mokėti tokį atlyginimą, kad žmogus išgyventų mėnesį ar truputį daugiau. Siekiama, kad jis dirbtų maksimaliai ilgą darbo dieną. Vergas turi daug dirbti, kad neturėtų laiko pagalvoti, kad jis vergas. Tačiau vergas taip pat ir vartotojas. Vadinasi iš jo reikia maksimaliai ištraukti tas lėšas, kurias jis „uždirbo“, todėl skatinamas beprotiškas ir kvailas vartojimas.

   Dauguma pastebėjo, kad atlyginimas už darbą žmogui duodamas būtent toks, kad jis mėnesį galėtų „pratemti“ ir taip yra daugumoje šalių, ne tik Lietuvoje. Na jei šeima be vaikų, tai ji dar ir sutaupys ir tai yra vienas iš skatinimo neturėti vaikų. Materialinis nesaugumas yra ugdomas nuo pat vaikystės, kuomet materialiai vaikai priversti visiškai būti priklausomi nuo tėvų. Iš pradžių tai natūralu, bet jau bet kuris pirmokėlis turi tam proto, kad pasodinti augalėlį ir gauti iš jo derliaus. Jis taip pat gali nupinti, numegzti, išdrožinėti ar pan. Pagaliau gali uždirbti sunešdamas kam tai malkas, ravėdamas daržus, net atlikti tam tikrus paštininko darbus ar pan. Tam jis jau įgalus. Tereikia tik jį pamokyti, parodyti, paskatinti. Tik žvelgiantys plačiau ir su platesne sąmone tėvai būtent nuo pat mažumės moko savo vaiką kiek galima mažiau materialiai būti priklausomais nuo savęs. Tik tokie vaikai vertins savo tėvų darbą, kitų darbą ir tausos, o ne naikins, laužys ir terš aplinką. Materialiai saugus vaikas mokės išgyventi net jei su tėvais kas atsitiks. Dažniausiai tokių žinių ir patirties vaikai įgauna karo metu ir po jo. Aišku įgyja ir vagystės, plėšimo patirčių. Tačiau jei tai ne karas, tai galima vaikus išmokyti tik gerų patirčių. Deja dauguma tėvų „nemato“ savo vaikų ateities ir neugdo vaikų gebėjimų. Tai ir tėvų bei mamų kaltė, bet ne tik. Korporacijos, klanai, grupuotės gana stipriai sunkia iš tų tėvų gyvybinę energiją, priversdami daug ir ilgai dirbti darbuose, už tai mokėdami menkus atlyginimus. Tėvams mažai lieka fizinės ir psichinės energijos savo vaikus tinkamai ugdyti. Čia dar prisideda tėvų ir mamų negeri įpročiai, kuriuos taip pat įperša valdantieji, kad žmogus turėtų mažiau laiko mąstyti, o gal net visai nemastyti. Tai alkoholis, įvairūs alkoholiniai gėrimai, alučiai, rūkymas, paskanintas „maistas“, serialai alele... ir t.t. Vaikus jau nuo pat mažumės maitina skonikliniu maistu su imunitetą silpninančiais priedais. Palyginkite vaikų maistelį prieš 25-30m. ir dabar. Tai gali padaryti tik mamos kurioms virš 45m., o tokios jau nebegali būti mamomis. Todėl ir nematome realios padėties, kad laikas greitai sendina žmones, o korporacijos, klanai gyvuoja ilgai ir patirtį, planus, nuorodas savo palikuonims perduoda.

  Nuėjęs į parduotuvę dažnai ten matau daug „maisto“, bet maisto nerandu. Vien jau vaisvandenių kiek rūšių. Skaitau sudėtį ir matau veik visur „citrinos rūgštis“, guaravo derva ir pan. O tai džiovinantys organizmą priedai. Jie konservuoja vaisvandenius, sultis, girą, bet tai kelia didesnį organizmo troškulį, džiovina organizmą. Tik vanduo gali papildyti organizmo vandens trūkumus, o ne vaisvandeniai su konservantais. Mano paklausti žmonės, kodėl jie perka tą ar aną gėrimą atsako – „paskanauti“. Vadinasi jie perka dėl skonio, o ne dėl organizmo poreikio. Žmogus nustojo jausti savo organizmą, jo poreikius. Va todėl maisto pramoninkai „žaidžia“ su skonikliais ir jau nuo pat vaikystės iškreipia vaikų skonio receptorius – vaikas valgo tik skoniklinį, nesveiką maistą, o natūralų jis atstumia, nes jam neskanu. Aišku tokio vaiko organizmas bus nesveikas, o gal tik kai kurie organai, tačiau bet kuriuo atveju tai jau potencialūs farmacininkų klientai ir farmacininkai suinteresuoti „nesveikų“ žmonių daugėjimu. Vaistai taip pat daromi tokie, kurie negydo, o tik nuima simtomus. Pagydytas iki galo žmogus, jau nėra jų potencialus klientas, o tai jau nuostolis korporacijoms ir visiems kas po jomis iki pat gydytojų ir medsesučių.

   Patyrinėjus ne tik gėrimus, bet ir maistą, jame rasime daugybė konservantų, priedų, pakaitalų. Kad ir keli procentai, bet įdėti kažko pigaus, kažko kenkiančio organizmui. Yra daugybė imunitetą mažinančių priedų, alergijas per laiką iššaukiančių maisto priedų, psichiką sutrikdančių priedų net pačiuose vaistuose. Pagalvojus o kodėl tai daroma. Negi tiems verslininkams, kurie gamina tą ar aną produktą nesvarbi jų reputacija, nesvarbu, kad gali nepirkti jų produkto jei sužinos apie blogus priedus ir t.t. Tik tame lygyje tegalintys mąstyti žmonės patraukia pečiais ir toliau gyvena „rūke“. Jei pakilsime šiek tiek aukščiau tai pamatysime, kad kompanijos visos susietos, arba jas siekiama susieti per korporacijas, o jos jau valdo ne tik maisto pramonę, bet ir farmacijos pramonę ir t.t. Tuomet korporacija, po truputį nuodydama žmones per maistą, gauna papildomų įplaukų per vaistus, skiepus ir pan. Pinigai vis viena teka į tą pačią korporaciją. Ta pati korporacija gali turėti daugybę verslo struktūrų, kurios turi skirtingus pavadinimus ir savo struktūrą. Taip žmonėms sudaroma konkurencijos iliuzija, bet prekės ir ten ir čia panašiai užnuodytos ar veik tokios pačios. Net dalis verslininkų patiki, kad vyksta konkurencija su kitais verslininkais, bet jie tik lėlės ant virvučių korporaciniame žaidime.  

  Didelių korporacijų nėra daug ir jos leidžia kurtis kitoms, kurios „įsipaišo“ į jų kuriamą pasaulį. Korporacijoms, už pinigus svarbiau yra realus turtas ir valdžia. „Popieriukų“ liaudžiai ir verslininkams jie prispausdins kiek jiems atrodys reikia. Kuriose šalyse gyvuoja tokios korporacijos labai nesunku nustatyti. Tereikia suprasti, kad korporacijos pagrinde valdo per realų kapitalą, manipuliacijas ir jėgą. Pats geriausias kapitalas, tas kuris „nerūdija laike“, o tai skola, kuri su procentais. Kurios šalys valstybiniu mąstu yra labiausiai prasiskolinusios ten ir ieškokim korporacijų įtakos sferų. Lietuva taip pat vis labiau prasiskolina, o tai reiškia, kad ji vis labiau tampa priklausoma nuo korporacijų. Tiesa. Dar jaunystėje pastebėjau, kad daiktų kokybė pradėjo prastėti. Atrodo gražus, tvirtas daiktas, o jame kokia tai detalė plastmasinė, o ypač judamoje vietoje ir daiktas greit sugenda. Detalių nėra ir reikia pirkti vėl kitą daiktą. Šiuo metu gerai žinoma, kad šis reiškinys išsiplėtė. Pavyzdžiui tai ypač ryšku buitinės technikos, elektronikos srityje, kuomet praėjus garantiniam laikotarpiui ima daiktas ir sugenda. Daiktuose įdedami specialūs „gadinimo“ įrenginiai. Pagalvojus, kiek reikėjo medžiagų, žmonių darbo, protinių pastangų, kad pagaminti tuos daiktus, o dėl menkniekio sugedo. Sovietų sąjungoje tai pavadintų sabotažu, o dabartinėje, Europos sąjungoje tai „normalūs“ verslo reikalai, nes reikia, kad žmonės vis daugiau vartotų, vis daugiau pirktų. Pirkimo nebus, jei daiktai neges ir bus patikimi. Va ir konstruojama taip, kad daiktai gestų. Visuomenėje propaguojamas, skatinamas toks gyvenimo būdas, kad žmonės „gestų“ ir juos vėl ir vėl reikėtų „taisyti“. Dar tai vadinama vartotojiška visuomene. Tai visuomenę veda į išsigimimą, o verslą į agresyvų plėtimąsi, kitų šalių okupaciją, jų gamtinių turtų užgrobimą, pagaliau čiabuvių išnaikinimą arba pavertimą vergais. Vakarų šalys savo laiku užgrobė Amerikos kontinentą ir veik išnaikino čiabuvius. Ypač tuo pasižymėjo anglosaksai, kurie toliau vykdo ekspansiją po likusias šalis. Tai parazitinės esybės gyvenimo būdas.

  Jei suvokiame, kad vien tik verslo-vartotojiškos visuomenės ugdymas yra parazitinis, vedantis prie susinaikinimo ar sunaikinimo, tuomet jau galime mąstyti apie savo problemas kitaip. Tuomet galime sąmoningai atsisakyti ne savo įpročių : alkoholis, rūkalai, persivalgymai, bėrimas į maistą galybės prieskonių, skoniklių, serialų žiūrėjimas, „domėjimasis“ niekais ir pan. Galima sąmoningai atsisakyti gydytojų skiriamų vaistų, kurie gal būt net labiau kenkia, nei padeda. Kai arčiau gyvenau savo mamos ir dažniau su ja matydavausi tai būtinai perskaitydavau jai gydytojo skirtų vaistų šalutinias pasekmes. Tai išgirdusi ji juos išmesdavo. Nuo to ji tik sveikesnė buvo. Atsisakę nesveikų įpročių,  daugybės vaistų, „muilo serialų“, galima atsisakyti pastovių pokalbių su draugais, draugėmis, pažystamais apie problemas problemėles. Jų buvo ir bus, bet pastovus jų minėjimas jas tik pritraukia, padidina. Yra pasakymas, kad ką valgai, tuo ir esi. Tačiau daug labiau žmogus yra tas, apie ką ir kiek jis kalba. Prieš „apkalbant“ kitą žmogų, būtina suprasti kodėl jis taip elgiasi ir tuo remiantis daryti išvadas, kuriomis tu nesuinteresuotas. Taip bus objektyvu. Todėl, jei kas kritikuoja vietinę valdžią, ar valstybės valdžią, aš iš jo noriu išgirsti ar jis supranta kodėl ta valdžia taip elgiasi ir kaip ta valdžia toje valdžioje „atsirado“. Tik jei žmogus tai supranta, tuomet su juo galima aptarti problemą, o ne piktintis. Piktinimasis tik sekina ir maitina negerus „agregorus“. 

  Vadinasi pirma atsisakome negerų įpročių, po to sureguliuojame maistą, atsisakome „alevaistų“, atsisakome zombuojančių TV laidų, išmokstame aptarti problemas, o ne piktintis. Vien tai jau praskaidrins sąmonę ir prasklaidys „rūką“. Tačiau tuomet blogi agregorai pajus, kad negauna iš jūsų energetinio maisto ir jus gundys „sveikais“ maisto priedais, vadinamais papildais, įvairiais prietaisais, skirtais sveikatinimui, sveiko maisto gaminimo priemonėmis, puodais, drabužiais, pagaliau sveikuoliais-imitatoriais, jogos „specialistais“, įvairių sveikatinimo kursų gausa, bandymais įtraukti į marketingo verslą ir t.t. Galima tuo pažaisti ir įsitikinti, kad tai takelis, o ne tavo kelias. Tai tik vėl jūsų dėmesio energijos nusiurbimas, laiko „vogimas“. Kaip sakoma: „ta pati mergelė, tik kita suknelė“.

  Ateina suvokimas, kad gyveni netobulame pasaulyje, kur kažkas priklauso nuo tavęs, o daug kas ne, kad tik vienijimasis į bendrą veiklą, į bendrus visuomeninius judėjimus, į grupes, kurios atitinka tavo dvasinį ar materialinį kelią gali tau padėti savirealizuotis, tapti laimingesniu. Ir aplamai, pagal Kūrėjo dėsnį mes tik visi galime būti laimingi. Kuo daugiau grupėje yra žmonių ir kuo daugiau sričių jie aprėpia, tuo jie gali būti laimingesni. Tačiau jei grupė kuriama piramidės principu, tai laimingiausi bus tie, kurie tos piramidės viršūnėje, o tai jau ne Dieviškas principas, tai vampyrinis principas. Bet kokia korporacija yra kuriama būtent piramidės principu ir ji žmonijai yra ydinga. Daug kas susižavi marketingu, nes taip gražiain atrodo viskas shemose, pagaliau produktai tokie „geri“, taip „naudingi“ sveikatai. Kad atrodo kaip aš iki šiol gyvenau be jų ir kaip kiti gali be jų gyventi. Be to atsiranda pagunda sukurti savo piramidę piramidėje ir atsirasti toje viršūnėje, o tai jau „velnio“ pagundos. Tave gundo tapti tuo „vampyru“ žemiau esančių atžvilgiu, bet tau teks taikytis su aukščiau už tave esančiais „vampyrais“. Pagaliau, korporacijos viršūnėje sėdi viso šio žaidimo kūrėjas, kuris tampo už virvučių savo „lėles“. Aišku tai nebūna vienas žmogus, nes korporacija nekuriama vieno žmogaus. Dažniausiai tai būna giminė, grupuotė.

  Tuomet po jau praeitų etapų ( negerų įpročių pašalinimo, maisto atsirinkimo, vaistų atsisakymo, vengimo zobio TV, bei zombio „žinių“, skatinančių agresiją; po mokymosi bendrauti) siekiame suvokti kas mus valdo, mumis naudojasi, siurbia mūsų energiją ir kokiu būdu tai daro. Apribokime tų „čiulptuvų“ kiekį arba bent siurbiamos energijos apimtis. Jau vien per pirminius etapus, kuomet mes „metėme“ rūkyti, gerti bet kokius alkoholinius gėrimus, sureguliavome maistą, atsisakėme vaistų, mes sumažinome nutekančią link „vampyrų“ savo energiją. Vadinasi mes ją išsaugojome sau, savo vaikams, artimiesiems. Vis labiau valant savo sąmonę nuo stingdančio sąmonę informacinio, programuojančio „rūko“, mes pereiname į vis aukštesnį suvokimo lygį ir ryškiai pradedame skirti „vampyrinius čiulptuvus“, kurie siekia „prisisiurbti“ prie mūsų dėmesio, sveikatos, piniginės ir pan. Tuomet lengvai ir su pasitikėjimu apsaugome save ir savo artimuosius, pažįstamus ir t.t. Tapk nenaudingas (nenaudinga) „vampyrams“ ir tuomet tu pradėsi regėti jų vadovus (tik tada). O čia jau kitas etapas ir visai kitas suvokimo lygis.

  O kas toliau? Toliau laisvas mąstymas, kurį bus sunku kam nors patalpinti į kokius tai rėmus. Tačiau tai pareikalaus aukštesnio dorovingumo, tiesos, meilės ir realių veiksmų, kurie būna gana skaudūs, bet reikalingi.