KARMOS  SPECIALISTŲ  PASTEBĖJIMAI

 Čia sudėjau karmos specialistų pastebėjimus, patyrimus, nuomones. Manau bus įdomu susipažinti su šia informacija, kuri gal būt ekspromtu sudėta, bet aktuali.

____________________________________________________________________________________

 

 Judėjimas link Kūrėjo neturi būti haotiškas. Bet kuri Visatos dalelytė savo svarbiausią energiją turi atiduoti Visatai.Taip ji didina vieningumą su Visata. Jei, pagrindinė energija, visų pirma atitenka garbinimo objektui, mylimam žmogui ar stabui, bet ne Dievui, tai griaunama Visata. Tuomet Visatos atsakas būna toks pat – griaunamas pats žmogus ar jo palikuonys.

 

 Tėvai yra gerbtini vien tuo, kad jie mane sukūrė. Gerbdamas juos, aš juos statau į pirmą vietą savęs atžvilgiu. Tai man padeda tėvų atžvilgiu pasijausti antriniu, o tuo pačiu ir Dievo atžvilgiu antriniu. Tai didina Meilės kiekį manyje. Jei aš į pirmą vietą statau save, o tėvus į antrą, tai netenku vienybės su Kūrėju ir man belieka sirgti ir mirti.

 

 Dalelytė, ląstelė, žmogus negali turėti atmestiną požiūrį į Dievą. Žmogus neturi apie Dievą kalbėti atmestinai, ciniškai, nes tuomet į pirmą vietą jis stato save. Su Dievu aš susietas nepertraukiamai . Bet koks trūkis iškraipo energijas manyje, ar bet kurioje sistemoje. Ryšys su Dievu visų pirma turi būti pastovesnis. Jei ryšys su Dievu būna tik kartkartėmis, nors ir stiprus, tai aš viduje nestabilus. Tuomet manyje gali reikštis chaotiški suirimo procesai.

 

 Prisirišimai prie kasdienybės darbų, žmonių, įvairių kūniškų, jausminių malonumų, minčių sukelia priklausomybę ir agresyvumą dėl baimės jų netekti. Jei tik mintyse garbiname kažkokius tai žmones, objektus tai dar nėra pavojaus Visatai. Tereikia leisti patekti tam garbinimui giliau į sielą, į jausmus ir tuo pačiu gilyn į pasąmonę, tuomet Visata reaguoja akimirksniu. Į pasąmonę lengvai praeina tai, kas kartojama pastoviai, kas vyksta su dideliu energijos išmetimu ( išgąstis, džiaugsmo emocijos). Į pasąmonę lengvai patenka tai į ką mes žvelgiame su pagarba ir „dievobaimingumu“.

Pirmiausia mes jaučiame ir mąstome žarnynu, po to protu. Pagrindinė informacija iš ateities visų pirma perdirbama žarnynu, po to kepenimis ir tik po to protu.

 

 Tie kas sureikšmina kūno sveikatą, tampa savo skrandžio ir geidulingumo vergais. Tuomet Dievo logikos tiesiog neįmanoma suvokti. Tokie žmonės, jei jaučiasi fiziškai stipresni už kitus ar turi daugiau pinigų, smerkia kitus žmones. Kūnas džiaugiasi komfortu, maistu.

 

 Tie, kas sureikšmina gėrybes, valdžią, gabumus, tas bet kokią nesėkmę, pažeminimą, netektį priima kaip nelaimę ir nekenčia aplinkinių, dėl savų bėdų kaltindami juos. Jiems Dieviška  logika taip pat neprieinama. Dažniausiai tokiems žmonėms pasaulis padalintas į juodą ir baltą. Jiems velnio sąvoka tiesiog būtina ir jie jį vis labiau garbina. Tokie žmonės, jei jaučiasi stipresni už kitus dvasia, gabumais, intuicija, sugeba valdyti situaciją, smerkia kitus. Dvasia džiaugiasi pramogomis.

 

 Žmonės, kurie sureikšmina gražius jausmus, dažnai susiduria su tuos jausmus įžeidžiančiais žmonėmis, situacijomis. Jie pradeda smerkti Dievą, kad jis leidžia būti negarbingiems, nedorovingiems žmonėms. Tokie žmonės su panieka žvelgia į nedorovingus, su sielos trūkumais žmones. Siela džiaugias malonumais.

 

 Visi ( kūno, dvasios, sielos) prisirišimų turintys žmonės nesąmoningai nekenčia Dievo, nes Jis nuo jų atima tai, ką jie laiko gėriu – laimę jų kūnams, dvasiai, sielai.

 

 Meile gydoma viskas. Visata yra holografiška ( Visata atsikartoja iki mažiausių savo detalių ir bet kokia mažiausia detalė tapati visai Visatai).  Bet kokia patirtis, net neišreikšta raštu ar vaizdu, jausmų lygyje perduodama visų žmonių sieloms. Tampriausiai mes susieti sielomis.  Sielos sritis, pagal mano tyrimus yra ties duobute po krūtine – diafragmos sritis. Diafragma, tai raumeninė plokštelė atskirianti plaučius nuo vidurių ir kitų virškinimo organų. Sielos reiškimąsis yra susijęs su jausmais ir labiau su plaučiais. Jei yra plaučių problemos, tai rodo pažeistą sielą. Plaučiai tarsi sparnai plasnojantys fiziniame pasaulyje. Dvasios sritis reiškiasi galvoje ir reiškiasi per mintis, planus, valią, situacijos valdymą, kontrolę. Kūno sritis, tai dubuo, moterims ties gimdos sritimi, o vyrams žemiau bambos per kelis piršto storius. Čia koncentruojasi sielos ir dvasios energijos, kurios virsta materija.

 

  Įvairiais gyvenimo etapais prisilietimas prie Dieviškos energijos vyksta nevienodai. Ryškiai jis gali pasireikšti prieš moters pastojimą. Jei požiūris į pasaulį, mintys, jausmai, veiksmai yra iškreipti, tai vaiko mamai ir tėčiui tenka išgyventi skaudžias transformacijas. Daugiausiai išbandymų tenka vaiko mamai, nes moters pasąmonėje svarbiausia laimė yra susieta su šeima ir vaikų gimimu. Seksualiniame malonume slypi šeima ir būsimi vaikai. Jei moteris tampa labiau prisirišusi prie seksualinių malonumų, tai, kad ji galėtų turėti sveiką vaiką, turi išgyventi skaudžias transformacijas. Tai gali būti problemos susijusios su vyru, su pagunda iš kito vyro, su pažeminimu iš giminės ar kitų žmonių. Ieškoti kaltų dėl savo nelaimių negalima.  Tuomet tiesiog nebus galimybės keistis. Jei moteris nemalonumus priima su meile ir Dievo pajautimu, tai turi galimybę turėti sveiką vaiką.

 

 Išpuikęs žmogus siekia viską kontroliuoti. Jis sukuria griežtą planą ateičiai, ko jis tikisi, laukia iš ateities. Tuo pačiu atsiranda prielaida nuoskaudoms ir depresijai, jei tas planas neįgyvendinamas. Kuo stipriau vidumi mes nekenčiame žmonių, tuo žiauriau išoriškai jie su mumis elgsis.

 

 Viena iš svarbių klaidų yra laimės, polėkio, įsimylėjimo pajautimo palaikymas  meile. Tai viso labo energija, kuri aktyviai cirkuliuoja sieloje, sąmonėje ir kūne. Meilė tai ne tik teigiamos emocijos, bet ir neigiamos, kurios susijusios su praradimu ar savanorišku atsisakymu, atsiribojimu. Tam, kad pajusti begalybę, mes periodiškai turime netekti tai, kas laikina.  Kiekviena moteris savyje turi įveikti pirminę Ievos nuodėmę – prisirišimą prie geidulingumo. Moteris turi išmokti mylėti.

 

 Slopinimas, tai pirmoji susinaikinimo stadija. Jei nekenčiame kažko, tai jau yra pasąmoninis noras sunaikinti kitą. Kai mes slopiname gyvūniškus jausmus, tai tas pats, kas nukirsti kojas, kad galvai būtų lengviau. Susilaikymas, tai laikinas savo norų slopinimas. Svarbiausia yra mūsų norų transformacija į aukštesnius jausmus. Deja daug energijos , kuri ateina į mūsų sielas nusileidžia žemyn ir virsta geidulingumu ar galų gale virsta puikybės sprogimu. Koncentracija į sielos laimę ir prisirišimas prie gerų jausmų nestabdoma ligomis. Ligos pradeda reikštis kai prisirišama prie proto konstrukcijų (psichikos sutrikimais) ir prie kūno (kūno ligomis). Energija visų pirma turi maitinti sielą, pakylėtus, aukštus jausmus ir tik po to virsti gabumais, valia, valdymu ir troškimų išsipildymu.

 

 Kuo aukštesnis žmogaus išsivystymas, tuo labiau žmogus turi tikėti Dievu. Bet kuri moteris, norėdama pagimdyti sveiką vaiką, savanoriškai arba nesavanoriškai turi meilę Dievui iškelti aukščiau už meilę savo kūnui, protui ir jausmams. Savanoriškai tas pavyksta retai. Paprastai tai vyksta per pažeminimą, silpnumą, ligas. Labai veiksmingai šis procesas vyksta per priešybes. Šiuo atveju per vyrus. Kuo gražesnė, talentingesnė ir protingesnė yra moteris, tuo jai sunkiau priimti pažeminimą iš vyro. Gabumai ryškiai suaktyvėja, kai prisiliečiama prie subtilių energijų. Atsiveria aiškeriagystė, galimybė išburti ateitį, ekstrasensorinės galimybės. Tai dar didesnis turtas ir dar sunkiau yra būti pažemintai.

 

 Dauguma tikinčiųjų atėję į bažnyčią užsiima okultizmu. Vietoj maldos naudoja „užkeikimus“. Iš esmės tai prašymai sveikatos, sėkmės, turtų. Maldoje žmogus visų pirma turi jaustis antriniu Dievo atžvilgiu. Jei žmogus prašo prašo ir prašo, tai jis Dievo atžvilgiu yra pirminis, nes dėmesys tik jam – žmogui.

 

 Kuo gražesnė, protingesnė, dvasingesnė yra moteris ir kuo „kietesnis“ yra jos harakteris, tuo mažiau jai yra šansų pagimdyti sveiką vaiką jei joje nėra tikėjimo Dievu. Moteris, mama gydo savo vaiką visų pirma savo vidine būsena. Moteris, kuri savyje turi dau geidulingumo visuomet vyrus trauks kaip patelė. Vyrai joje nematys būsimos jų žmonos, jų vaikų mamos. Moteriai seksualumas reikalingas tam, kad pritraukti savo vyrą, gerą tėvą savo vaikams. Jei moteris seksualumą nukreipia malonumams, turtams ar kt., tai jos pasąmoninė energija neaprūpina tos moters būsimus vaikus reikalinga energija. Tokios moters vaikai arba negimsta arba gimsta su jausmų, proto ar kūno trūkumais. Jei moters būsimo vaiko siela harmoninga, tai jos geidulingumas bus sumažintas. Tai tam tikras saugiklis.  Jei moteris  apsirengusi seksualiai, tai ji pastoviai patiria hormoninę perkrovą. Jei ji tampa nėščia, tai hormoninė sistema neatlaiko ir vaikas neišnešiojamas. Kuomet geismas svarbiau už meilę, tai vienareikšmiškai svarbiau ir už dorovingumą. Todėl dažnai vaikai „renka akmenis“, kuriuos „mėtė“ jų tėvai.

 

Vienybės su Kūrėju pojūtis sieloje sukelia  meilės  pliūpsnį.

 

 Seksualinės sueities metu 10% energijos skiriama malonumui, o kita būsimam vaikui. Būtent tas 10% yra kaip masalas, reikalingas gyvybės pratesimui. Bet kuris iškrypimas išauga iš prisirišimo, garbinimo gaunamų malonumų. Prisirišimas prie skanaus ir įvairaus maisto taip pat virsta išsigimimu.

 

 Kartai, kad išgelbėti sielą ligos duodamos ankstyvuose etapuose, dar iki galimų prisirišimų ar galimų nusikaltimų.

 

 Alkoholis atbukina aukštuosius jausmus, kurie tampa grubūs ir energetiškai nusileidžia iki gyvūnų lygio. Dėl to padidėja geidulingumas ir malonumo siekis. Malonumų ir geidulingumo skatinimo industrija plečiasi, dėl ko daugėja iškrypimų, homoseksualizmo ir pedofilizmo. Homoseksualistai dėl savo malonumo atima energiją iš būsimų savo palikuonių.

 Mėnesinių metu išsiskiria didelė energija, nes suyra moters kiaušinėlis. Seksualinė sueitis mėnesinių metu skatina partnerių gyvūniškas energijas. Tai padidina abiejų partnerių pasąmonines pavyduliavimo programas. Geriausiai jei tuo metu moteris melsis ir labiau sieks ryšio su Dievu.

 

 Viską ką valgome veikia mūsų jausmus. Aukštieji jausmai yra krūtinės srityje, pirmykščiai – pilvo srityje. Aukštieji sielos sluoksniai yra virš galvos.

 

 Netikinčio žmogaus padidėjusi energetika padidina jo agresyvumą, seksualumą, pavyduliavimą, norą kontroliuoti dar didesnę teritoriją ir daugiau žmonių. Pastovūs nemalonumai, blogos gyvenimo sąlygos yra tinkamos stabmeldžiui. Perdaug paskendus žemės reikaluose pamirštami dangaus reikalai. Bet kurie aukšti polėkiai susilietę su žemės purvu būtinai „susitepa“. Reikalinga aukšta energetika, kad sugebėti atskirti aukštus polėkius ir žemės reikalus.

 Kultūra padeda žmogui tapti labiau nepriklausomu, o tokius sunku valdyti. Kultūringas žmogus  ne tik žino, bet ir jaučia savo vidumi, kad jis net smulkmenose turi elgtis dorovingai.

 

 Koncentracija į geismą uždaro kelią į meilę. Geismo garbinimas pasąmonę veda prie geismo tenkinimo objekto garbinimo ir prisirišimo prie to objekto ( mylimas žmogus, skanus maistas, maloni muzika, alkoholis, narkotikai, rūkymas ir pan.). Santykių tarp mylimų žmonių atveju, mylimasis nesąmoningai, kad išsigelbėtų, pradeda didinti atstumą, skriausti, išduoda ir pan. Jei yra stiprus pasąmoninis žmonių garbinimas, tai dovanojant žmonėms dovanas kyla pasąmoninis prisirišimas prie tų žmonių. Dovana tai auka, o prisirišimo ir garbinimo atveju tai jau ne auka. Tuomet kyla santykių stiprinimo jausmas ir galimybė ateityje patirti malonumą dėl bendravimo su šiuo žmogumi. Bet koks prisirišimas daro žmogų agresyvų. Jei dovanojate dovanas žmogui, tai kyla pasąmoninė agresija prieš tą žmogų. Jausmingesnis žmogus intuityviai į tai reaguoja atitinkamai : nusišalina, vengia būsimo bendravimo, nedėmesingas arba išjuokia tą dovaną.

 

 Žmogus, prarasdamas ryšį su kūrėju, patiria tam tikrus „nusileidimo“ etapus. Visų pirma meilė virsta prisirišimu, tuomet agresija. Po to žmogus blaškosi tarp kraštutinumų. Mylimo žmogaus ir malonumų garbinimas. Po baimė visa tai prarasti, nuoskaudos, pavyduliavimas, neapykanta, panieka. Tam, kad išgyventu žmogus intuityviai keičia prisirišimo objektą.

 

 Meilė virtusi prisirišimu yra mirtinai pavojinga. Tuomet žmogus praranda rytojų, kad išgyventi šiandiena. 

 Asmenybės transformacija greičiausiai galima per kelis mėnesius. Tam būtina atmesti visus prisirišimus. Prisilietimas prie Dieviškos energijos gali sunaikinti netobulą, ne tos „pakopos“ žmogų. Reikia savyje pajusti, kad meilė Dievui, tai didžiausė laimė ir tikslas mano gyvenime. Lengviausia atsirišti nuo materialių prisirišimų. Daugumai žmonių beveik neįmanoma atsirišti nuo dvasinių prisirišimų ( mintys, planai, kūryba ). Žmonės bijo prarasti tai, ką dešimtmečiais laikė savo gyvenimo tikslu. Jei siela jaučia būtinumą keistis ( žmogus jaučia kažko tai pastovaus  savyje trūkumą ), tai žmogus gali atlikti savanoriškai. Kitas kelias yra prievartinis : ligos, nemalonumai, nelaimės, mirtis.

 

 Vadinami šventaisiais žmonės gali gydyti net išpuikusius žmones vos ne akimirksniu vien todėl, kad šventieji sąmoningai siekia vienybės su Dievu. Tuomet juose greičiau vyksta giluminiai pokyčiai ir aplinkiniuose žmonėse taip pat. Tuomet kinta ne tik fizinė būklė tų žmonių, bet ir likimas. Daug žmonių, pamiršę dorovingumą ir Dievo įsakymus siekia išmelsti sveikatą ir gėrybes kitų žmonių pastangomis. Tačiau gautas iš šventųjų  impulsas tik pastūmėjimas. Maždaug tik vienas iš dešimties tą impulsą sugeba savyje auginti toliau ir keistis. Kiti tiesiog sugryžta į jiems gerai žinomų malonumų ir kančių sritį. Giluminiai pokyčiai vyksta greitai, kai žmogus apie viską pamiršta ir siekia Dievo.  Jei šventasis perima žmogaus nuodėmes, tai jis turi jas „atidirbti“ savyje. Todėl dauguma šventųjų yra ligoti, nes žmonės šventaisiais pradėjo naudotis kaip priemonėmis savo sveikatos ir turto padidinimui. Nuodėmės išvijimas nėra racionalus, nes išvyta nuodėmė „parsiveda“ jų dar daugiau. Kuo mes labiau pasitikime žmonėmis, tuo mažesnis mūsų tikėjimas ir meilė Dievui .Tinkamiausias kelias yra nuodėmės suvokimas, pasimokymas iš to, atleidimas sau ir kitiems ir meilės Dievui auginimas.

 

 Pagonis meldžiasi dėl savo turtų, likimo, planų realizacijos, priešų sunaikinimo, šeimos klestėjimo, sveikatos ir t.t. Monoteistai, tikintys vieningu Dievui meldžiasi dėl savo sielos, kuri suderina savyje priešybes. Jie Dievo prašo palaikyti meilę jų sielose. Jie meldžiasi atleidę žmonėms, per kuriuos patyrė apsivalymą. Jie mato Dievo valią ir geruose ir nemaloniuose įvykiuose. Svarbiausia sielose išlaikyti meilę. Pagonis gyvena pagal jėgos dėsnius – teisus tas, kas stipresnis. Jėga turi būti žiauri. Tuomet ji sukelia didesnę baimę ir pagarbą. Monoteistų (vienadievių) pagrindinis tikslas, tai meilė, siela, dorovingumas.

 

 Dauguma žmonių giliai sielose iš tiesų bijo meilės, nes ji duoda ne tik malonumus. Ji priverčia žmogų būti dorovingu, atlaidžiu ir pasiaukojančiu, besirūpinančiu ir auklėjančiu. Ji priverčia žmogų keistis, kas susiję su praradimais ir kančia. Meilė verčia būti atsakingu už savo artimuosius, šeimą ir visą žmoniją. Kuo žmogus ilgiau gyvena be meilės, rišančios su kūrėju, tuo labiau jis jos bijo, nes tuo daugiau ji atneša kančios.

 

 Mylimas žmogus, vaikas, artimasis, draugas ar draugė ir t.t. yra tik priemonės dar labiau suvokti Dievą. Tuomet nėra prisirišimo prie meilės objektų ir meilė tuomet nežudo. Tuomet nėra garbinimo ir sudievinimo objetų. Yra tik meilės Dievui auginimas per patyrimus su mylimu žmogumi, vaiku, artimaisiais, draugais, tauta, žmonija ir t.t.  Jei mūsų siela priauga prie šio pasaulio vertybių, tai dėl jos išgelbėjimo artimas žmogus, vaikai, artimieji žmonės, draugai ir t.t. turi nešti mums skausmą. Pavyzdžiui, jei agresija tarpusavyje tarp vyro ir moters tiek padidėja, kad agresija eina į moters ir vaikų pasąmones, tai stabdoma per vyro išėjimą iš šeimos. Tačiau tuomet susinaikinimo programa perduodama vaikams. Vaikams tas dažnai reiškiasi per žarnyno problemas. Per save moteris gali gelbėti vaikus. Tuomet dalis, savo laiku „išmėtytų“ problemų gali sugryžti pas mamą ir reikštis netikėtomis ligomis (dažnai akių ir sanarių ligomis, diabetu ?) Tik asmeniškai su panašiomis problemomis susidūrusioms moterims, kitų patirtis gali kažką tai reikšti. Moterims mylimas vyras periodiškai turi išnykti kaip seksualinis partneris ir būti kaip draugas, brolis, vaikas. Malonumas turi keistis į atsiribojimą, tuomet meilė netaps prisirišimu ir neatneš dvasinių ir kūno kančių.

 

 Atgaila dėl nuodėmių turi virsti pasikeitimu. Pats pavojingiausias dalykas atgailoje yra apgailestavimas dėl praeities ir savęs smerkimas. Jei keičiame požiūrį į praeitį, tai tuo pačiu keičiame ir save ir praeitį.

 

Pavojinga užsiimti dvasinėmis praktikomis jei siela nėra bent kažkiek tvarkoje. Veik visos religinės sektos meldžiasi ateičiai, dėl ateities gerovės. Taip koncentruojamasi į sąmonę ir ateitis, dėl pranašumo jausmo, subyra.

 

 Viską, ką mes darome pakankamai ilgai, pasąmonėje tampa norma ir šią normą mes giname kaip savęs dalį. Bet kuri patologija reiškiasi kaip gyvas darinys. Liga nepagydoma ar nenustatoma jei ji reiškiasi dar tik energetiniame lygyje.

 Vartojimo visuomenė gina ir teisina homoseksualistus tuo teisindama ir save. Homoseksualistai yra kūniškų malonumų vartotojai. Jie prisirišę prie malonumų, o bet kokiam prisirišusiam prie malonumų yra lengviau numirti nei atsisakyti malonumų.  Dorovės dėsniai čia nesuvokiami.

 

 Bendravimo esmė, tai troškimas mylėti ir padėti kitam. Be treniruotės nyksta ne tik raumenys, bet ir gebėjimas bendrauti.

 

 Jei žmogus į dvasines knygas reaguoja agresyviai ir ironiškai, tai tiesiog jo puikybės apsauginė reakcija. Dvasinės knygos gali pajudinti to žmogaus vidines problemas, kurios įtakos žmogaus ateities stabilumą ir gerovę.

 

 Tas žmogus, kuris išvaduos kitą žmogų nuo atsakomybės, tas sąlygos žmogaus tvirkinimą ir už tai turės pats atsakyti. Taip pat ir dėl ligų. Jei išvaduosi nuo ligų, tai prieštarausi Dievui ir būsi nubaustas. Pati didžiausia pagalba kitiems, tai nuosavos sielos švara. Kuomet mes mokome kitus mylėti, aukoti, aukotis, atsisakyti – tai netvirkina žmonių. Kadangi nuodėmės esmė, tai meilės ir vienybės su Dievu praradimas, tai pagrindinė kovos su nuodėme priemonė yra meilė. Tik po to seka atsisakymai, atsiribojimai, pasnikas ir t.t. Jei jaučiate vienybę su kūrėju, meilę jam, tai pasnikų tikrai nereikia. Blogio sunaikinimas, tai stabmeldžių „verslas“. Sieloje mes vieningi ir neapykanta kitam būtinai virsta neapykanta sau ir tuo pačiu  susinaikinimu. Reikia ne smerkti kitus žmones, o auklėti juos. Reikia ne gelbėti žmones, o padėti gelbėtis. Reikia ne kovoti su blogiu, o paversti jį gėriu.

 

 Skausmas yra suaugimo su šiuo pasauliu, su šia situacija pasekmė.  Žmogaus siela turi pakilti virš visų prisirišimų. Kuo mažiau siela yra prisirišusi prie aplinkinio pasaulio, tuo daugiau galimybių prieš ją atsiveria. Nekalbant jau apie intuiciją ir gabumus.

 

 Jei žmogus garbina savo mylimą iki galimybės suaugti sielomis ir taip pamiršti Dievą, jam atsiranda pasąmoninė agresija prieš priešingą lytį, žiaurus pavyduliavimas, negalėjimas pernešti sielos skausmo. Tuomet kyla diabetas, rimtos problemos su inkstais. Kai puikybė virsta pavyduliavimu atsiranda galimybė diabetui. Norint pašalinti puikybę yra būtina valyti sielos sritį.

 

 Jei pas žmogų atsiranda problemos su siela, jis pradeda gyventi protu, o jei problemos su protu, tai belieka gyventi kūnu. Po to tik mirtis.

 

 Siela genda per geismą.

 

 Žmogus, kuris nori dorovingumą matyti nekintamą, nepastebi, kaip tą dorovingumą pradeda garbinti. Tik per meilę galima įveikti prisirišimą prie dorovingumo ir prie šviesiausių jausmų.

 

 Sąmonei malonumai yra laimė, o pasąmonei – didelis pavojus. Jei gyvenimo tikslas yra malonumų vaikymasis, tai iš pradžių nukentės siela, po to protas ir galiausiai kūnas.

 

 Geidulingumo garbinimas šeimoje, pas vaikus sukelia charakterio patologijas, šizofreniją. Geidulingumo garbinimas galų gale priveda prie jo netekimo per parterių išdavystes ir ligas. Susilaikymas apvalo meilę nuo geismo. Viena iš šeimos suirimo priežasčių, tai nesuvaldomas geismas. Jei noras eina tik iš apačios, tai patartina susilaikyti, o jei iš krūtinės, tai nėra pavojinga meilei.

 

 Kolektyvinė sąmonė žmogui padeda lengviau patikėti Dievu. Individualistinis mąstymas veda prie egoizmo, nedorybingumo. Moteris kuri turi tris ir daugiau vaikų yra labiau geraširdė negu mažiau ar tik vieną vaiką turinti moteris. Šeimoje, kur daugiau vaikų vyksta intensyvesnis bendravimas, o tuo pačiu ir daugiau galimybės auginti meilę.

 

 Meilės jausmas labiau įsiplieskia jaunystėje, pavasarį ir nėštumo metu. Jei moteriai labiau svarbu malonumai, tai meilės jausmas gali suaugti su malonumu, geidulingumu. Tuomet meilė nyksta, o geidulingumas auga. Meilės ir geidulingumo atskyrimo procesas yra gana kankinantis, nes suaugimo atveju sunku suvokti kur meilė, o kur geismas. Iš esmės aistra išnyksta pasikeitus situacijai. Geismo neįmanoma užblokuoti ar sunaikinti. Jį galima tik auklėti ir transformuoti. Susilaikymas padeda geismą paversti meile. 

 

 Vaikai gyvena siela, jausmais. Visa aplinka ir vaizdai turi būti nukreipti sielai ir meilei.

 Dažnas kartojimas „aš tave myliu“, tarp tėvų ir vaikų, tarp vyro ir moters padidina prisirišimą, o tuo pačiu ir agresiją. Meilę daugiau reikia įrodinėti elgesiu ir darbais,o ne žodžiais.

 

  Virš sielos lygio aukštesnis yra mylinčių žmonių sielų lygių jungtis.

 

   Gijimo procese būtinai turi dalyvauti siela. Jei gydomas tik kūnas, ar protas, tai jiems pasveikus degraduoja siela, kinta harakteris ir likimas.

 

 Jei žmogus, eidamas dvasingumo keliu neatsisako savanaudiško požiūrio į Dievą, tai jam griūna biznis, ryšiai, šeima, sveikata. Dėl to savanaudiški, įžeidūs, egoistiški žmonės griežtai atsisako domėtis, skaityti dvasines knygas ar aplamai tuo domėtis. Jei stiprus apsivalymas vyksta ir su tikinčiu žmogumi, tai reiškia to žmogaus pasąmoninį savanaudiškumą, kuris gautas iš giminės ar susikūrė jaunystėje.

 

 Dievui kiekvieną dieną reikia įrodinėti meilę , o ne kartoti afirmacijas, maldas ir pan.

 Pavojus gyvybei, iš vienos pusės, padeda žmogui atsiriboti nuo visų prisirišimų ir pasaulio, o iš kitos pusės sudaro sąlygas labiau mylėti. Pavojus gyvybei yra didelis stresas, kurio metu išmetamas didelis energijos kiekis. Jis nukreipiamas ne tik asmeninės gyvybės gelbėjimui, bet ir ryšiui su kitais žmonėmis, santykių stiprinimui. Tik visuomenėje žmogus yra saugesnis.

 

 Žmogus, kuris meldžiasi už galintį pasimelsti žmogų, daro nuodėmę prieš to žmogaus sielą ir todėl atsako savo savijauta, sveikata, sėkme, savo vaikų likimais. Melstis galima už savo ir kitų vaikus, kurie dar nesuvokia ir už senelius, kurie jau nebesuvokia. Visi kiti yra pakankamai sąmoningi melstis už save ir savo vaikus.

 

 Kuo šeima savo viduje turi silpnesnius ryšius vienas su kitu ir svarbiausia Dievu, tuo greičiau ji subyra traukiantis problemoms.

  X  = 1 / (P + T)∙D  , čia X išsiskyrimo tikimybė, P – problemų kiekis, T – tarpusavio ryšiai, D – ryšys su Dievu. Jei žmogus egzistuoja, tai ryšys su Dievu niekuomet nebus mažesnis už 1. Jei pas žmones nelieka problemų P = 0 , o dviejų žmonių tarpusavio ryšiai mažiausiai gali būti 2, tai išsiskyrimo tikimybė tampa didžiausia ir lygi X = 1 / 2 , arba 50 % . Tuomet jei bent vienas iš žmonių nusprendžia, kad su kitu neturi tarpusavio ryšių, tai jau 100 % ir žmonės išsiskiria. Tačiau net tuo metu, jei atsiranda bent viena bendra problema, skyrybų tikimybė sumažėja perpus. Sunkumai, problemos suvienija žmones, priverčia atiduoti daugiau energijos, vystyti santykius, rūpintis vieni kitais.

 

  Prarasti bijo tas, kas negali kurti nauja.

 

 Kuo pasąmonėje didesnė agresija prieš Dievą, tuo pavojingiau prisiliesti prie Dieviškų energijų. Agresija prieš Dievą būtinai virsta susinaikinimo programa. Dėl to blogėja likimas, prastėja imunitetas. Pasąmoninė agresija pavojinga ne tik pačiam žmogui, bet ir aplinkiniams, gyvai ir negyvai gamtai. Todėl saviagresoriaus susinaikinimas turi būti greitesnis, negu jis suspės sunaikinti aplinką. Taip yra todėl, kad pasąmonėje mes vieningi ir kuo giliau, tuo labiau net ir su negyva gamta.

 

 Malda. Jei ji mechaninė, tai tampa panašu į autogeninę treniruotę, kuomet yra reikalavimas ir valdymas, o meilės, susijungimo su Kūrėju nėra.

 

 Autogeninė treniruotė yra valdymas ir reikalavimas. Efektyvesnė ji tampa pas tuos, kurie labiau save myli. Išpuikėliams, norintiems kitus valdyti autogeninę treniruotę įvaldyti sunku. Taip pat sunku autogeninę treniruotę įvaldyti „aukoms“, nes juose taip pat mažai meilės.

 

 Pasnikas visų pirma prasideda nuo sielos. Jei pasniko metu labai ko norisi, tai nors truputį galima suvalgyti, kad atpalaiduotų įtampą nuo tam tikro geismo ar prisirišimo. Jei pasnikas eina nuo sielos, nuo jausmų, tai lengviau suvaldomi ir proto, bei kūno poreikiai. Kartais būna savaiminis pasnikas, nes siela pajunta stiprią susinaikinimo programą. Pajutus tai, patartina atsiduoti pasnikui. Jei sieloje susikaupia daug agresijos ir ji pakilus į paviršių ( visų pirma reiškiasi destabilizuota nervų sistema, isterija ir pan.) -  negalima pasnikauti. Pasnikas tik kūnui ar protui gali būti pavojingas. Vaikams pasnikauti negalima, nes jie dar gyvena siela. Pavasarį ir rugpjūčio pradžioje yra geras laikas pasnikauti ir melstis dėl palikuonių. Jo metu džiaugsmo jausmas turi būti nenutrūkstamas. Ir dar. Jokios technikos nepakeis asmeninio veržimosi į Dievą.

 

 Badavimas taip pat visų pirma prasideda nuo sielos, kuomet sustabdomi jausmai šiam pasauliui, protinė veikla ir kūno poreikių tenkinimas (minimalizuojama). Išlieka tik malda, meilė ir ryšys su kūrėju. Jei žmogus badauja tik kūnu, tai prasivalo kūnas, tačiau gali sutrikti proto veikla. Jei jis apriboja ir proto veiklą, tai gali sutrikti jausmų sritis. Tai priklauso nuo badavimo ilgumo. Dauguma badaujančių kūnu ir kažkiek protu, pastebėjo, kad po pirmo badavimo aplinkinis pasaulis „pagerėja“. Atsiranda perspektyvių pasiūlymų, pagerėja likimas. Tačiau tas trunka neilgai. Jei antrame badavime iš jo tikimasi panašios reakcijos – viskas gaunasi atvirkščiai, arba lieka tuštuma. Badavimas nėra magija ir čia nieko tikėtis negalima. Badavimas ne tik apvalo, bet ir sekina žmogaus visų pirma grubias energijas. Subtilios energijos tuomet sustiprėja. Jei žmogus susisieja su Kūrėju ir meile jam, tuomet geriausiai apsivalo žmogaus fizinis kūnas, protas ir jausmai. Tik tuomet galimi ilgalaikiai sveikatos, proto, jausmų pagerėjimai ir gera linkintis likimo kitimas.

 

 Pavasarį paaštrėja fizinės ir psichinės chroniškos ligos nes tuo metu išmetama daug energijos. Kam šią energiją pasiruošęs panaudoti žmogus, tas vyksta su jo protu ir kūnu. Kuo daugiau energijos gauna siela tuo pavojingiau neteisingas tos energijos panaudojimas. Jei pagrindinę energiją žmogus nukreipia į meilę Dievui, tai jam atsiranda daugiau galimybių. Jei dauguma energijos nukreipia į malonumus, perspektyvas, gyvenimiškas sritis, tai kūnas ir protas pradeda strigti, pablogėja likimas. Vienas iš ryškiausių praėjusio ir šio amžiaus ligų yra alergija ( visokių rūšių ). Jei žmogus pasąmoniškai siekia malonumų. Nori valdyti kitus savo kūno ir proto malonumams tenkinti, tai jo protas ir kūnas tampa agresyvus net į menkiausius aplinkos dirgiklius. Kad nebūtų agresijos prieš aplinką ir pavasarinė energija nebūtų gausiai išbarstyta žmogaus veikla yra apribojama alergijos dėka. Pavyzdžiui pavasarį pasąmoninį geidulingumą stabdo suašrėjusi sloga, odos išbėrimai, psichinių susirgimų recidyvai ir pan. Sloga sumažina kvapo ir skonio jautrumą. Todėl maistas su skonikliais ir kvapikliais tik skatina alergijos reiškimąsi. Problemos su oda sumažina lietimo malonumą. Sakoma, kad pavasaris turi būti vienas iš įsimylėjimų į kūrėją etapų, nes tuo metu žmogus atsiveria ateities energijoms. Pavasarį išmetama energija yra daugiau susijusi su veikla, o rudenį – su ramybe. Žmogaus santykis su ramybe ir nusako galimos alergijos pasireiškimą. Bet kuriuo kitu laiku vykstanti alergija yra susijusi su kažkokia konkrečia veikla dabar ar artimiausioje ateityje. Ir nuo santykio su ta veikla kyla ar nekyla tam tikra alergija. Vaikų alergijos kyla  iš tėvų nusistatymų veiklos, ramybės ar su konkrečiomis sritimis. Visų pirma tai mamos atsisakymas meilės dėl malonumų. Vaikiškas alergijas raminti ar šalinti labiausiai gali padėti tėvų keitimasis.

 

 Nuodėmės išperkamos per kančias, bet minimaliai, nes kančios negali pilnai pakeisti žmogaus. Per atgailą atsiveria daugiau galimybių įveikti nuodėmes, nes atgailos esmė yra savęs pakeitimas, savo harakterio ir elgesio pakeitimas. Agaila tai visų pirma suvokimas to kas įvykdyta. Po to būtina atleisti sau ir kitiems, dalyvavusiems procese. Prisižadėti daugiau taip nesielgti. Įsileisti meilę į save ir pamilti kitus. Meilė Dievui duoda dižiausias pasikeitimo galimybes.

 Malonumai, tai tarsi konkurentai Dieviškai meilei, bet jie grubūs. Dieviška meilė yra labai subtili, tačiau visiškai ir viską apimanti erdvėje ir laike. Dieviškoje meilėje jūs esate  dabar ir praeityje ir ateityje. Nuo Dieviškos meilės aprėpimo savyje, plečiasi  ribos laike ir erdvėje.

 

  Labai svarbu žvelgti į save, savo gyvenimą ir savo likimą, kaip į meilės, auklėjimo ir pasikeitimo objektą. Bet kurie pasikeitimai vyksta su daliniais sugriovimais, todėl vystymąsis kūno lygyje galimas tik per kažkurios kūno vietos atmirimą. Jei mes save sutapatiname su kūnu, tas procesas bus labai skaudus. Jei mes save tapatiname su protu, tai keisti požiūrį į pasaulį, jį naujaip suvokti bus labai sunku ir „važiuos stogas“. Tiesiog kažkurios mums įpirštos dogmos atrodys nepajudinamos ir pokyčio procesas mums atrodys mirtinas.  Jei mes save tapatiname su siela, tai mes lengvai įveiksime fizines ligas, lengvai pakeisime požiūrį į pasaulį, tačiau savo jausmų ir harakterio negalėsime pakeisti. Jei žmogus jaučiasi meile, tai jis jau gali pakeisti ir savo jausmus ir harakterį. Tuomet dėl meilės jis nebijo prarasti nei savo kūno, nei proto, nei sielos. Tik tuomet galimi kardinalūs visa ko pokyčiais. Tik tuomet žmogus visą save gali stebėti tarsi iš šalies ir mylėdamas. Tuomet žmogus savyje pajunta begalybę.

 

 Dažnai moteris negali tapti nėščia dėl to, kad jos sieloje nepakanka meilės pereiti išbandymų, būtinų apvalyti kūdikio sielą. Nėštumas ne gimdoje dažnai būna pas moteris su griežtu charakteriu ir išpuikusioms. Dėl to kūdikis agresyviai nusiteikęs vyrų atžvilgiu. Todėl gamta siekia tokių vaisių atsikratyti.

 

 Bet koks atsiribojimas nuo meilės duoda pasąmoninės agresijos pliūpsnį.

 

 Jei negali įveikti skausmą ir nuoskaudą, jas būtina išsakyti. Nuoskaudą ir skausmą būtina išvesti iš sielos, nes kitaip visa tai nueis gilyn ir smaugs sielą, augins susinaikinimo programą. Savižudybė yra dezertyravimas ir nenoras keistis. Tas, kas gyvena siela, pastoviai jaučia priešingų pradų sąveiką. Tuomet jo pasaulio vaizdas gali lengvai keistis, vystyti tobulėti. Toks žmogus pasiruošęs bet kokiai netikėtai situacijai. Žmogų, kuris tiki Kūrėju dėl ateities neįmanoma išgąsdinti.

 

 Subtiliam plane per keletą sekundžių galima pamatyti tai, kas fiziniam plane vyks ilgą laiką.

 

 Jei žmogus geros širdies, bet neša giminės ir savo sukurtas problemas tai jam prasidėjusios nelaimės, gali skaidytis į dalis. Tuomet nelaimės eina mažomis porcijomis ir geraširdis žmogus lengviau jas išgyvena.

 

  Jei apsivalymas vyksta iš išorės ir tave „skriaudžia“ žmonės ar aplinkybės, tai tarsi galima į ką nukreipti savo nepasitenkinimą, pyktį, agresiją. Kai pokyčiai vyksta subtilioje sferoje – mes nematome skriaudėjo. Tuomet neapykanta atsisuka prieš save patį ir vyksta susinaikinimo programos sprogimas. Toliau ligos ir mirtis.

 

 Pasaulis vieningas. Kančiomis žmogus „apmoka“ savo protėvių nuodėmes, po to savo nuodėmes, po to už savo vaikų nuodėmes ir galiausiai už savo anūkų ir proanūkių nuodėmes. Mes atsakingi už visus ir viską  ir visi atsakingi už mus. Jei žmogus kančias išgyvena su atgaila, malda, meile tai iš kentėjimo jie išeina laimingi, nes padidina meilės kiekį savyje ir kituose.

 

 Kristaus duotus Dievo įsakymus negalima tiesiogiai suvokti fiziniam plane, nes jie nukreipti į sielą.

 Pats didžiausias priešas pasaulyje yra mylimas ir brangus mums žmogus, nes būtent jis gali suteikti mums patį didžiausią pasaulyje skausmą. Tai leidžia pajusti ir suvokti, kad patys švenčiausi žmogiški jausmai gali būti sugriauti, kad mes pažeidžiami. Tai mus stumia link didesnio ryšio su Dievu, su begalybe. Kuomet mes iš mylimo žmogaus priimame skausmą ir atleidžiam jam, tai leidžia mums sumažinti priklausomybę nuo žmogiškos laimės, geismo ir malonumų.  Jei mes neatleidžiame mylimam žmogui, tai malonumų praradimas sukelia neapykantą, nuoskaudą ar nusiminimą.

 

 Įsakymai, tai sąlygos palaikyti meilę.

 Religija, tai sistema įsakymų ir dorovės palaikymui.

 Tradicijos, papročiai, tai religijos palaikymas, atsižvelgiant į vietos sąlygas.

 

  Jei žmogui už meilę yra svarbiau materialinės gėrybės, maistas, malonumai – jis sirgs ir mirs. Jei žmogui už meilę svarbiau yra gerovė, valdžia, statusas, viršenybės jausmas – jis sirgs ir mirs. Jei žmogui svarbiausia yra dorybingumas, religiniai įsakymai – jis sirgs ir mirs.

 

 Nedorybingus ir žmones su ydomis butina griežtai auklėti ir tuo pačiu mylėti.

 

 Kuo gražesnė, protingesnė ir dvasingesnė yra moteris, tuo pavojingiau jos vyrui ir vaikams yra tikėjimo ir meilės susilpnėjimas jos sieloje. Kadangi moteris gimdo vaikus, tai jos vidinė energetika yra galingesnė nei vyro. Jei vyras praranda tikėjimą Dievu, tai gana greitai jis gali susirgti, išsigimti ar žūti dėl moters vidinės agresijos.

 

 Dar iki nėštumo moteris gauna Dieviškos energijos pliūpsnį, kuris reikalingas ją paruošti nėštumui ir vaiko atėjimui. Labai svarbu kur tą energiją nukreips moteris. Jei ji nukreips geidulingumui ir malonumams, tai geriausiu atveju jos vaikas gims sveikas, bet su sudarkytu likimu. Blogiausiu  atveju – negims. Atėjusi Dieviška energija visų pirma sužadina aukštuosius jausmus, po to leidžiasi žemyn į aistrų sritį. Moteris tuos gyvūniškus jausmus turi transformuoti į aukštuosius jausmus ir vėl pakelti aukštyn su meile Dievui. Maždaug ties penktu nėštumo mėnesiu kūdikis labiau susisieja su Dieviškomis energijomis ir moteryje labai sustiprėja tai, ką ji garbino labiau už meilę. Dažniausiai tai būna gerovė, geras likimas, ateities planai. Tokiu būdu puikybė daug kartų išauga ir kinta charakteris. Tuomet moteris gali prarasti vienybės su visais jausmą ir bekompromisiškai konfliktuoti, norėdama įvesti savo tvarką ir taisykles, arba „sunaikinti priešininką“. Kuo komfortiškiau gyvens tokia moteris, tuo agresyvesnė ji gali būti. Jei vaiko siela agresyvi, tai vyras pasąmoniškai nenori jų pasirodymo pasaulyje.

 

  Kaip sakoma „metas mėtyti akmenis ir metas juos rinkti“. Mūsų jaunystės emocijos lengvai įeina į mūsų vaikų pasąmonę. Ir gimę vaikai tėvams gražina jų „dovanėles“. Užsidaryti nuo emocijų, trykštančių iš vaikų yra neįmanoma ir jei tos emocijos agresyvios, tai pas tėvus gali keistis charakteris, likimas ir sveikata.

 Reikia būti vertam savo troškimų ir svajonių. Reikia pasikeisti taip, kad atitikti tą laimę, kurią mes norime gauti.

 Humanizmas atsisakiusių tikėjimo ir meilės žmonių atžvilgiu  yra neperspektyvus ir kvailas. Tik griežtos situacijos daug greičiau juos atveda į vėžes nei pamokymai. Humanizmas žmogaus atžvilgiu tai visų pirma rūpestis dėl jo sielos, tai meilės palaikymas jo sieloje, net jei bus pažeistas jo kūnas, likimas ar gerovė.

 

 Labai svarbu daiktus vadinti savo vardais. Pavadinime turi atsispindėti daikto esmė, reikšmė ir kam jis skirtas. Tik tuomet jais mes galime tinkamai naudotis.

 

 Intuicinis, mistinis pažinimas visuomet yra daug platesnis nei empirinė patirtis.

 Gyvybės atsiradimui būtinas vienybės su visata jausmas.

 Sąmonė verčia garbinti ateitį, provokuoja viršenybės jausmą, smerkimą ir neapykantą.

 Kančios procesas viso labo meilės trūkumas. Tai nenoras meilę Dievui pastatyti į pirmą vietą.

 

 Negalima apsunkinti patologinį procesą. Jei neužtenka meilės padėti pasikeisti šalia esančiam žmogui, tai belieka skirtis, pasitraukti. Pakankamas meilės kiekis yra tuomet, kuomet jos užtenka, kad pažemintumėm artimo ar auklėjamo žmogaus kūną, protą ir sielą. Reikia išmokti vienu metu duoti ir meilę ir skausmą. Kitaip pats žmogus suras iš kur gauti tą skausmą, nelaimes ar išpovokuos ligą.

 

 Nuodėmių šleifas tesiasi iš protėvių ir nusidriekia iki proanūkių. Subtiliam plane laikas vieningas ir mūsų problemos praeityje reiškia problemas ateityje. Visa tai ką mes darėme praeityje sėdi giliai mūsų pasąmonėje. Pavyzdžiui mūsų tėvų ar prosenelių godumas pritraukia prie mūsų godžius žmones. Panašus traukia panašų.  Mergaites visuomet auklėdavo griežčiau negu berniukus, nes jų nesusilaikymas, pereinantis į prisirišimą gadina ne tik jų sielas, bet persiduoda ir jų vaikams  bei anūkams. Prisirišimas ir agresyvumas atsiranda nepastebėtai. Užtenka, kad moteris metai iš metų žavėtūsi mylimu žmogumi ir kartotų, kad be jo negali gyventi. Kartas nuo karto būtina atsiriboti nuo mylimo žmogaus, nuo malonumų bendraujant su juo ir veržtis prie Dievo ir meilės Jam. Kitaip yra galimybė suaugti sieloms. Tuomet vyras tampa agresyvus, dažniau nebūna namie, ieško meilužės, važiuoja dažnai žvejybon, pradeda daug vartoti alkoholio arba suserga. Prisirišimas visuomet sukuria agresiją, kuri pradžioje gali reikštis kaip baimė prarasti mylimą žmogų, kaip nenorą gyventi jį praradus, kaip įtarumas ir pavyduliavimas. Tos emocijos gali padidėti jei perdėtai skaniai ir gausiai maitinamasi, geriamas alkoholis ir neribotas seksas.

 

 Reikia išmokti mylėti be jokių sąlygų ir pretenzijų.

 Tikrai laimei sieloje nereikia nei šeimos nei artimo vyro ar moters.

 

 Viena, kita sutartis su sąžine ir sąžinė atbunka. Žmogus nepajunta kai tampa geismo vergu ir jei toks žmogus įsimylės, tai jo jausmas greitai virs prisirišimu ir aistra. Dabar meilė jam duos ne laimę, o nepakeliamas kančias.

 Neįveiktas stresas, tai pagreitintas organizmo senėjimas.

 

 Savo jausmais žmogus gali ne tik įtakoti pasaulį, bet jį ir kurti.

 

 Pas moterį atsiradęs žuvies kvapas paprastai susijęs ne tiek su liga, kiek su jos atribojimu nuo prisirišimo ir geidulingumo. Jei reikia ateiti vaikui, tai būtinas atsiribojimas nuo visko ir pajauta meilės Dievui.

 

 Dėl sąmonės užterštumo būtinas ateities sugriovimas, kuris vykdomas per hepatitą C, AIDS, vėžį ir t.t. Neužtenka vien numesti tai, kas suteikia malonumą. Dėl to nesustos sielos ir sąmonės irimas. Būtina tą energiją paversti meile. Be tikėjimo į Dievą to padaryti neįmanoma. Dvasios suirimas atrodo kaip ateities praradimas, sudarkytas likimas, darbo praradimas, problemos su gyvenimo plotu, pažeminimai, ligos, nelaimės. Negalima pulti į nusivylimą, pyktį. Būtina prisiminti Dievą ir sugryžti prie sielos ir meilės.  Svarbu, kad siela nelauktų malonumų, o pradėtų tiduoti energiją.

 Per vaikus moteris ir vyras subtiliuose energijose susijungia. Tik nuo trečio vaiko jie daugiau randa laiko vienas kitam, nes vaikai išmoksta rūpintis vienas kitais.

 

 Mokslininkai pastebėjo, kad ramybės būsenoje vyrai moteris renkasi panašias į save. Kai vyrai yra strese, tai renkasi tokias moteris, kurios išoriškai nepanašios į juos. Tai kyla iš evoliucijos mechanizmo. Kuomet viskas tylu, ramu, tai vidinė energija susilpnėja. Vyras tuomet eina mažiausio pasipriešinimo keliu ir renkasi tokią moterį su kuria bus mažiau konfliktų, kuri užtvirtintų komfortinę būseną. Streso situacijoje vyksta energijos išmetimas ir nepalankioje situacijoje žmogus pasąmoniškai turi didesnį poreikį meilės. Todėl vyras rinksis tokią moterį su kuria reikės daugiau konfliktuoti ir auklėti, su kuria reikės turėti daugiau energijos. Visa tai ves prie didesnio tikėjimo ir meilės.

 

 Jeigu pradėjai eiti teisingu keliu – nesustok.

 

 Jeigu žmogus meldžiasi tik tuomet kai jam blogai, tai jam blogai turi būti visada.

 

 Kuomet moteriai geismas svarbiau už meilę ji tampa beprotiškai pavydulinga, o pavyduliavimas, tai  bandymas užmušti savo vyrą subtiliame plane, jei jis užsinorės iš jos atimti malonumą. Šiuo atveju moters pasąmonė užmušinėja savo vyrą kiekvieną sekundę. Tuomet vyras arba miršta, arba suserga, arba tampa alkocholiku, muša žmoną, kad sustabdytų jos agresiją prieš jį.

 

 Pradėjus rimčiau keistis, keisti savo požiūrį, sąmoningėti ir įsileisti meilę atsiranda pojūtis, kad viduje kažkas lūžta ir juda kūnu. Vidinės programos gali priešintis ir gali atrodyti, kad kažkas pašalinis valdo mano mintimis ir emocijomis. Jeigu sieloje atšilo, tai tą jausmą reikia išsaugoti ir neištaškyti.

 

 Puikybė turi du veidus. Vienas presuoja kitus ir siekia viršenybės, o kitas presuoja save ir menkina save.

 Egoizmas tai natūrali gyvūno būsena. Siela svarbiau mūsų ateities. Dorovingumas svarbiau gėrybių.

 Po puikybe slepiasi geidulingumo garbinimas. Nedorovingas mūsų artimų elgesys, tai mūsų šviesiausių jausmų įžeidimas. Periodiškai patys šviesiausi jausmai turi būti įžeisti, kad pasąmonėje susikurtų aiški prioritetų sistema – pirma meilė, po to siela. Išsaugoti meilę, kai įžeisti aukščiausieji jausmai galima ti tada, kai išeiname už sielos ribų – į meilę.  Iš esmės veržimosi į meilę refleksas, turi tapti instinktu.

 

 Mes galime turėti tik tas materialines gėrybes, nuo kurių nepriklausome. Mes galime turėti tik tas dvasines galimybes, kurios nesugadins mūsų harakterio. Mes galime turėti tik tą sielos laimę, kuri neuždengs nuo mūsų meilę Kūrėjui.

 Savanaudiškas žmogus negali būti nuoširdus, nes nuoširdumas žeidžia sielą.

 

 Kuo mes nusidedame, tas ir serga. Ligos blokuoja pasąmoninę užsidarymo nuo meilės galimybę.

 Jei vaiko gyvybei kyla pavojus, tai savo sveikata moka tėvai. Tokiu atveju jokie gydytojai nepadės.

 Kuo daugiau savo sieloje turime laimės, tuo skaudžiau tai prarasti. Iš čia kyla sielos kančios dainose, knygose, tautose. Sielos skausmą galima išgyventi tik tuomet, jei savyje jauti Dievą, jauti vienybę su Kūrėju.

 Keičiant save negalima orientuotis į rezultatus. Svarbu išlaikyti kryptį. Svarbiausias rezultatas – matyti visame kame Dievo valią, auginti meilę savo sieloje. Mokėti būti tuo pat metu mylinčiu ir tvirtu. Mokėti neįsižeisti ant žmonių, o auklėti juos.

 

 Vaizdinys reikšmingiau už žodžius, nes per tai supratimas yra lengvesnis. Mes esame tai, ko mes siekiame. Jei mūsų svarbiausia laimė yra bendravimas su mylimu žmogumi, mes tampame žmonėmis, bet po truputį prarandame tikėjimą. Pirmoje vietoje turi būti meilė Dievui. Tuomet energija judės.

 

 Maistas turi būti švarus informaciškai. Geriausi virėjai yra vyrai, todėl,kad jiems lengviau nuo visko atsiriboti. Moterys labiau materialistės ir lengviau atsiduoda aistroms. Jos sunkiau atsiriboja nuo geidulingumo, pasąmonės pykčio ir todėl gali užteršti maistą. Jei virėja ar virėjas daugybę kartų prisirišusi prie gero likimo, prie gerovės, tai jos paruoštas maistas jau gali būti lengvai nuodingas. Tuomet gerai yra šalia valgomo maisto pastatyti žvakę. Ugnis stabdo geidulingumą ir apriboja troškimus.

 

 Vidinis matymas gali paskatinti savęs pokyčius ( o kartais ir kitų ). Tame procese gerai yra pereiti per įvairius variantus.

 Visų susirgimų priežastis – savanaudiškumas. Fiziniam lygyje tai godumas. Dvasiniame lygyje tai puikybė, pyktis, arogancija, susierzinimas. Sielos lygmenyje, tai geismas. Pats pavojingiausias savanaudiškumas, tai savanaudiškumas Dievo atžvilgiu. Meldžiamasi už sveikatą ir turtus, už gerą likimą. Išgyventi gali tik tas žmogus, kuris įveikė vergišką priklausomybę nuo kūno, dvasios ir sielos. Skausmą duoda tiems, kas jį sugeba įveikti. Jei skausmo netenkama, vyksta tyli degradacija. Daugybė mielų, simpatiškų vaikų yra perpyldyta savanaudiškumu, nuoskaudomis, siekiu apvogti, ar sunaikinti artimą. Ir niekas nesupranta, kodėl tokius mielus vaikus naikina ir prievartauja. Prosenelių, senelių ir tėvų pasėtos savanaudiškumo sėklos išdygsta jų proanūkiuose, anūkuose, vaikuose.  Be to jei žmogus taupo savo vaikams ir kenčia bėdas dėl sočios vaikų ateities, tai taip pat savanaudiškumas. Tai žudo palikuonių sielas.

 

 Kuo stipresnė žmogaus energetika, tuo pavojingiau jam suklysti. Tai kaip greitai važiuojantis automobilis.

 Protestantizmas sukūrė sėkmingo ir darbštaus žmogaus kultą. Protestantai vertina sėkmingus ir turtingus žmones. Jie to siekia ir taip auklėja savo vaikus. Katalicizmas sukūrė kankinio ir kaltojo kultą. Katalikai linkę kankintis ir jaustis kaltais. Tai savotiškas mazohizmas. Pravoslavai sukūrė nesėkmingo, nuskriaustojo ir skurdžiaus kultą. Todėl Rusijoje vagys yra gerbiami, nes vagia nuo turtingų ir tuo pačiu „blogų“. Net rusų pasakose yra tai, kad tapti turtingu, turi būti nedoras. Taip vaikų pasąmonėje turtas susiejamas su nedorumu. Kiekviena religija laimę pateikia savaip. Žydams ir protestantams laimė yra dabar, o katalikams po mirties.

 

 Jei žmogus atsisako meilės ir dorovingumo, tai siela pradeda irti. Dėl to atlieka daug energijos. Jos dėka žmogus ilgą laiką gali komfortiškai ir gerai gyventi, bet jis ar jo vaikai netenka ateities. Taip yra ir su tais, kurie keičia lytinę orientaciją, homoseksualistai, lesbietės. Seksualiniai malonumai yra pati tvirčiausia grandinė pririšanti prie žmogiškos laimės. Šeimos nebuvimas, tai sielos ir likimo pažeminimas.

 

 ( Tam tikros vakarų šalys Anglija, Vokietija, Norvegija, Švedija, JAV ir kt. turi protestantišką tikėjimą, kuris deklaruoja - „laimė ir turtas dabar“. Lytinėje sferoje mada homoseksualumas, lesbietiškumas, kuris deklaruoja malonumus dabar. Maisto pramonė vakaruose deklaruoja malonius maistus su skonikliais. Tai reiškia sielos, jausmų suirimą. )

 Kova už išgyvenimą, tai prievartinis vystymosi mechanizmas.

 

 Nuo 5-6m. vaikas galutinai persiorientuoja į aplinkinį pasaulį.

 

 Kai žmogus neturi tikslo, sumažėja energetika, atbunka jausmai, atsiranda liūdesys ir tuomet įsijungia susinaikinimo programa. Tikrasis tikslas – Dievas ir meilė. Visą laiką reikia kelti naujus tikslus ir jų siekti.

 

 Kūrėjas pirma sukūrė pateles. Aukštesnė pakopa yra patinų atsiradimas. Patinams išgyventi būtinos labiau komfortinės sąlygos. Patelės pirminės, todėl jos labiau gyvybingos. Berniuko gimimui reikia daugiau energijos negu mergaitės gimimui ir būtent strateginės energijos.

 

 Savanaudiškumas mums neleidžia džiaugtis tuo ką turime, nes mes nelaimingi dėl to, ko neturime.

 Pretenzijas Dievui gali reikšti tik pirmykščio religinio suvokimo žmogus, kuomet jis gali išmesti vieną medinį stabą, kurį garbino  ir pakeisti kitu. Absoliučiai priimti Dievo valią gali tik į vieną Dievą tikintis, tikintis į aukščiausią teisingumą.

 Energija susijusi su potencialų skirtumu ( + ir - ). Jei potencialas yra – energija tekės. Pagrindiniai potencialai yra priežastis ir pasekmė. Todėl energijos gimdytojas yra laikas. Jis gimdo erdvę ir laiką. Velnias, tai degradacijos simbolis, kuris laiką pastatė į pirmą vietą, meilę į antrą; malonumus į pirmą vietą, meilę į antrą. Absoliutus gali būti tik tas, kas yra už laiko ribų. Laiko ribose absoliučių tiesų nėra. Melagingas, klaidingas tvirtinimas nuo tikro skiriasi tuo, kad gana per trumpą laiką jį tenka keisti. Meilė leidžia priežastį ir pasekmę suspausti į vieną tašką ir sustabdyti laiką.

 

 Bet kurie išoriniai įvykiai šaknimis nueina į mūsų jausmus ir mintis. Bet kurie fiziniai įvykiai pirma įvyksta informacinio lauko lygyje. Pakinta mūsų jausmai – pakinta ir kultūra, ir civilizacija. Kiekvieną sekundę, tai ką mes jaučiame, ką galvojame nusprendžia mūsų likimą ir sveikatą. Subtiliam plane visi įvykiai surišti į vienybę.

 

 Mes turime du instinktus : savęs išsaugojimo ir giminės pratęsimo. Subtiliame plane jie vieningi, nes giminės pratęsimas, tai savęs išsaugojimas ateityje. Iš esmės gyvybė turi vieną instinktą – savęs išaugojimo ir padidinimo. Mums reikia vystyti dar vieną instinktą – veržimąsi į Dievą, meilę Kūrėjui. Tėvai su savo vaikais panašūs, bet identiški tik viename – meilės jausme. Atsiradus religijai, tapo įmanoma įveikti pirmus du instinktus.

 

 Kantrumas nėra pasyvumas ir pykčio nebuvimas, nes tai gali virsti susinaikinimu. Kantrumas visų pirma meilė ir sugebėjimas priimti Dievo valią. Kantrumas tai daugkartinis auklėjimas neatsisakant baudų. Jei nėra meilės, tai žmogus gyvena kraštutinumais. Nuo visiško pasyvumo, kurį vadina kantrumu, žmogus gali pereiti prie išorinės arba vidinės agresijos – kito ar savęs naikinimo.

 

Aukštesnioji meilė padeda susilaikyti nuo malonumo ir laikytis atstumo dėl bet kokių laimės pasireiškimų. Meilė Dievui išgydo žmogų nuo bet kokių ligų.

 

 Susilaikymo esmė ne tame, kad slopinti jausmus ir geismus, o tame, kad tai paversti meile. Vaikas negali gimti, kai mama perdėtai garbina savo mylimą vyrą. Turtingas gyvenimas padidina geismo garbinimą. Ištyrus genialių vaikų tėvus buvo nustatyta, kad jie buvo vidutinybės, o mamos „su užtaisu“. Jei vyras  gabus, tai žmona sudievins jį, pamirš apie meilę Dievui ir tuo pačiu žudys savo vaikus. Todėl vyras viduje turi būti dvasingas, o išoriškai neišvaizdus, paprastas. Tačiau vyras neturi prieiti kito kraštutinumo, kad žmona pradės jo negerbti, nes mylimo žmogaus sudievinimas ir panieka yra tapatūs dalykai.

 

Be konfliktų nėra vystymosi. Laiminga ta šeima, kurioje moka spręsti konfliktus.

 

 Gyvybė visatoje atsirado kaip laiko struktūros. Materija tai erdvė, kuri struktūrizuota tam tikru būdu.

 Seksualinė energija, kuri neturi galimybės pasireikšti per malonumus, nevalingai transformuojasi į aukštesnę energiją. Jei dar meldžiamasi, tai į dievišką energiją. Pirmoji jaunystės energija yra pati stipriausia. Jei ji išsaugoma būsimai šeimai ir vaikams, tai tokios šeimos tvirtos. Jei ankstyvoji seksualinė energija jaunystėje iššvaistoma, tai jos nelieka.

 Maistas ir seksas subtiliuose planuose yra tas pats – malonumų gavimas. Mokytis pereiti nuo išorinės energijos prie subtilios.

 

 Kristaus mokymas perkėlė pagrindinį tikėjimo ramstį nuo asketizmo prie meilės – niekas neatgaivins sielos, jei nėra meilės ir atleidimo. Jei nėra asmeninio „veržimosi“ į Dievą, tai jokios technikos ir joks asketizmas nepadės.

 Žmonės ir aplinka, likimas  reaguoja visų pirma į mūsų jausmus, o ypač į giluminius. Nusišypsok likimui ir jis nusišypsos tau.

 

 Senuose rėmuose visiškai naujos problemos negalima išspręsti. Reikia išeiti už savo stereotipų ir galimybių ribų, pakilti virš savęs. Bet kokioje sistemoje  neišvengiamai atsiranda problemų, kurias iš principo neįmanoma išspręsti jos rėmuose. Todėl būtina išeiti iš rėmų. „Nauja“ negali būti „seno“ mechaninis tęsinys. Tai kas nauja gauna palikimą iš seno, bet turi kardinaliai skirtis. Taip pavyzdžiui gimsta vaikai. Tiesiog proseneliai, seneliai, tėvai nesugebėjo išspręs senų savo problemų ir tai buvo perduota vaikams spręsti savo naujuose rėmuose su naujomis galimybėmis. 

 Mintis neįmanoma be vaizdinio. Mintis kondensuojasi vaizdinyje, o vaizdinys virsta jausmu.

 

 Kai žmogus pajaučia mirtį, jam lengva paleisti visus ryšius: mylimuosius, artimuosius, svajones, atleisti visiems. Tuomet išsiskiria daugybė energijos, kuri nukreipiama į Dievą. Gali įvykti žmogaus transformacija. Išgyventas gyvenimas tuo metu priimamas iš naujo.

 

 Atgailauti reiškia keistis. Atgaila be meilės negalima.

 

 Norint atrasti ryšį su Dievu būtina pakeisti požiūrį į gyvenimą.Kančia apvalo sielą.

 Kuo žmogus tobulesnis tuo aukštesniu savo lygmeniu gyvena. Pirmasis lygmuo tai kūnas, kuriuo gyvena fizinio tipo žmonės. Sąmonės, dvasios lygmeniu gyvena aukštesnės pakopos žmonės. Dar aukštesnės pakopos žmonės mano, kad žmogus tai siela. Yra dar aukštesnė pakopa – meilės pakopa ir tokių žmonių yra mažai.

 Siela, kuri prisirišusi prie pasaulio ir artimų žmonių tampa išpuikusi ir pavydulinga.

 

 Žavėjimasis pertekliumi, džiaugsmas dėl komforto įjungia apsauginį mechanizmą (gali pradėti skaudėti inkstai). 

 Norint daugiau paaiškinti žmogui ir kad jo „purvas“ nepareitų ant tavęs, būtina pakilti virš savęs (nesusitapatinti su teikiama informacija).

 

 Sieloje susijungia puikybė ir pavyduliavimas kuomet iš vienos pusės garbini aukščiausią dorovingumą, teisybę, idealus, o iš kitos pusės tampi geidulingumo vergu.

 

 Tie, kurie eina link Dievo savo noru, tie gauna tarsi skiepus nuo būsimų problemų ir apsivalo pirmieji. Kuo žmogus labiau bijo ir preišginiauja, tuo griežtesnė pagalba ateis iš auksčiau. Valymas pas visus vyksta panašiai. Visų pirma kūno griovimas, po to dvasios ir sielos prisirišimų ardymas. Antra : žmogaus pasąmonė ginasi agresija, kuri gali išeiti į paviršių ir pulti žmogaus artimuosius, aplinkinius. Trečia : agresija nukrypsta į save ir įsijungia susinaikinimo programa, kuri sumažina pagrindinę gyvybinę energiją. Gali atsirasti kūno veiklos sutrikimai ar ligos. Visa tai neleidžia toliau daryti nuodėmes. Medicina gydo kūną ir problemas permetą į sąmonę ir likimą. Kol siela dar tvarkoje, po vieno gydytojų pagydyto organo suserga kitas organas. Jei pavyksta pagydyti ligas, tai prasideda likimo problemos arba ligos ir problemos su vaikais. Anksčiau ar vėliau prasideda problemos su siela, puikybė ir pavyduliavimas pasiekia savo maksimumą – tuomet medicina jau nebepagydo.

 

 Laimės ir skrydžio jausmas turi būti antrinis meilės atžvilgiu.

 Jei atėjusio vaiko siela labai švari, tai jis minimaliai turės atidirbti už savo tėvų ir senelių nuodėmes.

 Vaikus reikia užauginti ir išauklėti, o ne aukoti jiems savo gyvenimą.

 Kūnui neįmanoma padėti jei nesikeičia energetika.

Tam, kad užjausti, reikia išjausti-išgyventi.

 

Jei serga vienas vaikas ir koncentruojamasi į jo išgelbėjimą, tai bėda pereina į kitą vaiką. Reikia ne tikslinės maldos, kuri didina savanaudiškumą, o bendro meilės Dievui siekio.

 Mūsų artimieji stipriausiai mus uždaro nuo Dievo.

 

 Pinigai žlugdo tuos, kurie juos garbina. Jei žmogus yra pasiruošęs keistis, tai pinigai tik padės jam. Nusistatymas šiam pasaulyje pinigus dalinti vargšams, o padėti silpniems yra dvilypis. Jei  vargšas ar silpnas nepasiruošęs keistis, tai jiems pagalba tik pakenks ir tuo pačiu pakenks sieloms tų, kurie teikia tą pagalbą. Teikiant pagalbą būtina nepasiruošusius auklėti.

 

 Kuomet atsisakai nuo mylimo žmogaus, išsiskiri su juo, tas subtiliam plane atrodo kaip savižudybė.

 Kai moteris pamiršta apie Dievą, jai dievais tampa mylimas vyras, šeima, vaikai. Toliau – pavyduliavimas, nuoskaudos, neapykanta ir savęs naikinimas. Jei prosenelė, senelė, mama yra prisirišusios prie geidulingumo, mylimo žmogaus garbinimo, tai po to jos pradės jo nekęsti. Tuomet bus tarpusavio gyvenimo problemos ir vyro netekimas (vienokiu ar kitokiu būdu).

 

 Vienas iš pavojingiausių jausmų, tai dorovinio pranašumo pojūtis kitų atžvilgiu.

 Kuo neteisingesni pažeminimai, tuo daugiau šansų išvalyti sielą. Savanoriškai veržtis į meilę mažai kas nori.

 Kai gimsta mergaitė, gali būti pažemintas materialinis lygmuo.

 

 Neapykanta niekuomet nebuvo auklėjimo ar gydymo priemonė. Tai ir neapykanta nuodėmei taip pat ne priemonė.

 Pas pavydulingą moterį ar vyrą dažnai būna nevaisingumas arba jų vaikai gimsta ligoti. Šiuo metu labiausiai išsigimsta ir miršta vyrai, nes jie nutolo nuo Dievo. Jiems dabar svarbiausia tapo malonumai. Toks vyras gali tik tvirkinti moteris ir todėl moteris pradeda jam už tai keršyti. Emancipacija viena iš požymių.

 

 Tam, kad gimtų sveiki vaikai likimas priverčia apsivalyti nuo geidulingumo įvairiais būdais. Reikia pereiti daugkartinį sielos skausmą dėl išsiskyrimo su mylimuoju, nuoskaudas, išdavystę ir net mirtį. Kuo mažiau meilės, tuo daugiau kančios.

 

 Artimieji žmonės realiai pradės keistis tik keičiantis mums. Sielos lygyje mes visi susiję ir su artimaisiais, vaikais, tėvais, seneliais ir t.t. Jei nors vienas apsivalo, tai paliečia visus. Kuo gilesnis apsivalymas, tuo plačiau visi tai pajunta.

 Labai dažnai aistra, prisirišimas, geismas pateikiamas kaip meilė. Kuomet ateina tikra meilė, netikėtai pasirodo, kad ji lydima nepernešamais sielos išgyvenimais ir dvasinėmis kančiomis. Tuomet mes susergame fiziškai tam ,kad sumažinti energiją ir kančios būtų mažesnės.

 

 Išrinktieji – iš esmės tai yra būti savanoriškai  pasiruošusiam eiti link Dievo. 

 Mylimieji nusistatę mūsų atžvilgiu taip, kaip mes nusitatę Dieviškumo atžvilgiu savyje. Sau mylimųjų ieškome pagal tėvų pavyzdžius.

 

 Kuomet skausmas yra neišnešamas, tai savo atramos tašką reikia pernešti iš sielos į savo Dieviškajį Aš. Būtent neišnešamas skausmas ir pastūmėja žmogų į naują savęs suvokimą.

 

 Dvasinis visaėdis viduje tampa be principų. Tokie žmonės gali melstis begaliai dievų. Tai tas pats, kas naudoti daugybę tablečių nuo vienos ligos. Tipo gal suveiks kuri. Tai labiau panašu į savanaudiškumą.

 

 Vadinami kontaktistai, iš esmės yra žmonės su parmušta informacine apsauga. Kuo neaiškesnė kosminė informacija, tuo daugiau reikia išmesti energijos. Sielą galima priversti pamiršti apie savisaugą ir išmesti daugiau energijos į savo galimybių sritį, sąmonės, valdžios, valdymo. Tai savotiškas narkotikas. Tačiau taip naikinamos „šaknys“ dėl „riebesnių lapų“.

 

 Tas kas nori iš manęs gauti sveikatą, tas nustoja reaguoti į informaciją. Dauguma tiesiog greitai pamirštą tą informaciją, kurią siekiau jiems perteikti. Patys savyje turite rasti atsakymus. Tinginumas, tai vartotojiškumas. Vartotojiškumas yra puikybės pasekmė. Tingintys žmonės tingi save keisti, net jei mirtis šalia. Pas žmones su padidinta puikybe pasaulis statiškas , nejudantis. Jie mėgsta vadinamas „tradicijas“, tradicinį pasaulį. Paniškai bijo naujovių. Pokyčiai gali vykti tik ten, kur apsijungia priešybės – sieloje. Pagyti gali tik tie, kas tiki ir pasiruošę keistis. 

 Viltis - meilė žmonėms ir rytojui.

 

 Tikėjimas – meilė Dievui.

 Viltis be tikėjimo prisipildo baime ir liūdesiu.

 

  Skausmas apvalo sielą. Moteriai skausmas duodamas per vyrą. Jei ji jo nepriima, neatleidžia, smerkia ir nekenčia vyro, tai ji linki mirties jam ir jo vaikams. Tuo pačiu moteris linki mirties savo vaikams. Moteriai reikia visų pirma įeiti į tokią būseną, kurioje ji jaustų savyje meilę ir visur matyti Dievo valią ir kad taptų įprasta. Įprotis formuojasi per 40d. Tendencija įsitvirtina po pusmečio. Subtiliam plane praeitis ir ateitis vieningos. Iš praeities turi likti tik dėkingumo, meilės ir laimės jausmas.

 

 Moteris kažko nenori, o jos vaikai jau negali. Labai pavojinga moteriai nuoskaudą laikyti savyje. Jau geriau kažkokiais būdais ją išreikšti. Geriausia nuoskaudą priimti kaip vaistus ir tame pamatyti Dievo valią.

 Kai pašalinamas viršutinis puikybės sluoksnis, tai išlenda geismas.  

 

 Meilė ne ti duoda, bet ir paima. Dievas ne tik mus myli, bet nori ir mūsų meilės. Prarasdami artimuosius mes prarandame galimybę juos mylėti. Visi turtai, kuriuos mes turime tai tik galimybė labiau atsiverti meilei mūsų sielose.  Kuo labiau mylime Dievą, tuo labiau susitapatiname su juo. 

 

 Pirmieji trys Dievo įsakymai nusako dievišką logiką. Ketvirtas įsakymas pereinamasis į žmogišką logiką. Likę šeši įsakymai nusako mūsų santykius su žmonėmis. Jie nusako mūsų santykį su instinktais, kurie mums reikalingi, bet jų negalima sureikšminti. Dėl instinktų garbinimo palikuonys išsigimsta. Tačiau jei prarandamas ryšys su pirmaisiais įsakymais, tai tampa neįmanoma laikytis kitų septynių. 

 

 Pagal Kristų padariusį nuodėmę prieš artimą  reikia triskart auklėti: vienumoje, prie svetimų, o po to prieš tikinčiųjų bendruomenę. Tik tuomet, jei žmogus priešinasi, galima jo atžvilgiu taikyti griežtas priemones. Žmogus, kuris apvagia artimą savo, uždaro save nuo Dieviškos logikos.

 

 Savisaugos instinkto garbinimas veda prie mirties.

 Giminės pratęsimo instinkto garbinimas veda prie nevaisingumo, gyvybinės energijos sumažėjimo, ligų ir palikuonių išsigimimo.

 Kad prisiliesti prie Dieviškumo, reikia susitapatinti su juo.

 Sąmonę ir savą gyvenimą turi ir bakterija.

 

 Pažinti Kūrėją galima tik jausmais. Bet koks fizinis Kūrėjo atvaizdas gali sukelti to atvaizdo garbinimą, formą ir pamiršti apie turinį. Kuomet mes kreipiamės į Dievą, mes turime ne jo vaizdą matyti, o jausti jo valią, jaučiamą mūsų jausmais. Kiekviename erdvės taške yra informacija apie visą Visatą. Visata holografinė ne tik erdvėje, bet ir laike. Kai aplinkos sąlygos blogos, tai organizmas išgyventi gali tik padidindamas vidinį vieningumą. Ląstelės praradusios vieningumą su organizmu tampa priešiškos organizmui. Organizmas gali susirgti ir žūti.

 

 Ten kur visisiška tvarka, jausmų nėra. Norint žmones padaryti laimingus negalima viską daryti pagal taisykles ir tvarkingai. Kuo didesnis ir platesnis tikslas, tuo daugiau energijos galima gauti. Kiekvienas žmogus savyje turi pasąmoninius orientyrus savo gyvenime. Žmogumi lengvai manipuliuojama, jei veikiama per jo jausmus. Mūsų pasąmonė turi visą informaciją apie mūsų protėvius ir praeitus gyvenimus. Jie ten yra jausmų forma. Ši informacija konkretizuojasi perėjusi per sąmonės filtrą į įvairius vaizdus. 

 

 Kvapai duoda labai daug informacijos apie žmogaus vidinę būseną. Naudojami kvepalai iškreipia šį informacinį kanalą.

 Jei siela neatiduoda energijos ji pradeda irti.

 

  Negebėjimas atleisti ir negebėjimas ir nenorėjimas auklėti kyla iš negebėjimo mylėti. 

 Vaikas būtinai turi būti išmokintas iš pat vaikystės rūpintis savo tėvais, padėti jiems, paremti juos ir aukotis dėl jų. Negalima tėvams viską atiduoti vaikams, nes tuomet nelieka auklėjimo. Kai yra visa ko priteklius, tai auklėjimas negalimas. Save, taip pat, kaip ir vaiką reikia auklėti. Auklėti savo sielą, mintis ir kūną. Vidinis pasiruošimas aukai pašalina pačios aukos galimybę. Liga ar nelaimės yra prievartinė auka paimta Dievo. Vidinis protestas nuvertina aukos vertę. Tokiu atveju geriau priimti Dievo valią. Atleisti tą, kuris įžeidė taip pat auka. Mylėti save ir kitus su visais trūkumais, taip pat auka. Mylėti pasaulį su visais trūkumais, taip pat auka.

 

 Dauguma žmonių meldžiasi ne Dievui, o įsivaizdavimui apie jį. Jie veržiasi prie savo idealų, ar troškimų. Tokia nuoširdi malda gimdo puikybę, susireikšminimą ir agresiją prieš kitus žmones. Negalima aukoti ar aukotis, kai pyksti ant artimo. Jei save laikai menku, nuodėmingu žmogumi, nes tuo pačiu savyje menkini Dievą. Būtent šita emocija buvo stabdoma vėžiu net pas šventuosius. Atgaila, tai ne savęs žeminimas,o savęs keitimas į gerą pusę.

 

 Paprastai praitų gyvenimų patyrimas sutampa su tėvų gautu palikimu šiame gyvenime. Kaip taisyklė, tai asmeninė karma sutampa su šeimos karma. Panašus pritraukia panašų.

 

 Tarp 16 ir 25m. pas moterį išsiskiria tam tikras energijos kiekis vaikų gimimui, jų sveikatai, vystymuisi. Jei vaikas tuo metu negimsta, tai moters organizmas persitvarko į geismus ir malonumus. Iš esmės tai energijos vagystė iš ateities.  Pas  vyrus tai pasireiškia potencijos sumažėjimu ir vyriškos ligos. Pas moteris frigidiškumas ir nevaisingumas. Planuoti šeimos negalima, nes tai yra vaikų naikinimas.

 

 Priešybės sunaikina viena kitą jei nėra to kas jungia jas – meilės.

 

 Bet kurios gyvybės (sitemos) energija paskirstoma pagal vidinio reikšmingumo laipsnį. Pirmiausia tai organizmo saugumui ir išgyvenimui. Po to šeimos išgyvenimui (išlikimas ateityje). Po to giminės klanui. Po to tautai, kaip giminių klanų sąjungai. Po to valstybei, kaip kelių tautų sąjungai. Kuo didesnis tikėjimas, tuo su aukštesne energijos jungtimi identifikuoja save žmonės. Jei valstybėje , kurioje yra kelios tautos žmogus identifikuoja save su kažkuria tai tauta, tai tikėjimas ir dorovė to žmogaus yra žemesnė. Jei žmogus toliau savo šeimos nieko „nemato“, tai jo energetika maža ir galimybės jam keistis, pamilti Dievą yra menkos. Jeigu valstybėje skirstomos tautos, tai atsilaisvina energija, tam, kad autoritarinė valdžia išsilaikytų. Toliau galima silpninti ryšį tarp giminių ir ryšius šeimose. Taip atsiranda daug papildomos energijos valdžiai išsilaikyti. Tačiau ta energija senka.

 

 Slopinamas pavyduliavimas virsta puikybes ir atvirkščiai. Instintus negalima nugalėti jėga – tik meile. Savęs kankinimais tik kuriam laikui galima sulaikyti geismus.

 

 Pagrindinis verslininko instinktas – savęs išaugojimas. Jis labiau susijęs su puikybe. 

 Nuodėmės kyla iš neteisingos prioritetų sistemos.

 

 Dieviška energija žeidžia sielą, sugriauna geidulingumą, puikybę. Pranašus žmonės naikindavo, nes jų nešama žinia skaudindavo jų sielas. Žmonės gindavo savo instinktus. Kuo vėliau pranašas ateina į paklydusią tautą, tuo mažiau galimybės, kad jį išgirs ir kad jis liks gyvas.

 

Pagrindinis mūsų valdymo centras yra mūsų pasąmonėje.

 

 Išoriškai dosniam žmogui, kuris aukoja kitiems pinigus, daiktus ir pan. yra sunku sąlėje persėsti iš pirmos eilės į paskutinę. Tokiam žmogui lengva aukoti materiją, tačiau sumažinti savo statusą yra labai sunku (atlikti dvasinę auką).

 Suvokimas, tai sugebėjimas susieti objektus ir įvykius erdvėje ir laike. Tai vadinama laiko koncentracija. Sukoncentruoti daiktus erdvėje : matau ant stalo vaisius, daržoves, pieną, varškę, duoną, šaukštą, puodą, peilį ir pan. ir visa tai man susiveda į vaizdą – maistas. Visa kas susiję su maisto paruošimu, suspaudus erdvę galima taip pavadinti.

 

Sukoncentruoti įvykius erdvėje : kaip priežastis - uždegame viryklės degiklį ir kaip galima pasekmė – valgome paruoštą maistą. Be suvokimo dorovingu galima būti tik aklai, tik vykdyti įsakymus. Tikrasis dorovingumas turi būti suvokiamas, per priežastis ir pasekmes kiek galima toliau laike. Tam reikalingos tėvų, senelių ir prosenelių žinios, istorinės žinios.

Laikas paskutiniu metu savaime pagreitėjo. Vadinasi bet kokios bausmės nusikaltėliui pagreitėja ir taip yra išgelbėjami jo palikuonys nuo išsigimimo ar mirties.

 

 Geidulingumas, ištvirkavimas labiau išdarko sielą negu vagystės ar žudynės, nes pirmieji žaloja ateitį – palikuonių sielas.

 

 Vulgari krikščionybės interpretacija viską suveda į stebuklus. Kuo aktyviau propaguojami stebuklai, tuo silpnesnis tikėjimas ir dorovingumas. Tuomet viskas susiveda tik į stebuklų magiją.

 

 Liūdesys, tai emocija labiau susijusi su praeitimi - nepriėmimas to kas įvyko. Tai meilės atsisąkymas praeityje Nusiminimas – su ateitimi, susijęs su netikėjimu savimi, blogos mintys apie save ir ateitį. Tai meilės atsisakymas ateityje.

 

 Negalima gyventi kraštutinumais, kurie panaikina vienas kitą. Gyventi reikia dviejuose režimuose.

 Katalikai nukrypo į materialią pusę, surištą su praeitimi, su moteriškumu. Sudievina moteriškumą (vyrų žudymas energetiniame lygyje). Todėl katalikų kunigams uždrausta turėti šeimas. Provoslavai pasirinko ateities garbinimą, dvasinį, vyrišką aspektą. Pagrindinis gundymas čia yra puikybė, vagystės gėrimai. (?). Liūdintis žmogus save gydo įsigydamas materialines dovanas, o nusiminęs žmogus gydosi alkoholiu.

 

 Nuodėmių sąrašas : pyktis, puikybė, godumas, pavydas, nusiminimas, apsirijimas, paleistuvystė. Grupuojasi į du blokus : pirmieji penki susiję su išlikimo instinktu, o paskutiniai du su giminės pratęsimo instinktu.

 Didžiausia nuodėmė, tai prarasti poreikį Dievui.

 

 Kai valdžia neturi tikslo, ji dirba sau ir dėl savęs. Kad valdžia apsigintų, ji turi atimti iš liaudies galimybes priešintis ir pateikti savo reikalavimus. Normalioje valstybėje įstatymai turi palaikyti tuos, kurie rūpinasi savo siela ir sukurti blogesnes salygas tiems, kas savo sielą žudo.

 

 Blogai kai daug žmonių nustoja tikėti savimi, savo galimybe mylėti ir atleisti.

 Stiprus mokinys supranta ir vykdo tai, ką sako mokytojas. Silpnas mokinys garbina mokytoją, nesuprasdamas ko tas jį moko. Nei fiziniam, nei dvasiniam lygmenyje žmonės negali būti vienodi. Gabesni visuomet pasieks daugiau ir materialioje ir dvasinėje srityje. Visi visiškai vieningi tik Dievuje. Siela, besiveržianti link Dievo gali sukurti bet kokius stebuklus. Tiesiog reikia realiai ir giliai tuo patikėti tuo ir tuomet pasaulis aplink pradės keistis. Savo giliu nusiteikimu mes sukuriam savo naują pasaulį. Kuo giliau į pasąmonę nueina nusiteikimas, tuo didesnį poveikį aplinkiniam pasauliui jis padaro.

 

 Per meilę žmogus gali pakeisti savo genotipą.

 

 Tam, kad gautume meilės ir patirtume Dieviškos energijos prisilietimą  reikia praeiti išbandymus – išgyventi skausmus, praradimus, griūtis ir išlaikyti meilę. Be to yra dar ir gundymai. Formos gali būti įvairios. Sakykim nėščiai tai gydytojo pavidalu, kuris mandagiai pasiūlys padaryti abortą.

 

 Kūnas, dvasia ir siela vieningi. Per tinkamą mūsų kūno gyvenimą, galime paveikti dvasią ir sielą. Svarbiausia energija ateina iš sielos. Kūnas, tarsi teigiamas-neigiamas ryšys toje schemoje.

 

 Žmogus įprato save pateisinti ir ginti, net jei jis neteisus. Reikia nuo visa ko abstrahuotis, atsitolinti. Jei sudievini savo kūną ir sąmonę, tai pradedi jaustis neklystantis. Kritika visuomet susijusi su galimybe keistis. Tas vyksta tik tuomet, jei tam pakanka meilės. Jei žmogus suvokia, kad jis siela, tai kritika jo sielos ar proto nenaikina jo.

 Bet kokios naujos žinios iš žmogaus reikalauja pasikeitimo. Teisingas skausmo priėmimas leidžia stipriau pajungti gryžtamąjį ryšį ir išlikti ateityje.

 

 Pakeisti charakterį gali tik tas, kas save mato ne kaip sielą, o kaip meilę. Charakterio pakeitimas tai didelis skausmas ir tas reikalauja daug meilės. 

 

Santrupa : kas mato save kaip fizinį kūną-fizinės ligos; kas mato save kaip protą- psichinės ligos; kas mato save kaip sielą-nemalonumai, nuoskaudos, kritika; kas mato save kaip meilę-kardinalus charakterio pasikeitimas, tarsi gimimas iš naujo.

 

 Protingas mokosi iš savo klaidų, bet panaudodamas kitų patyrimą – jis mokosi daug greičiau.

 Iš anksto sužinoti vaiko lytį nėra korektiška vaiko sielos atžvilgiu.

 Kuo labiau žmogus garbina giminės pratęsimo instinktą, kuo įvairesnis ir skanesnis maistas, seksualiniai malonumai, tuo greičiau turi atsirasti impotencija, nevaisingumas, maistas tapti beskonis, nevalgomas.

 Negalima vaikų norėti bet kokia kaina. Tuomet iš tiesų galvoji apie savo poreikius, o ne apie vaikus.

 Verslininkai kurie padirbinėja daiktus, produktus iš tiesų vagia.

 

 Jei žmogus melsdamasis, pasnikaudamas, badaudamas nusižemina ir nesiorientuoja į meilę, tai jis nori ne vieningumo su Dievu, o tų turtų, kuriuos Jis gali duoti už to žmogaus nusižeminimą ir patirtas kančias. Čia savininkiškumas. Negali žmogus pasnikauti ir galvoti kaip jis po to skaniai ir sočiai pavalgys.

 

 Fizinė ir dvasinė energijos dirba priešfaziais. Fizinė energija išsilaiko iki vasario., po to silpsta. Subtilioji energija stiprėja vasarį, kovą, balandį. Kuo silpnesnis mūsų kūnas, tuo stipriau mes vežiamės į Dievą. Nuo gegužės didėja fizinė energija,o dvasinė silpnėja iki rugpjūčio.  Po to vėl stiprėja. Spalis, lapkritis ir gruodis yra geriausias laikas vaiko pradėjimui. Jei pavasarinis pasnikas daromas kylančiame mėnulyje, tai jo poveikis sustiprėja kelis kartus.

 Jei kažkoks veiksmas kartojamas 40 ir daugiau dienų, tai pasąmonėje jis lieka ilgus metus.

 

 Kuo greičiau veikia gryžtamasis ryšys tarp Dievo ir žmogaus, tuo lengiau suvokti savo klaidas.

 Vidinis greitis, laiko pagreitinimas, tai vienas iš geismo požymių, kuomet žmogus siekdamas malonumų pradeda gyventi ateitimi. Svajonės ir tikslai turi būti, bet reikia gyventi dabartimi. Mūsų siela yra dabartis. Meilė sujungia priešybes, o geismas jas išskiria. Žmogus pradeda gyventi priešybėmis, tampa jų vergu ir neperneša praradimų. Jei žmogus jau nebegali pernešti ateities griuvimo, tas yra blokuojamas per astmą, šizofreniją, diabetą ir t.t.

 Kuo efektyvesni vaistai ir medicininė pagalba, tuo giliau į sielą nueina „nešvarumai“, tuo labiau užsiteršia siela ir su palikuoniais susiję sluoksniai. Palikuonių atėjimas tampa neįmanomas. 

 

 Aš esu meilė ir dalis kūrėjo. Kai tuo galutinai patikės mano siela – pasaulis aplink mane pakis.

 Pasipriešinimas vidinei būsenai sustiprina ar susilpnina tą būseną, priklausomai nuo naudos organizmui. Švarus, nesusijęs su pasipriešinimu skausmas organizme ne ligos simptomas, susirgusio organizmo regeneracija. Reikia tik nustatyti save ant nepasipriešinimo skausmui bangos. Organizmas turi atsiminti tą būseną. Skausmas tuomet dalinasi į tikrą skausmą ir psichinį pasipriešinimo skausmą, kurį ir reikia nuraminti nepasipriešinimo būsena. Jei mes nesipriešiname skausmui, tai mes nesipriešiname organizmo regeneracijai.

 

! Jei skriaudėjas nenori keistis, tai jis toliau mus gali skriausti ir žeminti, tačiau jau subtiliam plane. Jei viduje panaikinsim nuoskaudos priežastis, tai bet koks žmogus pasikeis. Tuomet skriaudėjo vidinė agresija nukryps jam ir taps susinaikinimo programa. Priežastis visuomet slypi mumyse pačiuose. Jei mes ištvirkinome žmogų padėdami jo kūnui, pakenkdami sielai, tai jis turi keršyti mums ir įsižeisti ant jo beprasmiška.

 

 Jei mes negalime susitvarkyti su giluminiu geidulingumo garbinimu, tai bet kokį šalia esantį žmogų mes provokuojame geidulingumui, pavydui, vagystėms ir blogą elgesį su mumis. Kuomet mes tikimės iš žmogaus dorovingumo, tai tuo jau vykdome nusikaltimą. Reikia kitam sukurti tokias sąlygas, kad jis būtų dorovingas. Tikėjimas kito dorovingumu, tai dažniausiai tinginystė ir nenoras kitą auklėti.  Reikia ne tikėtis, kad žmogus bus geras, o padėti jam būti geram. Silpnas tikisi gero rytojaus, o stiprus pasirūpina tuo geru rytojum. Kas priklauso nuo rytojaus, dėl jo labai jaudinasi ir kas bus tam rytojui. Pergyvenimas dėl rytojaus, tai ateities garbinimas – netikėjimas Dievu.

 

! Galima įsižeisti ant žmogaus, bet galima prieiti prie žmogaus ir nuoširdžiai išsakyti jam savo pretenzijas, tuo būdu padedant jam pasikeisti. Neapykantą, nuoskaudą, ir smerkimą reikia pakeisti nuoširdumu, atkaklumu ir kantrybe.  Tą, ką žudo, keistis nenorės. Poveikį reikia reguliuoti naudojant ir griežtumą ir švelnumą.

 

 ! Kuomet sieloje mažai energijos yra paprasčiau pavogti negu uždirbti; apgauti, negu būti nuoširdžiam; įsižeisti ir smerkti, negu padėti ir auklėti.

 

 Bet kokia problema turi savo vystymosi stadijas. Pirmoji tai nesubalansuota vidinė būsena. Po to geidulingumas, potraukis malonumams ir aplinkinio pasaulio kontrolė. Giminės pratęsimo instinktas atrodo kaip žmogiška meilė. Banguoja aukštos teigiamos emocijos. Išgyvenimo instinktas savo aukšta forma atrodo kaip teisingumas ir stabilumo suvokimas pagal mus. Jei žmogiška meilė ir teisingumas sužeisti ir mes negalime to ištverti, tai jau antra problemos vystymosi stadija. Trečioji stadija, tai  psichikos sutrikimai, gabumų praradimai, daugybinės nelaimės, ligos, mirtis. 

 Jei žmogus neturi meilės ir tikėjimo, tai jis gana gerai gali gyventi tik gyvūniškam lygmenyje. Aukštas išvystytas sąmoningumas tokiems žmonėms pavojingas. Todėl tokie žmonės nepakenčia šalia savęs aukštesnio išsivystymo žmonių.

 

 Vakarų šalių kalba tinkamai nebeaprašo sielos būsenos. Emocijos vis paprastesnės, jumoras kvailesnis, o vartojimas vis didesnis.

 

 Tiesa ir laisvė be meilės virsta susinaikinimu. Pvz. jeigu inksto ląstelė jaučiasi menka valytoja ir siekia laisvės, tai ją organizmas riboja. Jei tokių ląstelių organizme yra daug, tai jos siekdamos laisvės sunaikina visą organizmą. Organizmas gali keistis ir tobulėti tik per kiekvienos ląstelės meilę, suvokimą, supratimą. Jei pagrindiniu lozungu iškelsime teisybę, tai tas provokuos plėšimui, vagystėms, žudynėms.

 Mes esame tai, ko mes siekiame. Žmogus su savo proseneliais ir palikuonimis yra vieningas. Mūsų giluminiai jausmai ir refleksai tai mūsų palikuonių būsena.

 

 Pagrindinis virusų pavojus – informacinis. 

 Jei vaikas huliganauja yra beprasmiška ant jo pykti. Jį reikia tiesiog nubausti. Jei bausti neįmanoma, tai būtina išsakyti savo pretenzijas. Tai taip pat bus bausmė. Bausmės tikslas yra auklėjimas ir žmogaus keitimas. Bausmė yra neteisingo elgesio sustabdymas. Sustabdomas ne žmogus, o pati galimybė įvykdyti nusikaltimą prieš meilę.

 Paprastai stresas veikia kūrybai, savęs keitimui. Skausmas dėl streso turi pasikeisti į džiaugsmą dėl galimybės pasikeisti.

 

 Besikeičiantis žmogus, visuomet yra katalizatorius keistis ir kitiems žmonėms. Procesai paspartėja.  

 Bet kokia laimė yra uždirbama. Pirmiausiai yra išbandymai nelaimėmis, nemalonumais, ligomis. Jei meilė išlaikyta, yra matymas Dieviškos valios ir gebėjimas pakilti virš instinktų, tai atsiranda galimybė laimei. Tačiau prieš didelę laimę visuomet būna gundymas, kad patikrinti ar tikrai užteks meilės sieloje tai naujai ir dideliai laimei. Gundymai gali būti įvairūs : turto vagystės, apsivalgymo, seksualinių malonumų, autoritarinio valdymo ir pan.

 

 Sielos apsivalymas visų pirma prasideda nuo susilietimo su dieviška energija pačių švelniausių sielos sluoksnių. Atsiranda aukščiausių jausmų griuvimo, skausmo baimė. Jei tai atlaikoma, tai prasideda naujas vystymosi etapas.

 Jei žmogus nusikalsta savo sielai pats, tai jis ir atsako. Jei jį tokį padarė tėvai, tai jie ir atsako. Jei jį tokį padarė visuomenė, tai visuomenė ir atsakys. Jei visuomenės mokslo ir medicinos siekiai nukreipti į sielos naikinimą, o tai neįeina į Dievo planus – tokia visuomenė susinaikins.

 

 Susinaikinimo programos kelias (būdingas), jei jis vyksta lėtai: galvos skausmai, dantų irimas, regėjimo blogėjimas. Galvos traumos ar augliai joje. Po to gali prasidėti problemos su viduriais ir šlapimo-lyties sistemomis. Jei susinaikinimo programa vystosi greitai, tai per kelias valandas žmogus gali išeiti iš proto, netekti regėjimo, atsirasti vėžys, ar mirti. (Tai dažniausiai įvyksta, kai žmogus kažką tai suvokia, bet negali to priimti. Staigus suvokimas, tai energija, o nepriėmimas, tai energijos stabdymas. Jei didelė energija nenukreipiama kūrybai, tai ji naikina.)

 

 Bet kokios moters pagrindinė problema yra šeimos, vaikų, vyro, aukštų idealų garbinimas. Garbinimas, tai stabilumas ir amžinumas. Jei moteris absoliučiai pasitikinti savo artimaisiais, tai jai Dievas nebereikalingas. Tuomet reikia kuo greičiau prarasti tai, prie ko prisirišo siela. Tuomet vietoj meilės atsiranda aistra ir prisirišimas. Dažnai pavydulingai moteriai duoda vyrą, kuris ją seksualiai nepatenkina. Ilgi metai su juo, jai kaip vaistai. Jei gilumoje ji keičiasi, tai keičiasi ir vyras, arba jie išsiskiria. Jei moteris išsiskiria nepasikeitusi, tai kitas vyras turi būti blogesnis. Tačiau jei randa tokį vyrą, apie kurį svajojo, kurį dievina, tai tas vyras arba pradės gerti, išduoti, sirgti arba numirs. Jei tokio vyro yra stipri apsauga, tai sirgs ir mirs jų vaikai. Tuo būdu moteris gauna sutuoktuvių laimę už savo vaikų gyvybes. Tačiau gali susirgti ir pati moteris ligomis, kurios užblokuos jos geidulingumą: frigidiškumas, krūtų ar gimdos vėžys, pastovios šlapimų takų ir lytinės sistemos ligos.

 

 Jei moteris pykosi su vyru ir stipriai priėmė tai į širdį, tai ji toliau gali pyktis su juo daug metų savo viduje, net apie tai nenujausdama. Jei moteris vyrui pastoviai  priekaištauja dėl nedėmesingumo, slopina jį, sukuria nepilnavertiškumo kompleksą ir dar nori išlaikyti santykius, tai toks vyras paliks ją. Nuo mylinčių, dėmesingų, rūpestingų ir ūkiškų moterų nė vienas normalus vyras neišeis.

 

 Jei jūs kreipiatės atleidimo visų pirma į Dievą, o po to į žmogų, tai pirmas žingsnis į neapykantos, nuoskaudos  įveikimą. Po to galima išsakyti savo požiūrį ir bandyti ieškoti kompromisų. Tuomet trečias žingsnis būtų meilės kiekio didinimas savo sieloje, kaip pagrindinę priemonę savo ir kitų auklėjimui. Atleidimas, tai visų pirma požiūrio keitimas į tai, kas įvyko. Kuomet pagrindinis tikslas yra meilė, tuomet galimi bet kokie pokyčiai ir bet koks pažinimas.

 Viduje godų žmogų – apvagia. Viduje išdidų žmogų – žemina. Viduje geidulingą žmogų – prievartauja. Viduje pavydulingą žmogų – išduoda.

 

 Pats didžiausias savižudybių skaičius tarp gydytojų yra reanimatologai ir dantistai, nes pas juos labai didelis pasąmoninis gyvenimo ir troškimų garbinimas. (gyvenimas – reanimacija; troškimai – dantys). Viduje bet koks gydytojas turi turėti tikslą išmokyti pacientus mylėti Kūrėją, o išoriškai atlikti savo pareigą. Reikia išlaikyti du priešingus norus.

 

 Pats stipriausias, giluminis geidulingumas surištas su kvapais. Bet koks laimės pojūtis paprastai būna susiejamas su kažkokiu tai nepagaunamu, subtiliu kvapu. Per kvapus mes gauname pagrindinę informaciją iš aplinkinio pasaulio.

 Mylintis žmogus yra daugiavariantis. Aplinkiniai žmonės neturi būti laimės ar kančios šaltiniai. Jie tik galimybė mylėti, padėti, auklėti. Visi žmonės pasikeis į gera. Visi žmonės išmoks mylėti Dievą. Tiems, kuriems nepavyks ir jie žus, tai jų sielos toliau vystysis ir išmoks mylėti Dievą.

 

 Kai viduje nėra neapykantos ir nuoskaudos, tai yra tikras nuolankumas. Tai vidinis nesipriešinimas blogiui, nes viskas nuo Dievo. Norint auklėti kitą žmogų visų pirma reikia pašalinti nuoskaudas ir agresiją. Antras etapas, tai variantų ieškojimas, kaip padėti žmogui keistis. Bausmė yra pagalba tam žmogui keistis. Tuo budu pažeminami instinktai. Pedagogika – pagalba sielos vystymuisi. Jei išmokai mylėti, tai galėsi tame padėti ir kitiems. Tuomet bausmė, kaip ir liga, taps nereikalinga. Nuolankumas, tai instinktų nuraminimas meilės naudai.

 

 Pas kiekvieną žmogų pasąmoninis valymasis įsijungia energijos pakilimo pradžioje ir energijos slopimo pradžioje. Energija didėja nuo 4 val. ryte ir iškarto prasideda apsivalymas. Todėl rytinė malda padeda žmogui išsaugoti meilę ir sveikatą. 18-19val. vėl vyksta apsivalymas. Malda tuo laiku, taip pat padeda išlaikyti meilę.

 

 Dvasinės meilės aktyvumas vasaris-balandis. Minimumas – rugpjūtis, rugsėjis ir spalio pradžia. Po to ji didėja.

 Mylimas žmogus turi suteikti skausmo, nes kitaip sielos „suaugs“ ir apie Dievą pamirši.

 

 Pagonybė - visuomet priešybės. Kreiptis į Dievą tik tuomet, kai  blogai yra vergiška, pagoniška, stabmeldiška.

 Vakarai garbina malonumus, o rytai skausmą. Vienadievio kelias  - sujungti malonumus su skausmu, kad eiti link meilės. (???). Kuomet meilės jausmas taps nepertraukiamas, tuomet prarandame prisirišimą, prie bet kokių laimės formų.

 

 Žmogui praradusiam tikėjimą, geismas suauga su meile ir po to meilė tampa geismu. Geismo garbinimas tampa pragaru.

 

 Daugumai moterų, kurios mano, kad tai meilė, iš tiesų tai būna prisirišimas, geismas ir malonumai.

 Jei moteris mato ateitį, tai ji turi mažai šansų turėti sveikų vaikų. Prisijungimas prie subtilių planų stipriai padidina puikybę. Todėl bet kokia aiškeriagė, kad turėtų vaiką, turi pereiti instinktų pažeminimo etapus. Pažeminimas gali būti aktyvus ir pasyvus. Aktyvus, kai vyras agresyvus, demonstruoja savo viršenybę. Tuomet moteris turi susilaikyti nuo nuoskaudų ir smerkimo. Pasyvus, kai vyras silpnas, priklausomas. Tuomet moteris neturi save išaukštinti save virš vyro ir žeminti jį. Išsiskyrimas su silpnu vyru, tai pažeminimo nepriėmimas ir automatiškai bus kito tipo pažeminimas, gal net liga.

 

 Nuolatinis Dievo siekis po truputį atveria supergebėjimus. Kuo geresnis gryžtamasis ryšys, tuo daugiau galimybių doroviniam vystymuisi.

 

 Laisvė tai visų pirma vidinė nepriklausomybė. Laisvei būtina disciplina.

 Tam, kad realiai prieiti prie Dieviškumo būtina įveikti geismą ir savanaudiškumą.

 Žodis tai jausmo ir minties jungtis. Tai vaizdas, kuris yra bet kokio veiksmo pagrinde.

 Pranašumo jausmas žydams neleidžia įveikti savanaudiškumo ir vagystės. Jie įveikė geidulingumo jausmą dėl įsakymų. Jokios dvasinės galimybės neturi temdyti meilės Dievui.

 

 Kuo mažiau logikos įvykyje, tuo daugiau jame vidinio suvokimo.

 Į būsimus įvykius mes reaguojame iš anksto, nes jie visų pirma įvyksta subtiliame sluoksnyje.

  ! Už energiją  stipresnė informacija. Iš informacijos gimsta energija. Visa visata yra struktūruota energija. Visata – holograma. Kuo tikslesnė informacija, tuo stipriau ji įtakoja energiją ir tuo stipriau ji keičia medžiagos struktūrą.

 Tas, kas prarado gryžtamąjį ryšį, tas nebepriima kritikos. Bet koks organizmas be gryžtamojo ryšio pasmerktas žūti. Iš pradžių palikuonys priklauso nuo mūsų, o po to mes nuo jų. Tai gryžtamojo ryšio mechanizmo pavyzdys.

  Vaikas pats žino, kada jam gimti.

 

 Priimti situaciją, tai ir yra padidinti meilę sieloje. Vietoj neapykantos ir nuoskaudos, reaguoti meilės pliūpsniu.

 Apie ką žmogus galvoja, tas su juo toliau ir vyks.

 

 Jei nėra konkurencijos, jei nėra priešybių vienybės ir kovos, tai vystymasis sustoja.

 Jei visuomenė prarado tikėjimą į Dievą, tai tokią visuomenę sunaikins jų pačių valdžia.

 Gailestingas žmogus tas, kuris turi savyje meilės ir gali auklėti. Nuoširdus žmogus dažnai sau ir kitiems atneša skausmą. Tas skausmas stumteli link meilės ir Dievo.

 

 Jei pirmoje vietoje ambicijos, instinktai, tai viena pusė žūva, o kita greitai degraduoja ir sunyksta.

 Gelbėdami meilę turime aukoti ir rūpintis kitais.

 Yra nuodėmės, kurias siela nusineša į kitą pasaulį.

 Religinė sąmonė teikia pirmenybę viską kas nauja, kartu su to naujo nešėju (Kristus).

 Mokslinis reakcijos tipas, tai tiesiog nepastebėti to, kas netelpa įprastame kūrybos modelyje. 

 Visa informacija yra užrašyta Visatos vaakume. Vandenyje, taip pat užrašyta visa informacija, net jei jo struktūra suyra. ( Koranas – žmogus sukurtas iš lašo ).

 

 Dievo kvėpavimas, tai išsiliejimas iš pirmapradės priežasties. Kuomet aktyvizuojasi vidinė sudėtinė dalis, tuomet net fizinis apvalkalas susitapatina su begalybe ir tampa nepriklausomas nuo aplinkinio pasaulio. Tokiu atveju fizinis apvalkalas išgyvena neįtikėtinose sąlygose.

 

 Giminės pratęsimo instinktas – tai savęs išsaugojimas laike ir savęs padidinimas. Savęs išsaugojimo instinktas – tai savigyna, išgyvenimas ir aplinkos įvykių kontrolė, jų valdymas. Šių instinktų esmė, tai Dievo pažinimas ir susitapatinimas su Juo.

 

 Kuo labiau vystosi gyvybė, tuo labiau ji turi gebėti prisitaikyti prie naujų sąlygų. Vadinasi ji turi turėti tinkamus prioritetus, nuorodas. Netinkamas pasaulio modelis veda prie nemalonumų, ligų ir mirties. Pagrindinis orientyras gyvai būtybei yra vėl susijungti su pirmaprade priežastimi. Per tą Jausmą, kiekvieną akimirksnį mums ateina naujos gyvybės porcijos. Aukštos organizacijos gyvoms struktūroms ligos ir nelaimės yra laimė. Tai rodiklis to, kad siela nukrypo neteisingu keliu. Tai duoda galimybę ugdyti aukštesnį supratimą ir tuomet ligos, bei nelaimės tampa nereikalingos.

 Senėjimas, tai organizmo prisitaikymas prie gyvenimo su mažesne energija. Turėjimas daug subtilios vidinės energijos duoda ilgalaikę jaunystę.

 

 Džiaugsmo negalima garbinti, kad nepriaugti siela.

 Kadangi kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo esmę, tai jis savyje nešioja Dievą ir Dievo galimybes.

 Išminčius, tai tas, kas pasiekia tikrą pasaulio suvokimą, o suvokimas visuomet susietas su valdymu. Kvantinė mechanika sako, kad stebėtojas visuomet veikia stebimą objektą. Todėl išminčius, prisiliesdamas prie būties paslapčių, prisiliečia prie begalinių galimybių. Jis net gali įtakoti angelų likimus. Išmintis, tai gebėjimas suprasti reiškinių esmę.

 Mylimo žmogaus garbinimas veda prie sielų suaugimo. Tuomet menkiausia nuoskauda ar neatitikimas idealui, iššaukia stiprų sielos skausmą, artimo žmogaus smerkimą, niekinimą, teisimą. Viena iš pagrindinių sveikatos taisyklių, tai neužsiciklinti vien tik ant žmogiškos logikos.

 

 Bet kuris įstatymas atspindi priežasties – pasekmės ryšį tarp įvykių.

 Kuomet tu labiau už viską pasaulyje myli kitą žmogų – atsiranda pavyduliavimas. Kuomet tu už viską pasaulyje labiausiai myli save – atsiranda puikybė.

 

 Jei žmogus siekia tobulėjimo, bet nesiekia asmeninio veržimosi į Dievą, tai jis pradeda garbinti savo aukščiausius jausmus : grožį, idealus, teisingumą, dorovę. Tuomet pas jį atsiranda pranašumo jausmas prieš kitus, kurie nėra tokie dvasingi. Galimas gėrio sudievinimas.

 

 Meilė tėvams, tai visų pirma sugebėjimas matyti jų silpnybes ir trūkumus, bet tuo pačiu nesijausti prieš juos pranašesniu. Tai gebėjimas jiems padėti ir juos auklėti. Pradžioje tėvams mes esame vaikai, po to draugai, o kai jie pasensta tampame jiems tėvais.

 

Kainas buvo pavyduliaujantis, o Avelis išpuikęs (  išrinktumo jausmas).

 Pažinimo medžio vaisiaus ragavimas, tai panėrimas į priežasties – pasekmės materialų pasaulį. Tai Dievo pažinimas per išorinį vystymąsi. Pavojus čia tame, kad žmogus gali pamiršti apie Visumą, dėl dalies. Kuo intensyviau mes vystomės, tuo didesnis turi būti meilės poreikis.

 

 Pagonims skausmas, tai blogis, o malonumai – gėris. Pagonys nori skausmą sunaikinti ir tuomet tapti laimingais. Tačiau skausmas vidui yra išsigelbėjimas. Tai įspėjimas apie rimtą negerovę. 

 Dorovingumas yra būdas sielos gelbėjimui.

 

 Garbinimas teisumo ir tiesos pagimdo puikybę. Tuomet statusas, valdžia, pinigai tampa svarbiausiais.

 Mūsų sąlytis su pasauliu yra toks, koks sąlytis su Dievu. Ką Dievas myli, tą visų pirma ir baudžia. Tuo metu yra labai glaudus kontaktas su Dievu, todėl visi procesai pagreitėja.

 Bet kas, kas siekia padėti sunkiai sergančiam, valingai ar nevalingai įeina į rezonansą su jo problemomis. Norinčiame padėti tai   gali sukelti ligas.

 

 Prašyti atleidimo už savo netobulumą negalima – reikia jį įveikti.

 Savižudybės siekis, tai pabėgimas nuo sielos apsivalymo. Tai pabėgimas nuo sielos skausmo. Skausmas turi kūrybinį aspektą. 

 

 Tam, kad pagerinti pasekmes, reikia dirbti su priežastimi. Visata vieninga ir erdvėje ir laike.

 Kuomet žmogus sąmoningai pasiruošęs pažeisti Dieviškus įstatymus, tai kenčia dešnė jo pusė. Jei pažeisti įstatymus jis priverstas dėl aplinkybių, auklėjimo ar palikimo – kenčia kairė pusė.

 Bambos sritis atsako už prisirišimą prie gyvenimo. Ten, kur maksimaliai krenta žmogaus energetika, ten atsiranda vėžio struktūros ( susinaikinimo programa).

 

 Pavydulinga moteris, kad išgyventų, intuityviai nori tapti negražia. Pirminis moters grožis reikalingas, kad pritrauktų vyro dėmesį, būsimų vaikų tėvą. Šeimoje reikalingas vidinis moters grožis – kantrumas, gerumas, rūpestis, švelnumas, dėmesys.

 

 Nusiminimas, tai netikėjimas Dievu. Neviltis, tai labai aštri nusiminimo forma.

 Prisilietimas prie Dieviškos energijos, nuodėmes blokuoja jų pradžioje.

 Bet kuris atradimas, tai energijos sprogimas. Atradimus gali padaryti tik tas, kam jausmai svarbiau minties. Išsimokslinimo patirtis gali sumažinti jausmus.

 

 Potraukis visokiems narkotikams, malonumams dažnai pasireiškia kaip pabėgimas nuo nepertraukiamo streso.

 Jei siela apnuodyta geidulingumu, tai jos išgelbėjimui reikalingas ne tik kūno, bet ir sąmonės suirimas.

 Norint auklėti kitą, reikia kažką jam paaukoti, tuomet jis atsivers ir turės galimybę keistis.

 Kiekvienas žmogus pats atsako už savo nemokėjimą mylėti.

 

 Atgaila, tai visų pirmas pripažinimas savo neteisingo poelgio, minčių, jausmų. Antra, tai noras pakeisti savo pasaulėžiūrą, savo mintis, savo elgesį. Trečia, tai atstatymas vieningumo su Dievu. Atgailos esmė, tai meilės atstatymas sieloje.

 

 Vartotojui nereikalinga meilė, kuri verčia riboti vartojimą, verčia susilaikyti.

 Jei moteris praranda tikslus, nenori gyventi, tai ji negali pagimdyti sveiko vaiko.

 Geidulinga moteris atima energiją iš savo dabartinių ir būsimų vaikų. Kai tik moteryje malonumų siekis viršija tam tikrą lygį, įsijungia vaikų naikinimo mechanizmas, kurie trukdo malonumams. Moters palaidumas gali sąlygoti šizofrenijos atsiradimą pas jos palikuonis. Gėdos nebuvimas, tai šizofrenijos požymis. Jei moteris ilgą laiką jaučiasi vyro seksualiai nepatenkinama, tai jos pasąmonėje auga pavyduliavimas, geidulingumas, priklausomybė nuo instinktų. Alkoholis labai padidina geidulingumą.

 

 Puikybė, perėjusi kritinę ribą, virsta pavyduliavimu, tam, kad žmogus išgyventų. Pavyduliavimas, tai priklausomybė nuo malonumų, geidulingumo garbinimas.

 

 Likimas surištas su dvasia, o pavyduliavimas – su kūnu.

 Jei žmogus, dėl savo aukščiausių jausmų pažeminimo, neatlaiko sielos skausmo, tai jis leidžiasi aukštu žemiau – į dvasios sritį, kur jis gali garbinti gerą likimą, gabumus, protingų minčių žaismą. Tačiau čia auga puikybė ir gydymas vyksta per nemalonumus, nesėkmes.

 

 Seksualinio akto metu išsiskiria labai daug energijos, reikalingos stiprinti būsimų vaikų sveikatą, sąmonę, likimą. Seksualinės energijos išbarstymas malonumams tenkinti veda prie moters ir vyro suvienodėjimo, homoseksualizmo, seksualinių iškrypimų, nevaisingumo. Siekis pakeisti lytį, taip pat kyla iš siekio taupyti energiją.

 

 Susilaikymas nuo bet kokių malonumų yra tiesiog kentėjimas. Turi būti asmeninis Dievo siekis.

 Įveikti prisirišimą teisumui, teisybei, dvasingumui yra daug sunkiau negu įveikti pavyduliavimą ir nuoskaudas.

 Geidulingas žmogus sutapimuose mato galimybę tenkinti savo troškimus, o tikintis žmogus, tai priima kaip pagundą.

 Kiek didelė mūsų vidinė energija, tokio naudingumo pasiūlymus mums siunčia likimas.

 

 Tam, kad meilės energija pradėtų atstatinėti sielą, reikia atsisakyti ne tik nuo fizinių, bet ir nuo dvasinių prisirišimų ir aistrų. Kasdienis maistas turi būti paprastas ir nelabai įvairus, kad mažiau jam švaistyti energijos. Apetito buvimas, tai viso labo energijos buvimas, kuri reikalinga maisto virškinimui. Pati geriausia dieta, tai daugiau judėti ir mažiau valgyti. Kuo daugiau organizmui mes duodame fizinės energijos jo mitybai, tuo labiau slopinama subtilioji energija.

 

  Kaip žmogus valgo, taip jis priklausomas nuo instinktų. Reikia mokyti vaikus įveikti pagundas. Tie kurie išmoksta įveikti pagundas, tie savo gyvenime gali daug pasiekti. Jei vaikams tėvai tenkina visas jų pagundas, tai vaikai bus priklausomi nuo instinktų ir jais nebus galima pasitikėti bet kokiuose situacijose. Prisirišimas prie instinktų, tai būti pasiruošusiam dėl jų išduoti. Nuodėmė, tai meilės išdavystė.

 

 Abejonės, tai energijos sustabdymas. Tikėjimas, tai nepertraukiami bandymai rasti kelią pas Dievą.

 Kuomet vienybės su Dievu jausmas taps nepertraukiamu, tuomet bet koks teisimas, niekinimas, liūdesys, taps tiesiogine agresija prieš Dievą ir gana greitai gali tapti liga ir mirtimi.

 Tam, kad pasikeisti, kažkuriam tai laikui reikia prarasti save. Nepatinka tavo likimas – keisk jį. Nepatinka kažkoks žmogus – auklėk jį. Nepatinki pats sau, tapk kitu.

 Tam, kad vystytūsi turinys, turi keistis forma.

 Angelo norai išsipildo ne visi, nes jis jaučia vieningumą su visa kuo. Velnio norai išsipildo visi, nes jis savo valią siekia padaryti nepriklausomą nuo Dieviškos valios.

 Kepenys aštriai reaguoja į ateitį.

 

 Jei mes kažką praradome, kažko netekome, tai prievartinė auka. Tačiau jei mūsų reakcija į tai neturi baimės, nuoskaudos, tai auka tampa savanoriška. Tuomet mes patys atsisakome prisirišimų ir lengviau atsiveria kelias į meilę. 

 Jei naudojiesi aukščiausių jėgų pagalba, tai norai gali išsipildyti. Tuo metu energija paimama iš ateities. Tai tarsi bankas, kuris duoda paskolą. Jei mes keisdamiesi ją gražiname, tai viskas tvarkoje. Jei mes pastoviai naudojamės tomis „paskolomis“ ir nesikeičiam, tai arba paskolos uždaromos, arba netenkame savo palikuonių, savo ateities. ( Merginai patiko vaikinas, kuris į ją nežiūrėjo. Tėvas merginai patarė per maldą kreiptis į visas giminės moteris. Vaikinas susidomėjo mergina, pasiūlė tuoktis, bet po metų. Mergina supyko, kad ne dabar ir nustojo visai bendrauti su vaikinu. Po mėnesio vaikinas žuvo ).

 

 Prieš atsirandant vaikui, konkuruoja dvi tendencijos. Tai ta, kuri gauta palikimu iš giminės, kas sukaupta per gyvenimą ir ta kryptis, kuria juda žmogus. Antru atveju galima pašalinti genetines ligas ir pagimdyti švarų vaiką. Jei nuodėmės tempiasi iš praeitų gyvenimų, tai duodama pagunda ir išbandymas. Jei jie praeinami, tai vaikams nereikalingos ligos ir nelaimės.

 

 Vyrą moteriai duota tokį, kokia ji pati yra. Jei vyras išoriškai grubus, tai tokia moteris yra viduje.

 Nuoskauda ir susierzinimas yra priklausomybė nuo tiksliai nupiešto pasaulio paveikslo, nuo to ką nori išgirsti ir pamatyti. 

 

 Paprašyti atleidimo tai reiškia : pripažinti savo neteisumą, kažkiek sugriauti savo išlikimo instinktą, pajusti savo nesaugumą ir būti pasiruošusiam keistis.

Kodėl išrinktiems lyderiams pvz. į Seimą yra sunku bendradarbiauti? Visi jie įpratę būti lyderiais, o čia dėl visumos reikia save pastatyti į antrą, trečią ar kažkokią vietą. Dėl ambicijų darbas nevyksta produktyviai, nes grupės interesai turi būti pirmoje vietoje negu asmeniniai interesai. Statusas, ambicijų patenkinimas, viršenybės jausmas labiau būdingas banditams.

 

 Jei tiki, kad žmogus gali pasikeisti, tai subtiliam plane tu jį palaikai. Jei manai, kad žmogus nepataisomas, tai tu jį skandini. Kokį žmogų mes matome savyje, tokiam būti mes jam suteikiame šansą.

 Energija teka iš praeities į ateitį išoriniam plane ir iš ateities į praeitį subtiliam plane. Susijungusios energijos sukuria 8, kuri gali būti pavadinta laiko simboliu?

 

 Kiek tu sugebi aprėpti priešybių, tiek sugebi pažinti pasaulį ir tiek turi meilės savo sieloje.

 Negalima skolinti žmogui už procentus. Tai kito žmogaus apiplėšimo forma. Pinigus žmogus turi uždirbti pats.

Žmonės netikintys vieningu Dievu yra linkę atsiduoti stipriausių bendruomenės narių valdymui. Valdytojas priverstas tos bendruomenės narius griežtai bausti už nepaklusnumą, nes kitaip banda neišgyvens. Judėjai įstatymą ir dorovę iškėlė aukščiau, nes jie propagavo vienatinį Dievą. Jiems Dievas tai protingas ir teisingas valdovas. Kopijuodami tokį Dievo įvaizdį jie norėjo tapti tokiais valdovais, o kitus paversti vergais. Krikščionybėje atsirado galimybė mylėti aukšteniam lygyje. Krikščionybėje Dievas yra kiekviename. Tuomet ir valdovas ir vergas yra kiekviename. Tai aukštesnė dialektika. Judaizme tu arba valdai arba vykdai. Krikščionybėje ir valdymas ir vykdymas galimas vienu metu. Taip tampa įmanoma lygybė.

 

 Kuo didesnė vartojimo psichologija, tuo greičiau vieni tampa vergais, o kiti valdovais. Pagonys ir vergai visuomet turės neapykantos turtingiems ir tuo pačiu patys norės būti turtingais.

 Aukšto išsivystymo civilizacija gali gyventi tik kaip vieningas organizmas. Kaip ir organizme ląstelės turi gyventi pagal visumą, nes kitaip jos išnyks, taip ir visuomenėje visų pirma svarbesnis visuomenės vieningumas. Judaizmo lygmenyje oponentą neįmanoma pakeisti. Geriau jį nuslopinti, pavergti. Krikščionybė suteikia vieningumo su oponentu jausmą.

 Malda reikalinga tam, kad pajustume vieningumą su Kūrėju. Tai galimybė dėkoti Dievui.

 

 Agresija prieš lyderius, pavydas, niekinimas, tai išlikimo instinkto garbinimas. Taip didėja priklausomybė.

 Žmonės per gyvenimą eina grupėmis ir jie yra su panašiomis karmomis ir vienas kitą pritraukia.

 Žmogaus organizme yra fermentai, kurie testosteroną gali paversti estrogenu ir atvirkščiai. Vyrui patinka, kuomet jis veikia moterį. Moteriai patinka, kai ji yra veikiama vyro.

 

 Tam, kad pajausti tą meilę, kurią mums gali pasiūsti Dievas ateityje, reikia pajusti savo pilną bejėgiškumą, ir fizinį ir dvasinį. Tai ką duoda Dievas, negalima užkasti į žemę, kad nebūtų atimta ir tai ką turi dabar.

 Žaidime, kaip ir gyvenime, svarbu tai kas už žaidimo ribų. Svarbu tame gauti patirtį.

 Liga, tai mūsų sielos atspindys.

 

 Komfortiškas gyvenimas pagonis ir judėjus paprastai veda prie kolektyvinio mąstymo praradimo. Dialektinis žmogiškos ir Dieviškos valios vienybės suvokimas, leidžia išsaugoti meilę ir nuolankumą vidiniam lygmenyje. Be kūrėjo valios negali vykti net menkiausi dalykai. Tačiau būtina būti aktyviais, padėti kitiems ir kitų prašyti pagalbos. Reikia didinti savo energiją ir gabumus.

 Pasaulėžiūra pirmapradė problemų priežastis. Netikslus pasaulio modelis gali ne tik apriboti galimybes, bet ir jas sustabdyti.

 

 Kuomet gydytojas siekia pagydyti ligonį, kuris nekeičia savo pasaulėžiūros ir harakterio, tai gydytojas ima svetimas ligas ant savęs. Bažnyčios surinktos iš žmonių nuodėmės ir ligos apnuodija bažnyčios energetiką. Iš čia kyla daugybė bažnyčios problemų.

 

 Anksčiau, kad pajusti begalybę žmonės naudojo jogų metodus. Kūno funkcijų stabdymas : minimumas valgio,, fizinių malonumų. Dvasios stabdymas, per minimumą bendravimo. Sielos stabdymas, per atsisakymą nuo visų jausminių malonumų. Šiuo metu žmogiška logika tiek užaugo, kad ji turi būti stabdoma Dieviškos logikos per sumažintą energetiką, chronišką nuovargį. Savanoriškai tai vyksta per susilaikymą, dorovingumą, meilę.

 Žmogaus mąstymas surištas su jo psichonustatymais, kuriuos jis gavo vaikystėje. Vaikas turi suvokti tokias sąvokas, kaip nuolankumas, atleidimas, atgaila. Nesuvokiant tų savokų tinkamai, pasaulėžiūra bus iškreipta. Pasaulis dialektiškas. Viskas išausta iš priešybių. Judėjimas ir vystymąsis galimas kai priešybės susijungia veiksme.

 Be meilės protingas tampa gudrus, valingas, stiprus – žiauriu, talentingas – beširdžiu, taupus – godžiu, seksualus – geidulingu, alkanas – apsirijėliu, bendravimas su žmogumi – vampyrizmu. Meilė padeda apjungti priešybes ir nepulti į kraštutinumus.

 

 Vėžys, uždegimai, skausmas atsiranda ten, kur yra energijos netekimas.

 Tas, kas negali džiaugtis sekunde, tas negalės džiaugtis begalybe. Jei garstyčių sėkla tiki, kad ji taps medžiu, tai ji juo ir taps.

 

 Sielos išgelbėjimas komerciškai nenaudingas. Ateitis gimdoma mūsų sielomis. Jei siela serga, tai dingsta ir ateitis. Jei forma suyra, tai ir su turiniu kažkas netvarkoje.

 Pirma jausmas, po to mintis, o tuomet veiksmas.

 

 Jei  instinktai, prie kurių prisirišusi siela žeminami ilgai, skausmingai, tai kyla panika, gyvenimo tikslo praradimo jausmas, visa ko, kuo iki šiol gyvenai krachas. Jei tuo metu išlaikai tikėjimą Dievu ir meilę sieloje išsaugai, tai vyksta tikslų perorientacija. Meilė atgaivina sielą ir siela prisipildo energijos. Tuomet jau galima realizuoti savo instinktus, nes nuo jų jau nepriklausai. Kuomet žmogui visų pirma yra meilė Dievui, tai jis nebepriklauso nuo savo sielos, savo aistrų ir troškimų. Pažinimas prasideda kaip skausmas, kančia, praradimas.

 Žmogus svajojantis apie rojų, prisiriša prie gerų jausmų ir  geismo. Karta iš kartos tas jausmas kaupsis palikuonyse, kurie gims vis labiau godūs, žiaurūs, nedorovingi.

 

 Žmonės, praradę meilę, mano, kad Dievo priešybė yra velnias. Tuomet atsiranda kenčiančio Dievo įvaizdis.

 Pagonių visuomenėje nemėgsta nepriklausomų žmonių, nes ten karaliauja jėgos įstatymas, o dorovingumas netoleruojamas. 

 

 Šiuo metu religija parazituoja ant žmonių tikėjimo. Tai trukdis žmonėms kelyje į Dievą. 

 Energija turi savybę transformuotis. Bet koks fizinis objektas, tai energijos paketas. Bet kokia funkcija, taip pat energijos paketas, susietas su informacija.

 Mergaites būtina auklėti skaisčias. Bet kokia koncentracija į seksualumą, malonumus ištraukia energiją iš sielos. Malonumų garbinimas veda prie išsigimimo.

 Gyvybės garbinimas veda prie gyvybės praradimo.

 Vaikai dažnai keršija tėvams už neteisingą auklėjimą. 

 Išorinė vergovė yra vidinės vergovės pasekmė.

 

 Besivystant gyvoms būtybėms auga jų daugiafunkcionalumas. Vergovė, tai būsena, kai funkcija ir žmogus suauga.

 Tiesos suvokimas ribojama mūsų galimybėmis, mūsų sąmoningumo lygiu. Bet kokia nauja informacija, kažkuriuo tai laipsniu sunaikina seną. Nauja išsaugo ir vysto seną turinį, sugriaudama seną formą.

 Mūsų instinktai, mūsų norai yra tik laipteliai į Dievo pažinimą, o laiptelis negali būti tikslu.

 Judaizme laisvė įstatymais buvo griežtai susieta su disciplina. Krikščionybėje laisvė turi būti susieta su dar didesne disciplina. Dabar negalima kito teisti, negalima blogai galvoti apie kitą, negalima įsižeisti ant artimųjų.

 Baimė sukausto žmogaus valią ir padaro jį priklausomą.

 

 Bet kokio objekto turinys yra jo funkcija, jo vystymąsis laike.

 

 Kunigai, duodami žmonėms atleidimą nuo nuodėmės, sutrauko ryšį tarp priežasties ir pasekmės. 

Jei žmogų įtikino, kad jis Dievo vergas, tai kelias į meilę jam užsidaro. Tuomet belieka instinktų kelias. Tuomet šventovėse galima pirkti ir parduoti, o už jos plėšti ir žudyti.

 Nubausti žmogų galima, o teisti ne. Teisimas , tai kito žmogaus naikinimas. Teisimas, tai kito žmogaus smerkimas, o tai agresija prieš Dievą.

 

 Pažeminta savivertė jau yra liga.

 Bekonfliktiškumas veda į priklausomybę nuo žmonių.

 Kažką suprasti, reiškia sugebėti sujungti priešybes.

 Perdėtas savęs vertinimas gali greit pereiti į nepasitikėjimą savimi.

Meilė tai ir disciplina, atsakomybė, savęs apribojimas, skausmas, praradimas, kančia, o ne tik malonumai, komfortas, teigiamos emocijos.

 

 Išpuikėlis gydomas pažeminimu tokio pat išpuikėlio pagalba.

 Išpuikusi moteris, prisirišanti, aistringa savo meile žudo savo vyrą.

 Tam, kas stiprus nesunaikintų silpno, reikalingas tikėjimas ir dorovingumas. Tuomet stiprus jaučia vienybę su silpnu. Jei visuomenėje yra idėja, tai valdžia, ribodama save turi dirbti tai idėjai. Jei ideologijos nėra, tai valdžia dirba sau. 

 Veidmainystė, viena iš priesaikos sulaužymo formų.

 

 Tikslas nusako turinį, o turinys nusako formą. Pasikeisti, reiškia pasirinkti naują tikslų sistemą. 

 Dievo karalystė ateis iš vidaus. Tam, kad priimti dievišką energiją, reikia susitapatinti su Dievu, pajausti su juo vienybę.

 Sąmonės lygyje tikslą mes galime pakeisti per kelias sekundes, bet vidinė, pasąmoninė orientacija, turi didžiulę inerciją. Todėl paleistuvė savo orientaciją perduoda daugybei savo kartų, darydama juos nelaimingais.

 Išoriškai skaisčios ir dievobaimingos guosis likimu, nesuprasdamos, kad savo vidumi traukia tokius geidulingus ir sadistiškus vyrus. Šią infekciją gali sustabdyti tik tikėjimas į sarbiausią gyvenimo tikslą. Jei žmogus jaučia, kad jis yra meilė, tai galimas palikimo informacijos perkodavimas.

 

 Iškreiptų tikslų sistema, žlugdo energingus, protingus žmones, kurie ateina į valdžią.

 Meilė reikalauja konfliktų. Jei nemokame atleisti, tai vidinė agresija kaupiasi. Jei žmogus nesikeičia, tai jis kartos savo nusikaltimus.

 

 Krikščionybėje meilė artimam buvo laikoma nekonfliktiškumu, kas virsdavo veidmainiavimu. Viduje kaupdavosi agresija.

 Vaizdinys, tai visuma formos, turinio ir funkcijos. Forma nustatoma pagal funkciją, o funkcija pagal tikslą. Tikslas, tai informacija. Kai prie informacijos pridedama energija, atsiranda funkcija. Jei dingsta informacija, dingsta ir energija.

 Visata turi tikslą – pažinti neišsireiškusią Kūrėjo dalį.

 

 Gyvendami, mes turime įeiti į mirties būseną į atsiskyrimo nuo instinktų būseną.

 Bet kokia organizacija, tai funkcija. Kai yra programa, idėja, tikslas, tai organizacija dirba tam.  Jei tikslas nesuprantamas, arba jo nėra, tuomet organizacija dirba ant savęs, ant savo instinktų. Tuomet aptarnaujančio personalo ir valdininkų skaičius stipriai auga.

 

 Šventoji Dvasia, tai informacija pagal kurią viskas vystosi.

 Piktžodžiavimas, tai priskyrimas Dievui žmogiškų bruožų, žmogiško charakterio ir žmogiškos logikos, o po to teikti pretenzijas, įžeidimus ir nuoskaudas.

 

 Tiems, kas nežino kas yra meilė, galima gyventi instinktais, jam bus atleista kaip gyvūnui ar laukiniui.

 Žmogišką apvalkalą, kaip vaiką reikia auklėti ir mylėti. Pagrindinis vaiko auklėjimas, tai tikslų sukūrimas. Tikslas formuoja funkciją, pasaulėžiūrą. Auklėjimas visų pirma pagalba, palaikymas, kantrybė. Jei auklėdami kitą jaučiate savo visišką teisumą – meilė pasitraukia. Tikras auklėjimas visuomet yra dialogas. Auklėjamasis taip pat auklėja auklėtoją. Tam, kad auklėti kitą, reikia įeiti į jo padėtį.

 

 Negalima šventyklas atiduoti šunims, kurie nesupranta taikos ir geraširdiškumo kalbos. Pretenzijos negalima laikyti viduje. Ji turi būti išsakyta, bet be agresijos.

 

 Jei žmogus praranda meilę, jam svarbiausia tampa dorovė. Jei žmogus praranda dorovę, svarbiausia jam tampa jėgos įstatymas. Jei žmogus praranda jėgas, tai svarbiausia jam tampa malonumai ir elementarūs poreikiai.  Kai žmogus praranda meilę Dievui, tai pas jį lieka meilė aplinkiniam pasauliui, geraširdiškumas., dorovingumas, teisybė. Jei silpnėja dorovingumas, tai lieka moralė, padorumas. Kuomet žmogus pradeda orientuotis į išorę ir taikyti moralę ir padorumą, tai pradeda reikštis išlikimo instinktas ir atsiranda agresija.

 

 Grupei daug sunkiau keistis negu atskiram žmogui. Teisingas išorinis elgesys negarantuoja vidinės harmonijos, nes forma nenustato turinio. Iš meilės kyla dorovingumas, o iš jo moralė.

 Žodžių jėga priklauso nuo vidinės būsenos. Žodžiai iš meilės, gali daryti stebuklus.

 Prieš bet kokį naują etapą vyksta intensyvus valymas.

 Jei susireikšminimas įveiktas, tai tolesnis savęs žeminimas virsta susinaikinimu.

 Išpuikęs žmogus, peržvelgdamas savo gyvenimą, gali užsiimti savigrauža.

Nusiminimas, tai idealų ir tikslų praradimas.

Smerkimas, tai kritika tų, kurie neatitinka idealų.

 

 Instinktus galima nugalėti tik vienu atveju, kai remiamės meile labiau nei instinktais.

 Tvirtinimas, kad Jėzus, tai Dievo sūnus, o mes visi nuodėmingi žmonės, automatiškai uždarė realią meilę Kūrėjui. Pas moteris, ta meilė perėjusi per instinktų prizme virto fiziniu potraukiu Jėzaus vaizdiniui, kas buvo skaitoma meile Dievui.

 Vienuolystė atsirado kaip savęs žeminimo, asketizmo kryptis (kuri su meile neturi nieko bendro). Asketizmas tik sulaiko sielos suirimą, bet neapvalo jos.

 

 Sunkioje situacijoje reikia ne tik išsaugoti savyje meilę, bet ir ją padidinti.

 Meilė artimam, jei pamiršai Dievą, tampa aistra.

 Savigrauža, tai kita išpuikėlio pusė.

 

Moterims neapykanta sau yra pavojingiau negu bet kokios nuoskaudos aplinkiniam pasauliui.

 Jaunaties metu padidėja subtilios energijos tekėjimas. Subtilios energijos maksimumas 11-12val. Tuomet probleminės programos gali virsti susinaikinimo programos pasireiškimu. Tuomet gali pasireikšti fizinės problemos.

 Troškimus reikia ne užgožti, o transformuoti.

 

 Šizofrenija, tai geidulingumo tema, kuri kyla iš giminės pratęsimo instinkto. Tai vidinis, nevaldomas geismas. Jį reikia riboti, o užgožti beprasmiška. Reikia ieškoti priežasčių. Pavyduliavimas slepia po savimi puikybę, o puikybės priežasti – teisingumo troškimas, dvasingumas, sąmonę pastatyti aukščiau meilės. Tai vieningumo su Dievu jausmo praradimas.

 Kuo efektyvesnė technika, tuo pavojingesnis jos netinkamas panaudojimas.

 Tam, kad suprasti reikia abstrahuotis, išeiti už problemos ribų, už situacijos ribų. Tuomet galima priežastį ir pasekmę suspausti į tašką ir suvokti. Suvokimo procesas, tai laiko suspaudimo procesas.

Abstraguotis – emocionaliai atsiplėšti nuo problemos. Tai atsiplėšimo skausmo įveikimas. Kuo labiau mes sugebame apibendrinti, suspausti informaciją, tuo daugiau priežasties - pasekmės ryšių mes matome.

 Dorovingumas padeda išsaugoti meilės jausmą. Kuo žmogus labiau turi meilės, tuo lengviau ir mažiau skausmingai jis gali atsiplėšti nuo prisirišimų.

 

 Tą, kuris garbina teisingumą ir šviesiausius jausmus, tą pradeda išduoti.

Jei mes nesugebame priimti praradimą ir išsaugoti meilę, tai atėjusi laimė gali nužudyti.

 Kuo pažeidžiam, tas ir skauda.

 

 Visų pirma mes suvokiame jausmais. Jei siela nepriėmė, tai galva nesupras.

 Gydymas – daug kartų pereiti savo gyvenimiškas situacijas su meile Dievui. Svarbiausia dėkoti Dievą kasdieną už tai kas buvo yra ir bus. Tai svarbiausia malda.

 Likimo nepriėmimas, tai protestas prieš Dievą.

 

 Mes visuomet sugeriame tos vietos energetiką, kurioje gyvename.

 Gydyti meile, o ne vaistais. Baimė duoda postūmį energiją nukreipti tam tikra linkme. Jei ji trunka ilgai, tai žmogus netenka energijos (nutekėjimas, o gal jos negavimas  dėl  reikalinga kryptimi  nevykstančio veiksmo).   

 Atramos taško perkėlimas į sielą, rimtas proveržis darbe su savimi.

 Greitas valymas jaučiamas kaip sąmonės poslinkis.

 Naujos žinios priverčia mus keistis, pereiti į naujas būsenas.

 Žmonijos gyvenimas pulsuoja sinusoide.

 

 Mūsų pasąmoninis pasaulio priėmimas - suvokimas susietas su palikuonių sielomis. Būsima destabilizacija prisiliečia su mumis subtiliam sluoksnyje. Tuomet, priklausomai nuo mūsų reakcijos sielos gilumoje, pasireiškia arba meilės arba agresijos protrūkiu. Akla agresija prieš nematomą priešą greitai virsta susinaikinimo programa.

 Nuo 4 val. ryto pradeda stiprėti subtilioji energiją, kurią labai svarbu tinkamai suorientuoti.

 Jei kūdikis rėkia dažnai ir be priežasties, tai jam skaudu dėl to, kad subtiliuose sluoksniuose jis susiduria su traumuojančiomis situacijomis, kurių nesugeba įveikti. Rėkimas, tai energijos atidavimas. Pirmiausia auga energija, o po to gali augti puikybė.

 

 Po pilnaties, išorinė energija lieka stipri, o subtilioji silpnėja .

Pati svarbiausia energija aktyvizuojasi per jauną mėnulį . Pirmos 5-6d. svarbios maldai. Jei prieš jaunatį ir pilnatį atsiribojame nuo darbų ir malonumų, tai mūsų organizmas intuityviai persiorientuoja į pagrindinį malonumą – gauti meilės sielai.

 

 Pasąmonei, po meilės svarbiausia yra energija.

 Kuomet meilės maža, atsiranda skausmo nepernešimas.

 Daug kur oras persmelktas minčių formomis, surištomis su instinktų triumfu. Maldai, meditacijoms reikia ieškoti švaresnių vietų.

 

 Stresas tai gyvenimas. Svarbu ne pats stresas, o reakcija į jį.  Pasąmonė operuoja didžiuliais laiko tarpais. Pats pavojingiausias iš stresų yra liūdesys, nes tai tikslų praradimas. Tikslai skatina energijos išsiskyrimą.

 Teisumas prieš Dievą nustatomas pagal vidinę būseną – meilės kiekį.

 Kiekvienas žmogus save stato į įvykių centrą.

 Moterų vyrai dažnai pradeda gerti dėl vidinio moterų agresyvumo. Taip jie nuo to agresyvumo užsidaro.

 Pasąmonė neturi senaties termino.

 

 Kuo labiau moteris turi puikybės, tuo jos vyras turi būti labiau dominuojantis patinas.

 Vaikai auginami vis protingesni, ugdomi jų gabumai, bet meilės nemokomi. Kuo daugiau meilės mes duodame žmogui, kuo nuoširdžiau mes giriame žmoguje jo aukštuosius gabumus, tuo greičiau jis tampa tuo, kokiu mes jį norime matyti. Pagyrimas – tai kryptis, kurią mes duodame žmogui.

Garbė dažnai prieštarauja išlikimo instinktui, o dosnumas – giminės pratęsimo instinktui.

Kuo žmogaus energetika subtilesnė, tuo galingesnis jo dvasinis potencialas, tuo aukštesnius jausmus žmogus gali jausti, tuo plačiau gali atsiverti jo galimybės.

 

 Auklėjimas – pagalba kuriant naują vaizdinį.  Tam reikia daug energijos.

Dorovinis pranašumas pavojingesnis negu politinis ar ekonominis. Koncentracija į malonumus veda prie dorovinio tautos suirimo.

 

 

Jei kovoji su nuodėmės pasekmėmis, o ne su pačia nuodėme – nuodėmė guls ant tavęs.

 Žmonių elgesys su žmogumi priklauso nuo to žmogaus vidinės būsenos.

 Mirusio žmogaus energetiką greita jaučia bakterijos, augalai, vabzdžiai.

Giluminiam lygmenyje kūnas yra antrinis informacijos ir subtilios energijos atžvilgiu.

Krikščionybės esmė, tai meilė įveikusi puikybę. Neteisingumas, tai griūtis mūsų įsivaizdavimo apie tvarką ir pasaulio harmoniją.

 

 Prisilietimas prie aukštųjų planų mus daro stipresniais, galingesniais, mes galime valdyti ateitį, o per ją ir dabartį.

 Kiekvienos dienos rutinoje būtina sustoti ir savyje pajausti vienybę su visu pasauliu.

Dėsnis , tai ryšys tarp priežasties ir pasekmės. Egzistuoja dėsnių hierarchija. Per dvasinį valdymą kažkuriam tai laikui galima keisti fizinius dėsnius. Medžiaga, tai struktūruota erdvė. Fiziniai įvykiai yra pasekmė dvasinių - laukų įvykių.

 Mokslas, praradęs dvasinę kontrolę gali įrodinėti bet ką.

 Nuo 2007m. pasaulyje įsijungė susinaikinimo programa, kuri veda prie staigaus imuniteto kritimo. Tai nustatė kiniečių mokslininkai (?).

 

 Daugumai žmonių geriau mirti negu prarasti savo teisumą, viršenybę, gerbūvį.

 Pirmas žingsnis link meilės, tai pagarba, o antras – nesavanaudiškumas.

 Mes turime ne tik siekti būti pirmose eilėse, bet būti pasiruošusiam atsidurti paskutinėse. Pagarba kitiems, silpnesniems, netobuliems padeda išsaugoti dialektiką ir meilę. Pagarba, tai pripažinimas, kad ir kitas žmogus gali būti pirmas.

 

 Fizinė energija, tai funkcijos darbo rodiklis.

 Tikslas žmogų daro stipriu. Kūrėjas yra begalinis, todėl šį tikslą neįmanoma prarasti.

 Vienybė su Dievu tai tuo pačiu Dievo atvėrimas savyje per savo charakterio keitimą, savo elgesio keitimą.

 Melstis labiau vaizdiniu nei žodžiais.

 

 Pažeminimas, bedarbystė, nesukurta gyvenimo vieta – padidėjęs pasąmoninis išpuikimas.

 Bekonfliktiškumas, tai energijos nebuvimas.

 Žmogui sunkiausia prarasti tai, kas labiausiai priaugo prie jo tikrojo „aš“ .

Geidulingumas neįveikiamas, nes jo šaknis – puikybė.

 Angelas negalintis priimti praradimą, tampa velniu. Tai yra jei mes laikiną laimę nepasiruošę prarasti, tuomet ją praradus atsiranda liūdesys, o gavus – viršenybės jausmas. Puikybė pirmiausia gydoma pažeminimu. 

 Delnai drėksta tuomet, kai baimė dėl ateities viršija normą. Ateities mes bijome tuomet, kai norime ją visapusiškai kontroliuoti.

 

 Baimė gesina žmogaus energiją ir daro jį tingiu. Jei žmogus pasiruošęs duoti energiją, pagalba gali ateiti ir per sapnus, per daugybinius ženklus, per nepažystamus žmones.

 Žmogui, kuris nusisuka nuo Dievo pagalba ateina per nesėkmes, nelaimes, ligas. Liga mums duodama kaip auklėjimas. Kuo sunkesnė liga, tuo didesnis intensyvumas meilės turi būti sieloje.

 Jei moteris į savo vyrą visų pirma žiūri kaip į seksualinį partnerį, tai ji serga lyties-šlapimo sistema.

 Neišgydomos ligos ar neefektyviai veikiantys vaikai dažniausiai susiję su problemomis perduotomis palikuonims.

 Velnias pasirodo priešybėse, o Dievas auksiniam viduriuke. Vidinė būsena pritraukia išorinius įvykius.

 Tiems, kas neišmoko mylėti, dideliam džiaugsme ir dideliam skausme slypi didelis pavojus.

 Kai Judas iš Jėzaus priėmė „duoną“ į jį įėjo velnias (?).

 

 Prisiminti savo nuodėmes ir ties jomis koncentruotis negalima, nes nuodėmės, tai meilės praradimas. Reikia mokytis mylėti. Jei mes keičiamės dabartyje, tai keičiasi mūsų praetis ir ateitis.

Kuomet žmogus išgeria, jo aplinkos kontrolė staiga sumažėja, todėl susilpnėja puikybė ir sieloje atsiranda meilės ir komforto jausmas.

 

 Pyktis ar liūdesys ligos metu, ligą gali padaryti chroniška, nepagydoma ar vesti link mirties. Reikia ne kovoti su liga, o pakeisti ją panašiu procesu. Tai yra atsiribojimas, savo poreikių ir instinktų sumažinimas.

 Moteris, kuri garbina malonumus vaikų nenori. Jei pati pirmoji, pati stipriausia energija nueina į malonumus, tuomet vaikai tampa negyvybingi.

 

 Jei žmogus kaupia vidinę agresiją, tai kai tik ji pasiekia giluminius pasąmonės sluoksnius, kurie yra švarūs, vyksta atsigęžimas atgal ir agresija virsta depresija, susinaikinimu. Tuomet savisaugos instinktas puikybę perveda į pavyduliavimą. Žmogus atsisako nuo pasaulio valdymo ir džiaugsmo pradeda ieškoti malonumuose.

 Lytinio brendimo metu, prie būsimų tėvų pasirodo jų būsimi vaikai. Kokie mes buvome praeityje, tokie vaikai aplaukia pas mus iš ateities. Bet kokie patys seniausi jausmai, mintys, poelgiai automatiškai atsispindi mūsų ateityje.

 Bėgimas nuo pokyčių skausmo veda prie nesugebėjimo priimti naują informaciją.

 Bet koks subtilus kontaktas su probleminiu žmogumi sukelia sieloje negatyvo sustiprėjimą, nes vyksta rezonansas. Būtina atsiminti, kad gydo ne žmogus, o Dievas. Tuomet problemos nepereis ant žmogaus.

 Vyrams su didelia puikybe sunku bendrauti su moterimis. Pasąmoninis aistringumas ir agresyvumas poros sekso metu gali sukelti fizinius skausmus.

 

Kilus problemoms galima atsiriboti nuo visko, pajausti meilę Dievui, pamatyti visame kame Jo valią. Pašalinti pretenzijas aplinkiniam pasauliui ir sau.

 Kiekvienas, atitinkamiems gyvenimo periodams, turi intuityvų jausmą savo priskirtinumo ir tikslų.

 Jei tėvas agresyvus, tai mama turi didelę vidinę puikybę ( čia ir baimė ir smerkimas, liūdesys, nepasitenkinimas savimi).

 

 Atsiribojimas mirties akivaizdoje panaikina prisirišimą prie instinktų, pasąmoninė agresija staiga sumažėja ir tuo pačiu keičiasi aplinkinių žmonių elgesys.

 Kuo daugiau žmogus meldžiasi Dievui tikėdamas, kad Dievas duoda tik džiaugsmą ir malonumus, tuo labiau savo pasąmonėje jis nutolsta nuo meilės link malonumų. Pasiruošimas gauti malonumus ir jų netekti turi būti vienodas.

 Išoriškai moteris gali keistis, bet viduje ją stipriai gali laikyti palikuonys.

 Jei nepriėmi tai kas įvyko, gali atsirasti susinaikinimo programa. Agresija prieš save dažnai reiškiasi kaltės jausmu. Kaltinimas savęs ar kitų, tai nepastebimas žudymas.

 

 Mūsų gyvenimas tai virtuali realybė ir mūsų sąmonė niekada negali su ja suaugti, nes žus.

 Mūsų fizinė ir dvasinė sveikata visų pirma susieta su šeimos klanu. Kuo gilesni ir platesni pokyčiai vyksta mūsų sieloje, tuo didesniam palikuonių kiekiui mes galime padėti.

 Nusikaltimai prieš meilę nuteka palikuonims. Per giminę perduodama tendencija kaip vystymosi, taip ir degradacijos. Moteris pirmiausia praranda meilę, po to gėdą, dorovę, po to žudo savo negimusius vaikus. Jei vaikai gimė, tai jie meluos, vogs, žudys.

 

 Jei žmogus jaučiasi laimingas be aiškių priežasčių, tai reiškia jis turi laisvos energijos. Pirmą troškimą reikia atiduoti Dievui. Pirmą energiją reikia atiduoti Dievui.

 Viršenybė virš tėvo, ar vyro moteryje gimdo puikybę. Puikybė reikalauja prisotinimo, kas reiškiasi per džiaugsmą, kai kitą žmogų žemina, kada kitas kvailesnis, netobulesnis.

 Netobulam žmogui, su silpnu tikėjimu ir nemokančiam mylėti reikalingas prievartos mechanizmas.

 Kerštas, tai niekuo nesulaikomas išlikimo instinktas.

 Nuoskauda – prievartinė auka.

 

 Dorovinis suirimas yra pavojinga infekcija gyvenantiems pagal Dievo įsakymus.

 Ateinančios sielos patirtis sutampa su giminės, kurioje siela gims patirtimi.

 Į priekį priimkite bet kokį skausmą ir atleiskit.

 Pasaulį mes priimame ne tik savo jausmais, bet ir jausmais savo vaikų, anūkų.

 Savo vidiniu Dievo siekiu galima įveikti bet kokį prisirišimą prie bet kokių vertybių.

Savanaudiškas santykis su meile greit žudo sielą, jei myli Dievą ir lygini save su kitais, ne taip mylinčiais Dievą žmonėmis. Tai informacijos vektorius ir jo kryptis.

 Su Dievu mes galime bendrauti tik per savo jausmus.

 Mintis į pasąmone negali patekti. Pradžioje mintis tampa jausmu, po to jausmas presuojamas, sutankinamas, virsta vaizdiniu ir tuomet patenka į pasąmonę.

 

 Sąmonė mumyse provokuoja baimę, smerkimą, liūdesį.

 Jei moteris nekenčia savo tėvo, jos pasąmonėje formuojasi naikinimo programa, kuri veiks bet kokio vyro atžvilgiu. Bet koks gimęs bendras vaikas taip pat bus naikinamas tos programos dėka.

 Suturėti savo instinktus yra daug sunkiau, negu retkarčiais aukoti. Krikščionybės atžvilgiu instinktų suturėjimas yra jau nepakankamas (kaip judėjams). Svarbu koncentruotis į meilę.

 Jei vyras neturi trūkumų, tai moteriai gali būti pavojinga, nes meilė gali suaugti su malonumu. Esmė tame, kad likimas moteriai siunčia ne vyrą, o būsimų vaikų tėvą. Jei moteris gašli, tai švelnus ir eksualus vyras gali pakenkti jos sielai. Jei moteris viduje pavyduliaujanti, tai jos vyras turi ją išduoti, jei idealistė, tai vyras turi būti neatsakingas, žemiškas, materialistas. Jei moters pasąmonėje pirmoje vietoje pinigai ir jų netekimą ji negali įveikti, tai vyras bus vargšas, nesėkmingas.

 

 Malonumus gauna tas, kas viduje pasiruošęs juos prarasti išsaugodamas meilę.

 Rūkymas destabilizuoja sąmonę, sumažėja baimės, smerkimas, nepasitenkinimas. Jei žmogus nesugeba mesti rūkyti, tai jis priklausomas nuo pagrindinio instinkto.

 

 Bet kurios gyvos esybės veiksmas kyla iš vaizdinių – visuma esybės jausmų ir minčių.

 Žmogaus liga, tai pasekmė iškreiptos pasaulėžiūros. Netiksli strateginė pasaulėžiūra dabartiniam momentui nesukelia problemų, bet ateityje nepalieka šansų. Intuityvus aukštesnių dėsnių žinojimas būdingas bet kokiai gyvai būtybei.

 Fizinio lygio žmonės yra orientuoti į fizinę jėgą, malonumus ir gyvena žemutiniuose socialiniuose sluoksniuose.  Dvasinio lygio žmonės turi taisykles kaip elgtis bandoje, bendravimo taisykles. Kolektyvo interesai pirmoje vietoje. Formuojasi kalba, rašyba, kurie atlieka genotipo vaidmenį. Tam, kad gentis išgyventų, turi sumažinti savo šeimos interesus. Gentyje visuomet buvo du lyderiai – šamanas ir genties vadas. Šamanas buvo atsakingas  už strategiją, už genties ateitį. Genties vadas buvo atsakingas už taktiką, už dabartį. Kopijuodami lyderius žmonės greičiau vystosi.

 Pašalindama opoziciją, valstybė praranda galimybę vystytis, keistis. Kai valstybė silpsta, iškyla nacionalinis klausimas. Religijos vienodos tikėjime ir dorovingume. Nacionalumas vienodas prieš žmogiškus įstatymus. Jei silpnas dorovingumas, žmonės ignoruos bet kokius įstatymus. Įstatymas turi ginti dorovingumą, meilę ir tikėjimą. Būtina įveikti savo vergovinę psichologiją. Valdžia be gryžtamojo ryšio pradeda išprotėti. Būtina realizuoti daugybinius gryžtamuosius ryšius. Tauta tampa stipri, kai yra idėja, kuri vienija visus.

 

 Dievas duoda daug ženklų, tereikia tik pažvelgti kitu kampu. Apsėdimo poreikiai ateina iš niekur ir dingsta niekur (vidinės programos infekuotos ir jungiasi su išorinėmis programomis).

 

 Žmogus, kuris nepriklauso nuo išorinių rezultatų veikia nepriklausomai. Jei žmogus dirbdamas gaminį ar savo darbą, galvoja apie užmokestį, tai jis jo neparduos. Jei žmogus į savo darbą ar gaminį įdeda savo sielos, tai jis senka. Atsiribojimas duoda geriausius rezultatus.

 Per mamos pieną persiduoda pavyduliavimas ir puikybė. Jei vaikas neperneša pieno, tai jis pasąmoningai atsiskyręs nuo mamos. Jei vyras neteisingai elgiasi, tai pas moterį atsiranda pretenzijos. Tai gali virsti nuoskauda ir smerkimu. Reikia pačiai išmokti aktyviai atidavinėti energiją ir reikalauti dėmesio sau. Gamta sako, kad laimi ir išlieka tas, kas turi daugiau energijos.

 

 Nuoširdus žmogus nelaikys nuoskaudą ir nepasitenkinimą savo viduje, kuri gali griaužti sielą ir žudyti meilę. Savo protestą jis pavers veiksmu, nukreiptu į aplinkinių auklėjimą ir situacijos keitimą. Jei mes norime vystytis, nėra prasmės ieškoti kaltų. Visų problemų šaltinis yra mūsų netobulumas, kuris yra meilės trūkumo rezultatas. Bet kokia probleminė situacija, tai vystymosi galimybė. Tam, kad vystytis reikia didinti energijos atidavimą, pažinti pasaulį, keistis.

 Šeimos būklė priklauso nuo moters. Moters nereguliarūs ciklai, tai problemos su vaikais ir dažniausiai tai vidinė agresija prieš vyrus.

 

 Jei skausmas sieloje nepernešamas, tai reiškia siela priaugo prie malonumų. 

Jei žmogus gauna gabumus ir vidumi tampa nuo jų priklausomas, garbina juos, tai reiškia jis nepasiruošęs jų turėjimui. Tiesiog tai rodo meilės trūkumą. Tuomet jis juos arba praras, arba susirgs, arba mirs (dažniausiai gabūs vaikai tiesiog pradeda tingėti ir nevysto savo gabumų). Todėl vunderkindai dažnai ilgai negyvena. Kuo aukštesnė žmogaus energetika tuo pavojingesnė jo neteisinga orientacija.

 

 Malonumai, tai mūsų žmogiškų instinktų realizacija. Tam, kad tuos instinktus realizuoti, būtina meilę Dievui turėti didesnę už tuos instinktus. Jei meilė Dievui yra didesnė už instinktus, tai žmogus visuomet yra pasiruošęs prarasti tuos instinktus.  

 

 Pasąmonėje slypi visos giminės patyrimas.

 Tam, kad siela atgydama pradėtų keistis, būtina nė sekundei neprarasti meilės jausmo.

 Dauguma skyrybų priežasčių slypi moteryje. Ji sako, kad nustojo mylėti savo vyrą. Iš tiesų ji nustojo iš jo gauti malonumus. Neteisinga pasaulėžiūra sukuria neteisingus tikslus.

 Kuo daugiau psichologų, seksopatologų, psichoanalitikų, psichoterapeutų tuo daugiau išyrančių šeimų ir ligotų vaikų. Pirmiausia būtina išgydyti sielą.

 

 Kuomet tikslas neaiškus, funkcija nenustatyta tuomet kalba gali eiti tik apie paralyžių.

Kai tikslas prarastas – įsijungia susinaikinimo mechanizmas.

 Žmogus, garbinantis idealus, greitai praranda meilę ir tampa žiaurus sau ir aplinkiniams.

 Menas tai funkcija. Kai žūna tikslas, tai funkcija pradeda pūti.

 Mirtis ne visada apvalo žmogaus sielą. Apvalymas efektyvesnis yra kai ne tik nuodėmingasis žūva, bet žūva visa giminė. Dar geresnis sielos gelbėjimo mechanizmas tai visos tautos žūtis, kuri leido atsirasti  tiems doroviniams nusikaltėliams. Kartais kalba gali eiti apie visą civilizaciją. Jei šitą suvokti, tai dar galima viską pakeisti. Tiesiog reikia atstatyti pirminį instinktą – meilę ir vienybę su Dievu.

 Pas vaikus dažniausiai kuriasi tokios susinaikinimo programos, kurios susietos su  gero likimo garbinimu. Jei vaikas talentingas, tai jame gali užaugti kolosali puikybė, idealų ir dvasingumo garbinimas. To rodiklis – nemalonumus sunkiai priima. Jei pas tokį vaiką sugrius įprastas pasaulio suvokimas, tai toks vaikas nenorės gyventi ( ypač artimųjų išdavystė ar mirtis).

 

 Jei vyras išsiskyręs su moterimi atgyja, tai šeimyninio gyvenimo problemos buvo susietos su moters vidine būkle.

 Maža priimti situaciją, reikia dar ir keistis iki gilumų. 

 Knygos priverčia mąstyti, o bendravimas jausti. Meilė yra jausmas. 

 Nusistovėjusios dogmos ir stereotipai traukia mus atgal.

 Kiekvienas, kuris nori tapti valdovu yra vergas.

 

 Susierzinimas tai bandymas apginti savo teritoriją. Jei tas kyla tarp vyrų, tai išsisprendžia per išorinius veiksmus ir viduje nesikaupia agresija. Jei tai vyksta tarp vyro ir moters, tai vyras kaupia savyje susierzinimą, kas virsta vidine agresija. Tuomet susierzinimas tampa ilgalaikis ir intensyvus.

Vystymasis – savo išgyvenimo instinkto suderinimas su kitų žmonių interesais.

 Dauguma konfliktų, pykčių, išdavysčių, nuoskaudų vyksta todė, kad vaikų sielos neturi gerovės. Nenoras turėti vaikų, tai susinaikinimo programa, kuri aktyvizuojasi padidinto gerbūvio sąlygomis.

 Česnakas ir svogūnas sužadina žemutinę žmogaus energetiką. Žmonėms, siekiantiems prašviesėjimo tuos produktus nepatartina vartoti. Ypač pavasarį. Labiausiai tinka gegužyje-birželyje.

 Už netinkamą auklėjimą vaikai keršija nesąmoningai.

 

 Negalima situacijos spausti savo valia. Situacija visuomet išmintingesnė. Jei neišeina iš vienos pusės, reikia prieiti iš kitos. Aš ir situacija, tai du partneriai.

 

 Uždarumas, nenoras ir nemokėjimas bendrauti su žmonėmis yra vienas iš padidintos puikybės ženklų. Viduje išpuikęs žmogus yra labai sužeidžiamas. Mažiausias jo išgyvenimo instinktų apribojimas sukelia baimę, susierzinimą, pyktį.

 Lietuvoje dvasingumas augo, o tikėjimas mažėjo. Iš čia ir uždarumas ir puikybė.

 Jei nori žinoti ateitį, o vidumi nesikeiti, tas gali labai pakenkti sielai. Tuomet logika, prognozė, ateities matymas tampa pirmesniu už meilę. Tuomet puikybė tampa neįveikiama.

 

 Gydyti pirmiausia reikia priežastį. Atleidimas tik pirmas žingsnis. Būtina keistis. Jei mes nesikeisim, tai savo vidine būsena provokuosim aplinkinius naujiems konfliktams. Keistis reikia abiem. Aukai labiau reikia keistis nei nusikaltėliui.

 Per sąmonę, logiką, priekaištus ir reikalavimus auklėti žmones nerealu. Būtina būti griežtam, kad netvirkinti žmonių jų instinktų patenkinimui.

 

 Tikros tiesos ieškojimas, tai ne supratimo ieškojimas, o meilės ieškojimas.

 Kuomet žmogus nuoširdžiai prašo atleidimo, jo sielai gali būti labai skaudu, nes tai pasikeitimas. Tikroji atgaila yra labai skaudi.

 

 Kur nėra meilės, ten nebus ir sutarimo.

 Kai šeimoje yra sunkumai, tai verčia atiduoti energiją. Sutuoktiniai apsijungia, mokosi aukoti, rūpintis vienas kitu. Pagrindinė skyrybų priežastis – nuobodumas. Kur nėra konflikto, ten nėra energijos ir meilės taip pat. Liūdesys, tai lėtas santykių energijos mažėjimas.

 Kai vaikas negauna meilės, tai tą jausmą jis pakeičia malonumais, geidulingumu, seksualumu.

 Sutuoktiniai subtiliame plane vienas kitam parenkami dar iki jų pažinties, pagal jų panašumą. Šiuo metu į giminės likimus niekas nekreipia dėmesio. Visi gyvena kaip gyvūnai – viena diena. Jei giminėje nebuvo daug nuodėmingų, tas padidina šansus turėti sveikų vaikų. Dabar turi matyti ką imi, jad nesiguostum. Kiekvienas žmogus netobulas, bet kiekvienas žmogus auklėjamas.

 

 Jei žmona pavydulinga, ji vidumi beprotiškai prisiriša prie vyro ir atitinkamai nori tapti visiška jo gyvenimo, jo laiko valdove. Kadangi tai neįmanoma, tai sieloje kyla protestai, kurie virsta agresija, kuri nusėda pasąmonėje ir pradeda realiai žudyti vyrą. Išpuikusi moteris siekia turėti viršų virš savo vyro, valdyti jį, suformuoti jame nepilnavertiškumo jausmą. Pas ją atsiranda nepasitenkinimas, smerkimas, priekaištai ir ji taip pat žudo savo vyrą. Pas išpuikusias moteris dažniau, nei pas pavydulingas, žūsta vyrai, serga ir miršta vaikai.

 

 Jei uošvienė pavydulinga, prisirišanti, tai savo dukters vyro atžvilgiu ji gali turėti seksualinį potraukį. Todėl agresyvus uošvienės poelgis dažnai maskuoja seksualinį potraukį. Jei uošvienė išpuikusi, tai savo dukters vyrui ji nori vadovauti kaip savo sūnui. Tuomet arba vergovė, arba pastovūs konfliktai ir skyrybos.

 Liga, žemindama pavyduliavimą ir puikybę, padeda išlaikyti meilę ir vienybę.

 

 Kai vyras praranda tikėjimą ir meilę, jis praranda galimybę auklėti savo žmoną. Nesugebėjai išauklėti – priimk pasekmes. Jei moteris pasąmoningai žudo vyrą, tai jis pradeda gerti. Jei ji dar labiau supyksta, tai dar aktyviau jį žudo.

 Jei visuomenė prarado tikėjimą, meilę, dorovingumą, vyrai tuomet praranda teisingą vidinę kryptį. Tuomet moterys pasmerktos naikinti tokius vyrus. Tuomet vyksta šeimų suirimas.

 

 Smerkimas iššaukia didžiulę pasąmoninę puikybę. Atleisti ir priimti reikia tam, kad pasikeisti. Ilgalaikis smerkimas ir liūdesys, tai agresija prieš Dievą. Kito auklėjimas prasideda nuo savęs auklėjimo. Tai kas vyksta su manimi ir aplink mane yra mano vidaus atspindys.

 

Pasąmonėje nėra senumo termino. Jei iki pradėjimo moteris įsižeisdavo ant vyro, smerkė jį, tai tas persiduos vaikams ir atsispindės šeimoje. Pasąmonė dirba automatiškai. Jei moteris vidumi žudė savo vaiką, tai ji žudys ir savo vyrą, nes pasąmonėje vyras ir vaikas yra vieningi.

 

 Negalima padėti tam, kas nenori padėti sau. Pagrindinis pokyčių rodiklis, tai mūsų jausmai.

 Kiekvienas žmogus veikia „išeidamas“ iš vaizdinio. Jausmas savyje gali talpinti daugybę minčių, bet jis pririštas prie konkrečios situacijos. O vaizdinys, tai jungtis minčių, situacijų, jausmų. Vaizdinyje užkoduotas mūsų elgesys daugybėje nežinomų situacijų.

 

 Badauti, gulėti ant vinių ir pan. labiau tinka vyrams.

 Jei meldžiamės vidinio diskomforto fone ne dėl meilės, o dėl savo instinktų sugriovimo, tai tikslai išsikreipia ir atsiranda susinaikinimo programa. Pasnikas ir savęs apribojimas negarantuoja meilės. Nereikia kovoti su puikybe. Reikia mokytis mylėti ir priimti Dievo valią. Savo troškimus reikia auklėti, o ne riboti. Auklėjimas, tai instinktų sulaikymas ir jų pavertimas meile.

 

 Visi įvykiai visų pirma įvyksta subtiliam plane, po to fiziniam, pagal programas, esančias subtiliuose planuose. Patekimas į subtilius planus leidžia ne tik matyti, tai kas įvyks, bet ir valdyti tuos įvykius, pvz. ligos. Bet kokios ligos šaknys ne tik praeityje, bet ir ateityje. Laukas ir jausmas, tai viena ir tas pats. Mūsų pasąmonė gali veikti tai kas vyksta ir tai kas vyks. Jei siela pradeda sirgti ir mirti, tai mūsų pasąmonė stumia žmogų link ligų ir mirties. Tai yra žmogus pats sau sukuria ligas ir nelaimes.

 

 Likimas su žmogumi kalba pasąmonės lygmenyje. Dievas su žmogumi bendrauja jo sieloje per jausmus. Žmogaus likimas visų pirma susietas su jo jausmais. Likimas reaguoja ne į tai koks žmogus išorėje, o į tokį, koks jis viduje.

 Žmogaus asmenybė daugiasluoksnė. Išoriškai žmogus gali būti vienoks, o viduje kitoks.

 Vaikuose sustiprėja tėvų tendencijos – tėvų, protėvių patirtis, sukaupta jausmuose. Be to kiekvienas turi praeito gyvenimo patirtis.

 

 Kančios apvalo mūsų sielą, nes mažina mūsų pagrindinius instinktus.

 Savo jausmais, mintimis ir elgesiu mes kuriame savo būsimą likimą. Likimą galima keisti auklėjant savo charakterį ir pasaulėžiūrą. Tie pokyčiai turi prasiskverbti į pasąmonę ir pasiekti tam tikras gilumas. Tik tuomet prasidės realūs pokyčiai kūne ir aplinkoje.

 

 Viskas kuriama pagal panašumo principą. Šeimyninė karma tiksliai atitinka asmeninę.

Nuodėmės prasideda nuo meilės atsisakymo.

 Jei pas žmogų bjaurus charakteris žmonių atžvilgiu, o Dievo atžvilgiu geras, tai išoriškai nevertas žmogus turi gerą sveikatą ir likimą. Jei žmogus geras žmonėms, bet bjauriai elgiasi Dievo atžvilgiu, jis gali ilgus metus jausti nepasitenkinimą savimi, užsiimti savigrauža. Toks žmogus kentės ir sirgs. Sveikatą ir laimę likimas formuoja pagal teisingus santykius su Dievu. Jei žmogus nepatenkintas savo likimu, tai likimas bus nepatenkintas žmogumi.

 Prieš „atvykdamas“ Dievas atsiunčia pasiuntinius.

 

 Vagystės šiuo metu prisidengia geradarystės šydu, o plėšimai ir žudynės – demokratija.

 Tam, kad gydyti ligą visų pirma reikia pripažinti save ligoniu, po to nustatyti diagnozę, po to ligos priežastis ir tik tuomet galima kalbėti apie teisingą gydymą.

 

 Jei neveikia meilės siuntimas Dievui „ Aš tave Dieve myliu“, tai reikia pradėti nuo meilės gavimo „Dievas mane myli“. Tuomet sieloje atsiranda šiluma ir dėkingumas Aukščiausiajam. Tiesiog tai reiškia, kad mes turime pirma išmokti priimti Dievo meilę ir ją pajutę, grąžinti Jam dėkingumo ir džiaugsmo pavidalu.

 Pasąmoningai mes visi vienas kitą mylime, nes Dievas visuose mumyse yra.

 Jei mama nepakankamai myli savo vaiką, tai jam sunku išmokti mylėti. Išoriškai tėvai nustoja mylėti savo vaikus tuomet, kai jų sąmonė tampa pirminė ir pradeda naikinti jausmus. Tas kas atsisako meilės, neišvengiamai bus agresyvus prieš savo vaikus. Kas nesugeba suvaldyti savo geidulingumo, pristabdyti savo instinktus, meilės jausmas virs aistra. Kas nesugeba pristabdyti savo trauką pinigams ir valdžiai, tas vogs ir meluos. Kas nesugeba sulaikyti seksualinius troškimus, tas prievartaus ir gali žudyti. Kas įprato greitai, godžiai ir nesusilaikydamas valgyti, tas nesuvaldys troškimo prievartauti ir apvogti.

 

 Bet kokio daikto pavadinimas turi nusakyti jo funkciją, kam jis naudojamas. Kuomet mes tariame Dievo vardus, tuo pačiu nusakome jo funkcijas. Pagrindinė Dievo funkcija – Dievas mylintis.

 Stabmeldžiams Dievas, tai likimo gerinimo instrumentas, tai išgyvenimo  instinkto simbolis. Judaizme atsirado svarbus momentas – Dievas esantis nenutrūkstamai. Krikščionybėje Dievas tapo meile ir esantis dabar, čia, aplink ir mūsų viduje kiekvieną sekundę. 

 

 Taikdarys sulyginamas su Dievu. Jis moka suderinti skausmą ir džiaugsmą. Jis pasiruošęs susitarti su opozicija, tam, kad iš dviejų priešybių sukurti kažką naujo. Du žmonės, kad susitartų turi suderinti ir apriboti save, savo troškimus ir instinktus. Dvi skirtingos nuomonės susijungia į vieną, tampa nauja nuomone, giliasne ir platesne. Taip vyksta mūsų vystymasis ir informacijos sutankinimas, dėl ko plečiasi pažinimas. Pagonybėje nėra  dialektikos ir negalima sujungti priešybes.

 

 Kuomet išlikimo instinktas pirmoje vietoje, tuomet melas padeda pavogti, apiplėšti, padaryti kitą priklausomu. Pagonis įprastai meluoja savo artimiesiems ir brangiems žmonėms, nes jis garbina malonumus ir nekenčia skausmo ir praradimo.

 

 Laimė ir nelaimė mūsų gyvenime tik priemonės sieloje atsiskleisti meilei. Viskas nuo Dievo, tai reiškia viską reikia mylėti. Jei kažko nemylime šiame pasaulyje, tai negalėsime pamilti viso pasaulio. Išorėje mums gali kažkas nepatikti ar patikti, nes išoriniame pasaulyje mes atskirti. Lauko lygmenyje mes vieningi.

 Agresyvumas griauždamas sielą atima iš žmonių ir dabartį ir ateitį. Vienu jausmu galima išstumti kitą jausmą.  ( Moteris dėl skirybų pergyveno. Tuomet ji įsivaizdavo, kad grubus vyro elgesys nuskaidrino jos lauką ir jos dukters bei palikuonių laukus, kaip pagerėjo jų likimai. Visi negatyvūs jausmai vyro atžvilgiu savaime dingo ir liko laimės jausmas, dvasinis pakilimas, padėka vyrui už jos ir jos palikuonių gydymą) Nereikia kovoti su jausmu. Tiesiog tegul teisingas jausmas išstumia negerą jausmą.

 

 Tragediniuose filmuose ar spektakliuose meilė nesusijungia su džiaugsmu ir nesuauga su juo, todėl tragedija apvalo.

 Siela daugiasluoksnė. Visa jausmų, emocijų gama apjungta sieloje.

 Kai žmogus turi daug energijos ir mažai meilės, tai gėris jame virsta blogiu. Jei žmogus sulaiko energiją ir padidina meilę, tai jis blogį paverčia gėriu.

 

 Jei skriaudikas čia pat, jį galima stumtelėti pokyčiams. Jei jis toli, smerkimas ir nuoskaudos jau energetinis žudymas. Pavojaus metu baimės jausmas naudingas, o kai realios baimės nematyti tai baimė griaužia mus. Jei artimas žmogus šalia, tai galima auklėti save ir jį. Jei artimas žmogus išėjo, tai auklėti galima tik save.

 

 Kai žmogus kreipiasi į Dievą jis gali gauti daugiau nei užsitarnavo. Tai tarsi avansas galimiems didesniems pokyčiams. Mūsų troškimų dydis, galimybės ir gerbūvis negali viršyti meilės kiekio mumyse. Kas nemoka sulaikyti savo troškimų gali gauti daug malonumų, bet džiaugsmo ne. Tam, kad tapti laimingam reikia suturėti savo gabumus ir sąmonę. Laimė tai ne kūno ir dvasios poreikių patenkinimas, o tame malonume, kurį jaučia siela.

 Vakaruose laimė tai įgijimas, o rytuose – praradimas.

 

 Gyvenimas tai sinusoidė. Tas, kas nori pašalinti skausmą negaus džiaugsmo. Kas nori sunaikinti blogį, nematys gėrio.