KASDIENYBĖ

 Bet kokiai informacijai apie sveikatinimą, pagijimą ir kaip tai daryti, iš kur ji bepareitų yra būtina būti pasiruošus ją išgirsti, suprasti, „perdirbti“ per save. Būtina būti pasiruošus keistis, pakeisti savo požiūrį į praeitį, dabartį, ateitį. Jei žmogus nepasiruošęs keistis, gerinti savo charakterį, tai ką jis beskaitytų, tai tik laiko gaišimas. Gaunamos informacijos supratimas, suvokimas, tai visuomet vidinis pasikeitimas. Deja tai dažnai ilgalaikis ir sunkus procesas, daugumai. Dauguma nepasiruošusi greitai keistis, va todėl ir kenčia gana ilgai, prasidėjus tiems pokyčiams.  Kad informacija greičiau pradėtų veikti, būtina mąstyti apie tai ką skaitai, taikyti savo ir kitų gyvenimams. Todėl geriau ją nusikopijuoti ant popieriaus lapų iš kurių bus galima skaityti lėtai, bet kur, pamąstyti. Šalia, ant to pačio lapo galima dar ir savo pastabas, mintis užsirašyti, paanalizuoti. Tuomet vyksta gyvas darbas, daugiau dirba smegenys ir jausmai. Skaitymas iš kompiuterio turi tokią savybę, kad įjungus jį, informacija esanti jame jau čia, jau jaučiama, bet neišreikšta, o jei įjungtas dar ir internetas, tai viso pasaulio galima informacija jau čia, tik neišreikšta. Labai jautrūs žmonės tai jaučia ir negali net būti šalia įjungto kompiuterio.

  Kuomet serga siela, tuomet būtinai susirgs sąmonė, kūnas, žmogaus likimas. Visi mes senokai žinome, kad gyvybė tai judėjimas. Žinome, kad vidinis džiaugsmo jausmas, laimė, priėmimas tai kas vyksta, su lengvumu viduje yra sielos sveikatos požymis. Mūsų jausmai turi energoinformacinę struktūrą ir tuo „vibruoja“ visa nervų sistema, kartu su smegenimis. Visa tai sukuria aplink save savotišką lauką. Šis laukas gali būti deformuojamas tiek iš išorės – išorinių poveikių, tiek iš vidaus – vidinės reakcijos į tuos išorinius poveikius. Kartais išorinis poveikis nėra didelis, bet mūsų reakcija į jį perdėtai didelė, tai mus gaubiantis laukas deformuojamas iš vidaus ir tampa prieinamas visų pirma energoinformaciniams parazitams, o po to ir fiziniams parazitams, grybeliams, bakterijoms, virusams. Iš to seka išvada, kad išorinių poveikių stiprumo mes nepakeisim, o vidinę reakciją į tuos poveikius galime pakeisti. Išoriniai poveikiai gali būti provokacijos iš aplinkinių, pasityčiojimai, smerkimai, smūgiai, šaltis, karštis ir t.t.  Sveika siela renkasi ramesnę reakciją, nes ji turi daug meilės savyje. Jei to jausmo trūksta, žmogus jaučiasi nesaugus, sielos sveikata yra prastesnė. Tuomet   žmogaus reakcija į išorės dirgiklius, į išorės invaziją yra labiau neadekvati.  Iš esmės tai parodo kiek žmogus turi savyje agresyvių emocijų. Čia manau dar kartą reikia vėl ir vėl pasikartoti kas ta yra vidinė, pasąmoninė meilė. Visų pirma tai meilė duota Kūrėjo, pavadinkime tai Dievu ar dar kaip. Visų antra mūsų pačių sukaupta ir kaupiama kas dieną (beje ir iš praeitų gyvenimų sukaupta) meilė tiek Dievui, tiek Jo kūriniams, pagaliau pačiam (pačiai) sau. Tai meilė, kurią mes išlaikome ir didiname po įvairių gyvenimiškų išbandymų, skriaudų, pamokų, nusivylimų ir t.t. Mes mokomės mylėti kas benutiktų ir pasiliekame tik meilės jausmą, o visa kita tegul nubyra nuo mūsų kaip dulkės, kaip prisiminimai, kurie netrikdo toliau auginti meilės jausmą.

   Bet koks įvykis visų pirma vyksta energoinformacinio lauko lygyje ir tik po to vyksta fiziniame lygyje. Mūsų sveikatai didžiausią įtaką daro pasąmoninės emocijos, kurias mes sukaupėme ir kurios „iššoka“ automatiškai, nevaldomai atsitikus kažkokiam įvykiui aplinkoje ar emociniam dirgikliui toje aplinkoje. Automatiškai gali iššokti daugybė emocijų : pyktis, susierzinimas, liūdesys, neviltis, džiaugsmas, jaudulys, priešiškumas ir t.t. Tai panašu į tai, kaip mes vaikštome negalvodami kaip dėlioti kojas, ar imame puodelį bei geriame negalvodami kaip ir kiek ištiesti ranką, kaip sulenkti pirštus, tą ranką po to pritraukti, išsižioti, įpilti, nuryti ir t.t. Tai daugybė automatinių funkcijų. Va taip, automatiškai suveikia ir mūsų emocijos, iššokdamos iš pasąmonės ir užvaldydamos mūsų judesius, visą esybę. Po to galime dėl to gailėtis, nesuprasti kaip tai buvo, kodėl taip pasielgėme. Tiesiog tai mumyse buvo ir kažkieno tai elgesys, kaip dirgiklis iššaukė būtent tokią ir būtent tokio stiprumo mūsų fizinio kūno reakciją. Kuomet pasąmoninių emocijų agresijos kiekis viršija tam tikrą lygį, jos virsta susinaikinimo programa pačiame žmoguje ir žmogus pats save pradeda naikinti. Kaip? Tai pasirenka pati pasąmonė, priklausomai nuo aplinkybių.  Tai gali būti „nelaimingi“ atsitikimai, kažkokia tai liga, pagaliau neteisingas maisto pasirinkimas, kas gali iššaukti apsinuodyjimą. Kuomet pasąmoninė agresija viršija tam tikrą lygį, jau tu „kauniesi“ pasąmonėje su visa Visata, o tai be šansų. 

  Pasąmoninės emocijos deja niekur nedingsta ir neturi senaties termino. Jos išeina tik per ligas, kančias, nelaimingus įvykius, traumas ir dar per atgailą.  Beje pasąmoninės emocijos perduodamos savo vaikams, anūkams. Todėl anie gali nesuprasti kas su jais kartais darosi ir kodėl. O gi todėl, kad mamytė ar tėvelis, močiutė ar senelis kažkur, kažkada pridarė negerų dalykų, prikaupė daug „piktukų“, kurie ir „badosi“. Aišku gydytojai gali bandyti gydyti tai, bet tik pats žmogus gali išgydyti keisdamas savo charakterį, pasaulėžiūrą, reakciją į aplinkos dirgiklius.  Per atgailą mes  savęs gilumoje keičiamės, keičiamės taip, kad nebekartoti savo klaidų, net ir tų, kuriuos gavome kaip palikimą. Kuomet mes pasikeičiame, tai nebereikia ir bausti, nes nėra už ką, mes jau kitokie. Tuomet nelieka ir ligų, nelieka galimybės ir nelaimėms, keičiasi likimas. Atleidimas ir atgaila gydo mus nuo daugybės sunkių ligų ir tai net prevencija bet kokioms galimoms ligoms, traumoms. 

  Jei su jumis įvyko nelaimingas atsitikimas, agresija prieš jus, tai tas gana giliai nusėda pasąmonėje, kur nėra senaties termino. Ten, viduje priežastis vis maitina ir maitina pasekmę, kaip užstrigusi plokštelė. Tereikia nors trumpam prisiminti ar pamatyti aplinkoje kažką panašaus ir mumyse iš karto iššoka buvusios emocijos, tarsi tai buvo dabar (nors gal ne vienas dešimtmetis praėjo). Tereikia tik pašalinti priežastį, paprastai tai būna nuoskauda, atleisti skriaudikams ir pasekmė, tos negeros emocijos prapuls. Labai daug žmonių savyje nešiojasi tiek „užstrigusių plokštelių“, kad net nejuokinga. Savo laiku man gana sunku buvo gyventi net su nedideliu kiekiu tokių „plokštelių“, tai kartais stebiuosi, kad žmonės jų nešiojasi šimtais. Beje daug tokių, kurie geriau numirs, negu atsisakys tų „plokštelių“ (kas beje ir būna). Ar norit gyventi? 

  Pagalvojau apie vieną žmogų, kuris turi skrandžio opą. Tai iš esmės savigrauža, negebėjimas išsakyti kuo nepatenkintas, nuoširdžiai išsakyti, be neapykantos ir nuoskaudos. Tuomet opa savaime ištirps be jokių gydymų. Tereiktų tik savaitėlės pabaudaut su vandenuku, arba tik vieną kart dienoje  lengvo maisto. Aišku jei ta savigrauža jau „sena“, daug blogų minčių apie save sukaupta, nepasitenkinimo savimi, savo likimu, tai procesas gali užtrukti ilgiau. Tuomet dar ir dar kartą teks peržvelgti savo mintis ir atgailauti, pasikeisti tiek, kad taptum kitu ir tuomet bet kokia liga pasitrauks, nes taps nereikalinga. Ligos priežastis, tai pasąmoninė agresija. Tik pašalink tą agresiją atleidimo ir atgailos pagalba. Beje būtina keisti ir charakterį bei pasaulėžiūrą, nes sunkios ligų formos gali likti. 

  Jei nuoskauda ilgai laikoma savyje, tai ji būtinai nukeliauja į pasąmonę, kur ji atakuoja ne tik skriaudėją, bet ir skriaudėjo vaikus, bei anūkus, nes per pasąmonę mes visi susieti, ten esame VIENA. Net jei skriaudėjas numiršta, tos mūsų pasąmoninės atakos lieka, bet tuomet dar atakuojamas ir mirusių pasaulis. Oi tuomet kaip blogai pasidaro, nors skriaudėjas atrodo va, numirė. Tuomet iš mirusių pasaulio mes galime gauti tokį „spyrį“, kuris vadinamas susinaikinimo programa.  Ant žmonių nepatartina įsižeisti, o ypač ant mirusių. Galima pyktelėti, galima nubausti, galima pasiginčyti, bet geriausiai tai auklėti. Čia kaip su vaikais. Pavyzdžiui Dievui mes esame vaikai ir nė ant vieno Anas neįsižeidžia. Pykteli, pabara, kokią ligą pasiunčia ar traumą, kaip bausmę, kaip auklėjimą, bet myli. Tai mums pavyzdys, kaip vienas su kitu turime elgtis. Beje daug kam kyla klausimas, o jei be Dievo žinios nė plaukas nuo žmogaus galvos nenukris, tai kodėl jis kai kuriuos žmones pražudo. Aš asmeniškai nežinau nė vieno tokio atvejo. Žmogus ar jo protėviai patys „uždirba“ susinaikinimo programas, kurios tiesiog įvyksta. Dievulis ir čia mums davė laisvą valią, galimybę susinaikinti. O kaip tuomet su vaikučiais ir net kūdikiais kurie stipriai suserga, miršta. Kaip jau minėjau, kad tai tiek protėvių perduotos susinaikinimo programos, tiek pačio kūdikio atsineštos karminės problemos, kurias jis padarė praeitame gyvenime. Tiesa, dar yra to vaiko ar kūdikio neatitikimas su ateities programomis, kur jis gali tapti agresoriu, labai ir neteisingai skriaudžiančiu kitus, gal net žudiku. Ateities programos (kaip kokie angelai – tvakdariai) jau dabar mato koks tas kūdikis bus ir ką jis prikrės. Tą informaciją gavusi kūdikio pasąmonė, tiesiog aktyvuoja susinaikinimo programą ir viskas. Dievas yra tiek praeityje, tiek dabartyje, tiek ateityje ir viskas čia teisinga. Mūsų artimų, mylimų, kūdikių pasirinkimą turime gerbti kaip jų laisvą valią, kurią visiems suteikė Dievas, turime gerbti jų klystkelius, tiesos ieškojimą savu būdu, nors mums jis atrodo klaidingas. Mes dar ne dievai, kad teistume jų pasirinkimus, jų paklydimus. Mes tik įvairais būdais galime auklėti juos, auklėti be vidinio pykčio, žodžiu, pavyzdžiu, apribojimais, kartais net ir diržiuku. Aišku karminiai negerumai gali būti tokie dideli, kad kartais nieko neįmanoma pakeisti. Beje žmogui apie jo artėjančią mirtį negalima sakyti, nes taip atimame paskutinę viltį ir jo sieloje gali atsirasti baimė, neapykanta, kas dar labiau užterš jo sielą.  

  Beje dar apie vaikus ir mamas. Pavyzdžiui kodėl abortas yra toks blogas dalykas. Visų pirma, kad abortas mamos pasąmonėje įsirašys kaip nužudymas ir jau kitas, gimęs kūdikis pasąmoningai bijos mamos, bus neramus, gal net blogai vystysis, uždaras ir visada norės „pabėgti“ nuo mamos, sirgs „nepagydomomis“ ligomis. Čia būtina mamos atgaila, atsiprašymas Dievo, kad atsisakė meilės savo kūdikui ir padarė abortą. Būtina mamai pasikeisti vidumi iš esmės, kad to niekuomet nepasikartotų. Jei mama suvoks tai, visa savo esatimi, tai vaikas tiesiog valandomis gis. Beje taip vadinama depresija mamai yra labai nepatartina, nes atsiliepia vaiko būsenai. Gana dažnai mamoms išbandymai ir ligos būna duodamos, kurios kaip pagalba būsimiems vaikams ir anūkams. Jos tarsi „atserga“ už juos į priekį, gauna kažkokį naują suvokimą ir perduoda vaikams ir anūkams. 

  Dar yra toks nemalonus dalykėlis kaip  vaikų žeminimas, ar tyčiojimasis darželyje ar mokykloje. Vaikai, kaip ir gyvūnai jautriai reaguoja į susinaikinimo programas, slypinčias kituose vaikuose. Dažniausiai ( kartoju, kad dažniausiai, bet ne visada) yra tyčiojamasi ir skriaudžiami tie vaikai, kurie savyje turi tas susinaikinimo programas (gal kartais tai vidinė puikybė, susireikšminimas, tarpusavio santykių idealizavimas).  Susinaikinimo programos neturi būti platinamos ir taip Gamta siekia izoliuoti tuos platintojus, arba auklėti per pažeminimus, kad pajustų gyvenimą, kad kažką suvoktų, pagaliau pasikeistų, pakeistų savo charakterį. Kraštutiniu atveju, tokius „platintojus“ gamta sunaikina kitų rankomis. Pasąmonėje pasiruošęs visus (net ir save) naikinti asmuo, neturi gyventi. Vidinė būsena pritraukia išorės atoveiksmį, tad ką pasirinkome savo viduje, tas ir „ataidėjo“.

  Nenoras gyventi, „depresūha“ iš esmės tai puikybės pasireiškimas. Žmogus su padidėjusia puikybe naikina kitus arba save. Padidintos puikybės žmogus visuomet jaučiasi pats teisiausias, savo valingus sprendimus ramiai užkrauna ant kitų pečių, jis nepatenkintas savo likimu, nėra lankstus, nesugeba atleisti, o tuo labiau kažką savo paaukoti. Pagalvojus, tai žmonijos pagrindinė bėda yra puikybė.

  Apie auką. Kuomet žmogus aukoja kažką tai, tai jo prisirišimas prie pasaulio sumažėja, o būtent prisirišimas sukelia pasąmoninės agresijos sustiprėjimą. Pasakyk narkomanui, kad jis negaus daugiau nė vienos dozės, tai jo reakcija bus agresyvi, žudikiška, nes jis prisirišęs prie narkotikų. Tai kraštutinis pavyzdys. Galima paimti švelnesnius. Kompiuteriniuose žaidimuose „paskendusį“ paauglį patrauk nuo žaidimų, sutrukdyk, tai nesvarbu ar tu draugas, ar mama ar tėtis, atsakas gali būti agresyvus. Lėtesni vaikai tą jausmą nuryja į vidų ir su laiku suserga nuo susinaikinimo programos. Tas pat ir dėl rūkalių, apsirijėlių, ištvirkėlių, su visokiomis pakraipomis, bei religijomis. Visi jie turi prisirišimų, kuriuos „pajudinus“ tie praranda protą. Pavyzdžiui žmogus gali būti labai perdėtai prisirišęs prie teisingumo jausmo, tai jį Visata gydys per aplinkinių neteisingą elgesį su juo, su jo aplinkiniais. Na, o jei žmogus perdėtai prisirišęs prie gerovės, tai jį gydys kriminaliniai elementai ir visa tai tik tam, kad mes prie nieko perdėtai neprisirištume ir dėl to nekauptume pasąmonės agresijų. Jei savo prisirišimą pasauliui padovanosi kaip auką, tai problemos pasitrauks dar tinkamai ir neįsibėgėjusios.  Kaip sakoma – paleisk situaciją.  

  Pačios sunkiausios žmogaus ligos visuomet susijusios su trimis faktoriais kartu. Tai didelė savigaila dėl praeities, nepasitenkinimas dabartimi ir baimės dėl ateities. Iš esmės tai ilgas nepasitenkinimas savo likimu, kuris nusitęsė net į ateitį. O jei jau pretenzijos ateičiai, tai ateities ir netenki. Mūsų pasąmonė labai jaučia ateitį, sakoma, kad dar kepenys gerai jaučia artimiausią ateitį ir reaguoja anksčiau, nei ji pasirodo. Subtiliuose energoinformaciniuose planuose pasekmė dažnai keičiasi vietomis su priežastimi, todėl buvusias praeityje problemas galima greitai eliminuoti vien šio momento reakcija į įvykį praeityje. Pakeisk reakciją, nebeliks energijos nutekėjimo į praeitį. Bet kokie išbandymai tai sielos apvalymas, o jei šito nepriimame, tai tas pat kas nenoras išmokti pamokų, nes į pirmą vietą iškeliame savo gerovę, savo kūną, savo prisirišimus, savo puikybę. Išpuikusiems žmonėms dažnai išbandymai nieko neduoda, jie nieko neišmoksta, nes net nesiruošia to daryti. Tuomet pas juos atsiranda nuoskauda dėl likimo.

  Liga, tai perdėtas prisirišimas prie gyvenimo. Jei mes susergame, tai reikia kovoti ne su liga, o su savo prisirišimais. Liga, tai tik mūsų perdėtos pasąmoninės agresijos pasekmė ir tai susiję su mūsų neteisinga pasaulėžiūra, charakterio bruožais : pavydas, pavyduliavimas, godumas, įžeidumas, savigaila. Kuo žmogus labiau prisirišęs prie materialių ir dvasinių vertybių, tuo labiau genda jo charakteris. Prisirišimas, tai malonumų garbinimas. Jeigu kas nors ar dėl ko tai, kėsinasi į prisirišusio prie malonumų žmogaus „malonumus“, tai sukyla didžiulė agresija. Būtina save patikrinti ir tuo pačiu gydyti, atsisakant tam tikrų malonumų ir stebėti save, kokia bus vidinė reakcija. Ar galėsi tam tikram laikui atsisakyti to ar ano? O gal visai atsisakyti, gal pajusi, kad to tau nebereikia.  Tai bus tarsi auka, kuri apvalo sielą. Netikiu tais, kurie pavyzdžiui sako, kad bet kada galiu mesti rūkyti, gerti alkoholį, perdėtai nevalgyti maisto ir pan., bet to nedaro. Kažkada dar bandžiau ir bandžiau ir bandžiau tikėti, bet dabar tikrai nebe. Tai gi puikiai žino, kad tai nesveika, kad tai žaloja jų organizmą, bet toliau daro nuodėmę. Kas tai? Tai melas sau, kitiems ar Dievui? Bet tai melas. Jei meluoji savo prisirišime, tai meluosi ir kitur, nes tai pasidaro įpročiu.

  Ligos ir nelaimės, tai viso labo tik žmogaus „sustabdymas“ dabartinėse nuodėmėse, kad jis susivoktų, atgailautų, pasikeistų. Atgaila, atleidimas gydo, kaip gydo ir charakterio gerinimas, prisirišimų mažinimas. Sakoma, kad netgi jei žmogus miršta, kai lieka tik kelios minutės, sekundės, jis gali pagerinti savo charakterį, gali atleisti ir priimti Dievo valią, gali auginti meilę savyje ir tuo pačiu pagerinti likimą savo palikuonių. Beje, palikdami savo kūną, būtent meilę ir charakterį mes pasiimame su savimi.

  Dar šiandiena galvojau, kad gana daug žmonių žino apie badavimo svarbą, kad badavimas gydo daugybę ligų. Bet Dievulis man ėmė ir parodė, kad taip nėra. „Pakišo“ visą eilę feisbuko draugų, kurie to net nežino ir net piktinasi tuo??? Nežinojimas tiesų, neatleidžia nuo atsakomybės. Badaujant labai svarbi yra sielos būsena, kad žmogus atsiribotų ne tik nuo maisto, bet ir nuo dvasinių (proto) užsiėmimų ir nuo jausminių dirgiklių. Tik tuomet gana greit yra sužadinamas stipresnis ryšys su pagrindiniu energijos šaltiniu, ryšys su Dievu, su Kūrėju. Atsiriboti reikia nuo savo troškimų, nuoskaudų, problemų, baimių, abejonių ir t.t. Likti turi tik meilės jausmas. Jei žmogus pastoviai koncentruojasi į savo troškimus, tai jo energija ten daugiausiai ir krypsta, kol galų gale žmogus tampa troškimų vergu. Meilei didinti, dieviškumui savyje ugdyti, energijos nelieka. Tuomet žmogus negali atsisakyti nuo skanaus maisto ir pastoviai persivalgo (kiek pilvotų vaikšto). Žmogus „prilimpa“ prie darbų, jam jie tampa gyvenimo prasme, žmogus kraustosi iš proto dėl praturtėjimo ir jam nelieka laiko meilei auginti. Deja Dievas žmogui ilgą laiką leidžia turėti tik tai, ką jis vidumi yra pasiruošęs prarasti, nuo ko vidumi yra pasiruošęs atsisakyti. Kas yra nuolankumas? Tai gebėjimas suturėti save, aukoti ir nepriklausyti nuo to, ką turime.

  Didelė žmonių bėda yra puikybė. Šia „liga“ serga daug inteligentijos, išsimokslinusių žmonių. Ji pasireiškia tuomet, kuomet neugdoma vidinė išmintis, o ta neauga ten, kur nėra vidinės meilės. Meilė, tai kaip dirva išminties augalui. Bet kuris žmogus turi visuomet suvokti savo netobulumą ir tai bus kaip vaistas nuo puikybės, nuo susireikšminimo. Būtina kas dieną gerinti savo charakterį, ugdyti jį per meilę Kūrėjui ir Jo kūrinijai. Viską, ką mes garbiname mažindami meilę, tai yra meilės sąskaita, turi būti prarasta. Beje sakoma, kad tai Gamtos dėsnis. Pavyzdžiui kas garbina mylimą žmogų, gali prarasti jį, jis gali išduoti, nuskriausti ar pan. Kas garbina savo vaiką ar vaikus, bus tas pats. Beje vakarų civilizacija, kuri garbina privačią nuosavybę, materiją, pradeda prarasti tai, mažėja tos civilizacijos atstovų, negimsta vaikai,  jie išsigimsta ne tik kūniškai, bet ir protu.  Maistas tapo netikru, kaip ir visos kitos vertybės – TUŠTUMA.  Tiek mūsų valdžia, tiek bet kurios kapitalistinės valstybės valdžia labai susirūpinusi vartotojų skaičiaus padidinimu ir jų vartojimo didinimu. Deja tai elementari narkomanija. Tai tarsi dozės didinimas, o laimės kaip nėra taip nėra. Vartojimas nėra laimė, tai tik vienas iš elementų, kuris gali duoti galimybę laimei reikštis. Tačiau ta laimė bus tik trumpalaikė – gavau žaisliuką, pasidžiaugiau ir numečiau, duokit kitą.

  Tam, kad pažinti Tiesą, būtina ką patirti, išgyventi skausmingą atitrūkimą nuo įprastų stereotipų ir pasikeisti. Kas beatsitiktų aplink mus, kaltų nėra. Tai viso labo tiek mūsų, tiek aplinkinių netobulumas ( o tai talpi sąvoka). Neverta dėl savo netobulumo ir padarytų klaidų rautis nuo galvos plaukus ar šokti nuo tilto. Tiesiog reikia keistis, kad daugiau tokių klaidų nepasikartotų. Keistis reikia vidumi, keisti pasaulėžiūrą, charakterį, visiškai pasikeisti tuo atžvilgiu, dėl kurio patekai į tą situaciją ir padarei klaidų. Reikia suprasti, kad visos situacijos mums duodamos tam, kad mes tobulėtumėme, vystytumėmės, kad nepriaugtumėm prie žmogiškos laimės ir kad nepamirštume savo dieviškumo.

  Kai pasižiūri pro langą, gali pamatyti begales nelaimingų žmonių. Kad žmogus taptų laimingas, jis visų pirma turi padaryti kažką laimingu. Dauguma žmonių, vietoj to, kad laimingus padarytu žmones, savo artimus, draugus, pažįstamus, pasirenka surogatą – laimingus padaro šunis, kates ar pan. Mes žmonės ir visų pirma mes vienas kitą turime kas dieną, kas valandą daryti laimingais. Tik jei lieka laiko ar energijos, laimingus galima daryti ir kitus gyvus padarus. O dabar dažnai yra atvirkščiai. Žmonės nekenčia žmonių, tiesiog bijo jų, užsidaro nuo jų ir jų vieninteliai „draugai“ bei meilė yra jų gyviai, jų augintiniai. Gal kas įsižeis dėl šių žodžių, bet tai ne mano, netobulo žmogaus pastebėjimas, tai daugumos išminčių nuomonė, kurią aš tik atkartojau. Pagal Gamtos dėsnį žmogus visų pirma myli savo Kūrėją, po to save, savo giminę – žmones, žmoniją ir tik po to visa kita.

  Teko girdėti, kad jei sieloje kažkas netvarkoje, krenta energija, tuomet iš karto sureaguoja inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė – visa ši sistema. Tai yra sutrinka „nešvaraus“ skysčio išskyrimas iš organizmo. Tuomet organizmas nuodyjasi ir kenčia kiti organai. Beje radikulitas dažniausiai būten šios sistemos sutrikimo pasekmė. Manau teko girdėti, kad paakių būklė signalizuoja apie inkstų būklę, o tai atsiliepia ir žmogaus žvilgsniui. Todėl dažnai iš akių galima pamatyti, kad žmogus be energijos, ligotas. Tik vėliau gali pasirodyti ir kitų organų problemos. Pavyzdžiui problemos su plaučiais parodo apie nepasitenkinimą likimu, o jei dar pas tave nuoskauda dėl likimo, tai jau palinkėjimas sau mirties ir gal būt net užsiprogramavimas dar ir kitam gyvenimui. Beje plaučių ligos rudenį parodo nepasitenkinimą praeitimi, o pavasarį – nepasitenkinimą galimu likimu ateityje. Plaučių ligos žiemą parodo, kad jautiesi uždarytas nepatinkančio  likimo kokone ir nerandi išeities, nors „sukiesi“, bet kaip voverė rate. Tik vidinė puikybė gali neleisti savęs pakeisti ir ištrūkti iš ligų ar nesėkmių rato. Tam, kad norima paviršinė emocija pakliūtų į pasąmonę, ji turi būti arba labai stipri arba daug kartų kartotis. Kokios emocijos kartojasi mūsų kasdieniniame gyvenime, tos ir skverbiasi į mūsų gilumą, tokie mes po to esame ir niekas čia nekaltas. Ką pasėjome, ar kam leidome išdygti mumyse, tas ir augo.  Beje ravėti reikia savo „darželį“, ravėti. 

  Jau minėjau, kad pavasario energijos atneša mums ateities energijas į kurias reaguoja mūsų kūnas, mūsų protas, mūsų jausmai.  Jei mes tuo metu sunegaluojame ar užpuola nesėkmės, tai tiesiog mes jau dabar netinkamai reaguojame į būsimus įvykius, kurie nėra šimtaprocentiniai, bet labai tikėtini. Mes gyvename tikimybių lauke ir visų mūsų galimi sprendimai, poelgiai sumuojasi ir gaunasi tam tikra ateities Matrica, kuri mus tikrina ar mes atitinkame ją. Jei kažkur yra neatitikimų, tai mus „perkrato“ dabar. Tai yra arba per nedidelius išbandymus tikrina mūsų reakciją, arba per didenius nelaimingus atsitikimus, arba per ligas. Jei mes visiškai neatitinkame ateities Matricos ir visapusiškai priešinamės reikalingiems pokyčiams dėl savo išdidumo, puikybės tai galima ir mirtis. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai miršta dėl nesusivokimo, kas neleidžia įvykti jų pasikeitimui (nors kūnas jų dar galėtų „vežti“). Dažnai jiems tai būna būtent dėl puikybės, visažinystės sindromo, piktinimosi viskuo ir visais. Senyvo amžiaus žmonėms Matrica neretai atima protą (greičiau ar lėčiau ir reiškiasi tam tikros proto ligos). Tie senyvo amžiaus žmonės, kurie išlaiko savyje meilę, o tuo pačiu ir išmintį, nugyvena laimingą gyvenimą ir išeina sąmoningai, tuo užsitikrindami greitą reinkarnaciją. Dar yra toks niuansas tame reikale. Daug mamų, o kartais ir tėčių suserga, kartais net rimtai, o kartais net miršta dėl savo vaikų būsimų problemų, būsimų bėdų, kurias jie padarys. Taip pasąmoningai jie gelbėja savo vaikus nuo tokių galimybių, tarsi išperka save aukodami. Buvo pastebėta, kad jei giminėje pas kažką iš jaunimo nusimato vaikutis (moteris jau nėščia), ima ir numiršta senelis ar senelė, taip tarsi išpirkdami savo anūkų ar proanūkių galimus klystkelius. Karmiškai tiek tėvai, tiek vaikai, bei vaikaičiai eina per gyvenimą kaip alpinistai surišti viena virve. Jei vienas kuris „paslydo“, tai kliūva visiems ir visų pirma savimi užmoka tėvai. 

  Pasąmoninė agresija prieš Kūrėją, prieš Dievą visuomet baigiasi savilikvidacija, kuri gali persiduoti ir palikuonims. Beje tai dar ir „užkrečiama“. Bendravimas su tokiais žmonėmis kažkiek užkrečia tam tikrais negerumais. Visa tai, kas vyksta su mumis aplinkoje, iš esmės atspindi mūsų vidų ir atvirkčiai – aplinka formuoja mūsų vidų. Tai abipusis procesas. Mūsų jausmai daug didesne dalimi formuoja mūsų ateitį, nei mūsų poelgiai. Gal ir negerai kartais elgiamės, darome klaidas, bet kaip mes tai vertiname, kaip jaučiamės, kaip ir kokiu greičiu pasiruošę keistis yra daug svarbiau. Tai parodo mūsų norą, mūsų pasiruošimą greitai mokytis, o tuomet „bausmės“ nereikalingos, nes klaidos tai augimo, tobulėjimo būtinybė. Be klaidų nebus ir tobulėjimo.  Jei, dėl nemeilės Dievui ar kt., pas žmogų įsijungia susinaikinimo programa, tai jis nesąmoningai sieks ligos ar mirties. Pavyzdžiui iš kelių, gyvenimo pasiūlytų draugų jis pasirinks patį blogiausią, kuris išduos jį, pasinaudos juo; iš kelių galimų darbų jis pasirinks blogiausią, kuriame jį išnaudos, mokės mažą atlygį; iš kelių galimų maisto produktų parduotuvėje jis pasirinks labiausiai apnuodytą, nesveiką. Kas įdomiausia, jei kokio nors kito žmogaus paprašys nupirkti jam maisto, tai tas jam taip pat nupirks prastesnės kokybės maisto, nes pasąmoninė programa veikia ir kitą žmogų (mes per pasąmonę esame susieti). Mūsų jausmai, tai savotiškas energoinformacinis laukas, kaip elektromagnetinis laukas. Jei keičiasi mūsų vidiniai, giluminiai jausmai, tai tam tikra dalimi kinta ir ateities energoinformacinis laukas. Beje, kaip jau minėjau yra ir atvirkštinis procesas – ateities energoinformacinis laukas, ateities Matrica verčia keistis mūsų jausmams dabartyje (kartais per nelaimes, ligas). 

  Mūsų tobulėjimas tiesiogiai susietas su tuo kaip mes sugebame išeiti už savo suvokimo, supratimo ribų už savo rėmų. Kuo tas „išėjimas“ dažnesnis, tuo dažniau vyksta mūsų „aš“ transformacija į naują „AŠ“, iki kito išėjimo už jau platesnių rėmų. Tai begalinis procesas, bet labai įdomus. Aišku transformacija dažnai vyksta per skausmus, bet o kaip nusinerti „seną odą“. Nesugriovęs seno namo, naujo nepastatysi. Tas kas bijo transformacijos, sėdi savo „baloje“, nesiekia tobulumo meilėje. Iš esmės tai pokyčių skausmo baimė. Jei vidinės meilės mažai, tai belieka laikyti įsikibus. Beje tuomet ji tirpsta kas diena ir belieka vogti ją iš aplinkinių. Kaip? Per perdėtą dėmesį savo personai, per pastovų pagalbos prašymą iš aplinkinių, per apsimestines ligas, kurios dažnai virsta tikromis (užsiprogramuoja ligoms) ir t.t. Variantų gali būti daug. Nebarstykim kiaulėms brangakmenių (savo laiko). Tokioms „kiaulėms“ (čia ne įžeidimas, o bandymas kuo ryškiau parodyti situaciją) yra toks patarimas – nepatinka aplinkinis pasaulis? Keisk jį. Nepatinka likimas – pagerink jį, aišku per savo charakterio pasikeitimą. Išlipk iš balos ir eik į nežinią. Tik taip bus tau duota daug daugiau galimybių pagerinti tavo likimą.  Visur yra Dievas, Kūrėjas. Pasitikėk Juo, pasitikėk Jo meile, augink meilę savyje ir atsiras šansų. Stovinti bala rūgsta, o tekantis upeliukas atranda vis kažką naujo. 

  Dar noriu apminėti apie aprangą. Mūsų apranga nebūtinai turi būti suderinta, madinga. Svarbu švari ir tvarkinga, patogi dėvėjimui. Tai parodo kaip tu elgiesi su savo vidumi. Pavyzdžiui dabartinė tipo stilinga ar madinga apranga, kur kelnės vien skylės, tai parodo skylėtą energoinformacinį lauką, parodo skylėtą dvasią. Tai skurdo iškėlimas iki mados lygio. Tik skurdžios sąmonės žmogus gali nešioti tokius apdarus. Jei pagal logiką pratęstume skylėtas kelnes link skylėtų pėdkelnių? Arba dar tas kelnes aptaškytume dažais, kaip statybininkų? Iki kokio absurdo galima prieiti su tokia mada? Yra toks pastebėjimas, kad mada išsigimsta ir tampa nepraktiška tuomet, kuomet artėja karas? Negerai.  Beje Ukrainoje dabar labai plinta tuberkuliozė, o tai būdinga išpuikusiam žmogui kuris įsižeidė ant likimo. Vadinasi daug žmonių toje šalyje įsižeidė ant likimo. Užkratas, kartu su šiais žmonėmis plis ir į kitas šalis ir lengviau pasireikš tuose žmonėse, kurie turi analogiškų problemų. Jei tuberkuliozę pagydyti medicininėmis ar bioenergetinėmis priemonėmis, tačiau žmogus nepasikeis vidumi, nepasikeis jo charakteris, pasaulėžiūra, tai „parsikraustys“ dar daugiau ir labiau „pasiutusių“ ligų, nei buvusi. Tiesiog liga dažnai sustabto patologinius procesus žmogaus charakteryje. Tuomet liga yra kaip angelas, o kova su angelu nieko gero nežada. Pavyzdžiui, kaip jau minėjau, kad problemos su plaučiais yra nepriėmimas esamos situacijos, nesusitaikymas su ja, nepasitenkinimas savo likimu, o jei tai net „braška“ tas nepasitenkinimas, tai pasireiškia kaip astmos priepuolis. Todėl dažnai gydymas nuo astmos, tai tik kova su angelu, kuri tik nualina organizmą. Gydymas medicininiais preparatais garantuoja ligos virtimą chroniška ir kitų organų, ar net viso organizmo rimtas problemas. Beje jei žmogus plius dar ir labai nepatenkintas savo artimaisiais, o nepasitenkinimas likimu trunka ilgą laiką, tai galimas net plaučių vėžys. Kartais būna ir kepenų vėžys, nes kepenys gana glaustai energoinformaciškai yra susietos su ateitimi, o jei jas dar alinsi vaistais, tai tokia tikimybė gan reali. Tereikia tik priimti esamą situaciją, esamą likimą, kaip sakoma atsipalaiduoti ir tuomet keisti save, savo charaterį, pasaulėžiūrą, pašalinti pretenzijas, atgailauti dėl savo netinkamo mąstymo, elgesio, netinkamų jausmų. Jei procesas nesenas, tai liga tiesiog gana greit praeis. Jei tai chroniška, tai gali užtrukti, bet kai žinai kryptį, tai eiti tuo keliu lengviau. Deja yra žmonių kurie renkasi mirtį, negu pasikeitimą. Jie kartais negirdi arba nenori girdėti apie savęs keitimą, nes puikybė, idealumo sureikšminimas per daug ilgai juose gyvavo. Tai dar vadinama „brandi“ karma, kuomet jau nieko pakeisti negalima.  

  Mintimis, jausmais žmogus artėdamas prie Dievo suvokimo, prie Kūrėjo energijų, patiria eibę transformacijų, pokyčių. Jausmai, mintys ir siela apsivalo nuo šio, bei praeitų gyvenimų „teršalų“, beje tai gali ataidėti ir vaikams bei artimiesiems. Tačiau per greitas siekis tai padaryti gali būti pavojingas žmogui. Mes žinome, kad perdėtai greit sukilę  fiziniai teršalai apnuodyja organizmą ir jei kepenys, bei šlapimo sistemos nespėja nukenksminti to ir pašalinti toksinus iš organizmo, tai nukenčia visas organizmas ir net galima mirtis. Kažkas panašaus vyksta ir su „kelione“ pas Kūrėją. Mirusiems ten lengviau patekti, nes jie neteko kūno, o kaip gyviesiems? Tai turi būti pastovus, bet ne perdėtai greitas procesas. Artėjimas prie „Šviesos“, prie Kūrėjo energijų veikia kaip radiacija. Todėl nešvarus mintimis, jausmais žmogus negali labai jau priartėti prie Dieviškų energijų, net su jokia malda. Klūpėk bažnyčiose, ar galva baksnok į grindinį bet kokioje religijoje, tačiau jei grįžęs namo elgiesi taip pat, galvoji taip pat, taškaisi tokiais pat jausmais, tai tavo pastangos nulis. Nereikia jokios bažnyčios ar religijos, jei tu kaupi savo sieloje meilę, nuo ko auga išmintis, o išmintingas žmogus, jam artėjant prie „Šviesos“ dažnai net nepastebi to, kaip ta „radiacija“ tarsi nušluoja jo jausmų, bei minčių dar esamą nešvarą. Atėjęs pas mus svetys nusiauna nešvarius batus, nusiima paltuką ar pan. Su tam tikra švara jis pas mus ateina. O jei pavyzdžiui guliesi į ligoninę, tai visas persirengi, tai yra dar didesne švara. Jei paguldo į operacinę, nes tu kūne gyveni su „nešvaros“ šaltiniu, kuris tau trukdo gyventi, tai ten dar didesnė švara, kurioje šalinamas vidinis tavo nešvaros šaltinis. Kažkoks toks palyginimas su artėjimu link „Šviesos“. Būtina keisti savo charakterį, pasaulėžiūrą, beje ją plėsti ir gilinti, kiek įmanoma būti sąmoningu visuose savo veiksmuose ir aplinkoje vykstančiuose procesuose. Tik sąmoningas žmogus gali patirti pokyčius, kurie liks jam visam gyvenimui. Jei „nušvitimus“ patiri nesąmoningoje būsenoje, tai tik parodo, jog sąmoningoje būsenoje tavo sąmonė, jausmai, kūnas neatlaikytų kontakto su dieviška energija, dar per daug „nešvaros“. Tačiau kodėl vis dėlto tas kontaktas pas kai kuriuos „nešvaruolius“ įvyksta? Tiesiog būtina jam perduoti tam tikrą informacinį „paketą“, kuris padės galimiems pokyčiams, arba tai „paketas“ kažkam iš aplinkos, arba visuomenei, kurį tas žmogus perduoda žodžiu, daina, piešiniu, ar raštu. O kaip elgtis, jei nežinai kaip tą meilę savo sieloje didinti? Tiesiog kiek įmanoma, kas dieną būti sąžiningu savo veiksmuose, mintyse, sieloje. Sąžiningai atsiriboti nuo savo prisirišimų, nesveikų kūnui įpročių (maistas, gėralai, rūkymai ar pan.), nesveikų dvasiai įpročių (perdėtas visokių informacinių šaltinių gromuliavimas, dėl ko auginama ant kažko ir dėl kažko neapykanta; apkalbėjimas, manipuliacija kitais žmonėmis, pasinaudojimas jais, nesantaikos kurstymas; perdėtos idealizacijos taikymas aplinkoje, kurios net savyje neturi, dėl to atsirandantis kitų žmonių poelgių smerkimas ir t.t.), nesveikų sielai įpročių ( taškymasis neigiamais jausmais ant aplinkinių, savo artimųjų, draugų, pažįstamų, pagaliau savo likimo; naudojimasis savo meilės atsargomis ir reikalavimas jos iš kitų, bet patiems jos neauginant, nepuoselėjant; vienybės praradimas su Visuma ir pan.). Tai nevyksta greitai. Čia ir dabar visko nenorėkit gauti. Tiesiog čia ir dabar darykite pokyčius savyje, kurie jūsų galioje, jūsų valioje. Tai nėra lengva, bet tai neturi būti pasiteisinimu nieko nedaryti. Man taip pat nebuvo lengva keistis (dabar taip pat visko būna) ir tai kiek visko dar reikia pakeisti ir ne kas diena pavyksta. Esu procese, arba tai galima pasakyti – esu kelyje, kaip ir bet kuris žmogus. Kažkuris jūsų sutiktas žmogus gali būti pavyzdžiu, orientyru, bet viskas laikina ir negalima „prilipti“ prie jokio pavyzdžio. Tai, kaip paminėjau, tik orientyrai kelyje. Jei prie orientyro „prilipsite“, kad ir netyčia, tai Dievulis gali kartais ir skaudžiai „atlipinti“ (per atrodo netinkamą jūsų atžvilgiu „orientyro“ elgesį, arba per jūsų ligas, nesėkmes, bei pan.). Prieš Kūrėją mes esame vienodai lygūs, visi esame Jo kūriniai, jo vaikai, o vaikai, kokie jie bebūtų yra mylimi. Iš kitos pusės, mes esame ant skirtingų laiptelių kelionėje link Kūrėjo pažinimo. Tai kaip skiritingas amžius. Kuo daugiau metelių, tuo daugiau suvokimo, bet tuo daugiau savarankiškumo ir atsakomybės ir ne tik už save, bet ir už kitus. Kūrėjo pažinimas, tai tarsi tų metų auginimas. Beje, su fiziniais metais tai labai mažai tapatinasi, nes kad ir senyvas žmogus, bet jis gal mažai siekė Kūrėjo pažinimo, o daug jaunesnis tame galėjo daugiau pasiekti. Augindami savo „metus“, per meilės kiekio didinimą savyje, išminties didinimą, keisdami charakterį, plėsdami ir gilindami pasaulėžiūrą, sąmoningumą visame kame mes, po truputį tapatinamės su Kūrėju ir tai natūralus procesas, mielas Kūrėjui. Kurie tėvai nenorės, kad jų vaikai pagaliau užaugtų, būtų savarankiški ir patys taptų tėvais, patys taptų kūrėjais. Tai vienintelis Kūrėjo, Dievo siekis. Bent aš taip manau, o kaip kiti mano?  

  Norint pasveikti, pagerinti savo ar savo vaikų likimą būtinas darbas su savimi. Pirmieji žingsniai, kaip buvo jau minėta, tai atgaila dėl savo negerų poelgių, minčių, jausmų. Pirma atgaila, po to atleidimas visiems kas tave „nuskriaudė“, dar po to charakterio keitimas, kad nebekartoti klaidų. Atgailos esmė ne tame, kad mums kažkas tai (pvz. Dievas) atleistų. Esmė tame, kad mes galutinai pasikeistume ir būtent šių klaidų nekartotume. Kitų klaidų bus, nes tobulėjimas be klaidų nebūna, bet šitų klaidų neturėtų kartotis. Jei žmogus realiai keičiasi, tai nuodėmė pasitraukia iš sielos – tik taip, o ne kitaip. Jokie kunigėliai jokių nuodėmių negali atleisti, tai tik cirkas bažnyčioje, tai susireikšminimas, kad jie „tarpininkai“ tarp Kūrėjo ir jūsų. Tai tiesiog pasityčiojimas iš Dievo ir žmogaus santykių. Atgaila, tai požiūrio keitimas į situaciją, į įvykius. Jeigu mus kas nuskriaudė, tai gal todėl, kad paauklėtų (Dievo ranka), gal kažką ne taip padarėme. Va tai ir yra požiūrio keitimas. Aišku būna ir kitokių atvejų, bet pyktelėti galima išorėje ir tą išreikšti. Pykti viduje, kaupti pyktį, reiškia visa tai  nusiūsti į sielą, o siela turi tiesioginį ryšį su Dievu. Reiškia vidinis, kaupiamas pyktis nueina pas Dievą. Dvasinis augimas bus tuomet, kuomet prieš supykdami pagalvosime apie galimas auklėjimo pamokas iš išorės, pagalvosime apie mus „skriaudžiančio“ netobulumą, galimas klaidas ir atleisime, gal net iškart, tiesiog vis mažiau pyksime. O jei nepykstame, tai ir niekam nieko atleisti nebereikia.

  Kokie žmonės dažniau pyksta ir kaupia tą pyktį. Tai visų pirma silpni žmonės, priklausomi nuo kažko ar su priklausomybėmis, pasyvūs, vartotojiški. Tas kas nieko nedaro esant nepalankioms išorės sąlygoms visų pirma išreiškia nepasitenkinimą, po to vis dažniau ir dažniau, kol galų gale tai virsta pykčiu. Pats paprasčiausia pavyzdys oras : tai vasara per karšta, tai žiema per šalta, tai per drėgna, tai dažnai lyja, tai vėjas per didelis ir t.t. Lašas po lašo kapsi į skrynelę pretenzijos aplinkai, Dievo kūrinijai, o po to stebisi iš kur tai viena liga surietė, tai kita, tai žmonės vis blogesni darosi jo ar jos atžvilgiu. Galų galiausiai lieka vienas ar viena kovoje su Visata. Pyktis, nuoskauda būdinga silpniems žmonėms, kaip ir bet kokie prisirišimai. Beje prisirišimai dar labiau silpnina žmogų, padaro jį priklausomą nuo materijos (alkoholis, rūkalai, maistas ir kiti materialūs malonumai), nuo dvasinių dalykų ( menas, muzika, mokslas, informacijos „badas“, darboholizmas ir t.t.), nuo sielos ( jausminio pasaulio dirginimas per ekstremalų sportą, adrenalino paieškos, meilės reikalavimo iš kitų, savo meilės ištaškymą jausminiams malonumams patirti ir t.t.). Aukoti ar aukotis gali tik tas, kas gali atsitraukti nuo savo inkstinktų, apriboti save, suturėti save. Tai augina sielą, dvasingumą ir išsaugo kūną, nuo to stiprėja valia.

  Pradedant darbą su savimi, būtina pašalinti agresiją prieš Kūrėją, o tai reiškia priimti visa tai kas įvyko praeityje, priimti visa tai kas vyksta dabar ir tai kas dar vyks ateityje. Priėmimas, tai nekonfliktavimas su Dievo kūrinija. Beje vėžiu sergančių žmonių dauguma konfliktavo viduje su praeitimi, nepriėmė jos, gailėjosi. Tas, kas peržengia „raudoną“ liniją konflikte su praeitimi, negali turėti net dabarties, ką jau kalbėti apie ateitį. Analogiškai gali nutikti jei mes bijome ateities, jau dabar konfliktuojame su tuo kas bus, kas gali būti. Tuomet ateitis mūsų neįsileis. Tai iš esmės agresija prieš Laiką. Pašalinus agresiją prieš Kūrėją, prieš Laiką, būtina pašalinti agresiją ir prieš save. Save taip pat reikia mylėti, nes nemylėdamas savęs, kitų tikrai nemylėsi. Beje padidintas drovumas, taip pat yra nemeilė sau, netikėjimas savimi, nepasitikėjimas kitais. Meilė sieloje yra tikroji Meilė, o meilė dvasioje, tai gėrio linkėjimas kitiems, darymas kitus laimingais. Meilė kūne, tai seksualiniai troškimai. Kiekvienas mes turime savo karminį krovinį ir tai veikia mūsų dabartinę būseną, dabartinį suvokimą, pasaulėžiūrą, gebėjimą keisti save, pagaliau patį norą keistis. Svarbiausia pradėti keistis, daug kartų peržiūrėti įvairais situacijas įvertinant jas, išlaikant meilės jausmą, arba bent neutraliam išlikti, kad neliktų pykčių ir pretenzijų. Yra toks pasakymas, kad tik einantis įveikia kelią.

  Išmintingas žmogus žino, kad meilė yra svarbiau už teisingumą. Vykdydami teisingumą, mes turime nubausti kažką, kas neteisingai pasielgė, nes to reikalauja įstatymas, to gal būt reikalauja žmonės. Bet žmonės ne robotai, kad augdami savyje, tobulėdami neklystų, o tenka suklysti ir net labai. Meilė visuomet susijusi su atleidimu norinčiam ir siekiančiam taisyti savo klaidas, pripažįstančiam savo klaidas. Įstatymus žmonės įsiveda, kad palaikyti tam tikrą tvarką, tam tikrą gyvenimo būdą, bet kuo daugiau įstatymų, tuo daugiau diktato, tuo mažiau meilės, tuo mažiau žmogiškumo, tuo daugiau reikalavimo būti neklystančiu robotu, arba visko bijančiu žmogumi. Tik įstatymų keliu žengianti valstybė neišvengiamai taps diktatūrine valstybe, kurioje žmonėms nebus įmanoma būti žmonėmis, neįmanoma tobulėti, nes įstatymai reikalaus niekur neklysti. Net dabar mes matome, kaip nuo daugelio šeimų, tam tikrose užsienio valstybėse atima vaikus vien todėl, kad gal būt kažkas iš tėvų kažkur suklydo, o gal būt tai pasirodė kaimynams. Įstatymų diktatūra reikalauja visus vaikus skiepyti, nors turėtų būti skiepijami tik rizikos grupės, tik jau giminėje turėję problemų. Skiepai daug sveikų vaikų paverčia neįgaliais. Įstatymų diktatūra reikalauja vaikus mokyti mokyklose ir tik tam tikrų dalykų, vaikai verčiami „pilka“, paklusnia mase, verčiami vartotojais, nes kapitalizmas reikalauja kurti jam palankius įstatymus. Yra dar visokių negerovių sukurtuose ir dar kuriamuose įstatymuose. Įstatymai, tai ne meilė, tai diktatas. Jie reikalingi tik minimaliai, o tikrasis įstatymas turi būti žmogaus širdyse, jų auklėjime, doroje, savitarpio pagalboje ir t.t. Nerašyti įstatymai yra patys tikriausi ir tvirčiausi, nes jie nekelia baimės būti nubaustiems, nekelia baimės  suklysti.

  Sąkymas tiesos žmonėms gali sukelti jiems skausmą, bet sąkymas tiesos be pretenzijų auklėja ir ugdo žmones. Nereikia bijoti auklėti žmones. Kam reikia, tas supras, pagalvos ir pasikeis. Tie, kurie sugeba tik įsižeisti, tik žaloja savo sielą. Jei mes ką „auklėdami“ įžeidžiame, tai žmogus geriau ir ilgiau atsimins ir daug kartų „pasukęs“ plokštelę ims ir pasikeis. O tokių teko sutikti, tik ne visi galėjo pasakyti „dėkui“, mat iki padėkos už paauklėjimą reikia dar „užaugti“ (iš esmės tai reikia sukaupti pakankamai meilės, kad nebūtų baimės, nebūtų drovumo, nesijaustum menku prieš kitą, gal net gerokai jaunesnį). Jei tu smerki, niekini kitą ar kitus žmones, tai subtilus siekis sunaikinti jį ar juos. Anksčiau ar vėliau tai gali virsti tavo susinaikinimo programa. Negalima džiūgauti dėl kito žmogaus kančių ar mirties, net jei tai priešas, nes mes viduje esame Vienis.