KLAUSIMAI ATSAKYMAI 3

  Klausimas: ar verta tobulintis, daryti platesnę savo pasaulėžiūrą, domėtis atradimais, išradimais, mąstyti apie tautą, žmoniją ir t.t., jei man jau pakankamai daug metų ?  Gal tiesiog rūpintis esama sveikata, vaikais, anūkais? 

  Atsakymas: yra toks pasakymas, kad niekada nevėlu mokytis. Mokytis būtina visą gyvenimą, nes per vieną gyvenimą neįmanoma daug ko išmokti. Net gana senyvo amžiaus kažko mokantis ir gilinantis į kažkokius procesus, patirties jausmas, po reinkarnacijos, nukeliaus į naują žmogaus būtį. Tai yra kitame gyvenime, nuo jaunumės jau jausite, kad kažkodėl kažkokiuose procesuose orientuojatės tarsi savaime, tarsi jau turėjote su tuo reikalų. Mirštant kūnui dabartyje, žmogaus esatis palieka ne tik savo materialų kūną, bet ir bet ką materialaus. Tai ne tik daiktai, bet ir materialūs artimieji. Į kitą reinkarnaciją jis atsineša tik jausminę buvusių gyvenimų ir gebėjimų patirtį. Jei praeitame gyvenime tu buvai puiki audėjėlė, tai šiame gyvenime, toje srityje bus tau lengva ir aišku kaip tai daryti, tačiau tai nebūtinai turi būti tavo profesija. Jei praeitame gyvenime žmogus „išsisėmė“ tam tikroje patirtyje ir pažino niuansus, tai, nors jam tai gerai pažįstama ir naujame gyvenime, bet jis nori pažinti kažką nauja ir ieškosi naujų patirčių. Sakykime ta pati audėjėlė, į savo gyvenimo pabaigą „susigundė“ pasimokyti dainuoti, pradėjo tuo domėtis, tobulintis tame, bet atėjo kūno gyvenimo pabaiga, tai naujoje inkarnacijoje, ji sieks pažinti dainavimą ir tai jai bus įdomu, nors puikiai seksis darbas su audiniais. Reiškia, kas puikiai sekasi tarsi iš nieko, mes tai jau ištobulinome praeitame gyvenime, o šiame ieškome naujų patirčių ir gebėjimų lavinimo. Su entuziazmu imamės tik tuo, į ką jau buvome „įsikabinę“ išeidami iš praeito gyvenimo. Su nepasitikėjimu ir baime imamės to, ko dar nepatyrėme, ko dar neišjautėme praeituose gyvenimuose. Todėl labai svarbu, kad ir amžius į saulėlydį, bet surasti sau patinkančios veiklos, kurioje tobulintumėmės ir tai nedings, nes tai pratęsime kitoje reinkarnacijoje. Jei mamos ar tėčiai, ar močiutės matote, kad vaikui ar anūkui visai nesudėtingai sekasi kažkokia tai veikla, pvz. dainavimas, bet jį traukia matematika, tai neverskite jų dainuoti. Tai jie pažino praeitoje reinkarnacijoje. Traukia matematika, nes į gyvenimo saulėlydį, praeitoje reinkarnacijoje, jie susidomėjo matematika ir tai nori dabar pratęsti. Kitas klausimas jei vaikas moka puikiai dainuoti ir turi puikų balsą, bet vengia tai tobulinti, tarsi tingi, išsisukinėja, o daugiau jokių polinkių neturi. Tai reiškia, kad jis turi perdėtai daug puikybės, susireikšminimo ir jo siela vengia, kad kūnas patirtų „žvaigždės“ būseną. Siela žino, kad žmogus neišlaikys liaupsių ir jo puikybė dar labiau išaugs ir niekins kitus, „mažareikšmius žmogučius“. Todėl jam (jai) tarsi „trukdo“, aplinkinis pasaulis, tarsi specialiai sukuria gyvenimiškus ar sveikatos trikdžius, kartais net „įkiša“ į negražų kūną (gimsta negraži).  Jei žmogus, perėjęs įvairias patirtis, sumažina savo puikybę ar net ją visai pašalina, tai gal jau brandžiame amžiuje ir bus sudarytos galimybės pasireikšti savo balsui. Jį ar ją tarsi „netyčia“ pastebės specialistai, kažkam kažkas rekomenduos ir štai jie scenoje ir jais visi žavisi. Variantų daug.

  Liūdna žiūrėti, kuomet senyvo amžiaus žmonės tik stebi pasaulį arba pasiklydę rūpesčiuose gyvūnėliais. Geriau jau vaikais ir anūkais džiaugtųsi, arba pagaliau kaimynų vaikais ar anūkais rūpintųsi, užmegztų gerus santykius su aplinkiniais. Dauguma jų galvoja ir susitaikę su ta mintimi, kad jiems jau viskas, jau gyvenimo pabaiga ir likusį laiką lieka prakentėti, arba kaip dauguma sako „užmušinėti laiką“. O ar jie žino, kad tai nuodėmė sielos ir aplamai Gyvybės atžvilgiu. Laiko „užmušinėjimas“, bet kuriame amžiuje, tai Gyvybės užmušinėjimas tiesiogine prasme. Gyvybė tai Laikas. Kaip mes jį panaudojame, o ypač kaip jaučiamės jį panaudodami yra labai svarbu tiek likusiam gyvenimui, tiek būsimoje inkarnacijoje. Jei mes į gyvenimo pabaigą neužsiimame tobulėjimu, o tik užmušinėjame laiką, tai Gyvybė greičiau traukiasi iš tokio kūno, nes čia Ji jaučiasi esanti nereikalinga. Ir traukiasi Ji su ligomis, su skausmais, su proto aptemimais. Kitame gyvenime, toks žmogus gaus tiek prastesnį kūną, tiek prastesnes gyvenimo sąlygas, nes Gyvybė jau turės pamoką iš praeito gyvenimo, kad Ji čia nelabai reikalinga. Gal net paskubės išeiti iš šio kūno, o gal tik pavers jį ligotą ar neįgalų. Sunkiausi variantai su savižudžiais, kurie griežtai nutraukia Gyvybę savyje. Po to mes stebimės, o kodėl ką tik gimęs vaikas staiga miršta nežinia kodėl, ar staiga suserga, ar gimsta invalidu ir panašiai. Tiesiog jis praeitame gyvenime nevertino savo gyvybės ir Gyvybė dabar nevertina jo – karmos dėsnis. Beje yra dar variantas, kad tas žmogus praeitame gyvenime nužudė gerą ar gerus žmones, nevertino jų gyvybės, tai šiame gyvenime tiesiog realizavosi karma. Nuo šiol nesistebėkite kodėl staiga miršta vaikučiai, ar jie tampa invalidai, ligotais. Dabar jūs jau tai žinote. Ir nereikia Dievo  kaltinti ir klausti „kodėl?“.

   2018.10.22