KLAUSIMAI ATSAKYMAI 5

  Klausimas: aš rūkau ir išgeriu nedaug, bet jei kas man dėl to pasako, kad tai negerai, tai norisi dar daugiau rūkyti ir išgeriu per daug. Dar turiu tokią viršininkę, prie kurios man iš rankų viskas krenta ir kalbu kažkokias nesąmones.

  Atsakymas: pagrindinės priežastys tai vidinė puikybė, noras, kad viskas būtų idealu (prisirišimas prie idealo), vidinis susireikšminimas ir pan. Tai, kas vyksta su jumis yra daugybės žmonių bėda, bet išraiška labai skirtinga. Išraiška dar ir nuo socialinio sluoksnio priklauso. Viršininkai ar aplinkiniai, taip pat ir artimieji tik iškelia iš jūsų vidaus esančius „trūkumus“. Už tai tarsi ir reikėtų padėkoti, bei taisytis. Deja dauguma žmonių tai nesupranta ir savo trūkumus, netobulumus priima kaip už asmeninį turtą į kurį kėsinasi aplinkiniai. Tuomet tarsi norisi ginti tą „turtą“ ir net jį padidinti. Jei suprasite, kad tie rūkymai, alkoholio gėrimai yra ne jūsų, o jums įpiršti iš išorės, įvesti kaip nuodijimosi programos, tuomet jūs to „turto“ neginsite. Tik tada jūs suprasite, kad jums tai reikia pašalinti, o kad kažkas pasakė apie tai, už tai padėkokite bent mintyse. Jei jūs siekiate dar daugiau klimpti į tą liūną, tai elgiatės kaip vaikai – aš pats (aš pati); aš viską žinau; aš viską moku: tai mano, neliesk ir pan. Tai vidinis egoizmas, vidinis susireikšminimas sako jums, kad „tu svarbesnis už MES, svarbesnis už visą pasaulį ir jei norėsi, tai sunaikinsi tą Pasaulį“. Tai vėžinės ląstelės pozicija kūno atžvilgiu. Pasaulis jaučia tą agresyvumą ir užsiundo imuninę sistemą ir kitas ląsteles prieš tokias vėžines. Va todėl jus ir „puola“ aplinkiniai, jums nesiseka, puola ligos ir t.t. Jei suvoki savo vidinę reakciją ir tuo pačiu tai, ką turi viduje ir sieki taisyti padėtį savo viduje (dėmesio – viduje), tuomet išorėje tarsi savaime kažkas pradeda tvarkytis, aplinkiniai ne tokie agresyvūs, ligos jau ne taip puola. Viskas nepraeis taip staiga, nes jūs savo būsena, savo vidine, o gal net išorine reakcija „užvedėte tą karuselę“ ir jai sustoti reikia laiko bei sąlygų. 

  Atrodo paprasta – nerūkyk, nevartok alkoholio, nesijausk „pasaulio bamba“, pačiu protingiausiu, geriausiu, idealiausiu, bet žmonės laiko į tai įsikibę, kaip į nuosavą turtą. Kiti sako „bandau, bet nesiseka“. Tame ir esmė, kad tik BANDAI, o ne padarai. Jei tu dėl savęs, dėl savo vidaus nieko nepadarai, tai ko nori, kad Pasaulis dėl tavęs kažką padarytų, kad Dievulis paguostų, paglostytų dėl tavo  silpnybių? O gal nori, kad Jis viską už tave padarytų, eilinį kartą tavo nuodėmes pasiimtų (apsirūkytų, prisigertų ar pan.)?

  Jei mus vaikystėje tėvai neišmokė būti pakankamai savarankiškais savo mąstyme, sprendimuose, veiksmuose, tai belieka patiems to išmokti. Aišku tas noras būti savarankiškam jau reiškiasi nuo kelių metukų ir vaikui būtina leisti kuo daugiau viską atlikti savarankiškai. Deja dauguma tėvų vis kažkur skuba (ir vis viena nespėja) ir daug ką siekia padaryti už vaikus. Sustok akimirka žavinga, kuomet vaikas pats mokosi, na kad ir užsirišti batus. Duokit jam laiko, kažkiek padėkit, bet DUOKIT LAIKO. Kai tik vaikui pavyks tai padaryti pačiam, tuomet vėliau jums nereiks gaišti laiko prie to veiksmo. Beje tuomet ir kiti veiksmai jam seksis geriau, nes jis įgis pasitikėjimą savo jėgomis.

  Tas pats ir su bet kurio amžiaus žmogumi apmokant jį to, kas nebuvo susiję su jo veikla ar profesija. Sakykime duok muzikantui špakliuotę, volelį ir parodyk kaip daromi remontai. Jis nenorės to daryti, atsikalbinės, bet jei susidarys tokia situacija (išvyko užsidirbti į užsienį), tai jis „sukandęs dantis“ dirbs tai, su kuo anksčiau nesusidūrė. Jei neskubėdami jam patarsite, parodysite, leisite kad ir nelabai gerai atlikti tai, ką jis daro, jam atsiras pasitikėjimas ir noras. Toliau jam pavyks vis lengviau ir geriau.  Dar lengviau ir maloniau jam bus, jei tai bus jo butas (yra suinteresuotumas). Jau kažkiek padirbus ir pasisekus (ypač jei neįkyriai paaiškinsi, padėsi) jam atsiras pasitikėjimas net visai jam nepažįstamoje srityje. Labai retai pasitaiko negabių žmonių. Tiesiog kiekvienam žmogui, kaip ir kiekvienam vaikui reikalingas savas tempas, sąlygos, pagaliau pats mokytojas.

  Ego, puikybė, susireikšminimas, narcisizmas, prisirišimas prie idealo retai atsiranda iš „nieko“ (parsinešama per karmą). Dažniausiai tai užprogramuoja tėvai, aplinka. Mama nuvedė 3 metų mergaitę į smėlio dėžę pažaisti su žaislais. Ten yra ir kitų vaikų. Tarp vaikų kilo konfliktas. Vietoj to, kad mama leistų konfliktą vaikams patiems išsispręsti, arba bent neįkyriai padėtų jiems tai padaryti, ji nusiveda savo „angelėlį“ kalbėdama, kad tie vaikai negeri. Vaikas tai įsidėmi, kad tai ji gera, o anie negeri (atėjus į mokyklą tokius „užkapoja“). Dar viena plyta į egoizmo ir susireikšminimo sieną. Šeima gyvena nelabai turtingai, bet vaikui namuose pilna įvairiausių žaislų ir net tokių, kurių atrasi tik turtingose šeimose. Tai daroma net savo mitybos, savo aprangos sąskaita. Vaikas užauga įpratęs veik viską gauti iš tėvų ir to pradeda reikalauti iš Gyvenimo. Kyla konfliktas. Gyvenimas mokykloje užsiundo kitus vaikus, gatvėje kyla konfliktai su visai nepažįstamais, aplinka vis siekia nuskriausti. Vaikas jau užaugęs, susiformavęs ir nesupranta kas vyksta ir kodėl juos „meilė“ apgauna, juos skriaudžia, tyčiojasi, kad jiems net nesinori gyventi. Tai potencialūs savižudžiai. Vieni tai priims su nuolankumu, kiti laikysis mamos, tėčio, ar pagaliau vyro (ištekėjus), bet jie išgyvens, o kiti žudysis greitai arba lėtai (narkotikai, alkoholis, prostitucija, banditizmas  ir pan.). Tėvai nesuvokia kaip SUPERSVARBU išmokyti vaikus savarankiškumo kiek galima anksčiau, kad jie kuo anksčiau įgytų pasitikėjimo savimi. Svarbu išmokyti vaikus patiems plėsti savo pasaulėžiūrą, įdėti į jį tinkamas vertybes, į kurias orientuodamasis, jis kurs savo vertybes, vertins žmones, vertins Pasaulį, įvykius jame ir t.t. 

  Grįžtame prie konkretaus klausimo. Jūsų problemos, susijusios su savižudybės programomis (alkoholio gėrimas, rūkymas, nepasitikėjimas savimi) kyla iš jūsų vaikystės ir spręsti reikėtų pradedant praeities „reviziją“. Prisiminti tai kas buvo ir kaip buvo, nevertinant, kaip pašalinis stebėtojas. Tuomet aprims emocijos, susijusios su tais laikais. Tik tada galima į viską peržvelgti iš naujo, bet su vidine šiluma tam vaikui (sau), kuris gal pats, o gal buvo priverstas susidurti su buvusiomis situacijomis ir neretai jas išspręsdavo neteisingai, kažką įskaudindavo, o gal net save įskaudindavo. Mintimis ir jausmu apkabinti ir paguosti jį (save). Kažkas pravirks savyje ir matyt kitaip nepavyks nuoskaudų išsivalyti, tai teks išsiverkti, bet jokiu būdu neužstrigti tame, nes prasidės savigaila, savęs naikinimo procesas jau ir dabartyje. Idealiausia jei apkabinti ir paguosti save (vaikystėje) jums pavyks kaip vaiko mamai ar tėčiui. Ką jam patartumėte iš dabartinio suvokimo? Pakalbėkite su juo (savimi). Taip „iškraukite“ skaudžiausius, nesaugiausius momentus iš jūsų gyvenimo. Kas įdomiausia, kad net smegenų neuronai savo kojytėmis pradeda susikabinti į naujas struktūras, tarsi realiai, net fiziškai viskas keistųsi. Tai ištyrinėjo mokslininkai. Kuo daugiau meilės įdėsite į tą vaikutį (save), tuo daugiau, net fizinių, pokyčių kūne jūs patirsite dabartyje, nes senos emocinės įtampos atsilaisvina. Nelieka jų energoinformacinio antspaudo, todėl kūnas siekia atitikti naują būseną.

  Visi blogi įpročiai ir prisirišimai kūne gali apsigyventi ir įsitvirtinti tik per jausmus, o ne mintis. Kadangi moterys yra jausmingesnės, tai jos lengviau ir greičiau „užsikrečia“ blogais įpročiais ir sunkiau iš jų išeina. Vyrams daug lengviau „numesti“ rūkymą, alkoholio vartojimą, o ypač jei juos kažkas įbaugino (gydytoja, žmona, draugai ir pan.). Galimybė pakeisti padėtį yra visiems. Telieka nuspręsti ir žengti ryžtingai arba nuosekliai. Tik nuoseklumas reikalauja valios, o turintys priklausomybes, valios dažnai veik ir neturi. Todėl reikia šalia savęs turėti artimą žmogų, draugą kuris bus šalia, kuomet jums sunku, gal net vaidenasi išeinant iš „vartojimo“ zonos. Jei jūs remiatės artimu žmogumi ar draugu, tai nepaveskite jų. Jie atiduoda savo laiką, savo dėmesį, savo rūpestį, savo meilę tau. Keiskitės iš karto. Jei jūs, savo „bandymuose“ keistis, pavesite savo artimą ar draugą, tai iš po antro ar trečio karto jie „nusisuks“ nuo jūsų. Tiesiog nebegausite iš jų tiek dėmesio, rūpesčio, tikėjimo jumis ir teks pačiam savyje ieškoti valios, jėgų ir ryžto. Jūsų artimųjų ir draugų pasąmonė (kaip ir visų žmonių analogiškuose situacijose)  sureaguoja kaip į išdavystę ir jau jiems teks save versti padėti jums, nes jų vidus nebus jau tam linkęs. Neišduokit savo artimųjų, draugų ir net aplamai jums gero linkinčių. Su tikėjimu, viltimi ir meile...

  2018.11.03