KLAUSIMAI ATSAKYMAI 6

  Klausimas: man pasitaiko bjaurūs atvejai, nes aš netyčia įžeidžiu kitus žmones ir kartais dėl to prarandu darbą, net gerus pažįstamus. Ir atrodo aš teisi, tarsi nėra už ką atsiprašinėti. Suimu save į rankas ir bandau atsiprašyti, bet po to jaučiuosi bjauriai. Paskutiniu metu tai  padažnėjo. Šiais metais net savo sesutę kelis kartus įžeidžiau. Ji man taip pakyrėjo su savo nurodymais, kad aš gyvenčiau kaip visi ir niekur nesikiščiau. Nežinau kodėl aš kartais automatiškai lepteliu kokį tai priekaištą kitoms, arba kodėl pradedu aiškinti kaip reikia daryti. Ir dažniausiai tai padarau stačiokiškai, įžeidžiai. Vis dažniau man pasako, kad tapau labai netolerantiška. Gal aš tikrai kokia tai išpuikusi pasidariau?

  Atsakymas: pagal užduotą klausimą negalima labai plačiai spręsti apie jūsų natūrą, tuo labiau nežinant amžiaus, šeimyninės padėties, darbo pobūdžio. Net ir tokia „smulkmena“, kaip gyvenimas ir darbas ne Lietuvoje turi įtakos nagrinėjant klausimą. Tik iš to, kad tai, kas paskutiniu metu vyksta su daugeliu mąstančių, bandančių savyje išlaikyti dorovę, šviesą žmonių, galiu atsakyti, kad jums tai normali būsena. Dorovingam, šviesos keliu žengiančiam žmogui, natūraliai turi būti koktu visa tai, kokia dažnai „mišrainė verda“ ne tik šalia, bet ir aplamai pasaulyje. Pagal jūsų reakciją, jūsų vidus nenori eiti degradacijos keliu ir nenori, kad ta degradacija, kuri pasitaiko aplinkiniuose „užkrėstų“ ir jus. Tie, kas iš jūsų reikalauja niekur nesikišti ir būti „tolerantiškai“, jau užsikrėtė taip vadinama PILKUMA. Tai bjauresnė būsena nei mirtis. Pilkumoje degraduoja visa žmogaus visuma ir siela taip pat. Dėl to siela kartais bando „gelbėtis“ pritraukdama nelaimes, ligas, o kartais mirtį, kad gal būt kitame kūne ir kitose aplinkybėse bus galima tobulėti. Pilki žmonės linkę dažnai skūstis gimine, draugais, pažįstamais, sveikata, orais ir t.t. Skūstis, kad jie blogai gyvena. Pavydėti, kad kažkas ten labai sočiai gyvena, kažkas vagia ir jiems nieko ir t.t. Aišku visa tai reikia matyti, apie tai kalbėti, bet vertinant, gal net ieškant išeities, o nesiskundžiant. Nusiskundimas tai nuoskauda, tai baimės, tai pyktis, tai vidinė agresija kuri iššaukia ligas, o kartais nelaimingus atsitikimus. Pastovus „bėdavojimasis“ sutikus kitus  žmones, atima iš jų dėmesį, laiką, o tai energija (savotiškas vampyrizmas).

  O ką tie „pilkieji“ padarė bent dėl savęs, savo gyvenimo, tai pamatai daug „keistų“ dalykų. Jie arba nesirūpina savo kūnu, arba perdėtai susirūpinę tik juo. Būna arba perdėm apkūnūs, arba perdėm perkarę. Jie  visų pirma dvasiškai nevalyvi. Dvasinis nevalyvumas paprastai tai neigiamos informacijos kaupimas savyje, dalinimasis tik ja, nebandant išreikšti nuomonę, kad visa tai galima kažkaip, kažkokiu tai būdu pakeisti. Dažnai pilki žmonės būna perdėm „madingi“ ir vaikosi paskutinio mados „klyksmo“. Jie labiau myli (paprastai tai ne meilė, o jos surogatas) gyvūnus nei žmones, todėl jie apsikrauna gyvūnais, piktinasi žmonėmis, o ypač vaikais. Gyvūnai turi savo mikrofauną, kuria jie dalijasi tarp savęs, savo rūšyje ir žmogus neturi būti tas, kuris perima tą mikrofauną. Žmogus turi gyventi su žmonėmis ir rūpintis visų pirma žmonėmis, tik tuomet jis sveikas savo rūšies atstovas. Į žodį „rūpintis“ turi įeiti visų pirma ne materialine gerove ir patogumais rūpintis, nes tai vestų tik į degradaciją. Tai daug platesnė sąvoka ir ne šiame straipsnyje.  

  Paskutiniu metu Lietuvoje labai aktualus klausimas yra „vaikų teisių“ savivalė. Na tik pagalvokite. Vaikų teisių „įstatymais“, bei policija prisidengę žmonės atvažiuoja į jūsų šeimą ir paima jūsų vaiką tik dėl auklėjimo ypatumų, o kartais net nežinia dėl ko (dažnai dėl skundikų). Jūs nesipriešinate, nes jus baugina, kad daugiau savo vaiko išvis nepamatysite, kad jus suims ar pan. Pilki žmonės „įstatymiškai“ paklusnūs. Tie, kurie dar savyje turi šviesos, priešinsis, gins savo vaikus ne tik savo galimų problemų fone, net galimo suėmimo, bet ir savo gyvybės sąskaita. Jie savo vidumi jaučia, kad vaiko atėmimas iš jų, tai nusikaltimas prieš Gamtą, prieš Gyvybę, tiesiog prieš dorovingumą. Ką mes matome gyvenime? Jau vien šiais metais iš šeimų buvo paimta tūkstantis vaikų ir tik prieš 2-3 savaites, kelių, drąsesnių tėvų dėka, visuomenė sužinojo kas vyksta. Reiškia iš tūkstančio tėvų atsirado tik keletas, kurie nepanorėjo būti „pilkais“. Verta pamąstyti kokioje terpėje mes gyvename.

  Tai plati tema, dėl „pilkųjų“ ir ji reikalauja atskiro nagrinėjimo. Tiesiog sugrįžtame prie jūsų klausimo. Kaip minėjau, aplink jus daug „pilkų“ žmonių, kurie degraduoja ir į tą degradaciją bando įtraukti ir jus. Jūsų vidus su tuo nesitaiksto ir dėl to jūs kartais išreiškiate „netolerantiškas“ mintis žodžiu, garsiai. Taip jūs ne tik ginate savo vidų, savo sielą, bet  žadinate „pilkuosius“  iš sąmonės miego. „Pilkųjų“ negalima smerkti, juos galima tik žadinti iš  apsnūdimo. Kaip jums tai pavyksta tai kitas klausimas. Tolerantiškumas žadinant yra nonsensas. Švelniai, su meile, žadinti galima savo mylimą žmogų ir tai dažnokai tenka supurtyti, kad pabustų, kad jau nėra laiko miegoti. Va tas „supurtymas“ ir yra tie „įžeidimai“, arba tie „grubumai“, kuriais žadinami „pilkieji“. Va dėl to jums būna bjaurus jausmas, kuomet po savo teisingo veiksmo, einate prieš save ir atsiprašinėjate. Kuomet „pilkasis“ ar „pilkoji“ supyks, tuomet didesnė tikimybė, kad pabus ir pradės galvoti apie savo teisingą ar neteisingą gyvenimą. „Pilkojo“ negalima glostyti ar džiuginti gyvenimo malonumais, nes tai jam, ar jai bus kaip patvirtinimas, kad jie gyvena „teisingai“. Jei jūs glostysite tokius, remsite, rūpinsitės jų problemomis, tai tos problemos garantuotai „užpuls“ jus. Dievulis neleis, kad jūs padėtumėte toliau degraduoti jo vaikų sieloms. Taip ir nesavų ligų galima užsidirbti, beje ir savo vaikams parnešti. 

  Jūs, savo elgesiu, kaip pasakėte, „automatiškai“, ginate save ir žadinate kitus. Viskas čia gerai ir nereikia dėl to jaustis nejaukiai. Tiesiog reikia labiau auginti sąmoningumą, plėsti pasaulėžiūrą, o tam reikalinga savišvieta, gal būt kažkokie mokslai. Pagal klausimą aš džiaugiuosi, kad pati nelinkusi „rūgti“  žmonių, kuriuos pavadinau pilkaisiais aplinkoje. Kartais pačiai teks bėgti iš tokios aplinkos, kuomet bus mažokai jėgų ar supratimo, o kartais pavyks pakeisti padėtį savo aplinkoje ir pažadinti miegančius. Va tuomet ateina naujas supratimas, platesnis požiūris ir atplūsta daugiau jėgų. Tik tai nereiškia, kad ir toliau liksite toje vietoje. Gana dažnai Dievulis, pamatęs kaip gerai atlikote savo užduotį vienoje vietoje, siunčia į kitą, ne mažiau probleminę vietą. Visa tai tik dėl tolesnio tobulėjimo, savęs suvokimo, savo galimybių plėtimo. Tad gyvenimas toliau žaidžia savo spalvomis. Jūs einate teisingu keliu. Šviesos jums šiame kelyje.

  2018.11.07