KONFLIKTAI TAI BŪTINYBĖ

  Bet kokia IE struktūra nepertraukiamai bendrauja, sąveikauja, konfliktuoja su visomis IE struktūromis. Žmogus sąveikauja su savo vidinėmis ir išorinėmis IE  struktūromis. Paimkime konkrečius atvejus. Aš bendrauju su kitu žmogumi. Kai tik aš ir jis randame kažką bendro, tai mūsų bendravimas nušvinta ryškiomis emocijų spalvomis. Tai vadinama rezonansu. Mes pasijaučiame komforto zonoje. Bendri dalykai mus susieja. Tačiau bendri dalykai tai signalas mūsų mintims, jausmams, kūnams, kad viskas tvarkoje ir galima atsipalaiduoti, nes nėra pavojų. Tai reiškia, kad toks koks esu tuo metu aš ir tas žmogus, su kuriuo bendrauju, mes atitinkame tą erdvę ir vienas kitą. Tačiau, jei bendraujantis su manimi žmogus pateikia nežinomos man informacijos ar pakeičia temą, kurios aš nesuprantu – mano IE sistema sustingsta, nes neturi informacijos kaip elgtis, kaip reaguoti. Dažniausiai tuomet žmogus tyli arba linksi galva, arba pateikia kitą, jam suprantamą temą. Jei aš tyliu, tai reiškia bandau kažkaip susieti naują informaciją su man žinoma, kol gal būt randu kažkokius atsakymus ir bandau palaikyti bendravimą. Tai reiškia aš reaguoju į konfliktinę situaciją su atvirumu, noru suvokti, gal būt keistis.  Jei aš tik linksiu galva, nesuprasdamas apie ką kalba, tai reiškia aš siekiu išvengti konfliktinės situacijos ir tebenoriu būti toje komforto zonoje, kur ką tik buvau maloniai bendraudamas  su šiuo žmogumi. Jei aš peršoku į buvusią temą ar į visai kitą, tai reiškia aš bijau to, kas man nesuprantama, aš vengiu konflikto, vengiu nekomforto zonos, bijau mąstyti, noriu patogumų ir malonumų. Bijantys konfliktų su laiku sustabarėja savo mąstyme, jausmuose ir pagaliau sustabarėja jų kūnai. Bet koks bendravimas sukelia ne tik malonumus, bet dažniausiai mažesnius ar didesnius konfliktus. Jei konfliktas man pasijaučia perdėtai didelis, nesuprantamas, tai man saugiau nedalyvauti jame, pasitraukti iš tos teritorijos. Jei aš suprantu, kad mano turimos žinios ir bendraujančio su manimi žinios kažkur kažkiek nesutampa, tai jau konfliktas. Jis jaučiamas mano viduje ir tą patį jaučia su manimi bendraujantis žmogus. Tuomet mes siekiame išspręsti esamą konfliktą per kitas, turimas žinias, arba kitų žmonių pagalba. Kai tik suderiname žinias, mes pasijaučiame kažkiek pasikeitę, abu tarsi sukūrę naują rezonansą, naują bendrą komforto zoną. Reiškia konfliktą išsprendėme ir sukūrėme naujus kanalus  energijai tekėti. Tuomet pasijaučiame pakylėti, stipresni, pasijaučia didesnis mūsų bendrumas. Reiškia padidinome savyje meilės kiekį.

Tačiau jei mūsų bendravimo metu išaiškėja, kad mūsų turima informacija ir gyvenimo būdas skiriasi daugiau, tai konfliktas įgyja didesnį mąstą ir jam išspręsti reikės daugiau meilės. Tuomet reikia ne tik suderinti turimas informacijas, bet ir dalį informacijos permąstyti iš naujo. Kažką gali tekti net „patraukti į šalį“, kažko atsisakyti, o kažką net sugriauti. Įvyksta jau sunkesnis derinimo procesas, kuris gali pareikalauti gerokai daugiau laiko ir gal būt pakankamai daug bendravimų. Tai priklauso nuo bendraujančių lankstumo, meilės kiekio juose. Kai bendraujantys pagaliau prieina prie kažkokių bendrų „pamatų“ ir leidžia vienas kitam ant tų „pamatų“ statyti kokius nori „namus“ ir kiek nori aukštų, tai konfliktas išspręstas. Tai reiškia žmonės priėjo prie tam tikro vienodumo sąvokų ir jie leidžia vienas kitam išlikti savimi, neužgožia vienas kito, bet sutaria dėl bendrų dalykų. Tuomet vėl vyksta rezonansas, atsiranda nauji informaciniai kanalai, kaip naujos kraujagyslės, kuriomis teka didesnė energija. Tuo pačiu padidėja meilės kiekis.

Būna atvejų, kuomet aš su kitu žmogumi randu mažai bendrų temų ir mūsų abiejų rezonanso zonos gana menkos, tai bedravimo tarp mūsų nebus. Reiškia naujų informacinių kanalų mes nesukursime ir meilės kiekio vienas kitame nepadidinsime. Tuomet mums bus nuobodu ir toliau bus tik ryšių tarp mūsų nykimas, degradacija. Tokiu atveju žmonės ieško ryšių su kitais žmonėmis, kur bus galima atrasti daugiau rezonanso zonų ir bus daugiau komforto zonų. Tačiau jei ieškoti vien komforto zonų, tai nebus galimybės sukurti naujų informacinių kanalų, nebus galima padidinti energijos ir meilės kiekio. Tokiu atveju taip pat vyks degradacija, esamų informacinių kanalų siaurėjimas, jų užsidarymas. Jei komfortas su kitu žmogumi perdėtai didelis, tai siela anksčiau ar vėliau pajaus pavojų, kuris dar vadinamas sielų „sulipimu“. Tuomet žmogaus siela prilimpa prie komfortą teikiančios sielos. Tai donoro ir vampyro santykiai, kai tuo tarpu abi sielos turi būti kūrėjais. Kurti reikia naujus informacijos kanalus, didinti meilės kiekį. Šito neįmanoma padaryti be mažesnių ar didesnių konfliktų. Tai reiškia, kad bet kokioje komforto zonoje turi būti konfliktinė zona, kuri skatins didinti meilės kiekį, bus kuriami nauji IE kanalai.

Psichologijoje gerai yra žinoma, kad šeimai kuriantis labai svarbu kiek moteris ir vyras turi savo vidinių panašumų ir skirtumų. Jei vidinių panašumų, požiūrių panašumų, skonių panašumų ir pan. yra labai daug, tai tokia šeima ilgai neišgyvens. Dideli panašumai suartins juos per didelę komforto zoną. Tačiau aplinka ir vidus visuomet reikalauja pokyčių. Komforto zona pradės siaurėti ir kils vis didesni konfliktai. Visų pirma tai augs viduje, nes bus nenoras, baimė konfliktuoti su savo artimu žmogumi. Po to tie konfliktai pradės „sproginėti“ išorėje. Tuomet iškils klausimas, kaip mes tokie skirtingi susiėjome gyventi? Susiėjo ne skirtingi, o perdėtai vienodi ir bijodami pažeisti komforto zoną jie nesugebėjo sukurti naujos meilės kartu, tai yra sukurti naujų IE kanalų. Naudojosi jau esamais, kurie neišvengiamai turėjo užsidaryti, išnykti. Meilė niekuomet nelieka ta pati, tokia pati. Ji pastoviai atnaujinama ir auginama. Meilė, tai pastovus naujų IE kanalų kūrimas. Paimkime atvejį kai moteris ir vyras turi gana didelių savo vidinių skirtumų. Tuomet vyrui tenka įdėti daug dėmesio, nuolaidų, laiko, energijos, kad sukurtų pakankamai komforto zonų ir moteris juose pasijaustų saugi, mylima. Moteriai taip pat reikia pastangų, pasikeitimų, nuolaidų, kad jos ir vyro komforto zonos labiau sutaptų. Tai labai panašu į IN ir JAN ženklą. Kuomet juodoje dalyje yra baltas taškas, o baltoje – juodas taškas ir šios dalys yra bendrame judėjime vienas link kito, nesusiliejant ir nesutampant vienas su kitu. Tik esmė tame, kokio dydžio tie taškai viename ir kitame. Kuo didesni tų taškų plotai, tuo daugiau komforto zonos vienas kitame randa tos priešybės. Tačiau didėja pavojus, kad galima netekti savasties, didėja susiliejimo pavojus.

Tvirtos, kokybiškos, produktyvios visuomenės, bendruomenės, šeimos kūrimuisi didelią įtaką daro ir aplinka. Jei aplinka siūlo vien tik patogumus ir malonumus, nesukeldama jokių konfliktų, kad būtų galima didinti meilės kiekį, tai tokia visuomenė, bendruomenė, šeima yra pasmerkta degraduoti, sustabarėti, išsigimti, išnykti. Perdėm nekonfliktinė aplinka stabdo energijos tekėjimą, mažina energetinių kanalų kiekį, uždaro juos. Taip mažėja ir meilės kiekis. Jei tai pateikti per IN ir JAN, tai atrodytų, kad juodame ženklo dalyje išplinta baltas taškas, o baltame – juodas. Viskas tampa pilka ir nebeliekia ko siekti. Energijos tekėjimas nutrūksta. Sistema išsigimsta ir sunyksta.

Bekonfliktinėje  (arba slepiančioje konfliktus) visuomenėje, bendruomenėje ar šeimoje užauga silpni, mažai meilės turintys ir nesugebantys kurti meilę žmonės. Jei vaikai šeimoje tarp tėvų mato vien tik komfortą, o konfliktai slepiami. Jei vaikai apgaubiami tik materialiu, minčių ir jausmų komfortu, tai jie savo gyvenime nemokės užauginti naujos meilės, nes nemokės spręsti konfliktų. Bet kokia gyvybė turi turėti savo „stuburą“, savo ašį. Bekonfliktė gyvybė pasmerkta išsigimti ir išnykti. Vienturtis vaikas, konfliktų sprendime, visuomet pralaimės vaikams, kurie gyveno gausesnėse šeimose ir išmoko spręsti konfliktus. Jam beliks tik pasitraukti, arba imtis agresijos.

-------
Vakaruose galima stebėti bekonfliktės eurovisuomenės pasitraukimą konfliktiškų imigrantų atžvilgiu. Vakarų visuomenė išsigimsta, nyksta. Nesugebėjimas kurti meilę, bet noras būti komforto, malonumo zonoje, sukūrė netradicinės lytinės pakraipos narių gausėjimą, visokių teisių ir laisvių organizacijų gausėjimą ir pan. Sakykime feminizmas, kuris atrodo kilo iš gerų norų iš moters laisvės ir lygių teisių, buvo iškreiptas ir pritaikytas verslui. Gamybos, verslo struktūroms buvo svarbu, kad kiek galima daugiau visuomenės dalyvautų gamybos didinimo ir verslininkų turtėjimo procese. Buvo būtina vyrų žmonas atitraukti nuo šeimos reikalų, vaikų auginimo ir auklėjimo proceso. Buvo patogu paskatinti feminizmą. Moterys „gavo“ lygias teises ir galimybes dirbti kaip vyrai. Ar nuo to jos tapo laimingesnės šeimoje, ar jos pasijuto tikromis moterimis? Moterys tapo tik papildomi darbo instrumentai, atitrūko nuo savo moteriškumo, nuo savo palikuonių ir nuo vyro. Jos pradėjo panašėti į vyrus ne tik mąstysena, bet ir išore. Dauguma moterų nebejaučia savo moteriškumo, o tik vykdo moteriškas funkcijas. Moterys neteko gebėjimo kurti meilę, jos tik ieško komforto zonų, bekonfliktinių vyrų, darbų, vaikų ir t.t. Jos per silpnos ir nemokančios spręsti konfliktų ir todėl nebenori vaikų, vyrų. Tuomet lengviau moteriai gyvent su moterimi ir neturėt vaikų. Jei vis dar kažkiek yra energijos, tai galima „išsinuomoti“ vaiką iš dar norinčių gimdyti moterų. Tai ir yra išsigimimas ir nykimas. Panašus procesas vyksta ir su vyrais. Berniukai dažniausiai auga moterų auklėjimo kolektyvuose. Jie mažai turi bendravimo su tėvu, su tikrais vyrais. Darželiuose tik moterys, mokykloje taip pat. Namuose mama ir dar tėtis, kuris tik vykdo vyro funkcijas, bet nėra vyras. Svarbi tėvo funkcija ta, kad jo berniukas taptų vyru. Jei tėvas to nevykdo, tai berniukas išmoksta iš gyvo tėvo pavyzdžio tik keletą dalykų. Jei tėvas nuolankus savo žmonai, vykdo jos visas užgaidas, aptarnauja ją, tai vaikas sau ieškos tokios moters kuriai dar labiau galėtų tarnauti ir būti nuolankus, garbinti ją. Vaikai visuomet turi labiau reikšti tėvų pavyzdžius. Jei vaikas mato tėvą kaip agresorių prieš mamą, kad mama turi aptarnauti tėtį, tai ir jis ieškos sau tarnaitės. Iš tiesų tai sąmoningas ar nesąmoningas kopijavimas.  Mokyklose mergaitės ir berniukai suburiami vienose klasėse. Be to niveliuojamas mokymas pagal lytis. Berniukas nebesuvokia savęs kaip vyro, o mergaitės – kaip moters. Berniukai ir namie ir mokykloje mato tik moteris. Jie praranda savo lyties suvokimą, tampa silpni, perdėm nuolaidūs ar agresyvūs. Ir mergaitės ir berniukai, nesuvokdami savo lyties, praranda stimulą suvokti save ir kituose sferose. JAN ir IN sistema nebeveikia, nėra energijos. Nėra energijos, sitema senka, išsigimsta, išnyksta. Berniukai tampa silpni, nesugebantys kurti meilę. Belieka ieškoti komforto zonų. Tai reiškia vengti sunkaus fiziškai ar protiškai darbo. Geriau tuomet „prie meno“, prie vadybos ir pan. Vyrai tuomet vengia šeimos kūrimo, vengia vaikų atsiradimo, nes tam reikia daug vidinės energijos, o tuo pačiu ir konfliktų. Baisu! Jei energijos visai mažai, tai reikia vengti ir moterų. Geriau savo seksualiniams malonumams tenkinti tuomet tinka vyrai, gyvūnai, o gal ir  kažkieno vaikai.
Narkomanija, alkocholizmas, rūkymas, perdėtas maisto vartojimas, gurmaniškumas, perdėtas, iškreiptas seksualumas, visa tai mažos meilės ir konfliktiškumo baimės požymis, silpnos vidinės energijos požymis. Žmonės bijo prarasti esamą komforto zoną, bijo konfliktuoti, bijo nemokėsiantys išspręsti konflikto. Tuomet jie ieško malonumų per išorinius dirgiklius. Kuo mažiau saugus jaučiasi vaikas, tuo anksčiau jis griebiasi išorinių malonumo dirgiklių. Nesaugus visų pirma jaučiasi tas vaikas, kuris yra neišmokytas spręsti konfliktų, nesišmokytas didinti meilę savyje. Išmokytas didinti savyje meilę vaikas įgauna savo ašį, savo „stubura“, apie kurį užauga visa kita. „Bestuburį“ žmogų visuomet visi stumdys, juo naudosis, iš jo tyčiosis. Jis pats slėpsis, tyčiosis iš panašių, apgaudinės, kurs intrigas, naudosis kitų energija, lėšomis, vampyraus. Jis nekaltas, kad nei jo tėvai, nei visuomenė jo neišmokė kurti save, auginti meilę savyje, spręsti konfliktus. Tokius žmones reikia informuoti ir mokyti spręsti konfliktus pradedant nuo pačių elementariausių. Neišmokęs spręsti konfliktų žmogus yra dar tik vaikas ir nesvarbu kiek dabar tam žmogui metų. Žmogaus branda apsprendžiama ne jo žiniomis, išsimokslinimu, metų kiekiu, o jo gebėjimu auginti meilę savyje ir aplink save, jo gebėjimu spręsti konfliktus.

Konfliktas tai visuomet kažkas kažko neatitikimas, kažkokia priešprieša, o tai jau galimybė tekėti energijai. Ten kur + ir – visuomet bus energijos srautas tol, kol atsiras pusiausvyra. Gyvybei pusiausvyra aplamai yra pavojinga, nes nebus energijos tekėjimo ir neliks pačios gyvybės. Todėl gyvybės zona yra judėjimas, fliuktuacija kažkokiu tai atstumu  nuo pusiausvyros padėties. Kuo toliau sugeba gyvybė svyruoti nuo pusiausvyros padėties, tuo daugiau ji savyje turi energijos, tuo daugiau sugebėjimo spręsti konfliktines situacijas savyje ir su aplinka. Reiškia tuo daugiau meilės ji turi. Žemėje yra daug gyvybės formų, kurios išlieka esant dideliems temperatūros svyravimams, dideliai radiacijai, agresyvioms cheminėms aplinkoms. Tai parodo didelią tų gyvybės formų energiją, jų gebėjimą išspręsti konfliktus su aplinka ir prisitaikyti prie tos aplinkos. Na o kaip žmogaus organizmas. Kuo aukštesnė organizmo IE organizacija, tuo stabilesnę pusiausvyros ašį turi turėti tas organizmas. Žinoma, kad žmogaus kūno temperatūra, priklausomai nuo organizmo ir jo gylio svyruoja 35*C - 40*C. Didžiausia yra žarnyno temperatūra, o išorėje ji būna apie 36,6*C. Tai temperatūrinė žmogaus organizmo pusiausvyros ašis. Kuo toliau nuo šios ašies, tuo didesnė tikimybė, kad organizmas pradės irti. Virš 40*C temperatūros baltymai jau pradeda keisti savo struktūrą. Žemiau 35,5*C pradeda strigti skysčių tekėjimas organizme, sustoja tam tikros cheminės reakcijos. Tačiau yra pakankamai atvejų kai žmogaus organizme gali būti 44*C - 34*C ir žmogus nepatiria veik jokių pasekmių. Nors ir nesuprantama, bet visdėlto tai priklauso nuo meilės kiekio, nuo organizmo gebėjimo išspręsti vidinį konfliktą. Tai jau ne žmonių tarpusavio bendravimo konfliktas, o fizinio kūno konfliktas su kitais fiziniais kūnais, fiziniais – cheminiais procesais. Kuo daugiau kiekviena ląstelė, kiekvienas organas ir pagaliau visas organizmas savyje turi meilės, gebėjimo spręsti konfliktus, tuo greičiau išeinama iš konflikto zonos. Būna kuomet meilės tiek daug, kad tik kilus konfliktinei situacijai, konfliktas iškart išsprendžiamas. Tuomet net nekyla organizmo temperatūra ir nepasireiškia jokie sutrikimai. Gydytojai tuomet sako, kad yra geras organizmo imunitetas. Tačiau gydytojai kartais kalba apie perdėtai gerą organizmo imunitetą ir autoimunines ligas, kuomet organizmas pats save sunaikina. Kas tuomet vyksta. Tuomet vyksta toks procesas, kuomet organizmas nesugebėdamas spręsti konflikto, tiesiog nori sunaikinti konfliktą sukėlusį šaltinį. Tai panašu į tai, kuomet vaikas, neišmokęs spręsti konfliktų, tiesiog nori sunaikinti konfliktą sukėlusį asmenį. Autoimuninė organizmo reakcija, tai ta pati alergijos reakcija – skiriasi tik stiprumo lygiai. Alergija, tai perdėta organizmo reakciją į aplinkos ar vidaus veiksnius. Užtenka tam tikro kiekio dulkelių kvėpavimo sistemai ar odos paviršiui ir organizmas sukyla prieš menką suerzinimą, kaip prieš rimtą organizmo puolimą. Tuo metu organizmas yra panašus į perdėtai reaguojantį vaiką. Reiškia organizmas jaučiasi nesaugus, turintis mažai meilės, bijantis prarasti komforto zoną, todėl perdėtai reaguoja į išorės ir vidaus sutrikdymus. Organizmas nemoka sureguliuoti vietinio konflikto su išore ir jį sureikšmina iki viso organizmo lygio. Tuomet jis pradeda naikinti pats save, nes niekaip neranda konflikto šaltinio. Pagrindinė organizmo terpė yra vanduo, todėl visi anti alerginiai vaistai yra orientuoti į vandens aktyvumo sumažinimą, jo „surišimą“. Tam tikram laikui organizmas tarsi „džiovinamas“ (deja džiovinamos ir smegenys, todėl po vaistų galimi galvos skausmai). Tuo metu ir sumažėja alerginė organizmo reakcija. Duodama laiko nurimti konfliktui. Konfliktas nurimo, bet nėra išspręstas. Vadinasi jis visuomet turi galimybę vėl pasireikšti ir vis stipresnių vaistų reikės ir vis platesnis ir gilesnis konfliktas yra galimas. Tiesa dažniausiai tos alerginės reakcijos kyla dėl jau esamo, užslėpto konflikto organizme – grybelių, mikrobų, pirmuonių kolonijos. Vien grybelio gyvybinės veiklos apnuodytas organizmas gali perdėtai reaguoti į aplinkos dulkes astmos priepuoliu. Išjudinami  grybelio nuodai plaučiuose ir organizmas reaguoja ne tik į aplinkos dulkes, bet ir į vidinę taršą. Ši tarša gali būti įvairi. Jei tai grybeliai, tai jie išskiria ne tik nuodus, kurie kaupiasi plaučiuose, bet ir sporas, kurios periodiškai suerzina plaučius ir sukelia dusulį, priepuolius. Jei tai pirmuonys, tai jų palikti ekskrementai, suardytos sienelės visa tai nuodija tą teritoriją. Menkiausi suerzinantys faktoriai iš aplinkos ir  sukelia perdėtą tos vietos reakciją – šiuo atveju dusulio priepuolį. Tai gali būti ir ilgą laiką  į plaučius patenkantys nuodai, kurie nusėda plaučių alveolėse. Užtenka dulkių trikdžio iš aplinkos, plaučiai intensyviai sutrūkčioje, išjudinami nuodai ir organizmas reaguoja dar didesniu dusuliu. Reiškia kai fizinių, mentalinių ir jausminių problemų sukaupta gana daug, tai konfliktinės reakcijos tampa maksimaliai galimos.