KOPIJAVIMAS, TAI PAGRINDINĖ MEISTRYSTĖS MOKYMOSI FORMA

 Visi mes puikiai žinome, kad vaikai kalbėti mokosi kopijuodami savo mamą, tėtį, brolius, seseris, senelius ir tiesiog aplinkinius žmones. Tačiau ne visi mes suvokiame, kad vaikai kopijuoja viską ir judesius ir eiseną ir mąstymo būdą. Manau daug kam girdėtas faktas, kad jaunuoliai ir merginos, dažniausiai, savo „antrąją pusę“ ieško kopijuodami savo tėvų šeimos modelį. Ir tai jie daro nesąmoningai.  Aistros ir aplinkybės tik kartais nuveda kitais keliais, bet dauguma tiek savo  šeimos, tiek savo  visuomenės modelį siekia atkartoti savo gyvenime. Gyvybė kopijuoja ir atkartoja tai ką ji jau turi savyje ir tik nedidelis procentas suteikiamas kitokiems modeliams. Būtent tas, nedidelis procentas, reikalingas tam, kad gyvybė, katastrofų, epidemijų atveju galėtų išlikti ir atsinaujinti kitų, netradicinių gyvybės modelių dėka.

  Yra toks pastebėjimas, kad gamtoje išlieka stipriausieji. Tačiau tai tik pasekmė. Gamtoje išlieka tie, kurie kuo tiksliau atkartoja savo tėvų,  pasiekimus ir juos patobulina, taiko kūrybiškai. Žmonių visuomenėje egzistuoja tie patys dėsniai ir jei jų nesilaikoma, tai tokia visuomenė išsigimsta ir sunyksta. Jei tėvai, savo vaikus moko tai, ko jie išmoko geriausiai ir dėl to išgyveno, ar net praplėtė savo veiklos teritorijas, tai jų vaikai turi didelę tikimybę ne tik išlikti, bet ir pagerinti savo tėvų, giminės pasiekimus. Tai nebūtinai gali būti susieta su konkrečia veikla ar profesija. Tai Gamtos, Gyvybės ir Visuomenės egzistavimo ir vystymosi dėsniai. Tiesiog juos reikia visų pirma žinoti, o visų antra taikyti tiek savo gyvenime, tiek vaikų (ir ne tiks savo) mokyme ir auklėjime.

  Norėdamas (norėdama) būti meistru kažkokioje tai srityje, kreipkis į meistrą būtent tos srities. Ne teoretiką, dėstytoją, o meistrą-mokytoją. Mokyklose, institutuose, universitetuose yra gausybė dėstytojų, teoretikų, kuriems liepus jų dėstomas teorija įgyvendinti, jie tik skėsčios rankomis. Tačiau jei kreiptis tik į meistrą, tai jis geriau pats padarys tai ko reikia, nei to išmokys jus. Dar reikia būti ir mokytoju, gebėti kitą išmokyti savo meistrystės. Iš pameistrio reikalaujama tik vieno – kuo tiksliau atkartoti meistro veiksmus, net iki judesių identiškumo. Pameistrys, mokinys turi kuo labiau įsigyventi į meistro-mokytojo esybę ir tik tuomet lengvai ir greitai atkartos meistrą. Tik tuomet jis labai greitai pats taps meistru. O toliau, toliau jis turės būtinai visa tai taikyti kūrybiškai, išreikšdamas savo natūrą. Tik tuomet iš kopijuojančio, jis taps kūrybingu meistru. Būtent tokia seka viskas vyksta ir gamtoje.

  Nuo pat mažumės, savo vaikams būtina suteikti kuo daugiau galimybių išreikšti savo natūrai per įvairią veiklą, tiek fizinę, tiek protinę. Tik tos giminės, šeimos, kuriose puikiai suvokiama, kad vaikas, kuris auginamas tik pasakų bei malonumų apsuptyje, bus socialinis invalidas, sekinantis šeimą ir giminę, imasi realaus vaiko ugdymo nuo pat gimimo. Vaikas bus ugdomas tiek fiziškai, tiek protiškai. Bus leidžiama atsiskleisti jo prigimtiniams gabumams per įvairius žaidybinius praktikumus. Pagaliau žaidybine forma bus ugdomi ir formuojami pageidaujami gabumai, kurie vaikui bus reikalingi jo išlikimui ir giminės praplėtimui. Tik praktiškos giminės, tautos plečia savo gyvenimo teritorijas, auga jų skaičius ir įtaka kitoms tautoms. Pasakos ir malonumai, kuriais siekia savo palikuonis apgaubti visų pirma mamos, šeimai, giminei padaro „vilko“ paslaugą. Dažniausiai teisinamasi, kad vaikai turi turėti savo vaikystę. Tačiau toje vaikystėje dauguma ir užstringa. Jie iš tėvų, senelių, visuomenės išmoksta tik gauti. Laikas, kuomet jie buvo imlūs apmokymui praėjo, kūnas susiformavo, susiformavo įpročiai gauti, turėti. Tokie „meilučiai“ ir „meilutės“ iš savo mamų ir tėčių toliau gali tik reikalauti gražesnių rūbų, įmantresnio maisto, mašinų, butų, namų. Tokie vaikai gali tik reikalauti parūpinti pelningus darbus, kuriuose kuo mažiau dirbama, ar net visai nedirbama. Ir tokie vaikai aišku nenorės turėti savo vaikų, nes tai gana nelengva ir dažnai skausminga „veikla“. Tai noras ir gebėjimas atiduoti save. Būtent atiduoti save ir rūpintis kitais vaikuose intensyviai galima formuoti iki 7 metų. Po to tai atlikti vis sudėtingiau, o prasidėjus paauglystei veik neįmanoma. Kuo anksčiau vaikas išmoks duoti, dalintis savo veiklos vaisiais, rūpintis savo artimaisiais, aplinkiniais, tuo jo sukurtoje šeimoje, jo vaikai bus saugesni, laimingesni. Kuo anksčiau vaikas, savo „aš pats“ galės išreikšti aplinkoje, kad ir kiek ilgai tai užtruktų (negu, kad mama ar tėtis tai atliks), tuo greičiau jis savyje suformuos „gyvenimo stuburą“, pasitikėjimą savimi. Tik pasitikintis savimi vaikas gali toliau sėkmingai kažko mokytis, siekti. Nepasitikintys vaikai liks socialiniais invalidais, kuriais turės rūpintis šeima, visuomenė, valstybė. Visai „šviežias“, šios vasaros atvejas. Mama pasakoja, kad jos vyriausias sūnus, kuriam jau 28m., nebendrauja su ja jau 5m. Dukra, kuriai 21, gyvena su ja ir namuose nesitvarko, negamina maisto. Visa tai turi atlikti mama po savo darbo.  Mama suvokia, kad savo laiku ji neleido savo dukros „aš pati“ jausmui pasireikšti ir mama pati atlikdavo visus švaros ir maisto gaminimo darbus. Dabar turi šalia savęs mamos gyvenimą „reguliuojančią“ dukrą, kuri na bent dirba kažkiek, bet savo poreikiais mamą įklampinusi į skolas. O tokių atvejų begalės ir kaltos tiek pačios mamos tiek tėčiai. Vaikai tik jų auklėjimo arba neauklėjimo produktas.

  Yra toks pasakymas – likite vaikais. Neturima omenyje, kad likti neišprususiais, nesuvokiančiais pasaulio. Turima omenyje, kad likti paslankaus proto, gebėjimo mokytis, vis naujai žvelgti į pasaulį ir džiaugtis savo atradimais. Kad ir kiek metų mums būtų, svarbu išlaikyti šitą gebėjimą mokytis ir ne mums įprastu būdu mokytis, o kaip vaikai mokosi. Tai yra  kopijavimo būdu. Jei mums patinka, žavi kažkokio tai žmogaus gebėjimai kažką tai atlikti, o gal tiesiog mums reikia tokių gebėjimų, tai mes turime kopijuoti. Būtent turime pradėti ne nuo sausų, knyginių žinių, o nuo „vaikiško“ kopijavimo to žmogaus, to meistro, kuris jau tai moka. Kuo dažniau ir ilgiau stebime to meistro veiklą, įsigyvename į jo judesius, natūrą, tampame tarsi juo. Atidžiai klausome jo kalbą mus dominančiu klausimu.  Bandome atlikti meistro  judesius kuo dažniau. Visa, kas nesusiję su mus dominančia meistryste, dominančiais gebėjimais, turi būti palikta „už borto“. Tai yra į visą kitą meistro gyvenimo veiklą, kalbas, nesusijusias su meistryste mes neturime kreipti dėmesio ir geriau tame tiesiog nedalyvauti. Ir ta riba turi būti griežta. Kodėl? Todėl, kad bet kuris meistras yra žmogus ir mes, bendraudami su juo kaip žmogumi, pradėsime matyti jo žmogiškas ydas ( be ydų žmonių nėra) ir tuomet mes nesąmoningai imsime meistrą kritikuoti, atsiras abejonės, nebenorėsime jo veiklos kopijuoti. Va tuomet nebegalėsime kopijuoti jo judesių ir net  nenorėsime įsigyventi į jo, kaip meistro veiklą. Tuomet nutrūks mūsų galimybė mokytis tiesiogiai ir greitai, nes mes tapsime jo kritikais. Būtent todėl, kuomet artėja paauglystė, vaikai tampa savo tėvų, aplinkinių kritikais, jie ir nebegali toliau tinkamai mokytis iš savo tėvų, aplinkinių, visuomenės.

  Nori greitai ir kokybiškai kažko tai išmokti iš meistro – nesidomėk meistro gyvenimu, nesiklausyk apkalbų, net nedalyvauk veikloje, ar kalbose su meistru, kas nesusiję su meistryste. Tik tuomet, kuomet pasieksi tokį meistrystės lygį, kuris tave tenkina, kad „atsirišti“ nuo meistro ir tapti kūrybingu, tiesiog būtina pažinti meistrą kaip žmogų, su jo „minusais“ ar kitokiais gyvenimo „pliusais“. Knyginis, mechaninis meistrystės mokymas yra ilgas ir alinantis procesas, kurio metu mes „netyčia“ galime suvokti, kad mums tos meistrystės gal ir nereikia, kad iš tiesų norisi kažko kito. Dar blogiau, jei po tokio meistrystės mokymosi būdo pabaigos (4-10m.), pradedame dirbti kaip „To“ meistrai ir mums tai nemalonu, nepriimtina. Tiesiog per ilgai to mokėmės, perdėtai stresiniu būdu, su daugybe nereikalingų smulkmenų. Per tą laiką ir mes pasikeitėme ir aplinkinis pasaulis pasikeitė. Sakoma, kad žmogus per savo gyvenimą turi pažinti save ne vienoje profesijoje, ne viename gebėjime. Graudu kuomet žmogus visą gyvenimą yra tik „plaktuko“ meistras. Žmogaus psichofiziniam vystymuisi yra daug naudingiau jei jis per savo gyvenimą pabūna tiek „plaktuko“, tiek „pjūklo“, tiek „grąžto“ meistru. Tai yra jis (ji) padirbėja kelių specialybių meistrais. Manoma, kad natūralus, vidinis žmogaus poreikis yra keisti specialybes kas 10 - 12 metų. Tik tuomet jo protas išlieka natūraliai guvus, gali lengvai prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų, džiaugtis besikeičiančiu gyvenimu. Labai retas žmogus, savo meistrystėje, gali tobulėti „be galo“. Tačiau būtent tokie žmonės spinduliuoja savo meistrystę, net tik būnant šalia jų. Jie tos meistrystės egregorų centrai, kuriuose tarsi paskęsti ir nori nenori, savaime, lengvai išmoksti šios meistrystės pagrindų.

 Tik kopijuodami meistrus galime gana greitai tapti meistrais.  

2019.11.01